Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Saulės energija mokslo tarnyboje PDF Spausdinti El. paštas
Faktas lieka faktu, jog gausėjant žemėje žmonių skaičiui (dabar jų yra apie 2.240 mil.), neproporcingai didėja energijos pareikalavimas. O jos šaltiniai nėra neišsemiami. Todėl tenka rūpintis naujų energijos šaltinių suradimu. Iš akmens anglies, naftos, vandens kritimo ir kitų anksčiau sutaupytų atsargų šaltiniai vis tėra antraeiliai. Tiesa, kad žemėje yra 50 kartų daugiau akmens anglių, negu jų iš viso buvo suvartota. Tačiau jos paklausa nuolatos įauga ir dėl savo gyvenimo komplikuotumo mes suvartojame 100 kartų daugiau energijos, negu jos iš tikro mūsų kūnui reikia. Civilizacijai išaugus kituose žemynuose ir apėmusiai atsilikusias tautas, ta paklausa dar kelis kartus padidės. Tuo tarpu naujų akmens anglies klodų ir naftos versmių suradimas toli gražu jos neįstengia pasivyti. Tad pasaulinės energijos išteklių atsargos, turint galvoj dabartinį pasiūlų ir paklausų santykį, aiškiai veda į bankrotą. Kur jieškoti išeities? Visų energijos šaltinių tyrinėtojų akys krypsta į visatą, pirmoj eilėj į saulę. Dr. L. N. S a r b a c h a s amerikiečių Nature Magazine žurnale mėgina duoti atsakymą į šį klausimą, pažymėdamas, jog žmonių suvartojimui tuo būdu atsiveria iki šiol dar netikėti galimumai. Visą problemą sudaro, kaip tą saulės energiją sugauti. Metų laikai ir jų įtaka, turint galvoj moderniąsias technikos priemones, čia jokio reikšmingesnio vaidmens nevaidina.

Taigi, paskutiniai šiliminės energijos srity atlikti tyrinėjimai įrodė, jog senoji Platono svajonė — sugauti ir uždaryti į kalėjimą saulę, kad ji žmonėms tarnautų — jau virsta realybe. Saulės energijos srity padarytoji pažanga eina į priekį pasakų milžino septynių mylių žingsniais. Iš saulės gaunama energija JAV ir Sov Sąjungoje jau daug kur panaudojama praktiniams reikalams. Fraunhoferio, Einšteino, Weizsackerio ir Bethės darbai įgalino saulę „pasverti“ ir įrodė, kad ji sveria du kvadrilijardus tonų.


Saulės šviesa yra ne kas kita, kaip iš atomų kitimo gaunama šviesa: vandens medžiagos atomai virsta heliumo atomais, dėl to saulė šviečia ir tą savo šviesą spinduliavimo būdu skleidžia į visas puses. To proceso metu suskyla ir susieikvoja taip pat tam tikra saulės Substancijos dalis. Ardomasis procesas apima per sekundę 4.200.000 metrų-tonų. Tai mums atrodys, palyginti, labai daug, tačiau. saulė nors ir tokiu sparčiu susieikvodama, dar galės savo energiją spinduliuoti 5,5 drilijono metų. Mūsų žemė, kuri visoje Visatos sąrangoje atrodo kaip paprasčiausio smeigtuko galvutė, iš visos tos, į visas puses veltui eikvojamos energijos sugauna tiktai dvi bilijonines dalis. Vadinasi per trijų minučių laiko tarpą gaunamas energijos kiekis, kokį JAV suvartoja iš visų energijos šaltinių per visus metus. Kitais žodžiais tariant, žemė gauna iš saulės per valandą laiko tiek energijos, kiek jos būtų gauta, sukūrenus 21 bilijoną tonų akmens anglių. Tad ar nuostabu, kad žmonės jau senų senovėj mėgino saulės energiją sugauti ir pakinkyti bendruomenės reikalams?

Į vieną žemės kvadratinį metrą saulė išspinduliuoja energijos maždaug 1,5 PS, tik visa bėda, kad ta energija ligi to momento, kada ji gali būti panaudotai, susiredukuoja ligi 0,1 PS arba net mažiau. Todėl kyla reikalas, kaip patobulinti metodus tai energijai sukoncentruoti, surinkti ir iškonservuoti. Jau iš pačios senovės laikų išmoningesni žmonės mėgino saulę sutelkti veidrodžiais. Istorija pasakoja apie matematiką Archimedą, kuris norėdamas sudeginti Sirakūzus apgulusį Romos laivyną (221 prieš Kr.), tam tikslui padirbdino milžiniškų veidrodžių. Tik visa bėda, kad jų veikimas tada pasirodė dar neefektyvus — ir, žinoma, Sirakūzai buvo romėnų paimti, o pats išradėjas užmuštas. Modernieji šioj srity moksliniai tyrinėjimai buvo pradėti 1901 m. Tada buvo užpatentuota vad. Enėjaus „saulės generatorius“. Po aštuonių metų pasirodė „saulės mašina“, o prieš Didįjį karą įsisteigė net speciali bendrovė energijai iš saulės spindulių gaminti. Gaila tik, kad prasidėjęs karas sukliudė jai pastatyti suprojektuotą didžiulį ant Nilo krantų fabriką, kuris būtų daug padėjęs ten taip reikalingai irigacijai.

Žymiausias amerikiečių saulės energijos tyrinėtojas yra Dr. Charles G. Abbot. Jis visą gyvenimą rūpinosi pagaminti tokį veidrodį, kuris sugautų kiek galint daugiau saulės spindulių. Jo rūpesčiu „saulės mašinos“ efektingumas buvo pakeltas iki 15%, o 1941 m. užpatentuota „saulės krosnelė“ įgalina jau išsivirti kiaušinius ar net pietus. Po poros metų jis paskelbė, kad „kiekvienam JAV pietvakarių statė, pvz. N. Meksikos, pasinaudojant jo sukoncentruotomis mašinomis iš saulės spindulių radiacijos bus galima gauti daugiau jėgos, negu lig šiol jos išleidžiama visose JAV šildymui, šviesai, transportui ir gamybos reikalams, ir tai tokia kaina, kuri visai neprašoks dabartinių iš akmens anglies gaunamos energijos kainų“.

Tiesa, energijos specialistai nebuvo, tokie optimistai, kaip Dr. Abbot, vis dėlto tuo jo projektu susidomėta rimtai. Vad. „sukamuoju paraboloidu“ pasiekta dar didesnė saulės energijos koncentracija. „Saulės mašinų,, gamybos išlaidos, instaliacija ir išlaikymas atsieis, palyginti, nebrangiai. Sugaunama tuo būdu saulės energija yra proporcinga parabolizmo veidrodžio skersmens kvadratui. Tikslingiausia tokius fabrikus steigti saulėčiausiose pasaulio vietose, pvz. JAV pietiniuose štatuose. Tokiu keliu gaunama saulėtomis dienomis energija perkaitinto vandens pavidalu gali būti panaudota nakties metu arba iškonservuota debesuotiems periodams. Metų laikai čia nesudaro jokios kliūties.

Pirmieji tos rūšies saulės Įtaisai, panaudoti pramoniniams reikalams, jau paleisti į apyvartą. „Power“ žiniomis, tos rūšies įtaisai praktiškai jau naudojami Sovietų žuvų konservų fabrike Taškente. Saulės energiją mažesniu mastu galima be jokių komplikacijų panaudoti paprasčiausiu būdu su vad. saulės absorbentais (tam tikra vamzdžių sistema). 1941 m. su tokiais įtaisais Floridoje buvo įtaisyta per 1.000 namų. Saulės tuo būdu įkaitintas vanduo dažnai pasiekia 97° C temperatūrą, vadinasi, 3° trūksta, kol jis užvirtų. Patobulinus šios rūšies sistemą, galima ištisus namų kvartalus vietoj centrinio šildymo šildyti saulės energija.

Dar didesnį šioj srity žingsnį žengė vad. ,,saulės namų“ išradėjai. Ju šūkis: įsileisk saulę į savo butą. Ir rei-1 kia pasakyti, kad jų pakluso jau tūkstančiai amerikiečių. „Baltiniore Sun“ žiniomis, šita mintis kilo jaunam Čikagos architektui G. Fr. K e c k u i , kai jis 1933 m. aplankė „Pažangos amžiaus“ parodoje „Rytdienos namą“. Nors tai buvo šalta ir žvarbi sausio diena, tačiau: viduj namo, kurio 90% buvo iš stiklo, darbininkai plušo nusimetę švarkus ir visą laiką šluostėsi prakaitą. O tai dėl to, kad pro stiklines sienas į vidų švietė saulė. Vėliau, pasinaudojus ta mintimi, buvo pastatyti patobulinti saulės namai. Šiandien jiems apšildyti tereikia tik 2/3 to anglio kiekio, kurį suvartoja kitokiu būdu ir iš kitokių medžiagų pastatyti namai. Ir tokiu namu nūnai JAV statomi jau tūkstančiai. Čikagoje ištisas jų kvartalas pavadintas net Saulės parku. Projektuojama juos ateity statyti dar tobulesnius — su trigubomis stiklo sienomis, saulę sugerian čiais kilimais, užuolaidomis ir baldais.

Bet tai šių tyrinėjimų dar tik pradžia. Verne'o romanų svaičiojimai risčia virsta tikrove.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai