Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOVIETŲ MORALINIO TERORO DOKUMENTAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ROMUALDAS LUKOŠIŪNAS   
Kaip po karo Lietuvoje vyko "literatūrinio fronto mobilizacija"

Tęsinys iš 1978 m. gruodžio numerio.

6. Drausminami jaunieji rašytojai
Jaunosios kartos rašytojai ne mažiau aštriai buvo nagan suimti. Tarp kitų Preikšas nurodė į Eugenijų Matuzevičių kaip uolų "lietuviškai - vokiškųjų", "kubiliūniškų laikraščių" bendradarbį, kuris dabar "skundžiasi savo eilėraščiuose, kad jam trošku". Preikšo žodžiais, "mes nesistebime, kad jam trošku mūsų tarpe", bet "kyla klausimas: kodėl mūsų redakcijos, šį kartą "Literatūra ir Menas", tokią jo nuomonę išspausdino" (p. 28).

Pats Matuzevičius viešai tame susirinkime "prisipažino, kad smarkiai nusikalto bendradarbiaudamas savo eilėraščiais vokiškosios okupacijos meto lietuviškoje fašistinėje spaudoje, kad tas bendradarbiavimas yra skaudi dėmė jo gyvenime", kad ir "po Lietuvos išvadavimo" jis "per ilgai delsęs (. . .) įsijungti į naujojo tarybinio gyvenimo statybą". Bet "dabar jis darąs lemiamą posūkį ir norįs savo darbu ir kūryba nuoširdžiai įsijungti į bendrąjį tarybinio gyvenimo ritmą" (p. 93-94).

Matyt, Matuzevičiaus pažadas buvo iš tiesų nuoširdus — išvengė Sibiro ir nemaža poezijos rinkinių išleido. Kuria kaina? Jeigu jo talentas toks ir tebuvo, gal ir nedaug tai jam kainavo. Bet galbūt, galėdamas savo talentą laisvai išskleisti, jis nebūtų likęs toks blankus, palyginus su savo bendraamžiais, kaip Bradūnas, Nagys, Nyka-Ni-liūnas.

Nebuvo pasigailėta nė talentingojo vaikų poeto Kosto Kubilinsko. Išdavęs partizanus ir, sakoma, turėjęs savo ranka bent vieną jų nužudyti, jis jau buvo atsipirkęs ir paskirtas vadovauti Vilniaus jauniesiems rašytojams. Tačiau, matyt, nebuvo pakankamai uolus ir dėl to iš Preikšo lūpų turėjo išgirsti tokį savęs įvertinimą:

. . . "pradedančių rašytojų" tarpe yra ir tokių, kurie spėjo išsivolioti lietuviškųjų vokiškųjų nacionalistų šlamšto puslapiuose. Šitoks "jaunasis" (Kubilinskas), praeityje nusikalstamai pliurpęs antitarybinius pliauškalus ir tatai bandęs nuslėpti, buvo pastatytas Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos priešakyje. Sąjungos Valdyba šį sprendimą padarė labai lengvabūdiškai, be jokio budrumo ir apdairumo (p. 37).

Apmaudu buvo kompartijos sekretoriui Preikšui, kad savo "tarybinių rašytojų" pareigų nesupranta nė jų pačių, komunistų, jaunieji rašytojai.

"Šmeižiko" priekaištų susilaukė net Alfonsas Bieliauskas, kuris vėliau pasirodė vertas paties Preikšo. Bieliauskas buvo sudrausmintas tokiame kontekste:

Yra ir daugiau mūsų tarpe poetų ir rašytojų, kurie tarybinėje tikrovėje nieko gero nemato. Naudodamiesi nepakankamu kai kurių mūsų redaktorių budrumu, tie poetai ir rašytojai drįsta net šmeižti tarybinę tikrovę. Šmeižia Raudonąją Armiją savo apysakoje "Naktis prieš mūšį" Alfonsas Bieliauskas, kada jis vaizduoja Raudonosios Armijos karius, naktį prieš mūšį svajojančius ir kalbančius vien apie smulkmenas, apie įvairius niekučius (p. 28).

Su ypatingu apmaudu, tiesiog su įniršiu, Preikšas puolė Eduardą Mieželaitį. Tokių žodžių tame susirinkime Mieželaitis (jau tikras partijos narys) sulaukė iš Preikšo:

Visų keisčiausia ir liūdniausia yra tada, kada beidė-jiškumui, pesimizmui, formalizmui ima pasiduoti mūsų auklėti rašytojai, poetai. Užuot patys rodę gilios idėjiškos kūrybos pavyzdį, jie nusmunka, pasiduoda buržuazinei įtakai, šliaužia į buržuazinių nacionalistų mėšlyną

Štai Mieželaitis, išauklėtas komjaunimo. Kam kam, o Mieželaičiui tikrai nėra dovanotina vilktis dekadentiškųjų tradicijų uodegoje, būti aklam ir kurčiam tarybinei tikrovei, jos darbo žmonių žygiams ir kovoms. Štai kodėl koktu skaityti Mieželaitį (...)

Savo eilėraščių rinkiniu "Tėviškės vėjas", kurį jis pavadino "karo metų eilėraščių rinkiniu", to rinkinio tuštybe, beidėjiškumu Mieželaitis pasirašė sau sunkų kaltinamąjį aktą. Jo kūryba yra svetima mūsų tarybinei liaudžiai ir tikrovei; jis ritasi į nacionalistinį šiukšlyną (p. 26-28).

Nepasisekė Mieželaičiui pasiteisinti. Jo teisinimosi atpasakojimas susirinkimo aprašyme skamba pakartotiniu jo pasmerkimu:

Nesavikritiškai praskambėjo drg. E. Mieželaičio kalba. Užuot bolševikiškai iškritikavęs paskutinį savo eilėraščių rinkinį "Tėviškės vėjas", persisunkusį formalizmu, beidėjiškumu ir apolitiškumu, jis leidosi į ilgą praeities ekskursiją ir kaltino visus, tik ne savo atitrūkimą nuo tarybinės tikrovės. Nepasmerkė drg. Mieželaitis ir savo palinkimo į boheminį gyvenimą, nors jis buv vienas iš iniciatorių šiems buržuazinio miesčionis Vn* o įpročiams literatūroje atgaivinti. Drg. Mieželaitis negalėjo nepastebėti, kad jo puoselėjamą bohemą

panaudoja klasinis priešas, buržuaziniai nacionalistai, savo ardomajam darbui literatūriniame gyvenime varyti (p. 91).

Susirinkimo pabaigoje Preikšas dar tarė trumpą žodį ir vėl ypačiai pasmerkė Mieželaitį:

Išsiskyrė iš kalbėjusiųjų ir Mieželaitis, kurio pasisakymas čia susirinkime parodė, kad jis ne tik neišsiaiškino savo klaidų, bet dar mėgino plepalais apie formą pridengti savo įklimpimą į nacionalistinę balą. Jeigu Mieželaitis neįtemps visų savo jėgų atsikratyti to, kas tempia jį į priešų lagerį, jis žus kaip kūrybinė jėga (p. 122).

Senam komjaunuoliui, 1941 m. pabėgusiam su raudonarmiečiais į Rusiją ir ten tarnavusiam "lietuviškojoje divizijoje", pamoka nebuvo veltui. Jis nei "įklimpo į nacionalistinę balą", nei "nušliaužė į buržuazinių nacionalistų mėšlyną". Priešingai, jis pirmasis iš lietuvių laimėjo Lenino premiją.

7. Nepataikiusieji "į taktą' ir "tyleniai"
Daugiau prabėgomis Preikšas nurodė ir kitų rašytojų pasmerktinus dalykus, išspausdintus žurnaluose./. Marcinkevičius vienoj apysakoj "padarė klaidą, kada jis vaizduoja savo svarbiausią veikėją, kaip nepakankamai ryžtingą kovoje prieš spekuliantiškus vagišius" (p. 18). "Nepavyko bandymas" J. Dovydaičio, kur jis "norėjo parodyti nacionalistinio bandito kruviną veidą", bet "novelė išėjo silpna, meniškai neįtikinama, falšyva ir dargi tam tikru atveju politiškai žalinga" (p. 19). L. Janušytė — "žymiai per pastaruosius metus politiškai išaugusi", bet ir jos feljetonų "politinis aštrumas tačiau tebėra dar nepakankamas" (p. 20). Šiaipjau šiems trims autoriams pasakoma komplimentų už sukūrimą "vertingų apysakų bei apybraižų" (Dovydaitis), "vertingų novelių" (Janušy-
tė).

Galėtume sakyti: tai tie, kurie "nuoširdžiai trokšta savo kūrybiniu žodžiu prisidėti prie darbo žmonių pastangų vykdant socializmo statybą", tačiau kurie "dėl stokos marksistinio - leninistinio ideologinio užsigrūdinimo ne visuomet pataiko į taktą" (p. 40).

Šiurkščiai, be jokių palankesnių žodžių, dėl tokio nepataikymo "į taktą" Preikšas įspėjo J. Paukštelį: jo romano išspausdintoji ištrauka — tai "mūsų tikrovę šmeižiantis rašinys" (p. 26).

Drauge su "nepataikančiais taktan", bet dar rūsčiau buvo Preikšo įspėti tie, kurie "tyli iš neapykantos" ar "svyruoja, lūkuriuoja", "vengdami aktualių šiuolaikinių temų":

Greta su tais rašytojais, kurie atvirai išplepa savo šmeižtus ir savo neapykantą tarybinei visuomenei, mes turime dar nemažą grupę rašytojų, kurie yra gudresni ir savo neapykantos viešai neparodo, slepia ją. Tai yra vadinamieji "tyleniai" (. . .). Savo neapykantos viešai jie nedrįsta parodyti, užtat jie verčiasi visokiais vertimais ir įvairiais kitais darbais ir dangstosi garbingais tarybinio rašytojo vardais (p. 29-31).

Iš tokių "tylenių" Preikšas pavardėmis nurodė J. Graičiūną, St. Anglickį, V. Katilių.

V. Mykolaitis-Putinas jau buvo "tylenius" palikęs. Preikšas tai konstatavo vienu sakiniu: "Po ilgo tylėjimo prabilo drg. Putinas, tačiau kol kas dar labai maža tepasireikšdamas" (p. 20).

Ilgai tylėjus, ir Putinui reikėjo nemažiau kaip Sruogai pagrindinai pasiaiškinti. Dalis jo kalbos cituojama (p. 106-110), pabaiga tik kritiškai atpasakojama su paraginimu duoti "pavyzdį visiems dar tebedvejojantiems, kaip reikia ryžtingai pasukti tarybiniu keliu":

. . . atvirai pasisakęs dėl savo tebesitęsiančių svyravimų "tarp dviejų aušrų" (o iš tikrųjų tarp socialistinės aušros ir kapitalistinės nakties), drg. V. Mykolaitis-Putinas sakosi nusivylęs praeities idealais, bet dažnai dar nepajėgiąs atsikratyti tuo praeities balastu. Tokia drg. V. Mykolaičio-Putino pozicija, žinoma, negali būti pavyzdžiu nei mūsų literatams, nei kitiems inteligentams (. . .). Reikia tik palinkėti drg. V. Mykolaičiui-Putinui greičiau tuos svyravimus išgyventi, greičiau pasukti veidu, kaip jis pats sakosi, į Rytų aušrą, kad jo šia tematika kuriamas veikalas duotų pavyzdį visiems dar tebedvejojantiems, kaip reikia ryžtingai pasukti tarybiniu keliu" (p. 110).

Visas V. Mykolaičio-Putino šiame susirinkime pasakytos kalbos tekstas duodamas jo "Raštų" VIII tome (p. 374-380). Nejauku skaityti graudų šio žymaus poeto atsilapojimą — stačiai stebiesi, kam reikėjo taip nužemintai apsinuoginti. Tik susipažinus su pačiu šiuo susirinkimu, ima aiškėti, kodėl ir Sruoga, ir Putinas turėjo taip kalbėti.

Besąlygiškai tebuvo pagirti B. Dauguvietis kaip parašęs dvi pjeses (niekas kitas dramoj ir nepasireiškė) ir /. Baltušis, kuris komjaunimo žurnale "giliai ir vaizdingai parodo kruvinuosius buožinius banditus" (p. 19). Kitus visus "vertingų tarybinių kūrinių" autorius Preikšas išvardijo tik sąrašu: K. Korsakas, A. Venclova, V. Mozūriūnas, V. Reimeris, A. Churginas, V. Valsiūnienė (p. 20). Ne be pagrindo diskusijoje K. Korsakas pastebėjo, kad Preikšas teisingai pastatė "į antrąsias ir trečiąsias eiles" ir tuos, kurie anksčiau "ėjo tarybinės poezijos priešakyje", kadangi "iš tikrųjų paskutiniu metu jie nieko nauja nedavė. Jie panoro ilsėtis ant laurų. Tai liečia ir mane, ir drg. Venclovą, ir kitus" (p. 96-97). Panašiai ir Venclova apgailestavo, kad Preikšas "nei gera, nei bloga prasme nepaminėjo Venclovos, Cvirkos, Šimkaus, Banaičio ir eilės kitų", bet drauge pripažino, kad "šis nepaminėjimas taip pat yra priekaištas", nes nuo praeico suvažiavimo "šie rašytojai nieko nesukūrė, apie ką būtų verta pašnekėti" (p. 93). Tai "sutingimas ir sustingimas" (p. 65), — graudeno pats J. Paleckis.

8. Bolševikinė "savikritika"
Kaltės ieškota ir grožinės literatūros leidykloj, ir rašytojų sąjungos organo "Pergalės" redakcijoj, ir pačioj sąjungos vadovybėj.

Valstybinės grožinės literatūros vyr. redaktorius V. Drazdauskas konkrečiai buvo užsipultas dėl dviejų knygų: P. Vaičiūno eilėraščių "Rinktinės" ir "Lietuviškų pasakų", kurias, kaip sako susirinkimo priimtoji rezoliucija, " 'pasirinko' vokiškųjų okupantų tarnai, Lietuvos liaudies niekintojai" (p. 48). Drazdauskas pripažino, kad šios "žalingos knygos" pasirodė dėl "redaktorių poli-litinio budrumo stokos" (p. 111). Prisidėjus daugiau tokių "nusižengimų", V. Drazdauskas buvo išsiųstas į Sibirą, nors jau seniai jis buvo proko-munistas, pagal sovietinę enciklopediją, net dalyvavęs kompartijos pogrindinėj veikloj (1931 - 34), bendradarbiavęs "Trečiame fronte", "fašistinės valdžios persekiotas" ir t.t. (LTE, III, 163).

"Pergalės" redaktorius J. Baltušis pripažino, kad žurnalo kritika buvo "visiškai teisinga", kad jis pats ir kiti redkolegijos nariai prileido "politinio budrumo susilpnėjimą". Savo ruožtu kaltino tuos, kurie žurnalui nerašo: "Kada gi jie nustos tylėję?" (p. 80).

Už viską buvo kaltinama ir Rašytojų sąjungos valdyba su pirmininku P. Cvirka priešaky. Betgi didžiausia kalte buvo randama tai, kad leidžiama sąjungoj likti tiems, kurie to neverti. Tuo būdu "bolševikinė savikritika" iš tikrųjų virto raginimu, Preikšo žodžiais, "demaskuoti socializmo priešus rašytojų tarpe": "ar beverti tokie žmonės garbingo tarybinio rašytojo vardo? Ar verta juos laikyti Tarybinių Rašytojų Sąjungos nariais?" (p. 40).

Ir J. Paleckis aiškino, kad "kova už naują komunistinį pasaulį" yra "kova už žmogaus psichologinį ir moralinį perauklėjimą" (p. 57). Pagal tai jis rodė rašytojams alternatyvą: "arba išstudijuoti marksizmą, jeigu nori eiti su liaudimi, arba pasirašyti, kad esi subankrutavęs kaip rašytojas ir visuomenės žmogus ir pasitraukti iš literatūrinio kelio" (p. 75). Kaip pagrindinis sąjungos nuostatas skelbia, Paleckis priminė: "tarybiniu rašytoju gali būti tiktai tas, kas stovi ant tarybinės valdžios platformos ir dalyvauja socialistinėje statyboje" (p. 61).

Diskusijose dalyvavusieji rašytojai kartojo tą patį grasinimą. J. Šimkus, jau pirmame bolševik-metyje liūdnai pasižymėjęs, kaltino sąjungos valdybą parodžius "politinį aklumą ir liberalizmą, kada ji leido pasilikti sąjungos eilėse žmonėms su aiškiomis antitarybinėmis nuotaikomis, kol kai kurie iš jų nusirito iki tikros kontrrevoliucijos,, (p. 88-89).

K. Korsakas taipogi panašiai sielojosi dėl esamos sąjungoje padėties:

Savo tarpe kai kuriuose susirinkimuose ėmėme aukštinti ir ginti net vardus tų poetų, kurie ideologiniu atžvilgiu mums ne tik svetimi, bet ir priešiški, kurie išbėgo kartu su okupantais. Mes nedavėm toms kalboms ir tiems nukrypimams tikro bolševikinio atkirčio (...), o pradėjome taikstytis su mums svetimais elementais (...). Man rodos, kad drg. Mieželaitis kaip tik ir yra auka tų nuotaikų ir kad jis daugiausia pasidavė dekadentinės, mistinės poezijos kultui (p. 98-99).

Sąjungos pirmininkas P. Cvirka "be jokių pasiteisinimų" prisiėmė "visą kaltę už rašytojų organizacijos apsileidimus" (p. 115). Didžiausia kaltė buvo tai, kad "mūsų organizacijos vadovybė užmiršo didįjį Sąjungos narių perauklėjimo darbą" (p. 114). O "perauklėti" reikia: senojoj "buržuazinių laikų" rašytojų draugijoj "buvo įvairių pakraipų žmonių, nebuvo joje vienos ideologijos srovės". Dabar gi "mūsų rašytojų organizacija pasikeitė iš esmės", nes tapo "tarybinė organizacija" (p. 113), ir joj "negali būti vietos juodašimtiškų pažiūrų žmonėms" (p. 116). Pradėjus "snausti", "priešai pradėjo išnaudoti mūsų snaudulį savo reakcingiems tikslams, ir visai nenuostabu, kad daugeliui mūsų rašytojų už organizacijos ribų vadovavo buržuaziniai — nacionalistiniai 'ideologai' ". Nesusirūpinus jaunųjų rašytojų auklėjimu, jų sekcijose "siautė brazdžioniškai dekadentiški vėjai" (p. 115). Šis susirinkimas "turi iš esmės persilaužimo pobūdį" (p. 120). Savo kalbą P. Cvirka baigė tokiais žodžiais:

Aš manau, kad visiems draugams duota galimybė surasti tikrąjį kelią, pataisyti klaidas, duota galimybė mums patiems, vadovybei pataisyti klaidas ir suburti tikrai monolitinę lietuvių tarybinių rašytojų šeimą (p. 121).

Visi atskirų rašytojų pasmerkimai, bendri grasinimai, pasižadėjimai nebesuklysti ir t.t. buvo surašyti plačioj, "vieningai" priimtoj rezoliucijoj (p. 44-52). Šis įdomus dvasinio teroro dokumentas baigiamas tokiu užtikrinimu:

Tarybiniai Lietuvos rašytojai užtikrina bolševikų partiją ir draugą Staliną, kad jie visu rimtumu pasistengs ištaisyti padarytąsias klaidas bei pašalinti esamus savo darbe trūkumus ir pasieks pagrindinio persilaužimo savo kūrybiniame darbe (. . .). Tarybų Lietuvos rašytojai duos liaudžiai tokių kūrinių, kurie padės perauklėti mūsų visuomenę tarybine dvasia, padės įgyvendinti didį stalininį penkmečio planą ir prisidės prie socializmo sukūrimo mūsų krašte (p. 52).

9. "Partiškumas — pagrindų pagrindas
Iš istorinės perspektyvos žvelgiant, šis susirinkimas dokumentuoja, kokį brutalų terorą grįžęs okupantas Lietuvoje vykdė vadinamaisiais pokario metais. Prieš laisvės kovotojus buvo imamasi fizinio teroro, prieš rašytojus — moralinio. Ne visada moralinis teroras yra lengviau pakelti kaip fizinis. Daug ką sako tai, kad reikėjo rašytojus pulti su tokiu įniršiu. Tai rodo, kad krašte likusieji nekomunistiniai rašytojai anaiptol nešoko iškart, laisva valia, okupantui tarnauti. Ne vieną reikėjo "perauklėjimui" pasiųsti Sibiran. Tad ir fizinio teroro aukomis tapo kai kurie šiame susirinkime teistieji: A. Miškinis, J. Graičiūnas, A. Vengris, V. Drazdauskas. O kiti gal jau tuo metu nebebuvo laisvi, nes visai nebuvo užsiminti, pvz., K. Jakubėnas, K. Boruta, J. Keliuotis, K. Inčiūra.

Konkrečiai šis susirinkimas teikia atsakymą į du klausimus.

Ne tik "stalininis penkmetis", bet ir visas pokario dešimtmetis liko tiesiog visiškai tuščias. Nekomunistiniams rašytojams, kiek jų liko Lietuvoje, buvo neįmanoma duoti "liaudžiai" tokių kūrinių, kokių partija reikalavo. Net ir patys partiniai rašytojai bei prie jų besišliejusieji komunistų sim-patikai pasirodė bergždi. Daugiau išleista makulatūros negu literatūros. Nors ir buvo šis susirinkimas garsinamas kaip "pagrindinis persilaužimas", iš tikrųjų jis nieko nepakeitė. Ne terorui įkvėpti kūrėjus! Greičiau "persilaužimą" atnešė Chruščiovo 1956 m. paskelbtas "asmenybės kulto" (kompartijos teroro Stalino metais) pasmerkimas. Bent šiek tiek sureliatyvinus partinį dogmatizmą, atsigavo ir rašytojai.

Iš šio susirinkimo dokumentuojamo moralinio teroro taip pat aišku, kodėl per tą dešimtmetį iš jaunųjų rašytojų išėjo viešumon kone vien tik komjaunuoliai. Buvo pasilikusių ir tokių bepradėju-sių reikštis rašytojų, kuriems kaip tik tada buvo laikas debiutuoti ir knygomis. Tuolaikinėmis sąlygomis jie pasirinko verčiau savo kūrybinį talentą užgniaužti, negu patiems save išniekinti. Kai kurie prisitaikė (net per uoliai!), bet kiti nutilo. O toks H. Nagio draugas, kaip Jonas Sereikis (dabar jau miręs — galima pavardę minėti be pavojaus) buvo neabejojamai parodęs tikrą kūrybiškumo dovaną. Kiek kitų tokių?

Patys komunistiniai rašytojai džiaugėsi, pasibaigus "asmenybės kultui", nes nuo jo ir patys kentėjo. Ne veltui 1946 metų suvažiavime atšiauriai drausmintasis E. Mieželaitis, pats tapęs Rašytojų sąjungos pirmininku (1959), IV suvažiavime 1965 m. džiaugėsi, kad kritikoj išnyko "grubaus komandavimo" ir "triuškinimo metodai", kad prozoj nebereikalaujama "pigaus idealizavimo ir lakavimo", kad poezijoj "tradicinio lietuviško lyrinio balso" nebekausto "gelžbetoniniai dekla-ratyvumo varžtai ir ledinis šaltis".

Be abejo, po "asmenybės kulto" metų padėtis šiek tiek pasikeitė. Niekas nebekalba apie "didįjį Staliną" (p. 42) apie "didingą stalininę epochą" (p. 119), kaip buvo kalbėta 1946 m. suvažiavime. Deja, tik "asmenybės" keičiasi, o "kultas" lieka, nors ir kita forma. Neišvengiamai lieka, kol laikomasi Lenino dogmatinio principo: "Literatūra privalo tapti partine (...). Socialistinis proletariatas privalo iškelti partinės literatūros principą, išvystyti šį principą ir vykdyti jį gyvenime kiek galima pilnutine ir monolitine forma" (p. 32). Nuo šio principo neatsisakoma. Ir Sovietų sąjungos kompartijos XXV suvažiavime 1976 m. SSSR visasąjunginės rašytojų sąjungos pirmasis sekretorius G. Markovas pabrėžtinai priminė: "partiškumas — pagrindų pagrindas" (Literatūra ir menas, 1976. III.6).

Laisviau yra interpretuojamas monolitinės literatūros principas, prileidžiant "stilių", "braižų" įvairumą. Aišku, beprasmiška buvo norėti tokio monolitiškumo, kokį Stalino metais diktavo A. Ždanovas, (o juo ypačiai remtasi 1946 m. susirinkime). Bet nieko nereiškia "stilių, braižų" įvairumas, kol ir ligi šiolei reikalaujama idėjinio vieningumo, kryptingumo, pilietiškumo. Nors ir kiek prisidžiaugęs "nevaržoma ir nesankcionuojama visų žanrų, stilių ir krypčių darna", E. Mieželaitis savo pranešimą ir 1965 m. suvažiavime baigė tuo pačiu senu, iš "didingosios stalininės epochos" pasiskolintu nusilenkimu partijai:

Visa mūsų literatūra, persunkta socialistinės revoliucijos ir didžiojo Lenino mokslo idėjomis, pašaukta giliai apmąstyti socializmo epochos turinį, jos esmę (...). Leiskite užtikrinti Komunistų partiją ir komunizmą atstatančią didvyrišką mūsų liaudį, kad mūsų

literatūra bus aktyvus partijos ir liaudies pagalbininkas komunizmo statyboj (Pergalė, 1966, Nr. 1, p. 106).

Ir varžoma, ir sankcionuojama literatūra Lietuvoje. Kad būtų galima išspausdinti, autoriai turi dar prieš cenzūrą patys save išcenzūruoti, griebtis "ezopinės" kalbos ir "potekstės", atiduoti "duoklę Komunistiniai ir nekomunistiniai rašytojai anaiptol nėra lygiai traktuojami. Pirmieji — favo-rizuojami, antrieji — drausminami.

Ne visada "pataiko į taktą" ir patys sąmoningieji komunistiniai autoriai. Reikalaujama vaizduoti sovietinę tikrovę. Ją ir pavaizdavo — iš tikrųjų be "lakavimo" — J. Avyžius (po Mieželaičio antrasis lietuvis rašytojas apdovanotas Lenino premija) šių metų "Pergalės" sausio-gegužės numeriuose išspausdintame romane "Chameleono spalvos". Be entuziazmo partiniai sluoksniai sutiko šį romaną iš dabartinių sovietinių intelektualų gyvenimo. Perskaičius J. Avyžiaus romaną, ironiškai skamba kompartijos pirmojo sekretoriaus P. Griškevičiaus žodžiai, kad lietuvių literatūroje

vis aiškiau regimas herojaus paveikslas — paveikslas tarybinio žmogaus, pasiekusio aukštą pilietinio sąmoningumo lygį, išreiškiančio humanistinę socialistinių visuomeninių santykių esmę. Politinio akiračio platumas, idėjinių bei moralinių pozicijų grynumas ir aiškumas, visuomeninių ir asmeninių interesų nedalomos vienovės suvokimas, atsakomybė už savo veiksmus tiek darbo, tiek asmeninių santykių sferoje — tokiomis ypatybėmis pasižymi dabartinis literatūros herojus (Literatūra ir menas, 1978.VII.22).

Sunku buvo įžiūrėti tokias ypatybes jau ir A. Bieliausko romane "Tada, kai lijo" ar M. Sluckio romane "Saulė vakarop". Bet visai jokio sovietinio heroizmo, nei humanizmo nematyti J. Avyžiaus Chameleono spalvose". Neskubama šio romano išleisti atskira knyga. Ne be pagrindo Rašytojų sąjungos pirminės partinės organizacijos (t. y. partiečių rašytojų) susirinkime buvo susirūpinimo, kad "kai kurios meninės romano paklaidos perauga į turinio paklaidas" ir kad todėl "ruošdamas kūrinį išleisti atskira knyga, autorius galėtų įsiklausyti į balsus, jam ir visai literatūrai linkinčius gero" Literatūra ir menas, 1978.X.21).

Tame pat partiniame susirinkime jau daug aštriau buvo užsipultas J. Aputis už šių metų Pergalės" birželio numery išspausdintą apysaką Prieš lapų kritimą". Dėl šios apysakos dar daugiau, negu dėl Avyžiaus romano, turėjo teisintis dabartinis žurnalo redaktorius J. Macevičius (su A.Jonynu 1950 m. išspausdinęs eiliuotą laišką "Draugui Stalinui"): "šiuo atveju redakcija be reikalo padarė nuolaidų apysakos idėjinėms koncepcijoms". O partinės organizacijos biuro sekretorius R. Ka-šauskas konkrečiai nurodė, dėl ko toje J. Apučio apysakoje "esama paklaidų". Būtent, vaizduodamas II pasaulinio karo pabaigą vaiko akimis, autorius neiškėlė, kad "kare kovojo ne dvi stichijos (...), o dvi priešiškos ideologijos" (ten pat).

J. Aputis buvo rimčiausias kandidatas šių metų respublikinei literatūros premijai. Padaręs tokių "paklaidų" savo ne laiku (prieš pat premijos laureato galutinį paskelbimą), išspausdintoj apysakoj, aišku, jis nebegavo tos premijos. Žinoma, negauti premijos — menkas dalykas, tai — ne Sibiras!

Komunistų partijos linija visada laikoma absoliučiai teisinga, nors ir dažnai ji keičiama. Tik vienu atžvilgiu ši linija visą laiką lieka ta pati — beatodairiniu reikalavimu tarnauti partijai visokiomis aplinkybėmis. Šis nesikeičiantis reikalavimas ir sudaro partijos "neklaidingumą". Partijos kultas ir po Stalino "asmenybės kulto" metų liko toks pat "pagrindų pagrindas". Socialistinio realizmo dogmoj realizmo sąvoka iš tiesų liberaliau per-interpretuota, bet socialistinio "kryptingumo" anaiptol neatsisakyta. Tad iš esmės padėtis nepasikeitė, nepaisant kai kurių varžtų atleidimo.

Sovietinė laisvė buvo ir liko vergų laisvė gerbti savo viešpačius. Tokia ir tautų, ir kūrėjų dalia sovietinėje imperijoje, kurios provincija paversta ir Lietuva. Nebevyksta masinių deportacijų, nes tauta išoriškai jau nusilenkusi savo likimui ir tik atskirais momentais parodo, kad savo dvasia, lieka nepalaužiama. Bet vos kuris nors atvirai prabyla laisvės ilgesiu, tas tuojau pat represuojamas. Lygiu būdu budima, kad ir rašytojai nepadarytų "paklaidų", atseit, nenukryptų nuo visiems privalomosios linijos ir nebandytų savo humanizmą atsieti nuo sovietinio "socializmo". Kas atvirai buvo išdėstyta 1946 m. literatūros teisme, tas ir ligi šiolei galioja kaip įspėjimas, kas gresia nepataikius į "taktą". Tad ir pravartu susipažinti su tuo senu, bet ir dabar aktualiu dokumentu, liudijančiu, ko sovietinis okupantas laukia iš lietuvių literatūros, kas slepiasi už "socialistinio humanizmo" deklaracijų, kuriomis dabar pridengiamas partijos kulto moralinis teroras.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai