Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Augustaitytė - Vaičiūniene   

Br. Murinas — Gėlės

APYPIETĖS MIEGAS
Dabar apypietė tokia svaigi, kaitri, saldi.
Ir miegas taip marina, supdamas pavėsiu.
Tik saulę, tiesiančią šešėlių audeklus, girdi —
Tuojau ir jos silpnučių žingsnių negirdėsiu.

Lyg vėjo išdraskyti debesys, sapnai pilki
Susipina į didelį nebūtą nieką —
Taip gyvą šimtmečiais miegot sapnuoti palieki,
Tarsi vidudienis kad rytmetį palieka.

Ir tu miegoki, laikrodi su raiba gegute,
Tarsi sudžiūvęs rudas vabalas prie sienos.
Nevirkausi, nekalbinsi, nežadinsi mane,
Negružinėsi laiko, lyg kandis medienos.

Kada tikrai reikės pabust, pabusiu ir pati.
Vaikai lipins vėl tuos pačius diedus iš sniego
Nei jų veidų pažįsti, nei kalbos nesupranti;
Tai kam reikėjo atsibust iš pilko miego . . .

DAINA MANO ŽEMEI




Kad galėčiau tave išsinešti
Už kalnų, vandenų, už sausų dykumų,
Tau po kojom žaibus paklupdyčiau,
Kad tik būtų po audrų ramu.

Kad lietus, kaip švelniausias balzamas,
Numazgotų žaizdas, numaldytų skausmus.
Vakarais palinguotų pasuptų
Tavo medžių šakas ir paukštelių lizdus.

Rytmečius pamigdytų aušrinė,
Apklojus, kaip pūkas, rūku minkštučiu;
Pabučiuotų saulutė močiutė,
Užgesinus žvaigždynus ties tavo slenksčiu.

Į kasas auksines įsipynus
Vaivos juostą diena, kaip mergaitė grakšti.
Gintariniai dvarai atsivertų
Jai pasveikint, žuvėdrų snapais sunešti.

Kad galėčau, tave pasiimčiau —
Tą nuostabųjį dangų, marias ir laukus.
Nepalikčiau žmogaus, nei drugelio,
Kurie verpia tarnam ir karaliam šilkus.

NELYGIOS JUNGTUVĖS

Pro seną katedrą siaura gatvelė,
Kur mudu ėjova kadais sukeist žiedų.
Ar dar atsimeni, kieno ranka duris atdarė,
Pilna dienų, minučių, metų, valandų?

Žydėjo pats didžiausias eros lūžis.
Šermukšnis verkė, apsikniaubęs ant tvoros.
Per jaunas buvo vėjavaikiškas gegužis:
Ničnieko neišeis iš tos papaikusios poros.

Beslinkdama naktis, lyg juodas slėnis,
Ilgėjo ir liūliavo sklidinu pilniu.
Tomis pačiomis rankom spalis žarstė plėnis;
Kalbėdamas su verkiančiuoju šermukšniu.

Kas taip kalbėjo, nemelavo niekas,
Paraštėje graudžios kelionės neilgos
Mes skyrėmės,—užpustė pėdas naujas sniegas,—
Viens saulės, kits mėnulio nesulaikomos traukos.

Ištryškus šiaurės alkana pašvaistė
Praėjo Katedros siaurąja gatvele.
Liepsnų užviręs kraujas akmenis palaistė —
Ir bokštą, pridengtą nuo saulės skrybėle žalia.


PAVASARINIS ŽYDĖJIMAS

Bijau, kad jie ir vėl nesusibartų —
Žiedai pavasario žaidynėms apduoti.
Šermukšnis, putinas, jieva prie vartų —
Pirmoji žemės rojaus dieviška marti.

Perdaug to juoko, ašarų, linksmumo,
Perdaug išgerto žalio vyno ir dainų —
Spalvų, lyg angelų sparnai, lepumo
Ir pažvelgimų kaltės ilgesio pilnų.

Taip ne prieš gera dedas, pasakyčiau:
Suabejot nenoroms laime ta imi.
Tik vėjas pūstelia kvapu netyčia —
Jie kniaubiasi į žemę, gailiai verkdami.

Kurie gi veržiasi žydėt — nė motais,
Ar grįžusiem į purvą kas padės, pakels!
Kas kėlęs rudenio rytais šarmotais
Sumindžiotų žiedų svajonėmis gyvens?


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai