Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROF. K. JABLONSKIO ATMINIMUI (1892 — 1960) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ZENONAS IVINSKIS   
JO ĮNAŠAS LIETUVOS ISTORIJOS MOKSLUI

Paskutinysis dešimtmetis Lietuvos istorijos mokslui buvo labai nuostolingas. Vienas po kito Kaune pasimirė du žinomieji iš nepriklausomybės laikų istorikai, universiteto profesoriai: 72-jų metų sulaukęs, bet dar savo judrumo nenustojęs Augustinas Janulaitis (1950.V.21); savo aiškia logika ir metodingumu per paskaitas pasižymėjęs 70-metis Ignas Jonynas (1954.VII. 14). Abu jiedu atstovavo mūsų praeities tyrimo darbui ir, žinoma, nepritapo prie naujos sistemos, kai okupantai pagal savo metodą ėmėsi Lietuvos istoriją naujai "perrašyti", t.y. ją apgrobti nuo viso to tikrojo turinio, kuris sudaro lietuvių tautos istorijos esmę. Kitu keliu buvo nuėjęs Povilas Pakarklis, kurio politinis mėtymasis į ekstremizmus jam sukliudė duoti nešališkų tyrinėjimų. Vos 53 metų sulaukęs (1955.VII.28), užmerkė ir jis akis. Kaune 1959.III.2 mirė iš ilgamečio ištrėmimo (nuo 1940 m. liepos mėn.) sugrįžusi Marija Urbšienė (Mašiotaitė). Šalia savo dviejų stambių bibliografiškai istoriškų darbų iš pirmosios vokiečių okupacijos (Karo Archyvas 1937-39), ji buvo davusi eilę gerai dokumentuotų straipsnių. Pora metų prieš ją Kaune mirė ir pats Karo Archyvo ir Mūsų Žinyno redaktorius pulk. Vytautas Steponaitis, kuris buvo prirašęs iš lietuvių kultūrinės ir karinės praeities eilę studijė-lių ir straipsnių (XIXa. sukilimai, bermontininkai ir kt.). Tremtyje taip pat be laiko mirė dar darbingas mūsų žymusis bibliografas Vaclovas Biržiška (1956.1.3).

Tuos žymius nuostolius dar labiau padidino, kai 1960.VII.28 po sunkios ir ilgos ligos (plaučių vėžio) Vilniuje pasimirė 68-tuo-sius baigęs Konstantinas Jablonskis. Stovėjo jis pačioje savo intensyvių darbų tėkmėje, ruošė naujus straipsnius, rinko, tvarkė medžiagą naujiems tomams, kai reikėjo atsigulti ligoninėn, kurioje jis vidurvasaryje ir užgeso, plaučių vėžiui persimetus į visą kūną ir palietus smegenis.

Su dideliu gailesčiu svetur išsiblaškę istorikai ir mūsų praeities mylėtojai sutiko tą skaudžią žinią. Su dr. Ad. Šapoka, kuris Tėviškės Žiburiuose (1960.VIII.18. Nr. 33) gražiai ir šiltai įvertino K. Jablonskio mokslinį darbą ir davė jo nuostabiai kuklaus charakterio taiklią apybraižą, reikia drauge tarti: "Tai buvo tylus kabinetinis mokslininkas iš prigimimo, pasižymėjęs nepaprastais gabumais ir ištverme, be abejonės, pats pajėgiausias ir daugiausiai mokslui nusipelnęs mūsų laikų Lietuvos istorikas, nors daug kam žinomas kaip teisininkas . . ." Iš tiesų K. Jablonskiui ir Lietuvos istorijoje ilgai tepripažinta teisininko, teisės istoriko vardas, nes jis teisės mokslus tebuvo studijavęs, ir tų pačių formaliai neužbaigęs. Tad nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo tapęs Kauno apygardos teisėju, 1938-ais buvo paskirtas į Valstybės Tarybą. O Teisių fakultete jis pradžioje tik kukliame asistento etate tedėstė Lietuvos teisės istoriją.
Nuo pat savo jaunystės parodęs meilę Lietuvos praeičiai, velionis neliko siauru teisininku. Jau nuo pat nepriklausomybės pradžios jis buvo pritraukiamas prie įvairaus Lietuvos praeities tyrinėjimo ir šaltinių rinkimo darbo. Pradžioje jis rinko vertingesnes dvarų knygas ir archyvinę medžiagą Valstybinei Centrinei bibliotekai. 1920-25 jis buvo aktyvus Valstybinės Archeologijos komisijos narys. Savo plačiu žvilgsniu į praeitį K. Jablonskis taip pat su pasisekimu užgriebė ir priešistoriją, nors toje srityje jis pats, berods, nieko neparašė.
Beveik visai plačiau nežinomos yra likusios jo atostogų dienų ekspedicijos į smėlėtus Nemuno ir Neries krantus. Tose pirmykštėse mezolitinio (vidurinio akmens amžiaus, pradžia 8000 m. pr. Kr.) žmogaus sodybose K. Jablonskis jieškojo vadinamosios svidrinės kultūros radinių. Patyrusio proistoriko žvilgsniu jis aptiko ir surinko tūkstančius titnaginių svidrinės kultūros įvairiausių įrankių—strėlių, gremžtukų ir kt. daiktų. Privatus K. Jablonskio rinkinys, kurį mini prof. J. Puzinas savo studijoje "Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys" (atsp. iš Senovė, 1938. IV.9), apėmė radinius Lapių valsčiuje (Drąseikiuose, Linkuvoje), Jonavos vis. (Varpiuose, Skaruliuose, Saleninkuose). Pažaislio vis. (Petrašiūnuose, Eiguliuose II), Augšt. Panemunės vis. (Laumė-nuose), Merkinės vis. —dešin. Nemuno krante
(Puvočiuose, Maksimonyse, Mardasave, prie Glyno ežero) ir kt.

Būdavo miela žiūrėti, kaip vertingomis istorijos ir teisės knygomis perkimštoje K. Jablonskio bibliotekoje ant knygų lentynų pakraš-čiukų buvo išdėliota daugybė jo išrūkytų papirosų gilzų dėžučių (brolių Saliamonų markės Kaune. Velionis buvo nepertraukiamas rūkytojas. Gal intensyvus rūkymas privedė prie plaučių vėžio!?). Tose dėžutėse su "metrikomis" buvo sudėlioti svidrinės kultūros radiniai. Šitą savo polinki proistorei K. Jablonskis perdavė ir vyriausiai savo dukrai Rimutei Rimantienei, iš kurios išėjo žymi Lietuvos proistorės tyrinėtoja. Kaip tik panaudodama turtingą tėvo rinkinį, kurį ji buvo padėjusi smėlynuose rinkti, ji davė kelis tyrinėjimus iš Lietuvos mezolito (žr. Liet. Encikl. IX 236). (Antroji K. Jablonskio duktė medikė J. Umbrasienė reiškiasi mokslinėje medicinos literatūroje Lietuvoje. Daugiau atžalyno mūsų istorikas, sukūręs šeimą su viena iš Sruogaičių, nepaliko).

Stambiausias ir reikšmingiausias tačiau K. Jablonskio įnašas buvo ne kur kitur, o tik Lietuvos istorijos srityje. Jis pasiliko Lietuvoje vienintelis, kuris įsigijo didelę archyvinę praktiką, beskaitydamas senąja slavų kalba rašytus įvairių Lietuvos kunigaikštijos raštinių rankraščius. Įgijęs ar paveldėjęs mokslinį tikslumą iš savo tėvo — didžiojo mūsų kalbininko, jo vyriausias sūnus Konstantinas buvo griežtai tikslus ir patikimas visuose savo archyviniuose darbuose. Jis per metų eilę laisvu nuo tarnybos laiku dideliu akylumu nurašinėjo XVI-XVIII a. dokumentus iš Centrinio Valstybės Archyvo Kaune, iš Kauno Metropolijos kurijos archyvo, iš Vytauto D. universiteto rankraščių skyriaus, iš įvairių muziejų (Kėdainiuose, Panevėžyje, Šiauliuose), iš privatinių rinkinių ir tt. Šitaip K. Jablonskis pirmasis Lietuvoje pasiruošė rimtam šaltinių leidėjo darbui, kurį jis atliko su benediktinišku patvarumu. Turėdamas pakankamai darbo Lietuvoje, o jos archyvuose rasdamas savo tiriamiems klausimams apsčiai medžiagos, Jablonskis nesižvalgė į užsienio archyvus. Jis pats nė kartą nebuvo nei Karaliaučiaus, nei kituose kaimynų archyvuose. Bet ir apie ten j ieškotiną medžiagą jis sugebėjo duoti patarimų.

Stambiausias K. Jablonskio darbas, kuris jam suteikė gero šaltinių leidėjo garbę, yra: Istorijos archyvas, I tomas: XVI amžiaus inventoriai. Kaunas 1934 '(Vytauto D. Universiteto Bibliotekos leidinys Nr. 2). Šitas folio 483psl. rinkinys, kurio nuostabiai rūpestingos rodyklės užima 131 psl., per 680 skilčių davė beveik pusę iki tol nespausdintų ar visai nežinomų XVI-jo amž. dvarų, folvarkų, kaimų, miestelių ir bažnyčių inventorių, kurie visokeriopai yra taip svarbūs kultūros istorijai. Jų tarpe buvo ir iš Karaliaučiaus archyvo nuotraukose gautas Jurbarko valsčiaus ir Naujosios Valios (Virbalio) inventorius, duodąs žinių apie M. Mažvydą.

Skaitydamas Lietuvoje senųjų valstybės raštinių aktus, K. Jablonskis aptiko gana daug lietuviškų žodžių, posakių, specialių terminų, paimtų iš žmonių kalbos. Jais dokumentuose buvo norima arčiau tikrovės išreikšti įvairius socialinio bei ūkinio-baudžiavinio gyvenimo santykius. Gausias šaltinių ištraukas K. Jablonskis davė atskiru leidiniu: Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje. I dalis, tekstai. Kaunas 1941 (išleido Lietuvos Istorijos Draugija). Gaila, kad šitas svarbus leidinys, kurio paskutinieji lankai buvo išspausdinti tik vokiečių okupacijai prasidėjus (jo kolegos spausdintais lankais jau naudojosi nuo 1936), per maža buvo išplatintas. Iš viso versmių ištraukomis 392 psl. buvo paremti 299 lietuviški žodžiai, rasti slaviškuose šaltiniuose. Kas nors kiek pavartė tą tomą, matė, su kokiu K. Jablonskiui įgimtu kruopštumu buvo išspausdinti smulkiu šriftu tekstai, vis duodant atitinkamą bibliografiją. Žodis dėklą (duoklė-diaklo) buvo, pvz. dokumentuotas 242 ištraukomis, žodis jauja (jevja) — 120 tekstų, panašiai klojimas, kluonas, kumpis, lydymas (dirvai nudegintas laukas), namas, antrininkas, pakulos, pirtikė, pasėdis, priemenė (117 tekstų), rykūnė (110 tekstų), raistas, raitininkas, svirnas (138 tekstai), užkurys, velda-mas (baudžiauninkų rūšis — 143 tekstai) ir daug kt. Savo rinkinį velionis buvo pasiryžęs toliau tęsti. Jis buvo iš raštų, ar archyvuose gautų slaviškai rašytų versmių vėl išrinkęs 124 lietuviškus žodžius. Jie taip pat su atitinkamomis ištraukomis turėjo būti paskelbti. Tarp naujų žodžių į rinkinį, pvz., turėjo patekti su tekstais lietuviški žodžiai: aptvary, ardy, beršt-va, budviec, dikadenis, drovinik, ganiava, gir-nukol, ilginia, lukšt, plaktynik, pudym, pusbi-tinik, ragana, tyltvietas, tretinik, žemgryndy, žuvinnik ir tt.
Kokiu būdu pats Jablonskis galvojo atskiru tyrinėjimu tuos jo paties išspausdintus tekstus sunaudoti Lietuvos kultūros istorijai, davė jis gražų pavyzdį savo paskaitoje Pabaltijo istorikų kongrese Rygoje (1937.VIII.16-20): Die offizielle Urkundensprache des litauischen Gross-fuerstentums als kulturgeschichtliche Quelle (Conventus Primus Historicorum Balticorum. Acta et relata. Riga 1938. 269-275).
Lietuviškus žodžius ir tekstus dokumentuose Jablonskis vis pasižymėdavo, juos labai brangino. 1937 prof. P. Skardžiaus redaguojamame Archivum Philologicum (VI, Kaunas 1937, 142-148) jis paskelbė iš XVII amžiaus šešis lietuviškus teismo priesaikų tekstus: Kelios XVII amžiaus lietuviškos priesaikos ir kitos lietuvių kalbos liekanos Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės aktuose. Jablonskis domėjosi ir lietuviškais universalais Maž. Lietuvoje. Lietuvos Mokslų Akademija buvo jam pavedusi galutinai spaudai paruošti P. Pakarklio surinktas XVI-XIX aa. Prūsijos valdžios 'gromatos', 'pagraudenimus,' 'apsakymus' ir kt., skirtus lietuviškoms Rytprūsių sritims. Tų lietuviškų universalų susidarė 106 dokumentai, kurių originalesnių duodamos ir klišės. Dar prieš savo mirtį K. Jablonskis šitą kalbininkams ir istorikams (šaltinis valstiečių baudžiavai) svarbų rinkinį buvo pabaigęs tvarkyti.

Ketvirtas svarbus K. Jablonskio sudarytas šaltinių leidinys yra: Lietuvos valstiečių ir miestelėnų ginčai su dvarų valdytojais. Dokumentų rinkinys. I dalis, XVI-XVII amžiai. Vilnius 1959 (Lietuvos TSR Mokslų Akademija. Istorijos Institutas). Keliasdešimt metų K. Jablonskis svajojo prieiti prie Lietuvos Metrikos, t.y. Didž. Lietuvos Kunigaikštystės valstybinės kanceliarijos archyvo, kuris yra išgabentas į Maskvą (žr. Liet. Encikl. XVI, 135). Nors Jablonskis tapo pripažintu profesoriumi ir akademiku, o vis-tik jam nebuvo lemta prieiti prie svarbių Lietuvos Metrikos dokumentų. Naujojo rinkinio į-vade jis vėl karčiai nusiskundė, kad Lietuvos Metrikos "fondas dar labai nepilnai tepanaudotas šiam rinkiniui".

Per 367 psl. velionis jame davė 98 originalius dokumentus, kurių kai kurie labai platūs. Tad leidėjas nepagailėjo kartais gana išsamiai lietuviškai atpasakoti dokumentų turinį tiems, kurie paskubomis tuo rinkiniu naudosis. II tomo (XVIII a.) dokumentai yra surinkti istoriko Jaso, bet ir jų galutinė redakcija buvo patikėta K. Jablonskiui.

Paskutinis žymesnis rinkinys, kuris pernai vasarą pasirodė K. Jablonskio redakcijoje, yra Statut velikogo kniažestva Litovskogo 1529 goda (Minsk 1960, Akademija Nauk Belorusskoj SSR, Otdel Pravovych Nauk). Kai Minsko Akademija ėmė ruošti I Lietuvos Stauto išleidimą, K. Jablonskis pradžioje tefigūravo paprastu konsultantu. Bet jis davė daug teisinių ir istorinių komentarų (alfabeto tvarka), ištaisė Minske padarytas vertimo ir komentarų klaidas. Tad jis buvo išrinktas to svarbaus leidinio redaktoriumi. Tuo būdu pagaliau velionis apsaugojo, kad Lietuvos Statuto šaltiniai būtų nukelti į Kijevo Rusės senovę — XII amžių. K. Jablonskio redagavimas buvo tiek reikšmingas, kad "Russkaja Pravda" nebuvo įskaityta 'į Lietuvos Statuto šaltinius. Be kitko, jo rūpesčiu iš Varšuvos buvo gautas mokslui dar nenaudotas I Liet. Statuto rankraščio mikrofilmas. Tas tekstas yra daug geresnis už nuo seniau naudotą Dzialynskio nuorašą, kurį Minsko istorikai-teisininkai kaip tik buvo padėję pagrindan.

Ir prie atskirų, nors ir smulkių klausimų priėjęs, K. Jablonskis vis stengdavosi duoti, su--rasti, iš archyvų ištraukti naujų, iki tolei nežinomų šaltinių. Taip jis paskelbė tikrai svarbius Dokumentus apie kan. M. Daukšą (atsp. iš ( Tautos ir Žodžio VII 1931-71 psl. Ten duota to žymiojo vyro biografijai 15 dokumentų tekstai. Jų tarpe yra vyskupų Jurgio Petkevičiaus ir Merkelio Giedraičio testamentai. Vėl papildomai apie M. Daukšą Jablonskis skelbė nuncijaus Caligari auditoriaus Tarkvinijaus Pekulo vizitacijos Žemaičiuose (1579) tekstus: Papildomosios žinios apie kan. M. Daukšą, Archivum Philologicum IV.1933. 64-85. Tas šaltinis turi platesnės reikšmės keleriopu atžvilgiu, ir nors nėra pilnas išlikęs (trūksta gero trečdalio), be to, tik ištraukose paskelbtas, lieka svarbia versme Žemaičių parapijų padėčiai įvertinti M. Giedraičio laikų pradžioje. Be kitko, to šaltinio pagalba galima aiškiai nustatyti, kad pasakojimai apie tik septynis likusius Žemaičiuose kunigus priklauso perdėm legendų sričiai (žr. Aidai 1955, 265-269).

Iš naujai surastų dokumentų K. Jablonskis išaiškino ir Abromo Kulviečio kilmę (Arch. Phil. V. 1935 107-114). Būdamas vienu iš Lietuvos Istorijos Draugijos organizatorių ir jos nuolatiniu valdybos nariu, velionis Praeities žurnalo dviejuose tomuose ne tik spausdino Lietuvos istorijos (1928-31) bibliografiją, bet davė ir stipriai dokumentuotų, naujai skelbiamais šaltiniais paremtų straipsnių, arba vien tik dokumentų. Pažymėtina: XVI amžiaus belaisviai kaimynai Lietuvoje (I, 1930, 166-213 — duodami iš Kauno ir privačių archyvų 10 nespausdintų dokumentų); Apie vergus Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje XVI amžiaus pradžioje (t.p. 304-317). Trumpu, bet dokumentuotu straipsniu K. Jablonskis pasisakė Dėl 1408 metų Vytiuto privilegijos Kauno miestui tikrumo (t.p. 329-339), įrodinėdamas, kad ji yra falsifikatas. Karaliaučiaus archyvaras, dabar to archyvo direktorius Goettingene, K. Forstreuteris bandė paneigti Jablonskio tezes (Eine deutsche Stadtgruendung. Jomsburg VI, 1942, 18-37), bet jos dar nėra galutinai sugriautos.

Antrame Praeities tome (1933) Jablonskis ištisai davė tik svarbius dokumentus, daugiausia išrankiotus iš Žemaičių žemės teismo knygų. Jis lietė perdėm Vytauto D. laikotarpį (II, 375-411). Ten pat archyvinėse smulkmenose (412-436) buvo ne tik seniausieji Deltuvos bažnyčios dokumentai ir eilė kitų archyvinių ištraukų, bet ir Didž. Lietuvos kunigaikščio Kazimiero privilegija Žemaičių žemei, kuri iki tol tebuvo žinoma iš vėlesnių laikų.

Čia suminėtas K. Jablonskio darbų ir jo straipsnių sąrašas nėra pilnas. Tremtyje jo negalima pilnai ir sudaryti. Taip pat nepilnai gali būti apžvelgta, ką Jablonskis yra atlikęs ir okupuotoje* Lietuvoje, kur dalis jo rinkinių yra jau nuo seniau mašinraščio tekstuose deponuoti Akademijos Istorijos Institute. Paminėtina: 1) dokumentų rinkinys — "Nelaisvoji šeimyna 1501-1570," 1950,2) tąsa—"Laisvųjų žmonių patekimas feodalinėn priklausomybėn", baudžiavon pasidavimas 1523-1776 (1951). Atskirai buvo paruoštas didžiojo kunigaikščio valsčių valstiečių Žemaičiuose surašymas, kuris buvo atliktas 1537 m.

Žinoma, be K. Jablonskio neapsiėjo visi stambieji Akademijos Istorijos Instituto leidiniai. J. Žiugžda, kuris nuo gramatikos ir lietuvių literatūros istorijos peršoko istorijon ir yra padarytas "vadovaujančiu" istoriku Lietuvoje, neturėjo patyrimo istorijoje. Tą patį galima pasakyti ir apie buv. žurnalistą ir korespondentą Švedijoje (Lietuvos Žinių) J. Jurginį. Nors J. Žiugžda, pvz., yra nurodytas Vilniuje 1955 išleisto Lietuvos TSR istorijos šaltinių I tomo (iki 1860 m.) vyr. redaktoriumi, nors ten figūruoja dar ir J. Jurginio pavardė, tačiau nėra abejonės, kad svariausią darbą yra atlikęs atsakomasis redaktorius K. Jablonskis. Pats dokumentų parinkimas, kurių dalis pirmą kartą iš viso iš Lietuvoje esamų archyvų buvo spausdinami, rodo Jablonskio ranką. Jis prisidėjo ir prie trečiojo tomo to rinkinio paruošimo (1958), kuris įvardytas "Lietuvos darbo žmonių kova dėl tarybų valdžios Lietuvoje 1917-19 m." Tik ar daug čia velionis galėjo "patarti", reikia abejoti. Dokumentų atranka yra tokia nelaimingai vienašališka, kad ji duoda visai klaidingą vaizdą iš Lietuvos nepriklausomybės pirmųjų metų.

Laimingesnis buvo K. Jablonskis, kur jis pats galėjo iš savo didelio istorinio patyrimo duoti savo įnašą kolektyviniuose darbuose. Lietuvos TSR Istorijos I tome (Vilnius 1957), kur beveik visi skyriai ištisai vis parašyti viską "geriau žinančių" Žiugždos ir Jurginio, K. Jablonskis tedavė tik du skyreliu: Prekinių-pi-niginių santykių plitimas ir baudžiavinės reformos XVI a. antroje pusėje (179-195 psl.) ir Bajorų diktatūros įsigalėjimas (210-216 p.) Taip pat labai kukliai jis tepasirodė ir viento-myje Lietuvos TSR istorija (Vilnius 1958), terašydamas tais pat klausimais du skyreliu: XVI amžiaus baudžiavinės reformos (68-73 p.) ir Bajorų diktatūros įsigalėjimas (76-80 p.). Puslapių gana nedaug! Bet tai, ką čia Jablonskis apie socialinius santykius parašė, yra ne vienai dienai parašyta.

Mums sunku iš svetur teisingai ir tiksliai Įvertinti ir suprasti, su kokiomis sunkenybėmis K. Jablonskis susidūrė, ką jis turėjo atlikti, kad nors kiek turėtų mokslinės laisvės savo pamėgtame istoriniame-archyviniame darbe. Jo raštai gali būti iš dalies jo minties atspindys. Jeigu pas P. Pakarklį, pvz., kiekviena proga vis išlįsdavo puolimai kunigams, Vatikanui ir apskritai Bažnyčiai, tai K. Jablonskis buvo toli nuo tokių tendencijų.

Štai iliustruotame kolektyvo albume Vilniaus Universitetas, kurį redagavo J. Bulavas (Vilnius 1956), Jablonskis davė sintetiškai į-domią Vilniaus Akademijos (1579-1776) ir Lietuvos Vyriausiosios Mokyklos (1774-1781-1803) istoriją, pabrėždamas, jog "Vilniaus (jėzuitų) akademijos mokslo lygis tuo metu nebuvo žemesnis už kitų Europos kraštų universitetų mokslo lygį" (22 p.).

Mokslo populiarizacijai skirtame žurnale "Mokslas ir Gyvenimas", kur tiek daug rašoma prieš religiją, K. Jablonskis savo įdomiame straipsnyje Visuomeninė mintis (1959, Nr. 10, 5-7 psl.) specialiai užakcentavo, kaip Vilniaus akademijos ir Vyriausiosios mokyklos profesoriai "niekada neparėmė "baudžiavos stiprinimo" ir aiškiai pasisakydavo prieš valstiečių baudžiauninkų prilyginimą vergams" (5 p.) Jau 1596 akademijos profesorius jėzuitas M. Smig-levskis savo daug kartų vėliau perspausdintoje knygoje "Apie palūkanas" "aiškiai pasisakė, kad baudžiauninkas yra ne vergas, o laisvas žmogus . . ." (6p.). Jablonskis pacitavo dar kitus profesorius (A. Olizarovijų, M. Karpavičių), kurie dar griežčiau kalbėjo prieš baudžiavą. Šitokis mokslinis objektyvumas, kai Lietuvos istorija okupacijoje tiek daug žalojama pagal mas-kvinį modelį, Jablonskiui daro tik garbės.

Ir kituose okupuotoje Lietuvoje spausdintuose darbuose profesorius Jablonskis vis rodėsi savo augštumoje, ir savo mokslinio akademinio žodžio nenupigino. Gal svetur mažai tėra žinomas kolektyvinis darbas Senoji Lietuviška knyga, skirta paminėti pirmosios lietuviškos knygos 400 metų išleidimo sukakčiai. Leidinio atsakinguoju redaktoriumi buvo V. Mykolaitis (Kaunas 1947). Jablonskio straipsnis (Mažvydo gyvenimas ir aplinka 89-108 psl.) tame rinkinyje yra augšto lygio mokslininko plunksnos vaisius. Tą pat galima pasakyti apie jo Lietuvos valstiečių kovą prieš feodalų priespaudą iki valakų reformos (Lietuvos Istorijos darbai I, Vilnius 1951, 44-86 p.).

K. Jablonskis buvo per dešimtmečius įsigijęs tokią įžvalgią pažiūrą į komplikuotus Lietuvos visuomeninius-socialinius santykius XV-XVIII a., kad reikia labai apgailestauti, jog jis neparašė platesnio tyrinėjimo, ar krūvon nesu-ėmė visų savo darbo rezultatų. Įdomus yra taip pat Jablonskio straipsnis rinkinyje Lietuvos valstiečiai XIX amžiuje (Vilnius 1957), kur jis pats, būdamas ir vienas iš redaktorių, davė išsamų įnašą: Valstiečių judėjimas Lietuvoje XIXa. pirmojoje pusėje ir valstiečių siekimų reiškėjas Jonas Goštautas (48-69 p.).

Visų jo darbų čia ir neišskaičiuosime. Daug jų liko nebaigtų, apmestų, daug šaltinių pasiliko surinktų ir laukia gero specialisto, galinčio tą palikimą sunaudoti. Prieš 1940 jis buvo smarkiai ėmęs rinkti medžiagą Žemaičių vyskupijos dokumentų kodeksui. Šalia žinomo nuorašų kodekso, kurį 1691 padarė M. Babinovskis, Jablonskis buvo surinkęs iš senų teismų aktų ir šiaipjau iš archyvų dar eilę nežinomų fundacijų ir kitokių dokumentų. Gal ir tas svarbus darbas kada nors bus užbaigtas, kai mokslinio darbo sąlygos bus pasikeitusios.

Nuostabus buvo žmogus prof. Konstantinas Jablonskis. Kalbėdavo jis labai mažai. Savo beveik nuolatiniu tylėjimu, kur kiti garsiai kalbėdavo, ir savo nuoširdžiu kuklumu jis pareikšdavo visą savo egzistenciją. Bet jis buvo nepaprastai paslaugus, visada savo moksliniais patarimais pasirengęs padėti kiekvienam, kas tik ėjo Lietuvos istorijos sritin. Laimingi buvome mes, doktorantai, kuriems teko laiku pamatyti K. Jablonskį. Jis tada — jo paties žodžiais — "varinėjo" iš bibliotikos į biblioteką, jis teikė savo nuorašus, kurie, atrodo, tik tam buvo jo rūpestingai nurašyti, kad kiti galėtų pasinaudoti. Jis mielai skolino knygas, iškeldavo įvairių priekaištų, statydavo naujų papildomų reikalavimų vien tik tam, kad įrodymai pasidarytų pilnesnį.

Tokios rūšies patarimais ir paslaugomis jis apsupo ir mane, kai, rašydamas Berlyno universitete disertaciją, 1931 rudenį pirmą kartą Kaune jį aplankiau. Knygoje, kuri buvo 1933 išleista Berlyne serijoje "Historische Studien" (Heft 236), pirmajame puslapyje dėkojau jam —vieninteliam iš lietuvių. Visiems paslaugus išliko prof. Jablonskis iki pat grabo lentos. Jo patarimais naudojosi visi, kas tik kiek ėjo Lietuvos praeitin. Jis ne tik žinojo labai daug, bet jis visada mokėjo vietoje ir laiku nurodyti, kur ką reikia panaudoti, kokią knygą paskaityti, kokį šaltinį pacituoti. Archyvų rinkinius jis buvo išlasęs, apėjęs, daug ką pats nusirašęs, kad ir kiti galėtų panaudoti jo turimus nuorašus.

Nesiekė jis pats mokslinių laipsnių (beveik per prievartą originaliu būdu buvo sutvarkytas jo universiteto baigimo diplomas), tačiau jis visada padėjo tiems, kurie, rašydami diplominius darbus, disertacijas, habilitacijas ar šiaipjau ruošdami kokį mokslinį tyrinėjimą,, palietė Lietuvos praeitį. Pvz., inž. K. Šakenis (buvęs švietimo ministeris) apie savo gimtą Vabalninką pradėjo ruošti stambią monografiją. Jablonskis jam davė tiek daug įvairios vertingos medžiagos ir nurodymų, kad K. Šakenis parašė tikrai pavyzdingą darbą, iš kurio galima mokytis, kaip reikia rašyti lokalinės istorijos.

Nesiekė Jablonskis ir mokslininko garbės, bet jis jos kaip tik nusipelnė savo tikrai reikšmingais darbais, kurie visada liudys apie jo atliktą didelį įnašą Lietuvos istorijos moksle.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai