Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIAI FILOSOFAI IR UTOPINĖS SVAJONĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KĘSTUTIS SKRUPSKELIS   
Paskaita, skaityta Europos lietuviškųjų studijų 26-oje savaitėje Louvain-la-Neuve 1979.VII.20-27, ir čia perduodama šiek tiek praplėsta forma.

Marksistinės pasaulėžiūros centre randame savotišką pažiūrą į žmogų. Senąją formulę, kad žmogus tai protaujanti būtybė Marksas laiko nereikšminga. Jis teigia, kad žmogus pirmiausia yra dirbanti būtybė. Tuščiažodžiai filosofai, anot jo, tebando žmones nuo gyvulių atskirti, kaip kuriam patinka, tačiau pats žmogus savo darbu save išskiria iš grynai gamtinių būtybių tarpo. Dirbdamas žmogus sukuria pats save, pasigamina tam tikrą esmę, ir jis yra vienintelis padaras, kuris tai įvykdo. Marksistinė darbo sąvoka šį momentą ypač pabrėžia: darbu pagaminamos ne vien tik medžiaginės gėrybės, patenkinančios žmogaus gamtinius poreikius, bet ir pats žmogus.

Pastovios ir iš anksto duotos esmės žmogus neturi: jis būna toks, koks tampa savo darbu. Klajoklis žmogus bus vienoks, žemdirbys kitoks, fabriko darbininkas dar kitoks. Gal jie visi patenkins tą patį abstraktų žmogaus aptarimą, tačiau skirsis kūno sudėtimi, elgesio formomis, galvosena; svarbiausia, jie skirtingai žiūrės į savo kaimynus. Privačios nuosavybės atsiradimas sugriovė primityvųjį žmogaus socialumą, jos tolimesnis išsivystymas pramoninės gamybos sąlygomis sukūrė ypač grobuonišką, savanaudį žmogaus tipą. Mūsų laikais dominuoja save pabrėžiantis žmogus, kuris į artimą žiūri ne kaip į draugą, bet kaip į varžovą, kuris bando jam sumažinti pelną. Toks kapitalistinis žmogus yra pramoninės gamybos darbo sąlygų vaisius.

Skubu užtikrinti, kad ši paskaita bus skirta ne Marksui. Tačiau mūsų svarstymams apie lietuvių filosofus reikia rėmų, ir šios pastabos apie marksizmą tik tam ir yra reikalingos. Iš tikrųjų ši paskaita daugiau lies Girnių ir Maceiną. Mėginsiu ryškinti jų pažiūras į žmogų ir spėlioti apie tolimesnes šių pažiūrų pasekmes. Dėmesio centre bus du socialinės filosofijos klausimai: demokratinės valstybės bei valstybingumo ir utopinio galvojimo problemos.

Minėta marksizmo pažiūra į žmogų rengia dirvą paneigti demokratinei valstybei. Vakarų demokratinės valstybės teoriją, prasidėjusią su Hob-bes ir siekiančią mūsų laikus, ženklina gilus pesimizmas. Pagal Hobbes, (jei galiu trumpai prisiminti, kas visiems gerai žinoma) kiekvienas žmogus yra nepagydomas savanaudis, garbėtroška. Pats vienas gyventi negali, turi gyventi drauge su kitais, tačiau bendruomeninis gyvenimas dėl nemielo būdo jam sunkus, pilnas kovų ir pavojų. Į kiekvieną kaimyną reikia žiūrėti su baime ir nepasitikėjimu, nes yra tikra, kad kiekvienas kaimynas taikosi apiplėšti, užmušti. Tokio gyvenimo pagrindinis dėsnis labai paprastas: duok kaimynui per galvą, nes kitaip pats gausi. Gamtos būvyje, kada vyrauja kova kiekvieno su kiekvienu, žmogaus gyvenimas yra skurdus, žvėriškas ir trumpas. Tik valstybė mus įgalina taikingai gyventi bendruomenėse. Valstybė tai organizuota prievarta, kurios paskirtis yra malšinti žmogau įgimtąjį savanaudiškumą. Valstybės mes bijome ir todėl tramdome savo geismus, ramybėje palikdami kaimynų kaimenes, žmonas, laisves.

Tolimesnis šios teorijos vystymasis atkreipė dėmesį į tai, kad ir valdantieji yra žmonės, kad ir jiems nesvetimi žmogiškieji geismai, kad ir jie stengsis, kiek tik sąlygos leidžia, savo padėtimi piktnaudžiauti. Todėl būtina valdančiųjų galią apriboti. Jei Hobbes pasitikėjo karalių savanaudiškumu (pagal dėsnį, kad, kuo turtingesnis kraštas, tuo turtingesnis karalius), tai vėlesniais laikais randame ribotam laikui išrinktus prezidentus, kurių kiekvieną žingsnį seka visuomenei atsakingi atstovai, teismai, spauda.

Marksistinei propagandai ši teorija gana paranki: iš tiesų demokratinės valstybės remiasi prievarta ir baime — esamomis sąlygomis kitaip būti ir negali. Toks žmogus, kokį pagimdė kapitalizmas, draugėje gyventi tegali tiktai prievartos bei baimės verčiamas. Demokratinės valstybės teoretikai visai teisingai suprato šį savo laikotarpio momentą. Tačiau jie klydo manydami, kad jų samprotavimai galioja visiems laikams. Demokratinės valstybės gyvuos tol, kol gyvuos kapitalistinis žmogus, tas grobuonis, kuriam prievarta reikalinga. Atsiradus naujos rūšies žmogui, dings ir demokratinės valstybės reikalas, iš tiesų bet kokios prievarta paremtos valstybės. Gi istorijos vystymasis nepalaužiamai nukreiptas į naujo, iš prigimties socialaus žmogaus sukūrimą. Jam atsiradus, savaime dings valstybės bei prievarta.

Iš pirmo žvilgsnio tai labai kilnios, humaniškos svajonės. Tačiau skaudi patirtis byloja priešingai. Utopinėse svajonėse paskendusieji ramia sąžine vykdo nusikaltimus ar bent lengvai pateisina savo bendraminčių darbus. Tiesa, kad Hobbes žmogaus sužvėrinimas įžeidžia mūsų savimeilę; tiesa, kad demokratijos teorija persunkta žmogų žeminančiu pesimizmu. Tačiau ši teorija taip pat sukaupia šimtmečių patirtį ir tuo pagrindu mus įspėja, kad ir kilniausios svajonės išsigimsta, kad aklai pasitikėti vyriausybėmis per daug rizikinga. Atmesdamas demokratinės valstybės teoriją, marksizmas atmeta ir šią patirtį ir imasi nedėkingo uždavinio dar kartą patirti tai, kas iš tikro per dažnai buvo patirta. Marksistų akimis žiūrint, tie taip kruopščiai išdirbti suvaržymai, apribojimai, atsidavimas grynai procedūrinėms taisyklėms — tai tik priemonės tikrajai valstybės prigimčiai maskuoti. Kam visa ši vaidyba? Ar ne geriau atvirai pasakyti, kad valstybė tai prievarta, ir sukurti tokią valstybę, kuri galėtų veikti be suvaržymų? Kam rūpintis, kad vienas kitas ir nukentės? Visais laikais nekaltieji kenčia, o proletariato diktatūros reikalauja pati istorija. Ir ta pati istorija mus užtikrina, kad, kuo galingesnė bus proletariato valstybė, tuo greičiau bus sukurtos ekonominės sąlygos, kurios pagimdys naująjį žmogų.

Nuoširdžiai tikintis inkvizitorius savo aukai galėtų teisintis tokiu būdu: viską bandžiau, bet niekas nepadėjo, todėl meilės verčiamas tave deginu — kito kelio dangun tau nėra. Tai argumentas, kuris gundo kiekvieną, gyvenantį utopijos viltimi. Jei iš tiesų žmonijos istorija bus vainikuota nauju tobulu žmogumi, kokios menkos ir dėmesio nevertos pasidaro dabarties žmonių kančios. Nors pats Marksas pakartotinai šaipėsi iš utopijų kūrėjų, tačiau utopinis galvojimas marksizmui nėra svetimas. Priešingai, šios pašaipos tiktai pabrėžia utopinio galvojimo svarbą: tas, apie ką kiti tiktai svajojo, Marksas teigia kaip istorijos dėsnių laiduotą tikrovę. Ir jo utopija tai ne kukli Tomo Moro saliukė, kur visi sotūs, darbštūs, sąžiningi ir sveiki. Marksizmo naujasis žmogus atsiras tiktai tada, kada žmogus pasidarys visiškai nuo gamtos nepriklausomas. Gal kraštu-tiniausia forma šią nepriklausomybę skelbė anglų komunistas J. D. Bernai: ateities žmogus atsikratys kūno, ir liks vieni smegenys; šie, mašinų penimi, skrajos erdvėse, tyrinėdami žemėje pasilikusius gyvūnus, jų tarpe ir mažiau pažengusius žmones.

Kad utopinis galvojimas iš tiesų randamas marksistų tarpe, liudija dabartinis sovietinis disidentas Lev Kopelev. 1933 metų pavasarį jis su kitais plėšė sovietų ūkininkus, ramiai stebėdamas gatvėse bado išdarkytus lavonus. Kokiais žodžiais jis sugebėjo numalšinti paprasčiausią žmogišką jautrumą? Kopelev rašo:

Kaip ir visa mano karta, aš tvirtai tikėjau, kad tikslas pateisina priemones. Komunizmo visuotinė pergalė buvo mūsų didysis tikslas; jo vardan viskas buvo leista — meluoti, vogti, sunaikinti šimtus tūkstančių ir milijonus žmonių . . . Kartu su kitais aš tuštinau senukų skrynias, užsikimšdamas ausis, kad negirdėčiau vaikų verkimo bei moterų vaitojimo. Aš buvau tikras, kad vykdžiau didelį ir būtiną uždavinį.1

Norėčiau čia sustoti ir pamėginti šiek tiek apibendrinti tai, kas ligi šiol pasakyta, kad būtų aiškiau, ko mums reikia ieškoti Griniaus ir Maceinos raštuose. Mums rūpi žmogaus aptarimas ir to aptarimo pasekmės socialinėje filosofijoje. Ką marksizmas sako apie žmogų? Kad žmogaus prigimtis keičiasi, vystosi, atspindėdama besikeičiančias gyvenimo sąlygas. Kad žinomos žmogaus bendruomeninio gyvenimo formos yra laikinos, teatspindi dabartinių laikų žmogų. Kad neišvengiamai turi gimti naujas, tobulas žmogus, kurio atsiradimas ženklins istorijos galą, kada dings visos įprastinės žmogaus gyvenimo formos. Utopinė istorijos užbaiga yra neišvengiama, nes besikaupiančios pramonės galios iš pagrindų atpalaiduos žmogų nuo gamtos. Nugalėta ir paklusni gamta žmogui tebus jo nesuvaržytų pasireiškimų laukas.

Čia randame lyg pačios dialektikos iškrėstą pokštą: lygindami marksistus su dviem katalikais filosofais, randame, kad ne katalikai, o marksistai dabartinį žmogaus gyvenimą vertina iš amžinybės perspektyvos. Pabrėždamas žmogaus atvirumą transcendencijai, Maceina teigia:

filosofija negali pasakyti, kaip žmogus anoje tikrovėje būna . . . Filosofija priveda žmogų prie amžinybės vartų, teigia, kad pro šiuos vartus jis įžengia ir ten amžinai gyvena. Bet šio amžinojo buvimo ji neanalizuoja, nes prigimtajam žmogaus protui jo turinys yra neprieinamas. Nuosekliai tad ir būties samprata egzistencinėse analizėse susiaurėja . . . Būtis čia yra tai, kuo ir kaip žmogus šioje tikrovėje būna. O būna jis labai įvairiai.2

Visai priešinga kryptimi žengia Leninas, savotiškos transcendencijos vardan atsisakydamas žmogiškosios kasdienybės. Leninas teigia, kad socialdemokratai "reformų siekimą jungia į revoliucinę kovą už laisvę bei socializmą.,,3 O kada įsigyvens laisvė bei socializmas? Tada, kada kiekvienas asmuo lygiai taip pat dalyvaus gamyboje, kaip ir visi kiti. Tada dings prievartos reikalas, nes kiekvienas savu noru, pagal tvirtai įsigyvenusį įprotį, seks iš žilos senovės žinomus moralės dėsnius.4

Šis ateities žmogus sudaro marksistinę trans-endenciją, kurios vardan dingsta dabarties žmogaus kasdieniniai rūpesčiai. Šita prasme marksizmas reikalauja, kad dabartį vertintumėm iš amžinybės perspektyvos. Aišku, kad, iš tokio tolio žiūrint, nublunka, pranyksta visos žmogaus gyvenimo apraiškos. Dingsta visi skirtumai. Sotus, aštuonių cilinderių automobiliu važiuojantis fabriko darbininkas yra lygiai toks pat vergas, kaip ir pietinių plantacijų negras. Jiems abiem trūksta tobulos žmogiškos prigimties, ir visai nesvarbu, kad vieną muša, kito ne, kad vienas alkanas, o kitas ne. Laisvai išrinktas, konstitucijos apribotas prezidentas — ne geresnis už paprastą diktatorių. Abu jie vartoja jėgą — nė vienas neįgyvendina tikrojo žmogaus socialumo (prisiminkime sovietinių propagandistų šaipymąsi iš "nepriklausomos" Lietuvos).

Marksizmo nevertinami skirtumai kaip tik ir sudaro Vakarų socialinės minties turinį. Demokratijos teorijos pirmasis uždavinys ir yra diktatorių vietoje statyti prezidentus, vergų vietoje — laisvus darbininkus, nepaisant to, kad amžinybės žvilgiu visi žmonės lygūs nusidėjėliai. Socialinė mintis gyvuoja tiktai tada, kada yra suprasta, kad šioje žemėje žmogus ir gyvens "labai įvairiai".

Manau, kad žmogaus prigimties klausimas socialinėje filosofijoje yra pats svarbiausias. Todėl jį šiai paskaitai ir pasirinkau. Tačiau ties žmogumi sustoti mus skatina dar viena aplinkybė. Dabartinis Katalikų Bažnyčios popiežius yia filosofas, užaugęs marksistinėje aplinkoje. Lyg nurodydamas pagrindinę plotmę šių laikų idėjinių kovų situacijoje, savo filosofavime jis žmogaus prigimties klausimą stato pirmoje vietoje.5

Ką apie žmogų teigia lietuviai filosofai?

Pagal Juozą Grinių žmogus yra kultūrinė būtybė. Veikale Tauta ir tautinė ištikimybė jis teigia: "Kultūra drauge yra žmogiškosios egzistencijos būtinoji sąlyga ir jos išraiška. Gamta žmogų nuskriaudė, nes nesuteikė jam būtinų "egzistencijos sąlygų", neapdovanojo jo nei ragais, nei aštriais dantimis, nei stora oda:

Neapdovanotas nei ginklais pulti nei gintis, nei priemonėmis nuo priešo pasprukti, žmogus savo kūnu nėra apspręstas jokiam specialiam gyvenimo būdui ir nėra pritaikytas jokiai specialiai aplinkai . . . žiūrint tik biologiniu žvilgiu, jis būtų turėjęs jau seniai iš" nykti nuo žemės paviršiaus ... Ne tik žmogus išliko žemėje, bet ir ją užvaldė. Užvaldyti žemę buvo sąlyga žmogui išlikti. Paliktas gamtos sau pačiam, vietoj aprėžtos gamtinės aplinkos žmogus savo kūrybine iniciatyva susikūrė savo atvirą pasaulį/'6

Tokiu būdu žmogus turi kultūrą kurti, nes priešingu atveju, jis mirs. Juo labiau, kad tik per kultūrą žmogus tampa žmogumi: "Ir šiandien gimstame tokie pat 'nuogi', kaip prieš šimtus tūkstančių metų. Tik perimdami kultūrą išaugame į savo amžiaus žmogų."7 Girnius pabrėžia, kad per kultūrą mes taip pat tampame socialiomis būtybėmis: "Kiekvienas laimėjimas atsiremia į ankstesnius laimėjimus, kitų iškovotus . . . Būti kultūrine būtybe yra lygu būti visuomenine būtybe, esmiškai susieta su kitais."8

Kad žmogus yra kultūrinė būtybė, randame ir Girniaus tautos sąvokoje. Nors bendra biologinė kilmė, kalba, gyvenimo būdas, bendras istorinis likimas yra svarbūs tautų formavimo veiksniai, tačiau nė vienas iš jų nėra būtinas. Randame tautų, kurių šios savybės neženklina. Tauta, pagal Girnių, tai kultūrinis vienetas:

Kad ta ar kita tauta gali stokoti to ar kito ryšio, liudija, jog visi jie tėra materialiniai tautos elementai, tik 'medžiaga', iš kurios tauta susiformuoja . . . Kas etninę bendruomenę perkeičia tikra tauta? Kultūra yra tautos 'forma', atseit tasai pradas, kuris sukuria tautą kaip tautą, nes ji materialinius tautos elementus sulydo į vieną visumą ir tuo būdu suformuoja tautinę individualybę.9

Net ir bendros kilmės sąvoka yra ne tiek biologinė, kiek kultūrinė.

Kultūros kūrime pasireiškia du pradai: prigimtis ir laisvė. "Žmogaus būtyje prigimtis (gamta) susitinka su laisve, nes savo dvasia žmogus išsiveržia iš gamtos į laisvę. Iš vienos pusės, kaip visi gyvūnai, taip ir žmogus yra apspręstas savo prigimtimi, kurią jis paveldi ir kurios pakeisti lis negali".10

Kas šiuo atveju nusakytina prigimties terminu? Ko iš tiesų šis gyvūnas pakeisti negali?

Tiek Girnius, tiek marksistai, manau, sutiks, kad žmogus visada susidurs su gyvybės išlaikymo rūpesčiu. Visada žmogus turės valgyti, ap-ngti, susirasti pastogę. Net ir Bernalio mechaniškai penimi smegenys šita prasme turi būti aprūpinti. Tačiau marksistai tiki, kad susikaupusios technikos galios su laiku drastiškai pakeis žmogaus apsirūpinimo būdą: materialinės gėrybės atsiras lyg savaime žmogui, kurio darbas pirmoje vietoje skirtas savo paties išreiškimui ir formavimui. Girniui, iš kitos pusės, technika tėra tik priemonė, kurios pasekmės priklauso nuo žmogaus laisvės: vieni techniką vartos geram, kiti blogam. Todėl iš technikos negalima tikėtis utopinių prasiveržimų; viskas remsis laisvais žmogaus veiksmais, kurių pobūdis šiuo metu nenumatomas. Cituoju iš veikalo Žmogus be Dievo: "technika tėra įrankis žmogaus rankose".11

Girnius randa, kad technika žmogaus problemų neišsprendžia, kiekviena karta su jomis turi grumtis iš naujo:

Pradėjusi išspręsti vienas problemas, ji virsta naujų, dar sudėtingesnių problemų versme. Kiekvienas techninis laimėjimas ne mažina, o didina žmogaus atsakomybę. Technika atskleidžia žmogui naujus galimumus. Bet šiuos naujus galimumus žmogus lygiai gali panaudoti ir savo palaimai, ir savo pražūčiai. Todėl, kaip ir anksčiau, galutinai visa lemia pats žmogus.12

Tokiu būdu Girnius netiki, kad techninę pažangą seka moralinė žmogaus pažanga. Priešingai, technika pagimdo ir "teroro techniką", kuri mūsų amžiaus žmogų įgalina nusikaltimus vykdyti ligi šiol neregėtu mastu.

Tai vienas žmogaus prigimties aspektas. Tiesa, kad pati gamyba žmogų daro socialų, nes net ir medžioti pats vienas jis nesugeba. Tačiau,
vien tik pabrėždami gamybą, dar nenusakome žmogaus socialumo būdo. Čia reikia atkreipti dėmesį į kitą žmogaus prigimties aspektą — į tuos jo geismus, kurie žmogaus santykius su kitais kreipia ar į gerą ar į blogą pusę. Tai ta žmogaus prigimtis, kurią taip iškalbiai dėstė Hobbes teigdamas, kad žmogus yra savanaudis garbėtroška. Kaip matėme, marksistai teigia, kad ši žmogaus prigimtis yra laikina, kad su laiku atsiras naujas žmogus, kurį dominuos socialūs geismai bei įpročiai. Nerandu, kad Girnius būtų šiuo klausimu pasisakęs. Tačiau manau, kad jis atmestų tiek Hobbes, tiek Marksą. Čia turime atkreipti dėmesį į žmogaus prigimtį dar trečia prasme, į tai, ką Girnius vadina dvasine prigimtimi.
Jau pirmame savo veikale Laisvė ir būtis Girnius kritikavo Jaspersą tokiu būdu:

Negalime sutikti su Jasperso žmogaus samprata, nes, kiek ji kelia žmogaus moralinį pašaukimą tapti "egzistencija", tiek betgi ji neįvertina žmogaus dvasinės prigimties. Tai ir paverčia egzistencinę filosofiją tik apeliavimu į "save patį", neduodant konkrečios moralinių vertybių doktrinos.13

Dvasinės prigimties sąvokos sklaidą randame veikale Žmogus be Dievo:

Dvasinė žmogaus prigimtis, moralinė sąmonė ir amžinybės ilgesys yra tie pagrindiniai žmogiškosios egzistencijos faktai, kurie žmogaus klausimą paverčia drauge ir Dievo klausimu.

Būdamas dvasinė būtybė, žmogus yra laisvas ta prasme, kad gali elgtis vienaip ar kitaip. Laisvas žmogus numato vertybes, be kurių jo laisvė būtų "ne iškilimas aukščiau gamtos, o iš kosmo nusmukimas į chaosą."15 Tokiu būdu laisvė be vertybių pati yra nevertinga, o vertybės be laisvės yra neįmanomos.

Būdamas laisvas, žmogus yra pašauktas pats save sukurti. Manau, kad čia randame patį centrinį girniškos žmogaus sampratos momentą:

Būti savo laisve nukreiptam į vertybes žmogui yra lygu būti pašauktam save sukurti tuo, kuo jis yra pagal savo esminę paskirtį. Iš visų būtybių tik žmogus turi paskirtį, nes tik jo egzistencija yra savęs paties sukūrimo uždavinys.16

Šis uždavinys taip pat pabrėžtas ir veikale Tauta ir tautinė ištikimybė.11 Žmogaus dvasinės prigimties sąvoką būtų galima plėtoti ir toliau, ypač pabrėžiant meilės momentą,18 tačiau taip toli leistis mums šiuo metu nėra reikalinga.

Savęs sukūrimo uždavinys iškyla kiekvienam žmogui iš naujo. Kiekvienas naujagimis yra "nuogas" ne vien tik medžiagine, bet ir dvasine prasme. Net ir medžiaginių poreikių tenkinime negalima pasitenkinti tuo, kas praeityje pasiekta.

Tiesa, kad praeities laimėjimai mus įgalina daugiau pagaminti, tačiau ir čia reikalingos mūsų pastangos. Tą patį rasime ir švietimo srityje. Yra lengviau išmokti negu sukurti: kiekvienas per kelis metus išmoksime tai, kas tik per ilgus šimtmečius galėjo būti sukurta. Tačiau tėvų išsilavinimo paveldėti negalime. Dar sunkiau yra paveldėti moralines dorybes. Kiekvienas iš naujo turime vertybes pažinti, kiekvienas savo jėgomis turime laimėti laisvę, sugebėjimą gyventi vertybių šviesoje.

Nors ir neturėdamas reikalingų citatų, tačiau nemanau, kad nusikalsčiau Girniaus minčiai, šią "uždavinio" mintį pratęsdamas šiek tiek toliau: net ir atskiras žmogus ligi mirties savo moralinio uždavinio neišsprendžia. Šiandien esu blaivus, rytoj girtuoklis, šiandien dosnus, rytoj šykštuolis, šiandien jautrus kiekvienai skriaudai, rytoj žmogžudys. Moralinėje srityje negalima prieš mirtį nutraukti pastangų, gyventi vien tik iš praeities kapitalo.

Jeigu kiekvienas žmogus yra pašauktas save sukurti, dabarties žmogaus negalima aukoti ateities tobulumo vardan. Ateities kartos turės rungtis su blogio galimybėmis, lyg niekas nieko nebūtų aukojęs. Ar sovietinis žmogus šiandien mažesnis savanaudis dėl to, kad Stalinas savanaudiškumą gydė koncentracijos lageriuose?

Tokiu būdu grįžtame prie pagrindinės šios paskaitos tezės: marksistai, į amžinybę netikėdami, viską vertina iš amžinybės perspektyvos; Girnius, į amžinybę tikėdamas, dėmesį kreipia į tai, kaip žmogus gyvena dabar. Šis skirtumas labai ryškiai atsispindi socialinėje filosofijoje. Visada stovėdamas prieš uždavinį save sukurti, žmogus visada turi susikurti ir savo socialinio gyvenimo formas. Būdamas laisvas, visada susidurdamas su blogio galimybe, žmogus negali nekreipti dėmesio į blogio pasireiškimą socialiniame gyvenime. Visai natūraliai jis kuria valstybes, skelbia įstatymus, vis ieškodamas savo dvasinei prigimčiai tinkamesnių pasireiškimo sąlygų. Ir tai daro žinodamas, kad viską lems jo paties pastangos. Marksistinėmis akimis žiūrint, dalbartis savarankiškos vertės neturi: svarbu tik tiek, būtų sukurtos ateities žmogaus gimimo sąlygos.

 Pasibaigia laikas, o apie Maceiną beveik ko nepasakyta. Bent man — sunku pagauti Maceinos svarstymų centrą, dėl to jo beveik ir neliečiau. Užteks pastebėti, kad Maceina visur pabrėžia žmogaus ribotumą ir jau vien todėl į utopinius svarstymus leistis negali. Negalėdamas transcendencijos analizuoti, žmogus negali dabarties aukoti amžinybės vardan. O dababartyje žmogus gyvena labai įvairiai.

1. Lev Kopelev, To Be Preserved Forever (Philade J.B. Lippincott, 1977), p. 11-12.
2. Antanas Maceina, Jobo drama (Venta, 1950), p. 9.
3. V.I. Lenin, What is to be Done? (New York: Ii national Publishers), p. 61.
4. Turiu galvoje Lenino veikalą Valstybė ir revoliui
5. Veikale The Acting Person, 1979 m. išspausdinti angliškai.
6. Juozas Girnius, Tauta ir tautinė ištikimybė Į L vę Fondas), p. 19-20.
7. Ten pat, p. 20.
8. Ten pat, p. 20.
9. Ten pat, p. 78-79.
10. Ten pat, p. 21.
11. Juozas Girnius, Žmogus be Dievo (Į Laisvę Fond
p. 63.
12. Ten pat, p. 58.
13. Juozas Girnius, Laisvė ir būtis (Aidų leidinys, 19E
p. 149-150.

14. Žmogus be Dievo, p. 92.

15. Ten pat, p. 97.

16. Ten pat, p. 99.

17. Tauta ir tautinė ištikimybė, p. 21.

18. Ten pat, p. 22.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai