Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DZŪKIJOS KAPČIAMIESTIS LIETUVOS IR JOS PRAMONES ISTORINĖJE PERSPEKTYVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JONAS MATUSAS   
Kapčiamiestyje nepriklausomos Lietuvos laikais buvo (tur būt, ir dabar yra) dvi noragų dirbtuvės. Vienu atžvilgiu juodvi yra, atrodo, vienintelės Lietuvoje, kadangi yra varomos vandeniu, atseit, hidraulinės. Tokių įrengimų mūsų krašte, pradedant 15-16-tu amžium, yra buvę ir daugiau. Senuosiuose inventoriuose jos įsakmiai neminimos, kadangi anais laikais beveik visos mechaniškos dirbtuvės, daugiausia dėl varomosios vandens jėgos, vadinta malūnais. Hidraulinė kalvė 1891 m. dar buvo ant Merkio, Jašūnų dvare Šalčininkų valsč. (18 amž. Radvilų nuosavybė, Slownik Geograficzny). Lenkiškai rašoma hamernia: nuo vok. Hammer, kūjis, kas ir yra charakteringa šioms dirbtuvėms.

Pats Kapčiamiestis, būdamas tarp Seinų ir Gardino, guli etnografinės Lietuvos pasienio srityje. Ši gi, su centru Gardine, buvo vienas iš trijų lietuvių tautos kultūrinių-politinių židinių (šalia Klaipėdos-Šventosios pajūrio ir žiemryčių kampo prie Dauguvos). Tų trijų židinių veikimas tiesiogiai ar netiesiogiai istorijos paliudytas jau 9-10-me amž. Pietinis lietuviškas židinys kultūros istorijai begalo svarbus, kadangi Gardine atrasta masyvinių mūrinių pastatu likučių iš 12-13 amžiaus, kas sudaro vienintelį atsitikimą to meto lietuvių gyventame plote.

Gardino plati apylinkė jau nuo 9-to amž. atsidūrė ant vikingų - normanų kelio į Rusijos žiemryčius (Didysis Naugardas) ir pietryčius (Kievas). Nuo 12-to amž., atrodo, to kelio žiem-rytinį tarpą naudojo Hanzos pirkliai. Kadangi ekonominė-kultūrinė trauka ir kelių linkmės istorijoje patveria iki keliolikos šimtmečių, tad Gardino sritis ir vėliau tebevaidino mazginę rolę. Sakysim, per visą 14-tą šimtmetį Prūsijos kryžiuočių žygiai (iš Įsručio - Unguro punktų) į pietryčių ir rytų Lietuvą (Naugardukas, Lyda, Vilnius) daryta kaip tik per Gardiną ar jo apylinkėmis. 16-me amž. sukurtoje ir 17-tajame išbaigtoje Lietuvos pašto sistemoje Gardinas buvo vienas pačių svarbiausių punktų. Iš jo vienas kelias vedė į Ukrainą, antras gi į Varšuvą (palyg. Volumina Legum, III, 20, VI, 170).

Lietuvos pietvakarių sritis, būdama augštuma, yra patogi susisiekimui. Dėlto čia išsiplėtojo plati kelių sistema, kuri atsiremia į Gardiną. Kadangi plentai (dažnai ir geležinkeliai) eina ir, galima sakyti, dokumentuoja senuosius kelius, tad jie puikiai vaizduoja susisiekimo praeitį. Kalbamosios srities du didesnieji kelių mazgai (Suvalkai ir Augustavas) gravi tuoj a ir organiškai susiję su Gardinu. Mažesnieji mazgai yra Suvalkų Kalvarija, Krosna, Simnas, Seirijai, Lazdijai, Punskas, Seinai, Leipalingis ir Kapčiamiestis. Šisai guli ant plentų Suvalkai— Varėna ir Kapčiamiestis — Gardinas. Tiesiai į rytus esąs Pervalkas pažymi vienokį ar kitokį susisiekimą skersai Nemuno.
Susisiekimas bei keliai yra ekonominės-ūkinės arterijos. Tai paliudija muitinės, kurios Gardino plačioje srityje žinomos jau 16-to šimtmečio viduryje: Naugarduke, Brastoje, Bielske, Augustave, Drohičine ir, žinoma, pačiame Gardine (Litovskaja Metrika, 1910 m., p. 184 tol., 225; Sobr. Drevn. Gramot g. Vilni, 92 tol).

Pietvakarių kampo smulkesnes vietoves istorija mini gana anksti. 1387 m. rašoma apie Vištyčio ežerą ir "žvejus lietuvius" (SRP. II, 636). Pasak Lenkų kronikininko Dlugošo, čia (Wyskytky) 1422 m. medžiojęs Jogaila (His-toriae Polonicae, IV, 283 tol.). Kryžiuočių šnipų pranešimai (Litauische Wegeberichte), surašyti 14-to amž. pabaigoje ar 15-to pradžioje, Vištytį (Dwissit) irgi mini (SRP, II, 696). Gana patikimas veikalas apie Lietuvos Bažnyčios istoriją (Baduškcv, Bielorussija i Litva, p. 312), rašytas Kievo rusų akademijos istorikų, Vištyčio bažnyčią randa jau 1560 m. 17-to amž. pradžioje čia nemažas miestelis su turgais (Volumina Legum, IV, 19).
Pagal minėtus Dlugošą ir Wegeberichtus 14-to amž. pabaigoje ir 15-tojo pradžioje paliudyta dar šios vietovės: Kirsna, Meteliai, Seirijai, Lazdijai, Vižainis, Vygriai, Veisėjai, Ūdrija, Obelija, Dūšia, Merkinė, Nemunaitis, Punia. Trys paskutinės pažymima, kaip pilys-tvirtovės. Vygriuose-Vištytyje-Merkinėje mėgdavo lankytis ir medžioti Jogaila, o vėliau jo sūnus Kazimieras, kuris buvo šventojo Kazimiero tėvas.
Pietinės sritys anuomet buvo grynai lietuviškos. Tai matyti iš Wegeberichtu smulkesnių


Vandens malūnas trobose, tarp Ašmenos ir Lydos 1918 m. Dr. B. Brandt, Geographischer Bilderatlas des polnisch - Weissrussischen Grenzgebiets, Berlin 1018, p. 55, pav. 43.

vietovardžių, Sakysim "Kymanto kaimas" (Kymontendorf), "Steigvilio kaimas" (Steige-wiLendorf), "Surviio kaimas" (Surwillendorf) "Gcštauto kaimas" (Gastowtendorf), "Mantvido kaimas" (Manewidendorf), "Algimanto kaimas" (Ongemundesdorf). Žmogus tiesiog nustembi, jog dar 1567 m. randi rusiškuose dokumentuose žodis Į žodį parašyta — "Gardinas poviet", atseit, rusiškomis raidėmis grynai lietuviška forma (Litovskaja Metrika, 1915 m., p. 498). Pagaliau, juk čia reikalas eina apie mieląją Dzūkiją, kurią Vincas Krėvė išgarsino, kaip Dainavos kraštą.

Visos šios vietos paliudytos ir 16-me amž., būtent, kaip dvarai ar miesteliai (Lit. Metrika, 1914 ir 1915 m. leidimai). Paminėta ir keletas naujų, žinoma, ir anksčiau jau buvusių: Šta-binas, Punskas, Beržninkas, Nedzingė, Balbieriškis, Rudamina, Šventežeris, Premezys (Ūdr. vl.) "Miestelis Veisėjai" yra 1567 m. ir priklauso Gardino apskrities (L. Metrika, 1915, 508). O "miestelis Simnas" aiškiai paminėtas 1559 m. (Revizija Pušč.). Apie tą laiką Seinai priklausė kunigaikščiui Andriui Viš-nevieckiui.

Žinoma, 16-to amž. viduryje paliudyta ir Kapčiamiestis, kuris šiame straipsnyje mus labiausiai interesuoja. Bet prieš nagrinėdami čia buvusias dirbtuves, meskime žvilgsnį apskritai į Lietuvos senovinę pramonę. Čia, kaip visur pasaulyje, pirmutinė panaudota gamtos jėga buvo vanduo. Dėlto ir Lietuvos pirmosios dirbtuvės (kaip ir visoje Europoje) vadinta malūnais. Pagal tai, vokiečių ir anglų kalbose ir šiandien yra "popierio malūnai" (Papiermuehle, papermill), o angliškai kalbančios tautos net turi "plieno malūną" (steel mill) ir "Stiklo malūną" (g.'asa mill). Tai tik keletas pavyzdžių.

Miltų malamieji malūnai, žinoma, vandeniniai pas Prūsijos ir Latvijos kryžiuočius paliudyti apie 13-to amž. vidurį. O Liet-je — 14-tojo pabaigoje, daugiausia parapijų aprūpinamuose dokumentuose (pirmas vėjo malūnas 1559 m). Vandens malūnų sistema mūsų krašte pradėta taikyti kitokiai pramonei, atrodo, apie 15-to amž. vidurį, o 16-tojo viduryje tai daroma jau plačiu mastu. Tokias dirbtuves ano meto dokumentai vadina "įvairiais malūnais" (mlyny všeliakije). Pagal "Lietuvos Metriką" (1914 m) ir "Volumina Legum" (II) jie apėmė: lentpjūves arba tartokus (mlyny tarcziczne), milvelius arba veliušius (folusze), popierio dirbtuves, geležies gamyklas (rudnicy), parako malyklas (stępy dlia prochow tluczenia). Iš kitų šaltinių žinmos geležies bei patrankų liejyklos (16-to amž. vidury paliudytos bent 2) iš dalies buvo varomos irgi vandeniu. Neaišku tik dėl stiklo dirbtuvių (tuo metu viena paliudyta Vilniuje) ir plytinių, kurių buvo prie kiekvieno didesniojo miesto ir pilies.

16-me amž. stengtasi ko daugiau pasigaminti geležies iš vietinės balų rūdos. Ana, 1558 m. instrukcija valdovo dvarams sako: "prie tvenkinių bei ežerų, kur gali būti rūdos, taip pat miškuose apgyvendinti kalvius-rūdininkus, kad darytų geležį"; "kad tokiu būdu Lietuvoje padaugėtų geležies, nes čia rūdos yra daugiau, nei kitose krikščioniškose karalystėse, (tariant) geros ir įvairios" (slaviškas tekstas "Lit. Metrika", 1914, p. 609-610). Kadangi pagal tą patį šaltinį valdovo įstaigos (pilys, dvarai) imdavo laisvųjų valstiečių sūnus ir mokydavo amatų ir vėl, pagal instrukcijas, amatininkai prie valdovinių pilių ir dvarų buvo įkuriami atskirais

Nesvyžiaus kunigaikščių Radvilų ginklų dirbtuves patrankos. Abi (vienai išlieti 1529-ti, antrai — 1537 m.) meniškai yra vak. Europos augščiausio laipsnio (antrosios ornamentai atskirai parodyti). Math. Bersohn, Davvna zbrojownia ksiąžąt Radzivvillovv w Niesvviežu, Warsz. 1904, p. 12. Jau Vytautas turėjo patrankininką-ginklininką. Tokis asmuo paliudytas prie kiekvienos didesnes pilies nuo XV a. (Vilnius, Kaunas, Gardinas). Vilniaus patrankų liejykla garsėjo nuo Žygimanto I. čia patrankas liedinosi Steponas Batoras. Žiūr. Jul. Kolaczkovvski, VViadomosci, tyczące się przemyslu i sztuki w davvniej Polsce, Krakovv 1888.

kaimais, tad dabartiniai gausingi "Rūdininkų" ir "Rūdų" vietovardžiai pažymi senąsias geležies gaminimo vietas.
Artėjant prie Kapčiamiesčio, reikia atsiminti, jog jis Gardino, atseit, Lietuvos pietvakarių centro pašonėje. O Gardiną medžiaginės kultūros atžvilgiu 16-me amž. pralenkė gal tik vienas Vilnius. Čia buvo barzdaskučių (jie anuomet dažnai eidavo ir gydytojų pareigas), auksakalių, katilių, mūrininkų, plytininkų. Paliudyta ir plytinė. Taip pat patrankininkas prie pilies (puškarj). O šis, kaip įprasta, vedė parako dirbtuvę ir, tur būt, ginklų remonto įstaigą-

Ant šitokio kultūrinio dugno Kapčiamiesčio noragų dirbtuvės yra visiškai natūralus dalykas. Beje, Zig. Herberšteino postringavimas (jojo 16-to am. kelionės per Lietuvą aprašyme Rerum Moscoviticarum Commentarii, 1551, kuris neužilgo išverstas į kelias Europos kalbas). Girdi, ŽemaiLijoje anuomet arta mediniais noragais. Tai pavyzdys Zig. Herberšteino kelių anekdotų. Mat, tas ponas (kuris buvo imperatoriaus pasiuntinys) Žemaitijos visiškai nematė (arčiausia jos privažiavo Vilniuje ir Trakuose) ir, antra, tą pasaką sakosi girdėjęs iš kitų. Ir trečias dalykas: Geranainių dvare apie 1520 m. paliudyta geležinių noragų devynioms dešimtims žagrių (Archeografičeskij Sbornik Dokumentov, VII, 15). Pagaliau, geležies naudojimas buvo taip paplitęs, jog arklių kaustymas pasagomis (augštesniųjų luomų atveju) buvo paprastas dalykas, o žmonės laukuose pjaudavo ne tik pjautuvais, bet ir dalgiais (1539 m., ten pat, 16 tol.) Amatų instrumentai bei įrankiai, savaime suprantama, buvo ar ištisai, ar iš dalies geležiniai. Ana, 1588-tų m. Lietuvos Statutas (skyr. 13, str. 11) kalba apie "įrankius dailidžių, stalių, račių, malūndirbių, kalvių, šaltkalvių ir visų kitų amatininkų" (načynja doj-lidskomu, stoliarskomu, stalmaskomu, mlynars-komu, kovalskomu, slesarskomu i inšich vsech remesnikov). Įsakmiai išskaitoma: kirvio 5 rūšys (paprastas, skliutas, statybinis, bendorių ir račių); pjūklai, grąžtai, kaltai. Bent didžiuosiuose miestuose (pav- Vilniuje) šuliniai turėjo apkaustytus ir didžiuosius sukamuosius tekinius ir vandens traukiamuosius kibirus (Archeografičeskij Sbornik, IX, 434, X, 105, 110). Lietuvoje ginklus bedirbant (atrodo, XV-XVI amž.), išplėtota saviška forma, pav., kardams. Maskva ją žinojo ir kai tuo pavyzdžiu dirbdavo,

šautuvai ir pistoletai iš Radvilų Nesvyžiaus dirbtuvės. Jie iš XVI-to ir XVII amžių. Dirbtuve, atrodo, pradėjo veikti, kai Nesvyžius teko Radvilams (1513). čia pagaminti Mikai. Kristupo Radvilos ( + 1616) šarvai laikomi tos rūšies meno šedevru (jo, jojo tevo Mikalojaus Juodojo ir gražuoles Barboros brolio Mikai. Rudojo šarvai XIX a. pabaigoje buvo Vienos Ambras'o muziejuje). M. Bersohn, Davvna zbrojovvnia ks. Radziwillow, p. 26; plg. Przezdziecki i Rastavviecki, Wzory Sztuki etc, Warsz. 1853-62.

sakydavo "pagal lietuvišką darbą" ar "lietuvišką kalimą" (na litovskoje delo, na litovskij vykov, Drevnosti Rossijskago Gosudarstva, moksl. Akademijos leid., teksto serija (yra ir vaizdinė), Moskva 1849-63, III (įžanga p. XVII). 1566 m. Lietuvos Statutas, atrodo, karo su Maskva akivaizdoje, betkokius ginklus uždraudė išvežti į užsienį.

Kapčiamiesčio dirbtuvėse iki II pasaulinio karo dirbo po 5 darbininkus, o 19-me amž. pradžioje — apie 20. Juodvi aprūpindavo noragais, jei ne visą Lietuvą, kaip patys kapčiamies-tiečiai girdavosi, tai jau tikrai visą Dzūkiją. Dirbtuvės įtaisytos ant Baltoj os Ančios, kuri įteka į Nemuną.

Labai galimas daiktas, jog dirbtuvių egzistavimo pradžioje juodviejose buvo apdirbama geležis, pagaminta iš vietinės balų rūdos. Juk tokia praktika yra paliudyta Didžiajame Nau-garde, kuris nuo XIII-to amž. vidurio buvo Lietuvos artimas kaimynas, o Vytauto laikais jai mokėjo duoklę. Naugardo muzėjuje iki II pasaulinio karo buvo varpas iš vietinės rūdos (Krat-koje opisanije novgorodskago muzeja, Novgo-rod 1893, 83). Pagaliau, esama ir tiesioginio liudymo. 1520 m- Lazdūnų valsčius turi prievolę Geranainių dvarui kasmet duoti 30 noragų ir 50 svorių geležies (narogov 30, soch i kryc piatdesiat žalieza, Archeografičeskij Sbornik, VII, 16). Dėlto suprantama, jei dokumentai dirvas su rūdos priemaiša laiko specialiu turtu, kuris išskaičiuojamas, sakysime, greta malūnų. Kunigaikštis Švitrigaila 1450 m. Lucko krašte vienu atveju paveda dvarą "su malūnais ir su rūdomis" (so mlyny i z rūdami, tenp. 3).

Dėl paties Kapčiamiesčio dirbtuvių ir jų galimo sąryšio su vietinės rūdos geležim dar štai ką galima pasakyti. Ties ta vieta už Nemuno guli Senoji ir Naujoji Rūda, o neperto-liausia — Rudnia. Be to, vietovė yra keturkampyje Seinai — Lazdijai — Liepalingis — Kapčiamiestis, kuriame yra keliasdešimt ežerų, beveik visais atvejais vienas su kitu susisiekiančių upeliais. O apylinkėje yra durpynų (Kapčiamiesčio kalviai kaitindavo durpėmis).

Čia svarstomos noragų dirbtuvės puikiai sutiko modernuosius laikus, nes viena jųdviejų gamino elektrą visam miesteliui.Bet jas verkiamai reikia apsaugoti nuo tolesnio moderni-nimo. atseit, perdirbinėjimo bei pakeitimo. Jau pradžioje užsiminėme, dėl ko. Mat, tokis įrengimas, atrodo, yra vienintelis Lietuvoje. Ir

Lietuviškas šalmas (angl. helmet, vok. Helm). Drevnosti Rossijskago Gosudar-stva, Moskva 1849-1865, III, iapkr. 20, viršuje (chromolitografuoti muzejinių objektų piešiniai inventorizacijos reikalui, 6 tomai, tekstui yra paraleliniai tomai). Užrašyta "Lietuvos ir Livonijos šalmai" (šlemy litovskije i livonskije), bet pagal Demmino "Kriegsvvaffen", G. vnn Suttnerio "Der Helm von seinem Ursprung etc." ir kitus veikalus, čia duodamas šalmas yra iš XVI-to amž. ir priskirtinas Lietuvai.


Kęstutis riterio .aprangoje. Aug. Demmin, Die Kriegswaffen in ihren geschichtlichen Entwicklung, 1893, 4 leid., p. 394 (angl. vertimas Weapons of War, Londone 1870 ir 1877 m.). Kauno kalvių, šaltkalvių ir ginklų dirbėjų gildės arba cecho antspaudas. Pagal dokumentus pieštas A. Glatzo. Iš "Das Litauen-Buch" (leid. d. Zeitung der 10. Armee, Vilnius 1918), p. 195 ir paveiksi, priedo 40. čia triskart padidintas. Iš 17-18 amž. Pilnai dešifruotas lot. įrašas: Hoc est nostri con-tubernii caunensis sigillum.


didelė retenybė visoje Europoje. Dėl to Kapčiamiesčio dirbtuvės yra pirmos rūšies kultūros paminklas.
Be specialaus istorinio ir architektūriškai archeologinio tyrinėjimo absoliutiškai tikrai negalima nustatyti dirbtuvių įsteigimo datos. Galimas daiktas, jog dabartinis jų pavidalas (akmens pastatai) yra vėlesnis, bet pačios dirbtuvės, atrodo, yra įsteigtos 16-me amžiuje. Taip verčia manyti, be kitko, šalia Kapčiamiesčio esą Kalvių ir Kalvelių kaimai (Slownik Geograficzny, žinoma, lenkiškai rašo Kowale), kurių daug gyventojų dar 20-to amž- pradžioje buvo kalviai. Ir dar kas. Jųjų tarpe buvo daug žydų, kas Lietuvos naujesniems santykiams yra nepaprasta, vadinasi rodo į ankstybesniuosius laikus bei senovę. Iš tikrųjų, tokiuose Kėdainiuose (kuris jau miestas 15-me amž., o 16-me turi pirklių, kalvių, barzdaskučių, kailiadirbių, pagaliau, 17-to pradžioje jame apie 10 amatų gildžių arba cechų su savo antspaudais ir vėliavomis), taigi čia 17-to amž. viduryje įsakmiai dokumentuota "amatininkai žydai" ir "amatininkai krikščionys" (rzemieslnicy žydzi, rze-mieslnicy chrzescianski, Archeogr. Sbornik, VII, 335, palyg. įvadą ir p. 123 tol., 306 tol.). 1666 metų dokumentas, aišku, atvaizduoja ne tik to meto, bet ir ankstybesnę padėtį.

Ir kitos aplinkybės dirbtuvėms teigia 16-tą amž. Sakysime, jcjo viduryje buvo taisyklė ir instrukcija dvarų amatininkams įkurdinti, kaip rašoma, "sodyti" drauge, t.y., atskirais kaimais-Ir vėl, tuo metu valdovo instrukcijos reikalavo, kad būtų stengiamasi geležies pasigaminti čia pat vietoje. Pagaliau Kapčiamiestis guli ant senovinio kelio į Mozūriją. O iš 16-to amž. yra rašytinių nuostatų, kad pagal svarbiuosius kelius, ypačiai tuos, kurie eina per miškus (Varėnos — Kapčiamiesčio — Suvalkų vieškelis kaip tik tokis), taigi kad pagal tokius būtų kuriama valstybiniai dvarai (palyg. mūsų str. apie paštą "Liet. Enciklopedijoje ir "Žemaitija iki Šešupės ir Virbalio "Aiduose"). Savaime aišku — poilsio ir techninės pagalbos reikalui keliaujantiems. Ši aplinkybė natūraliai reikalauja kalvių ir geležies įmonių. Kapčiamiesčio valdovinis dvaras paliudytas 15-me amž. 16-jame jis tenka valdovo raštininkui-sekretoriui ir Žiežmarių dvaro laikytojui, kurio vardas slaviškai rašyta Kopc, Kopt j ir Kopotj. Prieš 1508 m. žinomas Bazilius su tokia pavarde (Vasilij), o 1601 m. paliudyta Petras (Archeogr. Sbornik, IX, 3-34, 423, X, 223). Koptj - Kopotj lietuviškai buvo ištariama Kapčius. Nuo to ir Kapčiamiestis- Čia palaidota Emilija Pliaterytė, dalinio vadovė 1831 m. sukilime prieš Rusus. Ją sužeistą priėmė į artimą Dugnų golverką ir numarino Belevičius, kuris buvo senelis monsinjoro Ig. Kelmelio, Newarko dabartinio lietuvių parapijos klebono.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai