|
|
Parašė BERNARDAS BRAZDŽIONIS
|
BERNARDAS BRAZDŽIONIS, "AIDŲ" LITERATŪRINES PREMIJOS LAUREATAS (A. Varno portretas)
IŠ PREMIJUOTO RINKINIO VIDUDIENIO SODAI
Vienbalsiu komisijos sprendimu, "Aidų" 195£ -1959 metų literatūroj premija, 500 dol., paskirta Bernardui Brazdžioniui už eilių rinkinį rankraštyje, vardu "Vidudienio sodai". Laureatas yra vienas iš pačių žymiausių lietuvių poetų savo plačia tematika ir minties bei jausmo gilumu. Jo poezija dažnai dramatinio pobūdžio, kupina pranašiškų teigimų ir vaizdų. Ji didžiai įdomi savo staigiais kontrastais tarp gąsdinančių Senojo Testamento palyginimų ir lyriškų lietuvių buities atskambių. Tremties laikotarpyje laureatas davė daug patriotines kūrybos, tiesiogiai susijusios su šio meto mūsų tautos įvykiais bei išgyvenimais.. Bernardas Brazdžionis yra išleidęs 14 poezijos rinkinių (vienas rankraščio teisėmis) ir Vytės Nemunėlio slapyvardžiu 18 eilių knygelių vaikams. Be to, yra daug leidinių redagavęs ir rašęs literatūrinėmis temomis. Jo premijuotasis rinkinys "Vidudienio sodai" turi 115 didelio formato puslapių.
DEGANTI SIELA
Atsirėmiau karštos atogrąžų ugnies šešėlio, Ir sielą uždegė sena, Kaip sugrįžimas Ezakielio, Naktin beskęstanti, begęstanti liepsna.
O dangų dusina prinokęs datulių tvankumas Cikadom šaukiančių nemiegančių naktų, Ir Biblijoj erškėtrožės seniai užgesęs krūmas Vėl šoka jazzo muzikos taktu,
Liepsoja, keldamas iš nelaimingo miego Po kedrais pakastas maldas misionierių ir dienas, Ir Arrow Head viršūnėse kaip dinamitas dega sniegas Be nuodėmės ir nežinąs,
Ką žmogui buvo davęs Dievo duotas rojus, rojui Ką atėmė išeidamas žmogus . . . Ir dega siela kaip magnolija baltoji Be atvangos, be pabaigos, be atvangos. ..
PRINCESĖS SIT HAT-HOR IŪVET VEIDRODIS
Muziejus. Vaikštau pas duris palikęs lazdą svečio. Pro miesto dulkes ir pro žaismą žemės žiburių Prie veidrodžio dukters karaliaus Amen-em-hat III-čio Princesės Sit Hat-Hor lūvet sustoju ir žiūriu.
Žiūriu į upę tekančią mirties ir melo metų Pro tūkstančius užgesusių aistros šaltu niktų, Ir veidrodiniam sidabre matau aš metų ratą — Kaip sukasi pavasarių pavasariai ratu. . .
Matau aš amžių soduose laimingą kūdikystę, Matau mažųjų kūdikių laimingus veidelius, — Ir pro beprasmę sutemą dangus man ima švisti Ir tartum savo atpažįstu šimtmečių kelius.
Praeina šaltos mumijos, man žodžio nepratarę, Ir karavanų vilkstinės jas lydi per smiltis, Ir tas smiltis ant žingsnių jų pernakt samumas beria Ir seka kaip šešėlis jąsias kaukolė-mirtis. . .
Seni karaliai, kelkitės, princesės jaunos, mirkit, Kovokite kariai drąsuoliai — žūkit be prasmės! Ir našlės — moterys karių vien ašaras patirkit: Kas čia nekris kaip didvyris, tenai tas nelaimės!
Ir eina jie ir kaunasi vergijai kito krašto Kariai, karaliai, dukterys ir mylimosios jų, Kad savo kūnais ir sapnais mums ateitį pašvęstų Ir kad nuplautų žemiškus takus širdies krauju.
O veidrodi, o žmogžudy švelniais sidabro pirštais, Ar tu ir jai, princesei Sit-Hat-Horai, melavai, Sakydamas, kad jos akių šviesus šypsnys nemiršta, Kad ten, kur lūpų šypsena, teliks rudens ravai?...
Kad ten, kur krito garbanos per kaktą alebastro, — Ne dulkės laiko rankose, nei dulkės nebeliks, Ir kūnas kvepiantis aistra paskutiniųjų astrų Dienų dienoms, dienų dienoms, dienų dienoms užmigs?. . .
Žiūriu į upę tekančią ir klausiu amžių srovę Ir klausiu — kur dinastijų, kur giminės vardai, Ir kas iškėlė jas ir kas, kaip šapelius, sugriovė? . . . . . .O laiko veidrodi, tai tu gimdai mus ir žudai.
PAVASARIO MALDA
Dar žydi persikai — rausvi ir skaudūs Ir mėlyni vijokliai prie namų, O jų žieduos rudens jau renkas raudos Ir virpa baimė vėtrų tolimų.
Dar obelis balta ir kaip svajonė Ir žieduose kaštanų dar liepsna, O vėjas eina krėst žiedų per klonį Ir dūzgia bitės: "Baigiasi diena. . ."
Dar žydi ežeras šviesus ir grynas Pavasario padangių atspindys, O saulėtų pakrančių vynuogynuos Jau teka vynas svaiguliu žydįs.
Dar žalvariniam ryto varpo šuoly Tu balto džiugesio litaniją skaitai, O pro vakarines maldas vienuolių Jau krinta sniegas, pusnys ir ledai.
Ir tu meldies: — Žydėk, žydėk, jaunyste, Žydėkit, sodai, žemėj ir širdy. . . Ir, tartum didžią Dievo karalystę, Dainoj pavasarį ir žiedus, kur nevysta, Maldoj gyvenimą be rudenio randi.
SEPTINTASIS STEBUKLAS
Mes kalbomis, it gėlėmis, kovas didvyrių puoštam, Jiems danguje paminklus statom, žemėje — stabams. Vainikais vartai papuošti, pro juos mums einant, ošia: Gėles — kapams, kalbas — kapams ir vainikus — kapams!
Mes išvaduojame tautas, o tautos mus pavergia, Mes atiduodam savąją už svetimas žemes. Ar tu regi septintąjį stebuklią, žemės verge, — Numirę keliasi, o mirštame gyvieji — mes! O mirštam — mes, o mirštam — mes, o tyliai mirštam mes. . :
SFINKSUI
Praeina pro tave diena be garso ir be aido, Ir, tartum skraistę, jos šešėlį pavagia migla. Naktis, kaip naras nusileidžia pragarmėn ir baido Ir įieško perlų pamestų ir klumpa kaip akla.
Sužeidžia juodas jos rankas povandeninės uolos, Koralai slepiasi dugne ir verkia paminti, Ir jauno mėnesio skeveldra, nuo dangaus nupuolus, Dainuoja skęstančiai gondolai marių pakrašty. . .
Ir savo šaltą šypseną siunti tu kitai dienai, Be atlydžio žiūrėdamas gyvenimo gelmėn, Ir kaip šešėlis klausimas sustingsta mėnesienoj: — Rytoj gal tau? Rytoj gal man? Rytoj gal tau, gal man? . . .
VĖLINĖS
Numirę kalba, tartum po rudens šalna Laukinės gėlės, užmirštos ir žiemai dovanotos Nebesuprantama sanskrito ir sena Kalba, — klausykit, moterys dievotos!
Klausykit, geros, šventos motinos, kurių Aukos ir meilės metų rūpesčiai pražilę Iš dieviškai skaisčių pavasario taurių Ugnim senas mergautines naktis pripylė.
Numirę kalba iš po žemės pavergtos Laisvi, nei pančių, nei kalėjimų nesurakinti, Ir žodžių jų nei šventraščiai, nei pranašai nepakartos, Juodžiausi requiem praras mintyj jų rastą mintį.
Klausykit, Dievui atidavę dangų, žmogui — žemę jūs Tarnai tiesos ir išminties, bežodės konsekracijos misterijoj suklaupę, — Numirę kalba, tartum žingsniai pakasynų pasiviję jus Pro dies irrae, dies ilia kraupią!
Numirę kalba, kad girdėtų kurtiniai Ir kad pasiektų jų šviesa akis aklųjų, Kai kažkur verkia jaunas Mocartas žaismingai ir švelniai Ir kai kvatoja giltinė laboratorijose dujų . . .
Numirę kalba
gimstantiems (iš meilės) ir gyvenantiems (sapne) ir mirštantiems (dvasia),
Kai uolos skyla, gelmės kyla ir ant sostų prarastųjų metų Sniegas sninga — sninga — sninga Ir miega jie, gyvieji, po mirties malonių, tunika tamsia Ir tyli jie, kaip žemė nevaisinga.
ATEINA PERGALĖ
Ateina pergalė kaip milžiniškas tvanas, Apimdama ir žemę ir dangaus skliautus, Tartum gyvybės pulsas iš kapų ji kelias ir gyvena Ir kaip ugnis ji uždega numirusius metus.
Jai kelia vėliavas gyvenimo ištroškę tautos Ir kloja miestų milijoninių minia Po kojom pažadų ištikimybės sriautą Ir tie, kur šaukė "taip", ir tie, kur šaukė "ne!"...
Aukoja kūdikius jai motinos, ir žmonos Aukoja ištikimus vyrus, o vaikai — tėvus, Aukoja jai beturčiai milijonus, Religijos aukoja jai dievus...
Ateina pergalė šalta, rūsti, negailestinga, Ar bus ji pragaro, ar bus dangaus siųsta? Stabų pasaulis laukdamas stabu sustingo Ir klausia siaubo nusiaubtas. AR TA ATEINA PERGALĖ? AR TA ATEINA PERGALĖ? AR TA?
|
|
|
|