Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVOS ISTORIKŲ DARBAI IR DIENOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. TRUMPA   
I
II pasaulinio karo metu ir po jo Lietuvos, kaip ir daugelio kitų Rytų Europos kraštų intelektualinis gyvenimas smarkiai nubiednėjo. Žymi dalis to, kas R. Europoje vadinama inteligentija, apleido savo kraštus ir atsidūrė e-migracijoje. Taip iš dalies atsitiko ir su Lietuvos istorikais - Kauno ir Vilniaus universitetų istorijos skyriai beveik ištuštėjo, o tie, kurie pasiliko Lietuvoje, kaip profesoriai Ignas Jonynas ir Augustinas Janulaitis, dėl naujų politinių ir ideologinių sąlygų nevisados galėjo pilnai pasireikšti. Kai kurie jų, kaip prof. L. Karsavinas, buvo išgabenti į Sibirą ir ten numarinti.

Prisiėjo beveik visiškai iš naujo organizuoti istorijos mokymo ir istorinio tyrinėjimo darbą. To darbo priešakyje buvo pastatyti žmonės, kurie seniau su istoriniu tyrinėjimu neturėjo daug bendro, bet kurie politiškai buvo patikimesne ir lengviau galėjo prisitaikyti prie tų reikaląvinių, kuriuos istorijos mokslui stato sovietinė Sistema. Taip buvęs gramatikos vadovėlių autorius Juozas Žiugžda pasidarė Vilniaus universitete istorijos profesorius, Istorijos instituto prie sietuvos Mokslų akademijos direktorius, ir visų svarbesnių istorinių leidinių redaktorius. Buvęs laikraštininkas J. Jurginis ėmė vadovauti Lietuvos istorijos tyrinėjimo darbui.

Aišku, per 15 pokario metų suspėjo išaugti nauja istorikų karta, kuri šiandien jau pradeda savarankiškai studijuoti svarbesniąsias Lietuvos istorijos problemas, kiek tas savarankiškumas yra įmanomas griežtai integruotoje ir iš viršaus kontroliuojamoje sovietinėje sistemoje. Tačiau kiek toji kontrolė bebūtų griežta, nuodugnesnis ir gilesnis savo krašto praeities tyrinėjimas įmanomas tik savame krašte. Istorikui gyventi ir dirbti savo tautos tyrinėjimo darbą būnant emigracijoje beveik visiškai neįmanoma. Užtat kai mes kalbame apie Lietuvos istorikų darbus šiandien, mes visų pirma turime galvoje tuos istorikus, kurie pasiliko Lietuvoje arba kurie išaugo ten per pastaruosius 15 metų. Be pačios Lietuvos ir jos artimųjų kaimynų (Rusijos, Lenkijos, Latvijos) archyvų ir bibliotekų rimtas Lietuvos istorijos studijavimas negalimas. Šiame straipsnyje mes ir bandysime trumpai peržvelgti vieną kitą dabartinių Lietuvos istorikų pastangą savo tautos praeičiai pažinti.

Be abejo, sąlygos istorijos tyrinėjimui Lietuvoje, ypač pirmaisiais pokario metais, buvo labai sunkios ir ne tik dėl to, kad ir seniau negausi istorikų šeima neteko keleto pačių aktyviausių savo narių, kaip profesoriai Z. Ivinskis, A. Šapoka, K. Avižonis, J. Jakštas, J. Matu-sas ir kt. Turbūt, svarbiau, kad išaugę nacionalinėje Nepriklausomos Lietuvos dvasioje, ir pasilikę Lietuvoje istorikai sunkiai galėjo prisitaikyti prie tų reikalavimų, kuriuos stato istorikams sovietinė sistema. Bet svarbiausia, kad karo su fašizmu metu ir pokario metais pačioje Sovietų Sąjungoje kartais ligi liguistumo buvo išbujojęs nacionalistinis jautrumas, kuris oficialiai buvo vadinamas sovietinio patriotizmo vardu, bet kuris praktiškai reiškė rusišką nacionalizmą ir net šovinizmą. Nuo to kraštutinio nacionalizmo kentėjo ne tik okupuotų kraštų, bet ir pačios Rusijos istorijos mokslas.

Maždaug kartu su nacionalizmo tendencija į Rusijos istorijos mokslą atėjo ir didvyrio garbinimo tendencija. Kaip žinia, pirmoji sovietinės istorijos mokykla buvo beveik visiškai nužmoginusi istorinį procesą. Žmogų kaip svarbiausią istorinį faktorių turėjo pakeisti bevardės ekonominės ir socialinės jėgos. Pozityvizmo, darvinizmo ir iš dalies marksizmo įtakoje kurį laiką ir Vakarų Europoje ir Amerikoje buvo populiari tokios nužmogintos istorijos samprata. Rusijoje su dideliu nuoseklumu stengėsi tokią sampratą įgyvendinti M.N. Po-krovskis (1868-1932) ir jo pasekėjai. Maždaug apie trisdešimtuosius metus prasidėjo reakcija prieš vadinamąją Pokrovskio" mokyklą. Tą reakciją iššaukė pats gyvenimas, nes pasirodė, kad Pokrovskio metodu rašomi istoriniai veikalai visiškai nepatraukė nei studentų nei plačiosios visuomenės. Pagaliau 1934 m. sovietinės vyriausybės ir komunistų partijos vardu buvo paskelbtas dekretas (pasirašytas Molotovo ir Stalino), kuriame tarp kita ko buvo sakoma, kad "užuot gyvai dėstant pilietinę istoriją, chronologiškai atpasakojant svarbiausius įvykius ir faktus ir juos palydint istorinių asmenų charakteristikomis, studentams duodami abstraktūs socialekonominių struktūrų aptarimai, vadinas, pilietinės istorijos nuoseklus pasakojimas pakeičiamas miglotomis schemomis."

Ką ši tipiškai komunistinė frazeologija iš tikrųjų reiškė, buvo žmogaus sugrąžinimas į nužmogintos pokrovskinės istorijos lapus. Ir ne paprasto eilinio žmogaus, bet herojaus sugrįžimas. Ir sugrįžo tas herojus su visu savo puikumu. Aleksandras Nevskis, Jonas Žiaurusis, Petras Didysis, generolai Suvorovas ir Kutu-zovas atsistojo greta didžiųjų komunistinės i-dėjos kūrėjų Markso, Engelso, Lenino, žinoma, ir paties Stalino, kuris netrukus juos visus nustelbė.

Kai Lietuvos istorikams teko pirmą kartą susidurti su sovietiniu istorijos mokslu (1940 ir 1945 m.), jame visiškai dominavo dvi pagrindinės tendencijos — sovietinio patriotizmo vardu pridengtas rusiškas nacionalizmas ir herojaus kultas, kuris ilgainiui pavirto beveik išimtinai Stalino kultu. Be Stalino citatos nebuvo galima parašyti jokio istorinio straipsnio, nors tas straipsnis liestų ir tolimiausius priešistorinius laikus. Iš antros pusės, reikėjo labai budriai daboti, kad nebūtų pažeistas sovietinis patriotizmas. O tai reiškė, kad reikėjo į-rodyti, jog didžioji rusų tauta visados buvo teisinga ir kad kiekvienos kitos tautos kelias buvo tik su didžiąja rusų tauta. Kiekvienas nukrypimas nuo to kelio reiškė buržuazinio nacionalizmo puoselėjimą. O tai buvo ne tik didžiausia nuodėmė, bet ir nusikaltimas.

Kaip toli siekė pagarbos vyresniajam broliui reikalavimas, galima matyti iš to fakto, kad 1955 m. pradžioje buvo organizuojamos didžiulės iškilmės Lietuvoje 160 metų sukakčiai paminėti nuo Lietuvos prijungimo prie Rusijos, kuris buvo įvykdytas 1795 m. Žodžiu, buvo norima, kad lietuvių tauta iškilmingai ir su džiaugsmu švęstų savo pačios, kaip nepriklausomos valstybės, mirtį. Lietuvos istorikai turėjo "įrodyti", kad tas Lietuvos prijungimas prie Rusijos buvo didžiausia lietuvių tautos laimė.

Galima sakyti, tiesiog Apvaizdos ranka apsaugojo Lietuvos istorikus ir pačią lietuvių tautą nuo šios gėdingos sukakties minėjimo. Nors ir po Stalino mirties oficialiai tas minėjimas nebuvo atšauktas, tačiau jam leista numirti savo paties mirtimi. O netrukus, 1956 m. vasario mėnesį, įvyko istorinis 20-tas Sovietų Sąjungos komunistų partijos suvažiavimas, kuriame pats Chruščiovas kritikavo Stalino įvestą asmenybės kultą ir kitas antimarksistines ir antileninines tendencijas Sovietijos gyvenime. Tas suvažiavimas nustatė naujas gaires ir sovietinio istorijos mokslo tolimesniam vystymuisi, kurias vadovaujantis sovietų istorinis žurnalas "Veprosy istorii (196 m. kovo numeryje) vedamajame straipsnyje taip apibūdino:
"XX partijos suvažiavimas aiškiai nustatė mūsų uždavinius. Reikia užbaigti su prisiskaitėliš-kumu ir dogmatizmu, nenukrypstant sekti Lenino teorija ir metodu ir sukurti tokius mokslinius veikalus, kurie būtų persunkti šviežios minties, kūrybinio užsidegimo ir žingeidaus tyrinėjimo dvasia, tuo prisidedant prie komunizmo pergalės".

II
Šis naujas posūkis sovietiniame istorijos moksle buvo su pasitenkinimu sutiktas Lietuvos istorikų. Jų garbei reikia pasakyti, kad kiek įmanydami jie vengė darkyti Lietuvos praeitį pagal Stalino statomus istorijos reikalavimus. Istorijos institutui prie Lietuvos mokslų akademijos ir Vilniaus universiteto Istorijos skyriui jau seniai buvo pavesta paruošti platų trijų tomų Lietuvos istorijos kursą. Nežinia, ar sąmoningai ar ne, bet redakcinis kolektyvas kuri sudarė J. Žiugžda, K. Jablonskis ir J. Jurginis, ir bendradarbiai delsė su pirmo tomo leidinio užbaigimu, nors jo prospektas jau buvo gatavas 1953m. Tas tomas pagaliau pasirodė 1957 metais, vadinas, jau po destalinizacijos, dėl to ir gerokai apvalytas nuo visokių stalininių nesąmonių, kuriomis, pavyzdžiui, mirga kiek anksčiau pasirodę panašūs Latvijos istorijos veikalai.

Lietuvos istorijos I tomo įžangoje redakcija atvirai prisipažįsta, kad "galutinai redaguojant I tomą, ypač didelę reikšmę turėjo Tarybų Sąjungos komunistų partijos XX suvažiavimas, pareikalavęs iš tarybinių istorikų atsisakyti nuo bet kokio dogmatizmo, schematizmo, prisiskaitėliškumo ir nurodęs jiems griežtą būtinumą moksliškai remtis istorine dokumentine medžiaga, nušviečiant ją marksistine-lenini-ne metodologija".

Žinoma, Lietuvos istorijos pirmo tomo redaktoriai truputį perdeda, sakydami, kad šis jų veikalas laisvas nuo dogmatizmo ir schematizmo, ir kad jis yra paremtas tik istorine dokumentine medžiaga. Kai net archeologinėje to veikalo dalyje, kurią parengė prof. Pranas Kulikauskas, reikia griebtis Markso ir Engelso autoriteto, o kai istorinė dalis išmarginta Markso, Engelso ir Lenino citatomis, sunku patikėti, kad tas veikalas tėra paremtas tik dokumentine istorine medžiaga.

Kalbant apie dogmatizmą, tai ir po XX partijos suvažiavimo nei Rusijos, nei juo labiau Lietuvos istorikai negalėjo atsižadėti vienos dogmos, būtent, kad istorinis procesas neišvengiamai turįs vesti visas tautas socializmo ir komunizmo kryptimi ir kad sovietinė sistema esanti geresnė ir tobulesnė už kiekvieną kitą sistemą (kapitalistinę, demokratinę ir t.t.).

Šiuo atžvilgiu sovietinis istorijos mokslas yra aiškiai dogmatinis ir net apologetinis mokslas. Iš dalies jis gali būti palygintas su ankstybosios krikščionybės istorijos samprata. Tada kai kas tvirtino (pav. Tertulijonas, III a. po Kristaus), kad žmogaus siela iš prigimties buvusi krikščioniška ir siekusi krikščionybės. Dabartiniai sovietinės sistemos apologetai norėtų "įrodyti", kad kiekvienas žmogus iš prigimties linksta į komunizmą.

Mums atrodo, kad toks galvojimas iš esmės yra tendencingas galvojimas. Sovietiniai teoretikai ir metafizikai nori tai laikyti augš-tesnio laipsnio objektyvizmu. Jų nuomone, rašyti teisingai, reiškia atvaizduoti objektyvines realaus gyvenimo tendencijas. O kadangi kelias į komunizmą ir esanti tokia objektyvi realaus gyvenimo tendencija, vadinas, sovietinis tendencingumas yra ne kas kita, kaip tik augštes-nė objektyvizmo forma (plg. M. Gus straipsnį "Istorijos logika ir literatūra" žurnale "Zna-mia", Nr. 3. 1959 m,). Tokiame samprotavime yra tam tikros logikos, tačiau toji logika pagrįsta abejotina/premisa, būtent, kad kelias į komunizmą yra objektyvi gyvenimo tendencija. Kodėl?
Šalia istorinio determinizmo tendencijos Lietuvos/istorijos I tome bandoma pravesti ir kita tendencija, kurią galima pavadinti vyresniojo brolio tendencija. Ne kas kitas, o pats Justas Paleckis, Lietuvos augščiausio sovieto prezidijumo pirmininkas, 1959 m. parašė brošiūrą, pavadindamas ją "Mintys apie vyresnįjį brolį", kurioje išdėstė rusų tautos, kaip vyresniojo brolio, vadovaujančią vietą Sovietų Sąjungoje. Nors po XX partijos suvažiavimo tos tendencijos įtaka truputį sumažėjo, bet toli gražu ji. ne visiškai pranyko, ypač Rusijos okupuotuose kraštuose.

Kaip toji tendencija praktiškai pasireiškia lietuvių istorikų veikaluose, galima pailiustruoti keliais pavyzdžiais iš 1958 m. pasirodžiusio' trumpesnio Lietuvbs\įstorijos vadovėlio, skiriamo augštųjų mokykl^^^udentams, istorijos mokytojams ir platesnei visuomenei. Jį tai pat parengė Istorijos institutas prie Lietuvos Mokslų akademijos. Tai irgi kolektyvinis darbas, apimąs visą Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų ligi 1957 m, aprūpintas žemėlapiais, chronologine lentele, tik neturi dalykinės ir vardų rodyklės. Tai yra naujas bandymas sintetiškai pavaizduoti lietuvių tautos nueitą kelią. Įžangoje to vadovėlio autoriai atmeta ir pokrovskinę ir stalininę istorijos sampratą. Jie sako: "Būdami priešingi praeities veikėjų idealizavimui, priešingi kunigaikščių kultui, iškeldami liaudį, kaip pagrindinį istorijos kūrėją . . . autoriai ir redaktoriai tuo pačiu metu rūpinosi nenuasmeninti nė vieno Lietuvos istorijos momento." Reikia pripažinti, kad tie principai iš tikrųjų bandyta įgyvendinti, rašant šį Lietuvos istorijos vadovėlį.

Toliau toje pačioje įžangoje redaktoriai ir autoriai pasižada teisingai šviesti lietuvių tautos santykius su kaimyninėmis tautomis. Tai labai pagirtinas užmojis, juoba kad teisingas santykių nušvietimas su savo kaimynais yra bene pats sunkiausiais uždavinys kiekvienos nacionalinės istorijos. Šiuo atžvilgiu nemaža grie-šijo Nepriklausomos Lietuvos istorikai, nemažiau griešija ir daugumas emigracijoje esančių istorikų.

O kaip pasisekė tą uždavinį įgyvendinti 1958 m. Lietuvos istorijos autoriams? Deja, su apgailestavimu tenka pripažinti, kad ir jiems tas nepasisekė padaryti. Visų pirma, vokiečių, švedų, Katalikų Bažnyčios ir aplamai Vakarų pasaulio atžvilgiu jie pasirodė ne tik neobjektyvūs, bet dažnai net žiauriai neteisingi. Tuo tarpu didžiojo Lietuvos rytų kaimyno atžvilgiu jie pasirodė perdaug nuolaidūs ir kartais net pataikaują, net rizikuodami tam paaukoti pačios lietuvių tautos interesus. Ir tas daroma ne tik apie paskutinius įvykius kalbant, bet ir dėstant pačią seniausią Lietuvos istoriją. Pavyzdžiui, kalbant apie 1410 m. Žalgirio mūšį, jie rašo, kad "ypač didelį narsumą ir ištvermę parodė Smolensko pulkai" (48 p.). Tiesa, šis teigimas randa šiek tiek patvirtinimo istoriniuose šaltiniuose (pvz. pas Dlugošą), tačiau žodelis "ypač" čia aiškiai pačų autorių pridėtas, norint įsiteikti savo vyresniajam broliui. Kalbant apie 1557-1586 m. Livonijos karą, tarp kita ko, istorijoje rašoma: "Latvių ir estų valstiečiai visur pasitiko rusų kariuomenę kaip savo išgelbėtojus" (74 p.). Tai yra nieku neparemtas teigimas, juoba kad tuo laiku dar niekas ir rusų kariuomenės vardo nežinojo. Skyrius apie Lietuvos-Maskvos karą XVII a. pradžioje pavadintas "Lietuvos feodalų agresija prieš rusų valstybę", o tuo tarpu skyrius apie kazokų sukilimą ir pasidavimą Maskvai pavadintas "Ukrainiečių tautos išsivaduojamasis karas 1648 -1654 m." (90 p.) Vadinas, jeigu Maskva užima naujus kraštus, tai reiškia tų kraštų išlaisvinimą, bet jeigu kas veržiasi į Maskvos žemes, tai jau yra agresija. Panašiai tą dalyką sovietai traktuoja ir šiandien.
Kalbėdami apie Lenkijos-Lietuvos padalinimus 1772-1795 m., tos istorijos autoriai duoda gana neblogą įvykių analizę. Jie pripažįsta, kad Rusijos caro valdžia, dalyvaudama kartu su Prūsija ir Austrija pasidalinimuose, "turėjo reakcinius tikslus, nukreiptus prieš liaudies masių judėjimą ir prieš Prancūzų revoliucijos idėjų plėtimą" (125 p.). Jie pripažįsta, kad Lietuvos prijungimas galėjęs turėti lietuvių tautai ekonominės naudos, nors tuo, turbūt, taip pat galima abejoti. Kiekvienu atveju, 1958 m. Lietuvos istorijoje duodama XVIII a. pabaigos įvykių interpretacija diametraliai skiriasi nuo 1953-1954 m. duodamos interpretacijos, kada buvo rengiamas iškilmingas 160 m. sukakties minėjimas nuo Lietuvos prijungimo prie Rusijos.


Juo arčiau einant į dabartinius laikus, juo labiau didėja spaudimas iš abejų sovietinės istorinės filosofijos tendencijų. Pradedant 1917m. revoliucija ir sovietinės valdžios Lietuvoje įvedimo pastangomis Lietuvos istorija vis labiau sutampa su komunistų partijos istorija. Nors 1917-1957 m. laikotarpiui paskirta beveik pusė viso veikalo (277-505 p.), tačiau paskaičius tą istoriją veltui j ieškotum žmogus tikros įvykių eigos. Paskutinių skyrių autorių tikslas yra "įrodyti", kad plačiosios lietuvių tautos masės visą laiką siekusios sovietinės santvarkos, o Nepriklausomybės laikotarpis (1918-1940 m.) tebuvęs "buržuazinės diktatūros" laikotarpis. 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės deklaracija joje visiškai s jungiamasi ignoruoti. Įdomu, kad šiuo atveju Sovietiniai istorikai bent iš dalies pasiekia savo tikslo, suklaidindami, pavyzdžiui, kai kuriuos Amerikos istorikus, kurie per daug nekritiškai kartais seka sovietiniais šaltiniais ir sovietine įvykių interpretacija, kalbėdami apie Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių istoriją po I pasaulinio karo.

Tačiau aplamai kalbant, tiek plačiosios Lietuvos istorijos pirmasis tomas, pasirodęs 1957 metais, tiek šiauresnioji jos versija, išėjusi 1958 m, nemažas įnašas į Lietuvos istorijos mokslą. Jose abejose duota ne tik visiškai nauja Lietuvos istorijos interpretacija, su kuria, aišku, nevisados galima sutikti, bet nemaža ir naujos dokumentinės medžiagos, nušviečiančios ypač ekonominius ir socialinius praeities santykius.

Labai gerai, kad Lietuvos istorikai rūpinasi ir naujų šaltinių tyrinėjimu ir leidimu. Šiuo atžvilgiu ypač daug nusipelno prof. Konstantinas Jablonskis, kuris jau Nepriklausomybės laikais pasižymėjo kaip be galo kruopštus ir sąžiningas istorinių šaltinių tyrinėtojas ir skelbėjas. Daugiausia jo rūpesčiu 1955 m. išėjo "Lietuvos TSR istorijos šaltinių" I tomas, kuris apima Lietuvos istoriją ligi 1861 m. Tarp kita ko, tuo leidiniu daug naudojosi ir abejų anų istorijų autoriai ir redaktoriai. 1958 m. išėjo III šaltinių tomas, liečiąs 1917-1919 m. Gerai, kad abu tie tomai aprūpinti vardų ir dalykų rodyklėmis, kas vis dar yra gana retas dalykas Rytų Europos leidiniuose aplamai. To paties K. Jablonskio darbui ir pastangoms priklauso ir kita istorinių šaltinių serija apie Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčus su dvarų valdytojais. Pirmas tos serijos tomas pasirodė 1959 metais.

Ligi 1958 m. Lietuvos istorikai neturėjo jokio savo periodinio leidinio, kuriame galėtų skelbti mažesnes studijas, straipsnius ir kitą istorinę medžiagą bei svarstyti teoretinius ir profesinius istorijos klausimus. Jie turėjo pasitenkinti bendriniais Lietuvos Mokslų akademijos bei Vilniaus universiteto leidiniais. 1958 m. Istorijos institutas pradėjo leisti "Iš Lietuvių kultūros istorijos", kurio ligi šiol pasirodė du stamboki tomai. Kadangi tas leidinys skiriamas beveik išimtinai archeologijos, etnografijos ir materialinės kultūros studijoms, jis jokiu būdu negali atstoti istorinio žurnalo, kurio dar vis Lietuvos istorikams trūksta.

Palyginus mažai buvo išleista ir monografinio pobūdžio leidinių, jeigu neskaityti kai kurių pamfletų, kaip J. Jurginio apie XVII a. ateistą K. Liščinskį, J. Žiugždos apie 1863 m. sukilimo vadą A. Mackevičių, R. Šarmaičio apie Amerikos ir Anglijos intervenciją 1918-1920 m, I. Jonyno apie Ukrainos susijungimą su Rusija, bei porą stambesnių Povilo Pakark-lio (1902-1955) studijų apie Vokiečių ordino valstybę ir apie Katalikų Bažnyčią Lietuvoje.

Atskirai verta paminėti L. Bičkausko-Gent-vilos studija "1863 metų sukilimas Lietuvoje" (Vilnius, 1958 m.). Tai gausia archyvine medžiaga paremtas stambus veikalas (350 p.), visiškai naujai nušviečiąs šią svarbią Lietuvos istorijos problemą. Gaila tik, kad autorius perdaug griežtai laikėsi marksistinio ir materialistini metodo (kai kuriais atžvilgiais tai net primena seną Pokrovsko istorinę mokyklą), dėl to vargu tas veikalas galės patraukti ypač platesnius skaitytojų sluogsnius. Reikia daug pastangų prisiversti perskaityti taip sausai parašytą knygą.

III
Susumuojant visa, kas augščiau buvo pasakyta, reikia pripažinti, kad paskutinių kelerių metų laikotarpis Lietuvos istorijos tyrinėjimo srityje nebuvo visiškai bevaisis. Dogmatizmo, scholasticizmo ir asmenybės kulto varžtų sumažinimas šiek tiek atpalaidavo savarankiš-kesnio galvojimo, mokslinio smalsumo ir tiesos j ieškojimo pastangas. Tuo pačių metu iškilo nauja vadinamoji kultūrinio palikimo problema, kuri būtų verta atskiro nagrinėjimo, nes ji liečia ne tik istoriją, bet literatūrą, meną, muziką ir civilizaciją aplamai.
Tačiau kaip pavasarinių potvynių metu nors ir mažo plyšio atsiradimas užtvankoje dažnai gali sugriauti visą krantų apsaugos sistemą, taip ir laisvės prasiveržimas diktatūrinėje sistemoje graso sugriauti visą jos struktūrą. To pavojaus negalėjo nejausti Kremliaus vadai, ypač stebėdami įvykių raidą vadinamuosiuose satelitų kraštuose. Ta raida buvo sekama su dideliu susidomėjimu Sovietų Sąjungos okupuotuose kraštuose. Kiek tai liečia Lietuvą, didžiausios įtakos turėjo gomulkinės Lenkijos dvasinė raida. Užsimezgė gana glaudūs ryšiai tarp Lietuvos ir Lenkijos istorikų, kuriuos natūraliai siejo tiek daug bendrų praeities problemų. Po 1956 m. Lenkijos istorijos mokslas nuėjo beveik visiškai savarankiško tyrinėjimo keliu. VII lenkų istorikų kongrese 1958 m. prof. T. Manteuffel, Istorijos instituto prie Lenkų mokslų akademijos direktorius, atvirai prisipažino, kad prieš 1956 m. lenkų istorikų darbo rezultatus reikėjo visiškai nurašyti į nuostolius. Tą patį tik dar su didesniu pagrindu, galėjo pasakyti ir Lietuvos istorikai apie savo darbą per 'v'rmą pokario dešimtmetį. (1944-1954 m.).
Kaip žinia, 20-tasis Sovietų Sąjungos Komunistų partijos kongresas gana aštriai kritikavo Stalino metodus politinėje ir dvasinėje srityje. Tačiau jis tai darė ne laisvės, bet tiesos, mokslo ir svarbiausia, praktiško efektyvumo vardu. Kiek tai liečia istorijos mokslą, partijos vadovybė suprato, kad per didelis dogmatizmas ir scholastiškumas nepasiekia savo tikslo. nes tuo metodu parašytų veikalų niekas nenori skaityti. Vadinas, buvo beveik visiškai nutrūkęs ryšys tarp istoriko ir plačiosios visuomenės. O tai reiškė, kad istorija nustojo savo vaidmens, kaip reikšmingas faktorius politiniame visuomenės auklėjime. Tas pat buvo su literatūra, menu ir kitomis dvasinio gyvenimo sritimis. Reikėjo kas nors daryti, kad tas ryšys vėl būtų atstatytas. Kaip matėme, tas pat motyvas 1934 m. vertė atsisakyti pokrovskinių metodų istorijos moksle, nors tie metodai, turbūt, geriau atitiko marksinę-lenininę teorija negu Stalino padiktuoti metodai.

Po XX partijos suvažiavimo vėl ėmė kilti susidomėjimas ne tik istorikų veikalais, bet ir suromantinta praeities tikrove, kaip ji buvo vaizduojama literatūroje, mene ir muzikoje. Užtat, pvz. Lietuvoje tokio didelio pasisekimo turėjo J. Grušo istorinė drama "Herkus Mantas", kurioje vaizduojama XIII a. lietuvių kovos su kryžuočiais, arba Putino romanas "Sukilėliai", kuriame aprašomas 1863-64 m. sukilimas Lietuvoje. Palyginti sunkios dabartinės gyvenimo sąlygos dar labiau aštrino praeities alkį.

Tačiau tas praeities alkis slepia savyje ir tam tikrus pavojus, ypač tokiam režimui, kuris norėtų dabartinį gyvenimą laikyti tobulesniu už praeities, ir kuris norėtų, kad šviesus ir gražus ateities miražas verstų žmones užmiršti visokius dabartinius trūkumus ir negeroves. Be to, per didelis susidomėjimas savo tautos praeitimi visados gali sužadinti nacionalinius jausmus, kurie eventualiai galėtų pradėti sprogdinti sovietinę sistemą iš vidaus. Nacionalinio komunizmo apraiškos Kinijoje, Jugoslavijoje ir iš dalies Lenkijoje tą pavojų dar labiau didino, nes nuo nacionalinio komunizmo ligi buržuazinio nacionalizmo kelias nėra labai ilgas.

Maždaug su 1959 m. ir prasidėjo reakcija, kurią būtų galima nusakyti kaip dėmesio centro perkėlimą iš praeities į dabartį ir ateitį. Pirmiausia buvo kreiptasi į rašytojus, dailininkus ir muzikus, kviečiant juos praeities temą pakeisti dabarties tikrove ir ateities vizija. Istorikai buvo įspėti nuo buržuazinio nacionalizmo pavojaus. 1959 m. rugpjūčio m. Lietuvos komunistų partijos organas "Komunistas" savo vedamajame rašė: "Nacionalinis ribotumas kai kur dar pasireiškia literatūroje, mene, istorijos moksle. Jis pasireiškia feodalinės ir buržuazinės praeities idealizavimu, nacionalinės kultūros palikimo vertinimu iš antimarksistinių 'vieningosios srovės' pozicijų". Tai, kas čia vadinama "vieningąja srove", iš tikrųjų reiškia kai kurių istorikų pastangas žvelgti į Lietuvos istorinį procesą, kaip į nuolatinę raidą, kurią sovietinės sistemos įvedimas iš esmės nieku nepakeitė.

1959 m. spalio 8 d. Sovietų Sąjungos komunistų partijos centro komitetas ir ministe-rių taryba priėmė rezoliuciją dėl istorijos dėstymo mokyklose. Pagrindinė tos rezoliucijos mintis buvo ta, kad atskirų sovietinių respublikų istorija įjungiama į bendrą Sovietų Sąjungos istorijos kursą, arba, kitais žodžiais, tai reiškė savos istorijos dėstymo mokyklose panaikinimą. Kaip motyvas tokiai drastiškai reformai buvo nurodyta, kad tai "sudarys dar palankesnes sąlygas ugdyti moksleivių proletarinį internacionalizmą." (ž. "Tarybine mokykla", Nr. 11, 1959).

Tos rezoliucijos įgyvendinimas bus baisus smūgis Lietuvos istorikams ir istorijos mokslui. Aišku, kad šiuo atveju, kaip ir sovietinio patriotizmo atveju Stalino laikais, "proletarinio internacionalizmo" priedangoje bus bandoma sustiprinti vyresniojo brolio ideologiją, verčiant visas Sovietų Sąjungos tautas glaudžiau ir klusniau rikiuotis apie "didžiąją rusų tautą". Praktiškai tai reikš praeities pritaikymą prie dabarties reikalavimų, arba grubų istorijos falsifikavimą.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai