Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ DAINŲ ŠVENTĖ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vladas Jakubėnas   


Dainų šventės organizacinis komitetas. Pirmoj eilėj iš kairės: V. Radžius, prel. I. Albavičius, T. Blinstrubas. Antroj eilėj: J. Kudirka, J. Paštukas, J. Zdanius, J. Jasaitis ir S. Daunys.

Pirmosios, 1956 m. įvykusios, JAV ir Kanados lietuvių dainų šventes ruošimas sutapo, kiek tai lietė naujuosius ateivius, su gan palankiu psichologiniu momentu: jiems jau buvo pavykę įsikurti naujoje šalyje, visa aplinka dar buvo kiek neįprasta, bet buvo džiugu vėl gyventi normaliomis savarankių piliečių sąlygomis ir netrukdomai plėtoti savo tautinę kultūrą. Pasiruošimas šventei ėjo sklandžiai. Pati dainų šventė buvo iš dalies sugadinta katastrofingo karščio, o pasamdytoje stadiono salėje nebuvo oro šaldymo. Nepaisant to, tada pasiektieji rezultatai nebuvo blogi; nesunkus, kukliai užsimotas repertuaras buvo gražiai atliktas beveik 1000 žmonių choro.

Antrąją dainų šventę projektuojant buvo iš pat pradžių užsimota pakelti repertuaro lygį, įnešant sunkesnių, mūsų kompozitorių vėliau sukurtų veikalų. Praktiškas šios dainų šventės ruošimas iš pat pradžių ėjo sunkiai. Naujieji ateiviai, apsipratę su šio krato sąlygomis, pradėjo paskęsti kasdieniškuose reikaluose, jų entuziazmas kultūrinei veiklai sumažėjo. Tai jautėsi tiek dainų šventės ruošimo centre — lietuvių išeivių sostinėje Čikagoje, tiek ir mūsų kolonijose, choristų ir dirigentų tarpe. Pačioje pradžioje buvo tam tikrų politinių ir visuomeninių nesklandumų. Lietuvių Tautinei Bendruomenei apsiėmus ruošti dainų šventę, reiškė nepasitenkinimo kai kurie senųjų ateivių sluogsniai, neprisidėję prie LT-B ir žiūrį į ją kaip į "dypukų" organizaciją. Sudarius repertuaro komisiją, buvo bandymų ją sugriauti, prieš ją pastatant kitą, sena išeivija paremtą. Tačiau tie priešingumai susitvarkė nesunkiai. Naujieji ateiviai jau yra pasireiškę, kaip nauja ir vyraujanti kultūrinės veiklos jėga, nors nevisai vieninga, bet mažiau susi-skaldžius, negu senosios išeivijos tradicinės grupės. Visose dainų šventės ruošimo stadijose ir srityse buvo parodyta didelė pagarba senosios išeivijos praeities darbams ir tebegyvuojančioms organizacijoms, įtraukiant jų atstovus tiek į repertuarą, tiek į dirigentus, tiek ir į vykdomuosius organus. Sudarius galutiną antrosios dainų šventės komitetą, labai laimingas buvo prelato Igno Al-bavičiaus parinkimas jo pirmininku; sutikęs apsiimti šias pareigas, jis savo autoritetu ir taktu daug prisidėjo prie nuomonių išlyginimo ir visos šventės rengimo veiklos sucementavimo. Tam tikro nusiminimo buvo įnešęs J. Kreivėno pasitraukimas iš komiteto sekretoriaus pareigų: J. Kreivėnas buvo vienas iš aktingiau-sių pirmosios dainų šventės iniciatorių ir rengėjų. Tačiau J. Kreivėnas pasiliko kaip muzikos komisijos sekretorius, kuriai buvo pavestas repertuaro sudarymas; jisai atliko didelį darbą, prižiūrėdamas repertuaro knygučių spausdinimą, o taip pat fotokopijuodamas savo privačiu aparatu įvairius balsus bei papildomus rankraščius.

Sekretoriaus ir egzekutyvaus vicepirmininko pareigas perėmė Čikagos vyrų choro valdybos pirmininkas Vytautas Radžius, kurio darbštumas ir administratyvūs sugebėjimai žinomi iš Čikagos lietuvių operos pastatymų bei iš pirmosios dainų šventės. Reikšmingą darbą atliko muzikos reikalų narys J. Zdanius, neužmirštant ir kitų vykdomojo komiteto narių: iždininko R. Blinstrubo, vicepirmininko J. Kudirkos, sekretoriaus J. Paš-tuko, spaudos reikalų vadovo St. Daunio ir LTB Čikagos apygardos atstovo J. Jasaičio. Visuomenei ypač jaučiama buvo spaudos komisija, kurios' nariai užpylė mūsų spaudą dainų šventę propaguojančiais ir paruošiančiais straipsniais. Visų kitų komisijų, kaip anglų spaudos, dainų šventės rėmėjų, o taip pat įvairių technikinių sričių komisijų nesuminėsi šio straipsnio rėmuose; jų vaidmuo yra taip pat svarbus; be jų bendradarbiavimo dainų šventės įvykdymas nebūtų galimas.

Šio straipsnio autoriui, kaip LTB kultūros fondo muzikos komisijos pirmininkui, teko pradėti veiklą keletą metų anksčiau, kai dar nebuvo nei visuotinio komiteto, nei pagelbi-nių komisijų, o vis dėlto reikėjo imtis repertuaro paruošos, ši darbo pradžia buvo gan depresyvi ir kartais atrodė beviltiška. 1959 m. vasarą ir rudeniop į šaukiamus posėdžius atsilankydavo: J. Kreivėnas — sekretorius ir iniciatorius, VI. Jakubėnas — pirmininkas, ir atvykdavo vienintelis narys — J. Zdanius iš tolimojo Evanstono priemiesčio. Nesant kvorumo, sunku buvo daryti sprendimus; norint kiek legalizuoti darbą, buvo sutarta, kad J. Kreivėnas kviečia atskirus asmenis konsultacijai metmenims sudaryti. Tų metmenų buvo apsčiai; dirbant dviejų ar trijų asmenų grupėmis, buvo peržiūrėta ir apsvarstyta didelis kiekis choro literatūros. Vėliau, pavykus sušaukti gausesnius posėdžius, buvo pateikti pradiniai planai, iš kurių galop nedaug teliko. Svarbiausias balsas repertuarą svarstant teko žymesniųjų chorų chorvedžiams, kurių dažnai skirtingas nuomones teko derinti ne-chorvedžiui pirmininkui. Repertuarą besvarstant, paaiškėjo gan plačiai atstovaujamas noras neapsiriboti lengvomis, tradicinėmis dainelėmis, bet įnešti ir vieną kitą stambesnį, naujesnio pobūdžio kūrinį. Tai tendencijai priešinosi kai kurie čia gimę chorvedžiai, norėdami visai lengvo plačios publikos skoniu paremto repertuaro; įdomu, kad JAV gimusi žinoma chorvedė Alice Stephens visuomet energingai palaikė kaip tik pažangesnę liniją. Priėmus ir net išspausdinus dalį repertuaro, žymesniųjų chorų vadovai su širdgėla pareikalavo sumažinti naujų ir sudėtingų veikalų skaičių vien dėl negalimumo laiku juos išmokti. Tok'ais sumetimais buvo jau vėliau išbraukta įdomi, bet komplikuota kun. Markai-čio "Partizano daina". Dainų šventei artėjant ir repertuarą galutinai nustatant, nelauktai daug ginčų sukėlė lengvųjų dainelių parinkimo klausimas; čia pasireiškė drastiškų nuomonių skirtumų, priėjusių net prie ultimatumų, grasinant nedalyvauti šventėj, jei visi punktai nebus priimti. Muzikos komisija posėdžiuose stengėsi jieškoti kompromisinio kelio: atsižvelgti į kuo daugiausia nuomonių, bet 100% nepatenkino nei vienos. "Ultimatumų" klausimą sprendė vykdomasis komitetas, jų nopriėmęs, o pateikėjai vėliau nusileido.

Dainų šventė pagal savo esmę nėra ir negali būti laikoma griežto klasikinio ir kitokio stiliaus koncertu; yra tai labiau lyg tautos vieningumo pareiškimas per dainą. Dainų švenčių repertuare neišvengiamai esti ir meniškai mažiau vertingų dainų, kurios tai tautai yra tradicinės, turinčios tam tikro subjektyvaus emocinio turinio. Ruošiant didelę jungtinę chorų šventę, neišvengiamai tenka atsižvelgti į daugelį vietos sąlygų, norint pakelti bendrą entuziazmą ir sumažinti užsigavimus bei susiskaldymus. Jungtinės dainų šventės repertuaras neišvengiamai yra lyg kompromisas tarp grynai meniško kriterijaus ir tarp įvairių visuomeniškų ir lokalinės politikos reikalavimų. Ir šios dainų šventės repertuaras, galutinai susikristalizavęs, buvo nekitoks. Jis negalėjo pretenduoti į tobulumą, bet, šio straipsnio autoriaus nuomone, sudarė vieną palankiausių išeičių iš visų pasitaikiusių problemų.

Ta proga reikia priminti, kad vienas stambus užsimojimas, gimęs tuoj po pirmosios dainų šventės, negalėjo būti Įvykdytas. Buvo paskelbtas konkursas patriotinio pobūdžio kantatai parašyti, tam reikalui skiriant 1000 dolerių premiją iš sumų, pasilikusių po pirmos dainų šventės. Į konkursą buvo pristatyti du veikalai, kuriuos pakartotinės jury komisijos, viena net dalyvaujant amerikiečiui muzikui, pripažino esančius nepakankamos vertės pateisinti tokiai premijai ir netinkamus atlikti jungtinių chorų šventėje. Todėl dainų šventės repertuaras buvo kiek prailgintas iš trumpesnio pobūdžio dainų.

Repertuarą galutinai sutvarkius ir įpusėjus žiemos sezonui prieš dainų šventę, vis dar nesijautė pakilimo ruoštis didžiajam įvykiui. Pradėjo plaukti žinios apie atsisakančius dalyvauti chorus, čia būta įvairių atvejų; vienur chorvedys nesutiko, kitur choro valdyba nerodė pasiryžimo; kartais klebonas nenorėjo išleisti savo parapinio choro, kitur gi sąžiningas chorvedys numatė, kad jo choras negalės išmokti viso repertuaro ir nenorėjo, kad jo choristai tylėtų per dalį dainų šventės programos. Būdingas įvykis buvo Montrealyje, Kanadoje. Vietiniam lietuvių parapijos vargonininkui ir chorvedžiui ne-apsiėmus pasiruošti ir dalyvauti dainų šventėj, susidarė apie dvidešimties choristų grupė, kuri pasikvietė kaip laikiną chorvedį mūsų žinomą žurnalistą, "Nepriklausomos Lietuvos" redaktorių Joną Kardelį. Jam sėkmingai dirbant, to ansamblio grupė atsimetė; čia, nutarusi "verčiau pasimaudyti, negu vargti repeticijose ir keliauti taip toli". Montrealis ir pasiliko neatstovaujamas dainų šventės jungtiniame chore.

Taigi, paskutinės savaitės prieš dainų šventę praėjo Čikagoje kiek pesimistinėj nuotaikoj. Ji gerokai pakilo, puikiai praėjus Čikagos jungtinių chorų repeticijoms. Liepos 1 d., šeštadienį, suvažiavus didžiai choristų miniai į Čikagos Amfiteatro salę ir prasidėjus bendrai repeticijai, nuotaikos prašviesėjo po pirmųjų repetuotų dainų. Jungtinis choras buvo kiek mažesnis, negu per pirmąją dainų šventę, tačiau pasirodė, kad visa ši minia nelauktai gerai moka repertuarą, nelauktai gerai seka dirigento mostą. Tuščioje salėje garsams per smarkiai rezonuojant, negalima buvo galutinai spręsti apie ritmikos tikslumą ir intonaciją; vakare, susirinkus klausytojų miniai, paaiškėjo tikrai grynas ir tikslus jungtinio choro skambesys.

Pasirodo, mūsų chorai, gyveną, augšto technikos lygio krašte, kažkaip išpruso, susklandėjo; jų lygis, kiek tai liečia intonaciją ir ritmiką, neabejotinai pakilo. Net ir silpnesni chorai, neįstengę pravesti sunkesnių veikalų bendros repeticijos, vis dėlto buvo išmokę bent atskirų balsų partijas ir, dirigento lazdelės bei kitų choristų vedami, galėjo netrukdomai prisidėti prie bendro išpildymo. Tai ypač lietė naujas ir sunkias dainas, kaip J. Bertulio "Pabusk, pasauli" ir VI. Jakubėno "Tremtinių ir išvežtųjų giesmė".

" Dainų šventė prasidėjo J. Dambrausko "Malda už tėvynę". Šį kūrinį gerai atsimename iš Lietuvos: juo kas rytą buvo pradedama mūsų valstybės radiofono programa. A. Mikulskio vadovybėje "Malda už tėvynę" praskambėjo susikaupusia nuotaika, niuansuotu choro skambesiu, sudarydama lyg įvadą ir pagrindą tolimesnei programos eigai. Oficiali dalis susidėjo iš dirigento lazdelės perdavimo (tai atliko garbės dirigentas veteranas prof. J. Žilevičius) ir iš abiejų — Amerikos ir Lietuvos — himnų, kuriuos pravedė garbės dirigentas J. Aleksis. Po to ėjo ilgokai užsitęsusi prakalbų dalis.

Masinį jungtinį chorą dirigavo keturi dirigentai: Br. Budriūnas (Los Angeles, Calif.), A. Mikulskis (Cle-veland, Ohio), St. Sodeika ir K. Steponavičius—Stephens (abu iš Čikagos) ; galime pasakyti, kad pirmieji du išsiskyrė mokėjimu išgauti iš choro daugiau atspalvių; jiems abiems teko taip pat ir atsakingesnė programos dalis su naujais stambesniais veikalais, šalia jungtinio mišraus choro buvo ir atskiros jungtinės vyrų ir moterų choro grupės. Svarstant dainų šventės programą, buvo abejojama, ar susidarys pakankamos vienodų balsų grupės imponuojančiam skambesiui išgauti; o svarbiausia, daugelis net geresnių chorų pareiškė neturį laiko užsiimti lygių balsų repertuaru, mažesni chorai gi kartais turėjo per silpnas lygių balsų grupes. Ypač tos abejonės lietė moterų jungtinį chorą. Atpuolus numatytai kantatai, buvo tačiau galutinai nusistatyta įvesti lygių balsų jungtines grupes. Susidarę jungtiniai lygių balsų chorai nebuvo, tiesa, perdaug gausūs, bet jų stiprumas, kaip atrodo, buvo pakankamas. Moterų jungtinio choro grupės pagrindą sudarė Alice Stephens ansamblis bei jos vedamas opercs moterų choras (ji pati ir dirigavo); vyrų jungtinio choro pagrindą sudarė Čikagos vyrų choras. Prie abiejų šių grupių tačiau prisijungė ir kitų chorų dalys. Vyrų jungtinį chorą dirigavo J. Gaidelis — žymus kompozitorius ir gerai pastatyto Bostono choro vadovas. Nors jam kiek sunkiau sekėsi suvaldyti neįprastai didelį chorą, bet skambesys buvo gražus. Buvo atlikta J. Gaidelio "Daina, daina", J. Žilevičiaus harmonizuota liaudies daina "Oi kad išauštų" ir Br. Budriūno 'Ant marių". Gaila, per generalinę repeticiją teko išimti iš programos įdomią, naujoviškiau išplėstą J. Gaidelio liaudies dainą "šaltyšius", kurios dalis jungtinių vyrų choro dalyvių, kaip atrodo, nesuspėjo ar neįstengė išmokti. Buvo tai tačiau vienintelis tos rūšies įvykis per visą dainų šventės programą, liečiąs ritmo ir intonacijos atžvilgiu gan nelengvą kūrinį.

Alice Stephens pravesta moterų choro grupė davė įdomią, dar negirdėtą programą: kun. B. Markaičio, S. J. "Eglės raudą" ir seselės Bernardos, S.S.C. "Lopšinę"; šalia to girdėjome jau žinomas Br. Budriūno "Tėviškėlę" ir A. Vanagaičio—Jakubėno "Rods parpulčiau".

Jungtinio mišraus choro programa apėmė kai ką iš jau žinomo tradicinio repertuaro, kaip St. Šimkaus "Vėjo dukra" ir A. Vanagaičio "Vė-južėlis" ir kit. Buvo apsčiai naujesnės kūrybos harmonizuotų liaudies dainų, kaip Br. Jonušo "Kurteliai sulojo", J. Zdaniaus "Siūbau, lingau", J. Strolios "Ei didi, didi", K.V. Banaičio "Po augštus kalnus" ir Budriūno dviejų lengvų liaudies dainelių kombinacija, paremta "Pradės aušrelė aušti". (Vienintelis "bisuo-tas" numeris programoje). Iš naujų originalios kūrybos veikalų išgirdoma nuotaikingą, truputį senoviškus rusų romansus primenančią St. Gai-levičiaus "Tėvynės gėlės" (dirigavo St. Sodeika); J. Bertulio "Pabusk, pasauli" gan stambus kūrinys, kai kur nevisai išlygintas stilistiškai, bet turįs daug įkvėptų, nuotaikos pilnų momentų; VI. Jakubėno "Tremtinių ir išvežtųjų giesmė" — sudariusi ypač sunkų uždavinį jungtiniam chorui.

Užmiršę nepatogumą kalbėti apie savo kūrinį, pasitenkinsime plačiai girdėtomis nuomonėmis ir faktine medžiaga. Daugelio mūsų žymių asmenų nuomone, ši daina sudariusi žymiausią šios dainų šventės programos įspūdį. P. Gaučio, o taip pat ir žodžių autoriaus B. Brazdžionio nuo-mone, šis kūrinys galėtų eventualiai būti pavadintas "Lietuvių tautos psalme" "Tremtinių giesmė" buvo dideliu pakilimu pravesta B. Budriūno Ir nelauktu sklandumu padainuota viso jungtinio choro.
"Tremtinių ir išvežtųjų giesmė" parašyta žinomais Br. Brazdžionio žo-


džiais "Mylėsi Lietuvą iš tolo". Ji buvo įteikta slapyvardžiu pirmosios dainų šventės konkursui. Tuolaikinės jury komisijos pirmininkas A. Ku-čiūnas reikalavo tam veikalui pirmosios premijos; kitiems nariams nesutikus, jis pateikė savo atskirą nuomonę. Kūrinys buvo atmestas. Netrukus išspausdintas prie "Muzikos žinių" ir dedikuotas Dainavos ansambliui, veikalas gąsdino JAV ir Kanados chorvedžius savo kiek augš-ta tessitūra ir stambumu; jis buvo tačiau netrukus pastatytas ir su dideliu pasisekimu (net ir vokiečių spaudoje) pravestas Vokietijoje, Motiejaus Budriūno choro. Įtraukus "Tremtinių giesmę" į antros dainų šventės repertuarą ir, autoriui sutikus, ją transponavus tonu žemiau, ji buvo praeitą žiemą diriguota Br. Budriūno Los Angeles, o tuojau po to—jubiliejiniame Dainavos koncerte Čikagoje, A. Šimkui diriguojant. Kūrinys išlaikytas diatoniškame stiliuje su aiškiu balsų vedimu, tačiau dėl savo stambumo ir kai kurių ritminių sunkumų sudarė problemų chorams.

Įtraukus J. Bertulio "Pabusk, pasauli" ir VI. Jakubėno "Tremtinių giesmę" (o ir vėliau choro dirigentų reikalavimu iš programos išimtą Br. Markaičio "Partizanų dainą"), buvo laukiama, kad šias dainas išmoks tik keletas vadovaujančių chorų; pasirodo, kad tuos kūrinius bent atskirais balsais mokėjo kone visa choristų minia. Sėkmingas tų kūrinių nugalėjimas buvo pakilusio mūsų chorų sugebėjimo įrodymas.

Chorams palydėti buvo panaudoti du fortepijonai su St. Gailevičium ir VI. Jakubėnu, kaip pianistais. Kai kurios dainos, dirigentų pageidavimu, ėjo a capella; keletui dainų, kaip J. Zdaniaus "Siūbau, lingau," J.Žilevičiaus "Oi, kad išauštų", J. Bertulio "Pabusk, pasauli", VI. Jakubėno "Tremtinių ir išvežtųjų giesmė", buvo parašytas spscialus dviejų fortepijonų akompanijamentas. Kai kurios dainos, kaip visas jungtinio moterų choro repertuaras, o taipgi ir Br. Budriūno "Ant marių", jungtinio choro grupėje buvo lydimos tik vieno fortepijono (VI. Jakubėno). Atrodo, kad šios chorui palydėti priemonės buvo pilnai pakankamos ir buvo gražiai apsieita be praeitoje dainų šventėje pavartoto pučiamųjų orkestro.

Amfiteatro salė per generalinę repeticiją, kaip minėta, atrodė perdaug rezonuojanti; prisipildžius žmonių ir pavartojus gerai paskirstytus garsiakalbius skambesys buvo aiškus ir, kaip atrodo, visoje didžiulėje patalpoje gan vienodas. Per didelis rezonansas vėl pasireiškė per ten pat vykusį bankietą, dainų šventei pasibaigus: bandymai prie kai kurių stalų pravesti improvizuotą prakalbų ir sveikinimų programą nepavyko dėl bendro, smarkiai rezonuojančio šlamesio, viešpataujančio visoje salėje. Ši aplinkybė tačiau neturėjo nieko bendro su pačios dainų šventės pasisekimu.

Muzikinė dainų šventės dalis susilaukė kone visuotinio palankaus įvertinimo; suprantama, nevisiems vienodai patiko visi programos numeriai ir nevisiems vienodai imponavo paskiri dirigentai, tačiau bendra nuomonė, tiek eilinių mėgėjų, tiek žinovų buvo: Dainų šventė pavyko gerai, geriau negu buvo galima laukti.
Organizacinė dalis susilaukė kai kurių priekaištų; svarbiausia — prakalbų buvo perdaug ir jos buvo per ilgos.

Pranešėjos pareigą sklandžiai atliko Juzė Daužvardienė.
Teko nugirsti priekaištų, kad vykdomojo komiteto per mažai buvo padėta pastangų pritraukti amerikiečių spaudos kritikus, o taip pat ir radijo bei televizijos stočių atstovus. A-merikiečių didžiųjų dienraščių kritikai Čikagoje paprastai sunkiai duodasi pritraukiami į tautybių pastatymus, vykstančius vasaros metu ir dar nevisai miesto centre. Esą, televiziją būtų buvę galima suinteresuoti, planuojant iš anksto, bent prieš pusę metų; teko girdėti priekaištų, kad tai nebuvę padaryta.

Taip pat teko girdėti pasipiktinusių nuomonių, kodėl dirigentų tarpe nebuvo mūsų tokių žymių dirigentų, kaip V. Marijošiaus, J. Kačinsko, A. Kučiūno? Šios rūšies kritikams visų pirma patartina paklausti minėtų dirigentų, ar jie būtų sutikę diriguoti Darbas su mėgėjų chorais, kur kartais tenka choristams parodyti kiekvieną gaidą, yra gerokai skirtingas nuo darbo su gerais orkestrais, kur vienas mažas dirigento mostas iššaukia sklandžiai pagrotą pasažą. Patyręs simfoninis dirigentas, atsistojęs prieš mėgėjų chorų minią vienai generalinei repeticijai, galėtų susidurti su kliūtimis, kaip ritminiai nesusi-klausymai, arba bloga intonacija, klaidingai išmoktos partijos, prieš kurias jis būtų arba bejėgis, arba mažiau pratęs jas nugalėti, negu nuolatinis mėgėjų chorų dirigentas. Mes neturime mūsų tarpe dirigento cu tokiu autoritetu ir patyrimu chorinėje srityje, kuris pateisintų atėmimą chorų iš repertuarą paruošusių chorvedžių, ir jų perdavimą vienam vyriausiam dirigentui. Svarbiausia, tokiu atveju reikėtų bendro įsitikinimo, kad teks žygis žymiai pakeltų jungtinio choro lygį, ir reikėtų turėti garantijų vyriausiam dirigentui, kad jam pavyks tai pasiekti. Nei vienos iš tų sąlygų mums nebuvo; pavesti dirigavimą mūsų žymesnių chorų dirigentams buvo vienintelė išeitis. Gali būti tik ginčų dėl tų dirigentų asmens ir skaičiaus; gal jų galėjo būti mažiau. Šių dalykų sprendimas buvo vykdomojo komiteto žinioje; sprendimai nevisuomet priklauso nuo grynai muzikinių sumetimų. Galima tačiau tarti, kad neteko pastebėti dainų šventės programoje nesklandume, kurie būtų kilę dėl dirigentų pasikeitimų; visi jie buvo patyrę chorvedžiai ir mokėjo perduoti savo norus jungtiniam chorui.

Nesenai iš Kanados persikėlusiu mūsų kariuomenės karininko Pr. Matulionio patarimu, iš Pasaulio Lietuvių Archyvo, jo vedėjui Liulevičiui leidus, buvo dainų šventės eisenai paskolinta vėliava, plevėsavusi viršum Karo Muziejaus Kaune. Ji buvo vieno invalido išvežta iš Lietuvos ir įvairiais keliais pasiekė Čikagą. Toks faktas buvo vertas plataus paminėjimo ir specialaus pagerbimo; jis buvo tačiau visiškai užmirštas.

Šie smulkūs organizaciniai nesklandumai čia minimi, kaip faktinė medžiaga, o ne kaip priekaištas. Suprantama, kad dainų šventės vykdytojai ir administratoriai buvo apkrauti darbu; savo uždavinį visuo-moje jie atliko gerai, bet viena kita detalė galėjo būti pamiršta be blogo noro, ir dėl to sunku nustatyti tikrą kaltininką. Šiaip visas dainų šventės vykdymo aparatas veikfi sklandžiai ir daug prisidėjo prie jos pasisekimo.

Keletas statistikos duomenų: Jungtinis choras susidėjo iš netoli 800 asmenų. Bilietų buvo parduota daugiau kaip 7,500 ir kasos pajamų buvo apie 24,000 dolerių. Nemažai surinkta ir iš privačių aukų. Jų žymi dalis buvo surinkta per "Garden Par-ty", kurią kaip prieš pirmąją dainų šventę, buvo užmiesčio rezidencijoje suruošęs Čikagos bankininkas J. Pakelis. Choristams yra grąžinama 50^ jų kelionės išlaidų. Galutinis balansas dar nėra suvestas, tačiau atrodo, kad, padengus visas išlaidas, dar liks kiek lėšų panašiems kultūriniams žygiams ateityje.
Antroji JAV ir Kanados dainų šventė buvo tikroji šventė visai klausytojų miniai; jos atminimas tvirtins mūsų tautinę sąmonę ir stiprins pasiryžimą tolimesniems kultūriniams žygiams lietuvių išeivijoje.
Vladas Jakubėnas


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai