Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
FRAGMENTAS IŠ „PADAVIMO APIE KORENTO KRISTUPO RILKE'S MEILĘ IR MIRTĮ“ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Rainer Maria Rilke   

T.Valius. R.M. Rilkes iliustracija (medž. raiž.)

* * *


Tasai von Langenau priešų apsuptas, bet visiškai vienas. Baimė išskleidė aplinkui jį didelę aikštę, ir jis sustoja jos vidury, po lėtai liepsnojančia savo vėliava.

Pamažu, tartum susimąstęs, žvalgosi jis. Daug marga ir svetima mato jo akys. Sodai — mąsto jisai ir šypsosi. Bet staiga jis jaučia, kad akys žvelgia į jį, regi vyrus ir supranta, kad tai pagonių šunes —: ir metasi jų viduriu su savo žirgu.

Bet kai svetimieji jį dar kartą apsupa, jis mato vėl tiktai sodus, ir šešiolika jų lenktų kalavijų, kurie virš galvos jo sublyksi vienas po kito, lyg spinduliai, jam atrodo tik šventė.


Mirgančios vandenio čiurkšlės.

 

RUDENS DIENA

Viešpatie: laikas. Vasara buvo brandi.
Ištiesk šešėlį saulės laikrodžiuose
ir vėjus leiski lygumom skraidyt.

Paskutiniesiems vaisiams nokti leisk;
kelias kaitrias dienas jiems dovanok dar,
tada į vyną tirštą ir putotą
jų sultis, kvepiančias medum, suliek.

Jei kas dabar benamis, toks ir liks.
Jei vienišas — ilgai dar vienas klaidžios,
budės, skaitys, rašys bevilčius laiškus,
ir vaikščios po alėjas neramus, kai kris
pageltę lapai ant takų ir aikščių.


APIE VIENĄ BALANDŽIO MĖNESĮ

Vėliai kvepia miškai.
Maži vyturiai ant sparnų
pakėlė dangų, slėgusį mums pečius taip sunkiai;
o neseniai pro šakas tuščios dienos dar sunkės, —
bet po lietingų popiečių vėliai
naujos ir švytinčios auksu
valandos tvaska;
langai kruvini, jų išsigandę, baukščiai
kaip paukščiai plazda mažo
miesto namų alėjoj.


Tada ateina tyla. Net lietus srūva
daug tyliau tamsiai žvilgančiais akmenim.
Visi kvapai suplūsta aplink
skaisčiai spindinčius pumpurus krūmų.


VIENATVĖ

Tartum lietus yra vienatvė.
Ji keliasi nuo jūrų vėlą naktį,
nuo lygumų, nuo vienišų į platų
ir tuščią dangų — į savus namus.
Tada ant miesto puola, lyg lietus.

Prieblandos valandą jinai nulyja,
kai visos gatvės į gaisus sužiūra,
kai kūnai, nieko nesuradę, tyliai
ir nusivylę skiriasi, ir niūrūs;
ir neapkenčią vienas kito turi
guoly vienam miegot: tada į jūrą

kartu su upėmis vienatvė srūva.


IŠ „VALANDŲKNYGOS“

* * *
Akis man užgesink: tave matau,
užtrenk ausis: vistiek tave girdėsiu,
be kojų pas tave ateit galėsiu,
ir be burnos prisieksiu tau.

Nulaužk rankas, ir širdimi tave
tarytumei ranka lytėsiu aš,
jei širdį sustabdysi, plaks man smegenys,
o jei išdeginsi man smegenis,
tave manasis kraujas neš!


NUOTAKA

Mylimas, šauk mane garsiau!
Neleiski laukt savo nuotakos taip ilgai.
Jau platanuos senuos ties langais
tamsumos nematyt:
jie tušti.

Ir jei neateisi manęs užrakint
juodam name savo žodžiais,
turėsiu iš rankų manųjų naktin,
į mėlynus sodus ištvint —
į sodus...


VIGILIJA

Nublankę lankos miega jau,
tiktai širdis gyva.
Ir vakaras sudėjo jau
uoste bures rausvas.

Sapningoji vigilija!
Naktis laukus apjuos.
Mėnuo — balta lelija — štai
pranyra rankoj jos.

_____________________________________________

VERTIMAI HENRIKO NAGIO


 

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai