Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ MUZIKINIS GYVENIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė IZIDORIUS VASYLIUNAS   

V. K. Jonynas. Beethovenas Prancūzų Zonos pašto ženkluos.


Trečius metus begyvendami stovyklose, suspėjome susidaryti tam tikrą „suvereninį“ gyvenimą, kurį ne visada galima pozityviai vertinti. Tatai ypatingai ryšku, turint galvoje mūsų muzikinį tremties gyvenimą.

Nežiūrint stipriai veikiančios aplinkos, nepaprastai impulsyvaus muzikinio gyvenimo, kuris aplinkui virte verda, kunkuliuoja, neminint jau nesuskaitomos daugybės muzikinių žurnalų arba straipsnių apie muziką, kurie pasirodo beveik kiekvienam laikraštyje arba bendro pobūdžio žurnaluose, — mūsų muzikinis gyvenimas plaukia savo nuosava vaga, tyliai, ramiai, nesikarščiuojant, nesijaudinant, nesistengiant ką nors pakeisti, pagyvinti, sukelti kokį gyvesnį įspūdį, sužadinti susidomėjimą.

Kad ir nepilnai su muzikine aplinka susiduriant, vis tik nenoromis kyla mintis mesti bendrą palyginamąjį žvilgsnį į mūsų muzikinį tremties gyvenimą, žvilgsnį kritišką, kuris, kad ir prabėgomis, leistų pamatyti, kokioje būklėje yra mūsų muzika, ar ta būkle galime būti patenkinti ir ką begalėtume pakeisti bei pagerinti.


Kalbėdami apie muzikinį gyvenimą, turime paryškinti tris atskirus momentus, būtent — muzikų, visuomenės ir spaudos. Kiekvienas šių faktorių yra pakankamai savarankiškas ir į bendrą muzikinį gyvenimą įneša didelę ir reikšmingą dalį. Galima drąsiai teigti, kad visos šios sritys darniai.jungiasi į nedalomą visuomeninį kompleksą, kuriame ryškiai atsispindi vieno kurio momento persvara su žymiai teigiama ar neigiama įtaka visam muzikos gyvenimo pasireiškimui.

Ligi šiolei, jei buvo kalbama apie muzikos gyvenimą, vis turėjo galvoje tiktai muzikus ir jų pasirodymus. Tiesa, bemaž visi muzikai stvėrėsi darbo labai intensyviai. Muzikų pareikalavimas yra toks didelis, kad jokiu būdu su mūsų menku 20 nepriklausomų metų prieaugliu šio pareikalavimo patenkinti neįmanoma. Reta stovykla turi savo vargonininką, ne kiekviena gimnazija turi savo muzikos mokytoją, žymiai daugiau turėtume chorų, jei būtų chorvedžių, o apie savo simfoninį orkestrą ir svajoti nedrįstame, nes fiziškai neturime jam pakankamo skaičiaus paruoštų muzikų. Turime vos keletą koncertinių pajėgų, kurios toli gražu nepajėgia palaikyti intensyvaus veiklumo jau vien dėl nepaprastai žiaurių stovyklinio gyvenimo sąlygų.

Nepaisant tokio muzikos darbuotojų trūkumo, jaučiamas lyg ir pasitenkinimas dabartine padėtimi. Nėra vargonininko? Na, ką daryti, reikia kaip nors apsieiti, o ilgainiui, žiūrėk, ir apsiprantama, ir daugiau jo nejieškoma. Jei gimnazijai trūko muzikos mokytojo, buvo lyg ir ne viskas tvarkoje, ypač per kokį gimnazijos parengimą, na, stačiai, nepatogu be choro. Bet atsiradus mokytojui, į muziką jau žiūrima lyg į nereikalingą dalyką, mažinamos muzikos pamokų valandos, gal tik chorui mokytojo tereikėjo, mat, reprezentacija, o šiaip tai beveik buvo apsipratę.

Panašus dalykas ir su koncertais. Rodos, nedaug turime koncertuojančių: A. Kuprevičius, Zaunienė, Dambrauskaitė, Rūtenis, Nauragis su Augaityte, Jakubėno grupė, augsburgiškiai, Kačinsko vadovaujami, Mikulskio ir Sodeikos ansambliai, keletas chorų, pagaliau opera; o vis dėlto ir jų koncertų lyg ir per daug. Dar jeigu ansamblis su tautiniais šokiais — įvairumas. Bet tie, solistai, na, ir kaip čia gali išlaikyti visą vakarą vieno klausydamas!

Čia ir iškyla svarbiausioji muzikos problema — santykis visuomenės su.muzika. Rodos, tiek maža teturime muzikų, bet ir tų per daug. Va, vieną kartą į metus nueiti į koncertą, ir dar į stipriai mišrų, tai ir pakanka. Bet dažniau?!...

O kur repertuaro klausiamas? Kas mums miela? Liaudies daina? Taip! Ji verta dėmesio ir pagarbos. Ji niekad neprivalo mums nusibosti. Jai iškelti turime nuolat darbuotis, kad būtų geriau, tobuliau atliekama, gėriau apdirbama. Turime nuolat jieškoti vis naujų liaudies dainų — jų tiek dar yra nesurašytų liaudyje. Ir čia, tremtyje, iš senesnių žmonių dar galime visą eilę pririnkti. Bet kiek jų yra pas kompozitorius, sutvarkytų, gražiai suharmonizuotų, visai dar nežinomų. Negalime pasitenkinti vien populiariomis, jau iki įkyrumo nudainuotomis dainomis. Liaudies dainoje turime jieškoti daugiau turinio, kai tuo tarpu dabar daugiau jieškoma efekto.

Bet kas daugiau? Juk liaudies dainos pakakti negali. Kas būtų iš literatūros, jei tik liaudies dainas tespausdintume ir jas teskaitytume!

Čia ateina vokalinis solistų repertuaras, kuris yra mums kiek labiau žinomas ir girdėtas, daugiausia, žinoma iš matytų operų.

Jei paminėsime individualiąją lietuvių kūrybą, rasime, kad pasisekimą turi tie veikalai, kurie arba geresniu atveju imituoja liaudies stilių, arba parašyti pramoginiu stilium, dėl kurio jie visai koncertams netinka. Bet vos kuri kompozicija komplikuotesnė, juo mažiau ji turi savo gerbėjų.

O ką besakyti apie instrumentalistų programas. Jų repertuaras iš viso nesuprantamas. Juo nusiskųsti bandyta net viešai, spaudoje. Koks tai baisus nuobodumas — kažkokios sonatos, ir ką jos turi reikšti. Kas supras tuos pavadinimus — allegrai, adadžijai, skercai!...

Čia iškeltina didelė pačių muzikų kaltė. Ir šiandien dar turime mažą nuošimtį muzikų, kurie kaip menininkai eitų į visuomenę su stipriai išugdytu skoniu su drąsa savo estetinėms pažiūroms. Daugumas lankstosi prieš katučių triukšmą, pataikaudami žemiausiems publikos įnoriams. Jei patys muzikai būtų kiek sąžiningesni ir rūpintųsi daugiau muzikine kultūra, o ne savo pasisekimu, šiandien mūsų koncertinėse estradose neskambėtų tokie banalūs, neskoningi, pigūs kūriniai, kaip Paulausko „Jūreivių maršas“ ir „Miškų gėlė“, Jonušo „Lietuviškas valsas“, kuris, be pavadinimo, nieko daugiau lietuviško neturi, V. Kuprevičiaus „Pajūriais“, visa eilė Sogino kompozicijų, giminingų šlagerinėms nuotaikoms ir panašūs. Čia patys muzikai kalti nepakankamai atrinkdami savo repertuarus arba dėl per-mažo muzikinio išsiauklėjimo nepakankamai atsakingi už savo veiklą. Tiesiog skaudu matyti, kaip nesąmoninga visuomenė tokių muzikų vedama prie visiškos muzikinio gyvenimo karikatūros. Muzika nėra toks siauras dalykas, kuris muzikams terūpėtų, kaip daugelis kad galvoja. Muzikos pomėgis yra taip stipriai įgimtas visiems, kad nėra pasaulyje žmogaus, kuriam muzika būtų visai svetima. Daugiau ar mažiau, linksmą ar liūdną valandą, kiekvienas instinktyviai muziką išgyvena. Ir juo kas labiau savo muzikinį pajautimą išlavina, juo daugiau jis save praturtina, daugiau praplečia savo sielos išgyvenimų skalę, padidina vidaus interesų skaičių, atbaigia savo ineligenciją.

Besiremdami šiuo įgimtu muzikos pajautimu, turime uždėti sau pareigą rūpintis muzikiniu savęs auklėjimu, arba tiesiog muzikiniu savo gyvenimu. Kadangi muzikinis visuomenės gyvenimas reiškiasi ne tiek aktyviąja kiek pasyviąja forma, ne tiek pati visuomenė dainuoja ar groja, bet daugiau klauso kitų atliekamų kūrinių, tai visuomenei neturi būti vis tiek, ką ji klauso ir kiek klauso. Klausantis banalių dalykų, ir jos muzikinis gyvenimas yra banalus; vėl klausantis kartą į metus kad ir gero koncerto, muzikinis gyvenimas bus lygus nuliui. Tai bus daugiau atsitiktinumas, kuris neturės jokių pozityvių bruožų.

Muzikinis gyvenimas bus tada gyvas, jei koncertai, bet geri koncertai, pasidarys kasdienine duona be kurios bus sunku išsiversti. Pasiteisinti čia nenusivokimu beveik negalima. Muzikos gyvenimui išvystyti ir palaikyti nereikia ypatingų studijų. Jei gali suprasti liaudies dainą, suprasi ir Beethoveno simfoniją, tik reikia ją, tą pačią simfoniją, išgirsti bent penkis kartus. Ir liaudies daina, jei visai nauja ir negirdėta, iš pirmo karto nebus suprasta. Šia prasme mūsų visuomenės muzikinis gyvenimas yra dar labai labai primityvus. Jis turi aiškų atsitiktinumo požymį. Vieną kartą per metus, dar ansamblis, su liaudies daina ir šokiais bus aplankytas. Daugiau — ne. Į solisto koncertą daugelis ir varomas nenueitų. Ir šią kategoriją sudaro ne vien paprasti žmonės, bet ir daugumas inteligentų, kurių inteligentiškumo išbaigimui kaip tik trūksta štai šito muzikinio gyvenimo. Bet ir paprasti žmonės čia turi lengvą būdą praturtinti savo sielos gyvenimui, jei nenori, kad gyvenimo pilkumas, ypačiai atitrūkus nuo gimtosios žemės, išstumtų juos į mums taip gerai pažįstamą proletariato kategoriją.

Mūsų muzikiniame gyvenime dideli vaidmenį turi spauda. Spauda gal sėkmingiausiai galėtų išjudinti to gyvenimo primityvumą. Bet, be menkų recenzijų ir stačiai kokčių kai kurių ansambliams panegyrikų, spaudoje labai maža ką terandame, čia nėra spaudos kaltė. Ir čia mums trūksta darbininkų. Mes neturime nė vieno muzikos istoriko, esteto, filosofo arba, kaip vokiečiai vadina Muzikwissenschafterio. Dainininkas ar instrumentalistas, dirigentas ar kompozitorius nėra paruoštas rašyti apie muziką. Tai visai atskira profesija. Ir šios profesijos žmonių mes absoliučiai neturime.

Tat ar nuostabu, kad tokia tyla mūsų spaudoje muzikos klausimais? Jei kuris muzikos menininkų, sielodamasis muzikos kultūra, griebiasi plunksnos, tai tuo pačiu atsitraukia nuo savo tiesioginių pareigų. Bet ir tada negali visko apžvelgti, nes nėra tam paruoštas. Ir tokio žmogaus negalima greitai paruošti. Freiburgo universitete muzikos dalykus (Musikwissenschaft) studijuoja ir vienas lietuvis (Germanavičius), bet mokslas trunka ketverius metus, ir tas žmogus negreit galės įsitraukti į muzikos gyvenimą.

Tačiau taip toliau palikti negalima. Jeigu spauda liks abejinga muzikos reikalams, tai ir visas muzikinis gyvenimas vargu ar bepajudės teigiama linkme. Pirmoje eilėje čia pačios redakcijos turėtų daugiau dėmesio kreipti į muziką. Duoti eilę vertimų iš tinkamos svetimos spaudos pagal muzikų nurodymus galėtų ir ne muzikai. Tat jau supažindintų visuomene su viso pasaulio muzikos gyvenimu ir tuo pačiu žadintų domėjimąsi muzika.

Redakcijos turėtų būti apdairesnės, leisdamos rašyti ne muzikams individualius muzikos straipsnius ar kritikas, ypač atsiliepimus apie įvairius pasirodymus. Tuo būtų apsaugota visuomenės muzikinė nuovoka.

Aktualesniais muzikos gyvenimo klausimais netsisakys pasidalinti savo nuomone ir muzikos specialistai kad ir atitrūkdami nuo tiesioginių pareigų, jei į juos bus reikiamu momentu kreipiamasi. Labai klaidinga nuomonė tų spaudos darbuotojų, kurie visą muzikinio gyvenimo rūpestį nori suversti muzikams. Muzikai gali tik talkininkauti ir tai daugiau iš savo specifinių sričių. O kadangi muzika nėra vienų muzikų dalykas, bet ir pačios visuomenės, tuo pačiu spaudos pareiga rūpintis muzikos dalykais jei ne daugiau, tai bent lygiomis su kitomis kultūrinėmis bei visuomeninėmis apraiškomis.

Suvedant visa krūvon, reikia pasakyti: mūsų muzikinis tremties gyvenimas yra labai primityvaus laipsnio, neintensyvus, turi daugiau atsitiktinumo pobūdį, reiškias daugiau pramogine negu grynai menine prasme. Daugelis muzikos darbininkų skaudžiai apsirinka pasirinkdami repertuarą ir tuo Smukdydami publikos skonį. Visuomenė perdaug pasyvi muzikos dalykams. Spaudoje per maža keliamas muzikos klausimas.

Vokietija yra pasaulinis muzikos centras. Turime puikią progą savo tremtinio gyvenimo pilkumą praturtinti naujomis vertybėmis. Jos pravers mums kiekviename pasaulio kampe. Maža to kad muzikinėmis vertybėmis praturtinsime savo sielos gyvenimą: jos suteiks dar kultūringo žmogaus vardą.

Tat nepalikime mūsų muzikinio gyvenimo merdėti. Leiskim veikti muzikinei aplinkai jos aukščiausiomis formomis ir lankydami rimtus koncertus, skaitydami muzikinius žurnalus, gyvai besidomėdami savo muzikų kūryba.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai