Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKASIS LIBERALIZMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. G.   
(Pabaiga)
IV
Liberalizmo šalininkai, iškeldami laisvės pradą, yra daug kur pasitarnavę viešojo gyvenimo darnesniam tvarkymui. Rinkinio autoriai nevengia to pabrėžti. Jie betgi praeina pro šalį kito esminio klausimo, būtent liberalizmo santykio su tiesa bei gėriu. Tik vienas dr. J. Girnius jį prisimena 67-69 psl., teisingai perspėdamas, kad laisvę absoliutinti "lygu ją sunaikinti į paprastą sauvalę," kad laisvė, "nėra viso galutinis matas" (tik abejotinas jo tvirtinimas, kad laisvė yra visų vertybių versmė; jei pastaroji yra "būties būdas", esminė žmogiškosios egzistencijos sąlyga, tai ir čia ji tokia pasilieka). Šis pastebėjimas yra labai taiklus, nes didžioji liberalizmo pagunda ir silpnybė yra visu frontu kelti laisvę, paliekant tiesos rūpestį paskiriems asme. nims ar grupėms. Tuo būdu atsiranda tiek tiesų, kiek liberalų. Pastarieji, nerasdami liberalizme savo pasaulėžiūrinio turinio bei tiesos, yra priversti jo jieškoti kituose "izmuose" arba absoliutinti laisvę. Laisvės gi absoliutinimas reiškia anarchiją, vedančią į natūralinę reakciją—diktatūrą. Laisvė be tiesos yra gyvenimas be turinio bei aklas siautėjimas. O kai liberalas bando susirasti tiesą, atsimuša į "dogmatizmo" baimę, kurią rinkinio autoriai dažnai mini.

Išėjimas iš šios dilemos galimas, tik pripažinus pirmumą objektyvi-nei tiesai, nušviečiančiai laisvės kelią. Juk laisvė kaip žmogiškosios sielos esminis pradas, kaip "liberum ju-dicium" yra atsirėmęs į protinę prigimtį—savo pagrindą. Tai primena žodžius: "tiesa jus išlaisvins" (Jono VIII, 32), kurie, be religinės, turi ir filosofinę prasmę. Kas nepasiekia ob-jektyvinės tiesos ir tenkinasi besikaitaliojančiom nuomonėm, nepasiekia nė laisvės giliojoj jos dimensijoj.

V. Doniela, nors ir neliečia iš esmės tiesos—laisvės santykio, kalbėdamas apie mintijimo laisvę, pabrėžia liberalo teikiamą pirmumą mokslinei tiesai, kuri esanti empirinė. Pastaroji "negali būti falsifikuojama ar draudžiama kitų sumetimų naudai" (p. 25), negali būti prievartaujama "kitų išskaičiavimų naudai" (p. 17). Bet tai tik vienas tiesos aspektas. Tiesa yra ne tik empirinė—patirtinė, bet ir kasdieninė—praktinė, ir matematinė, ir mokslinė-metafizinė, ir religinė. Ji nusitiesia per visą būtį ir nesiroboja empirine sritimi. Išskirti vieną kurią pusę, kaip tai daro V. Doniela, reiškia pasitenkinti fragmentine tiesa. Žmogus gi savo prigimtimi šaukiasi pilnutinės tiesos ir laužiasi iki galutinės plotmės. Siūlymas dirbtinai apsiriboti yra pasenęs scientiz-mo prietaras, kurio įtakoje V. Doniela į antpatirtinę—religinę tiesą žiūri kaip į "hipotezę", kuri nei empiriškai, nei logiškai nesanti įrodoma ir "kurią kiekvienas gali priimti ar nepriimti ar kitaip formuoti pagal savo laisvą valią ir supratimą" (p. 25). Kitaip tariant, religinė tiesa, nesaistoma nei logikos, prilygsta fantazijai, sklandančiai neprieinamoj laisvėj. Tai visiškas religinės tiesos nevertinimas, jos nustūmimas į subjektyvinę sritį bei nepripažinimas objektyvinio pagrindo.

Tiesa, kad teologijos sritis yra ant-tempirinė, bet tai nereiškia, kad patirtinė tikrovė teologijai yra bereikšmė. Kaip ir filosofija, taip ir natūralinė teologija atsiremia į patirtinę tikrovę, gamtos mokslų duomenis ir pratęsia tiesos atskleidimą į dvasinę sritį, o apreiškiminė teologija į atgamtę. Kiekvienoj plotmėj tiesos atskleidimas turi savo šaltinius, metodus bei kelius ir tikrumą, bet visur galioja ta pati logika. Ji lygiai galioja ir teologijai, nors jos tiesos šaltinis yra ne tik patirtinė tikrovė, bet ir antgamtinis apreiškimas. Ir teologija turi įrodymus, grindžiamus mokslinių objektyvumu, nors jų įrodomoji galia nėra tokia priverčianti kaip matematikos ir palieka laisvės asmens apsisprendimui. Kiekvienas mąstantis žmogus, eidamas religinėn sritin, turi vadovautis logika bei įrodymais, jei nori išvengti jausminės fantazijos pavojų. Niekas nesusidaro pažiūros be atitinkamų įrodymų.

V. Doniela kaltina pirmųjų amžių krikščionybę neapkentus mokslo bei griovus mokslines įstaigas (p. 24) Jis mini šv. Paulių apaštalą, kuris buvęs griežtai nusistatęs prieš "pasaulio išmintį." Krikščionybės įtaka "tamsiosioms tautoms buvo nepaprastai vertinga etiniu atžvilgiu, mokslo atžvilgiu ji negalėjo daug ko duoti, nes mokslo ji pati buvo anksčiau atsisakiusi." (p. 24)" Ji pasilaikiusi tik logiką, retoriką ir gramatiką tikybos skleidimo sumetimais VII (t.p.). Tai irgi netiesa. "Pasaulio išmintis" šv. Pauliui, kaip ir kitiems pirmųjų amžių krikščionims, yra moralinis pasaulio vertinimas, jo sugedimas, bei išdidumas, nuo kurio krikščioniui, siekiančiam augštes-nės tiesos ir tobulesnio gyvenimo Kristuje, reikia atsiriboti (Plg. I kor. 2, 6-16; 18-23). Graikiškoji išmintis, kaip mokslas krikščionybės buvo integruotas bei suderintas su Kristaus evangeliniu palikimu. Tas integravimo procesas jau buvo išryškėjęs su II šimtmečio apologetais, o savo viršūnę pasiekė viduriniais amžiais. Jei krikščionybė būtų neapkentusi moks. lų, kaip tvirtina V. Doniela, nebūtų saugojusi graikų ir romėnų palikimo vienuolynuose bei vyskupinėse mokyklose, kurios buvo vienintelės mokslo įstaigos barbarų siautėjimo laikais. Jos atsistatė ant sugriautos ci-cilizacijos griuvėsių ir išgelbėjo tai, kas tuo metu tokių įstaigų galėjo būti išgelbėta. Jos puoselėjo daugiau klasinius mokslus, nes tai atitiko paveldėtą tradiciją ir arčiau siejosi su tų įstaigų misija. Tai betgi nereiškia, kad jos paniekino gamtos mokslus. Kaip rodo to meto programos, nuo 7 š. buvo dvi dėstomų dalykų grupės: "trivium" ir "quad-rivium." Pirmąją grupę sudarė gramatika, retorika ir dialetika (aiškinimas Aristoteliologinių raštų), antrąją: aritmetika, geometrija, astronomija, muzika (vėliau pridėta medicina). 5 ir 6 š. krikščionis helenistas Boethius vertė bei aiškino kaikuriuos Aristotelio veikalus. Bažnyčios Tėvams graikų filosofija, ypač Platonas ir jo krypties mintytojai, buvo žinomi ir jų nagrinėjami. Tai kurgi ta V. Donielos tvirtinama neapykanta mokslams ? Pasak jo, graikų mokslai, išsaugoti arabų, grįžo Europon 11 ir 12 š. Tai tiesa. Bet kur jie grįžo? Ogi į tos pačios krikščionybės sukurtas mokyklas Paryžiuje, Bolonijoj, Tulūzoj, Salamankoj, Oksforde, Montepellier, Liuvene, kur išaugo pirmieji universitetai. Jie mielai juos priėmė. Ir ne tik graikų, bet ir centrinės Azijos gamtos mokslus, atstovaujamus astronomų Al. Khwarizmi, Abu Mašar ir kt. Į lotynų kalbą buvo verčiami ne tik graikų bet ir arabų ir žydų veikalai. Nebuvo barbarų, ir mokslai krikščionybės globoj išsiskleidė visu platumu. Krikščionybe tiesos niekad nebijojo. Net ir nuo Ganiojo laikų kilęs gamtos mokslo—tikėjimo ginčas, įnešęs drumsties, praturtino ne tik patį gamtamokslį, bet ir krikščioniškąjį mąstymą. Teologai, kurį laiką kvestionavę naujas teorijas, jas priėmė, kai pakankamai paaiškėjo jų teisingumas, ir tuo būdu praplėtė bei išgrynino krikščioniškąją sintezę.

Iš viso V. Donielos straipsniai objektyvumu tiesa nepasižymi. Pvz. kad ir liberalinės idėjos, besireiškiančios laisve viešajame gyvenime, raidoj jis mini Graikiją, Periklio demokratiją ir peršoka į naujuosius amžius, nes vidur, amžiuose jos nebuvę. Tuo tarpu istorikas Dawson, dėstąs Harvarde, randa, kad nuo 12 š. Europoj vėl iškilo miestai kaip klasikinėj Graikijoj ir Romoj, o su jais — komunos ir gildos. Periklio miestinėje demokratijoje tebebuvo vergija, (moterų gi ir svetimšalių teisės labai apkarpytos, Pr. G.), o viduramžių miestuose vyravusi taika, laisvė ir visų piliečių bendra gerovė, drauge su darbo ir nuosavybės laisve. Chr. Dawson cituoja E. Troeltsch, protestantą, kuris sako, kad nuo 11 š. prasidėjęs pilietinis gyvenimas miestuose "gali būti laikomas moderniojo pasaulio paruošimu bei pagrindimu" (Religion and the Rise of Western Culture, 1950, p. 162. Tos komunos, žymiausias viduramžių socialinis kūrinys, buvo miestų bendruomenės, įsipareigojusios išlaikyti taiką, ginti bendras laisves ir klausyti bendrų pareigūnų (p. 164). Vertėjo tad V. Do-nielai ir kitiems į tai atkreipti dėmesį.

Prasilenkimu su tiesa laikytinas ir V. Kavolio ironiškas pastebėjimas apie šv. Tomą Akvinietį; esą jis buvęs paskelbtas šventu ne už meilę, o "racionalizmą" (p. 100). Taipgi nesuprastas ir jo pasmerkimas už "he-retišką materializmą."
Liberalizmo santykio su morale nė vienas rinkinio autorius išsamiau nenagrinėja. K. Drunga sumini vieną kitą dekalogo įsakymą, o dr. J. Girnius trumpai paliečia laisvės santykį su moralinėmis vertybėmis ir pažymi, kad čia tarp liberalizmo ir krikščionybės yra galima įtampa (p. 68).

Rinkinio skaitytojas betgi pasigenda esminio pagrindimo, žinant, kad liberalizmas ir į moralinį gyvenimą ateina su pirmaujančiu laisvės principu, kyla klausimas, ar jam iš viso objektyvinė moralė galima? Laisvė moralėje turi savo vietą, bet apvaldytą normų bei vertybių, atremtų į metafizinį pagrindą. Liberalizmui tai reiškia varžtus, besikėsinančius į asmens laisvę. Iš to yra atsiradęs bei visokiom formom pasireiškęs liberalizmas. Jei liberalų tarpe yra taurių asmenybių, tai todėl, kad jie savo dorinį gyvenimą grindžia kuo kitu ir šioje srityje praauga liberalizmą, šiaip jau laikantis liberalizmo, skelbiančio laisvės pirmumą ir moralėje, belieka subjektyvinė-eklektinė moralė, besikeičianti pagal laiką ir aplinkybes (situacijos moralė), kurios mastas—subjektyvinis "aš". Ne jo nustatytos normos ir ne jo iškelti autoritetai yra "varžtai", belaukia nugriovimo.

V
Dėmesio vertas V. Trumpos straipsnis "Liberalinės minties raida Lietuvoje." Jis gana blaiviai vertina lietuviškąjį liberalizmą tolimojoj ir artimojoj praeity. Pasak jo, "liberalinė srovė. . . . beveik nieko nėra davusi politinės ir kultūrfilosofinės minties istorijai" (p. 167). V. Kudirka tebesąs "vienišas ąžuolas liberalinės minties dirvonuose" Kiek turtingesnės esančios katalikiškoji ir socialistinė srovės Lietuvoje. Niekad nebuvę nei liberalinės partijos nei programos, o tik kovotojų dėl liberalinės minties: esą tautinis Lietuvos atgimimas buvęs demokratinis ir liberalinis. Autorius teikia liberalizmui gana žymios reikšmės tautiniame atgimime, panašiai kaip ir V. Rastenis, kuris mano, kad ir tautinis atgimimas ir nepriklausomybė buvo liberalinių idėjų paplitimo vaisius (p. 196).

Manding, šią tezę reikėtų daugiau išryškinti. Matyti liberalizmo apraiškas kiekviename lietuvių laisvės pajudėjime, atrodo, perdaug. Kovos už laisvę buvo visų lietuvių srovių, t.y. visos tautos, sąjūdis ir vargu ar tikslu dalinti jį į vienkiemius. Laisvė lygiai buvo brangi visiems. Tautinis atgimimas buvo visos to meto Europos ženklas, dabar persikėlęs į kitus žemynus. Kad tai būtų vien liberalizmo apraiška, sunku patikėti. Laisvė juk nėra liberalizmo monopolis. Iš V. Trumpos straipsnio matyti, kaip tikrovinis lietuvių liberalizmas siejosi čia su kaire, čia su dešine. Ir tai suprantama, nes liberalizmas, neturėdamas pastovaus savo ideologinio turinio, visur linksta bei šliejasi prie kitų papildinių. Laikydamasis temos, V. Trumpa vertina ir nepriklausomybės laikotarpį liberaliniu požiūriu ir randa, kad prieš 1926 m. lietuvis jaunoj savo demokratijoj nebuvęs visai laisvas, nes negalėjęs pasirinkti nei sau, nei savo vaikui "ne-konfesinės mokyklos", nebuvo laisvas "nuo parapijos, komendanto ir cenzūros," nuo protekcijų ir vargo; panoręs išeiti į "plačią laisvę", jis išrinkęs naują valdžią, kuri davusi laisvę ir drauge pavojingą netvarką, sukėlusią baimę, nusivylimą, nuvedus) į gruodžio 17 perversmą. Čia autorius pertempia. Konfesinių mokyklų buvo nedaug; dauguma jų buvo valstybinės su privalomu tikybos dėstymu. Tokios jos pasiliko ir per visą nepriklausomybės laikotarpį. "Nelaisvė" nuo parapijos dirbtinai išpūsta kairiųjų partijų.

Iš viso tas Lietuvos laikotarpis dar tebelaukia objektyvaus įvertinimo, žiūrėjimas jin liberaliniu požiūriu yra dalinis ir nepakankamas. Reikia visapusiško įvertinimo, kuris atskleistų nepriklausomybės laikotarpį pilnoj tiesoj ir tai ryšium su to meto dvasia Europoje.

Autoritetitinį valdymą Lietuvoje V. Trumpa vertina kaip neigiamai nusistačiusį demokratijos ir liberalizmo atžvilgiu, bet davusį nemažai laisvės ūkiniam ir kultūriniam liberalizmui. Atviriau šiuo klausimu pasisako V. Rastenis prisipažindamas, kad "liberali diktatūra" buvo viltininkų - tautininkų nukrypimas nuo liberalizmo. Jis galėjęs būti atleistinas, jei būtų buvęs laikinė priemonė, vedanti į liberalią santvarką. "Tačiau ilgainiui Lietuvos liberalai—tautininkai tą priemonę pavertė permanentine ir tai buvo nenuginčijamas jų nutolimas nuo liberalizmo, o tuo pačiu ir kliūtis liberaliniams siekimams sklandžiai įgyvendinti ir ūkinėje bei kultūrinėje srityje" (p. 199).

Išvadoje V. Trumpa mini, kad diktatūrinis valdymas Lietuvoje per paskutinį dešimtmetį nusipelnęs tuo, kad sudaręs liberalinę atmosferą: paruošęs civilinės metrikacijos įstatymą ir sudavęs nemažą smūgį "klerikalizmui, juo suprantant dvasiškijos tiesioginį kišimąsi į politiką" ( p. 192). Dėl to "tiesioginio kišimosi" reikėtų pasisakymo, laisvo nuo prietarų ir giliau žvelgiančio į Lietuvos sąlygas, kai dvasininkų ėjimas politikon buvo reikalingas. Užaugus pasauliečių politikų kartai, tas reikalas atkrito. Kalbant apie smūgį klerikalizmui, reikėtų prisiminti, kad jis buvo žymia dalimi prievartos padaras—prievartos, ėjusios iki kalėjimų bei policinių metodų, ir kad "klerikalizmu" buvo laikomi netgi reiškiniai, priklausą grynai religiniam gyvenimui bei veikimui. Kaip istorikui, autoriui primintina, kad ir tą paskutinį dešimtmetį tarp anos "liberalinės atmosferos" pirmųjų smuikininkų buvo ir tokie žmonės kaip kun. V. Mironas ir kun. I. Tamošaitis. Taigi kaip čia su tuo išsivadavimu iš dvasiškijos "tiesioginio kišimosi į politiką"...

Tai betgi jau praeities dalykai. Pasak rinkinio red. V. Kavolio, jaunieji mūsų liberalai yra nusikratę V. Trumpos minimų kairės ir dešinės kraštutiniumų, išmokę "pragmatinio praktiškumo iš anglo-saksų. Kiek čia yra tiesos, parodys ateitis. Jaunieji visur peikia senuosius, bet ar jiems pavyks nugalėti "idėjinę mažakraujystę," kol kas niekas negali atsakyti. Gera betgi, kad juose yra lietuviško dinamizmo bei domėjimosi savom problemom. Jų sąjūdis tačiau tęsia liberalinę susiskaldymo tradiciją, nerasdamas bendro vardiklio, traukdamas "liberalinį vežimą pagal visiškai nemalonius Krylovo pasakėčios apie gulbę, vėžį ir lydeką principus" (K. Drunga, p. 211). Užtat kalbos apie integracinę liberalizmo funkciją visiškai nesiderina su tikrove. Jei liberalizmas nepajėgia susikalbėti savo tarpe, kaip jis gali kitus jungti? čia tinka labai taiklus V. Trumpos posakis (..."liberalinė mintis yra labai geras ginklas griauti" (p. 168). Jei jis nukreipiamas prieš vergiją, gerai, o jei prieš save—integracija neįmanoma. Tad ir jauniesiems liberalams tenka jieškoti savo kelio bei vietos lietutuviškoj išeivijoj.

Rinkinys savo sąranga yra gana fragmentiškas. Yra likusios didokos spragos—nepaliesta visa eilė esminių klausimų, o ir iš esamų straipsnių gana sunku įžvelgti tikrąjį liberalizmo veidą. Redaktoriaus turima medžiaga sugrupuota sistemingai, tačiau ji negali atstoti vientiso veikalo.

Lietuviškasis liberalizmas. Redagavo VYTAUTAS KAVOLIS. Vinco Kudirkos jubiliejiniai metai. Viršelį piešė dail. Algirdas Kurauskas. Išleido Santaros - Šviesos Federacija. Spaudą prižiūrėjo Valdas Adamkavičius. Spaudė M. Morkūno spaustuvė. Tiražas 1000 egz. Čikaga, 1959 m,, 214psl.
Pr. G.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai