Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Vertingas lietuvio teologo palikimas (Pranas Manelis: Kristus ir Eucharistija) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. M. Cukuras   
PRANAS MANELIS: Kristus ir Eucharistija. Dievo veikla išganymo istorijoje. Krikščionis gyvenime knygų serija. 380 psl. Putnam, Conn. 1977.

Viena iš didžiausių paslapčių, su kuria kasdien susiduria ir eilinis tikintysis, ir teologas, yra Kristaus religinis būvis (realinė prezencija) Eucharistijoje. Pirminei krikščionių bendrijai, kiek mums žinoma, Kristaus realus buvimas nebuvo jokia problema, o savaime suprantama tikrovė. Tiktai viduramžiais, scholastinės filosofijos žydėjimo metu, Eucharistija tapo centrine filosofinio-teologinio svarstymo tema, įtraukusi į subtilias refleksijas pačius iškiliausius ano meto mintytojus. Eucharistijai geriau suprasti ir išsiaiškinti buvo panaudotas aristotelinės metafizikos ir gamtamokslio modelis. Tačiau, nežiūrint visų pastangų, netgi ir tokie gilaus ir įžvalgaus proto genijai, kaip šv. Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis, turėjo galutinai pripažinti, kad Eucharistija ir josios ryšys su Kristumi yra didi paslaptis, prie kurios eiti ir bent dalinai ją suprasti žmogui tenka eiti tikėjimo keliu, Dievo malonei nušviečiant ir palaikant. Visuotinis Tridento susirinkimas po ilgų svarstymų nutarė šiai paslapčiai duoti dogminį apvalkalą, kurio centre Transubstancia-cijos terminas. Po to beveik per keturis šimtus metų Eucharistijos tema rašiusieji ir seminarijose dėsčiusieji žinojo, iki kokios ribos jie gali spekuliuoti, ir šitai, atrodo, apsaugojo šią didžią paslaptį nuo įvairiausių iškrypimų, kurie prieštridentiniame laikotarpyje kai kuriuose kraštuose grėsė ją "sudaiktinti", paversti savotiška "fizine" realybe. Vatikano II susirinkimo dalyviai vėl grįžo prie Šios centrinės paslapties, tik jau ne dogmatinių diskusijų plotmėje, bet liturginio atsinaujinimo rėmuose. Nenuostabu tad, kad šio visuotinio susirinkimo pirmoji konstitucija, didžiausios daugumos priimta ir patvirtinta, buvo Liturginė ir joje, tarsi Širdis, palaikanti viso šio dokumento pulsą, yra Eucharistija, josios santykis su Kristumi ir Jo mistiniu kūnu — Bažnyčia.

Mes, lietuviai, iki šiol neturėjome veikalo, kuriame Eucharistija būtų išsamiau traktuojama, todėl su dideliu dėmesiu ėmėme į rankas 1977 m. pačioje pabaigoje Krikščionis Gyvenime serijoje pasirodžiusią kun. dr. Prano Manelio knygą, pavadintą "Kristus ir Eucharistija. Dievo veikla išganymo istorijoje". Šio gana didelės apimties teologinio veikalo autorius neturėjo laimės pamatyti savo darbo vaisiaus viešumoje, nes mirtis jį nelauktai pakirto 1977 m. balandžio 10 d. Tad šią knygą ir norime pavadinti autoriaus dvasiniu palikimu — dovana religine literatūra besidominčiai lietuvių visuomenei laisvajame pasaulyje ir ypač tiems, kurie šitokios literatūros taip stokoja — tėvynėje.

Kun. Manelio knyga paskirstyta į šešis skyrius, kurių pirmieji du yra įvadiniai, paaiškinantieji pagrindines sąvokas. Jų paskirtis, matyti, buvo sukurti tam tikrą foną, kuriame autorius ryžtasi kedenti pačias centrines eucharistines tiesas bei problemas: Kristaus buvimas Eucharistijoje (3-čiasis skyrius), Transubstancija arba peresminimas (4-tasis), Komunija kaip eucharistinis bendravimas (5-tasis) ir Eucharistija kaip auka (6-tasis). Bendras viso šio veikalo pobūdis yra pedagoginis - didaktinis, būtent — lengvai suprantama kalba įvesti skaitytoją į eucharistinės teologijos plačiašakę problematiką, paaiškinant ir paremiant eilę išvadų autoritetingais posakiais bei definicijomis, paimtomis iš Šv. Rašto, Tradicijos ir Bažnyčios mokymo. Autorius yra labai atsargus ir nesileidžia į kontroversines diskusijas, ypač problemas surištas su transubstanciaci-jos samprata. Visas veikalas dvelkia santūrumu ir pagarba Bažnyčios autoritetui. Pagrindinę kun. Manelio knygos medžiagą sudaro paskaitų konspektai; tai savo pratarmėje nurodo ir pats autorius, sakydamas, kad per eilę metų turėjęs progos dėstyti vienoje katalikų kolegijoje teologinius dalykus: apie Kristų, Eucharistiją, sakramentus etc. Taigi veikalas skirtas ne teologams specialistams, bet plačiajai tikinčiųjų skaitytojų šeimai, ypač tiems, kuriems arba dėl laiko stokos, arba dėl kitų priežasčių nėra įmanoma sekti labai gausios šiais klausimais paskelbtos literatūros Europoje ir Amerikoje.

Pirmajame skyriuje, kurį galima būtų pavadinti populiaria Christolo-gijos apybraiža, mūsų autorius nuosekliai, kaip prityrusiam dėstytojui pridera, trumpai supažindina su pagrindinėmis sąvokomis. Čia rasime žymesniųjų antrosios šio šimtmečio pusės teologų įžvalgų, pvz. Kari Rah-ner, E. Schillebeeckx, H. de Lubac ir kitų, naujai pristatant sakramento sąvoką į Bažnyčią kaip prisikėlusio Kristaus sakramentą. Čia rasime trumpų užuominų, kuriose atseksime dvi pagrindines gijas: Kristaus — gyvojo Dievo Žodžio (Kristus kalba Bažnyčioje) ir Kristaus — sakramento, per kurį Dievo meilė žmogui ir žmogaus meilė Dievui tampa regima. Gaila tik, kad kai kurios labai įdomios ir giliai užgriebiančios teologinės įžvalgos nėra nuosekliai išvystytos, bet tik padrikai paduotos apodiktinių teigimų formoje. Skaitytojas, pvz., būtų labiau paženklintas, jei autorius būtų, sakysim, Schille-beeckx naujai atskleidžiamąją sakramento sampratą arba tą skyrelį, kur autorius kalba apie "mūsų susitikimą su Dievu Bažnyčioje" (47 psl.), kiek plačiau nusakęs ir pagrindęs.

Antrasis skyrius pradedamas Eucharistijos aptarimu ir po to beveik ištisai skiriamas Eucharistijos teologijos istorijai atpasakoti. Čia skaitytojas ras gana gerą konspektą eucharistinės minties evoliucijos iki Vatikano II. Vieno tik čia pasigesime — tai geresnio ir išsamesnio paaiškinimo, kokiais keliais ir kieno iniciatyva naujoji Eucharistijos samprata susiformavo ne vien liturginio atsinaujinimo kontekste (ne vien tiktai benediktinų Pr. Gueranger-Soles-mes ir Ildefons Hervvegen - Maria Leach bei L. Beauduin - Belgijoje įtakoje), bet gal dar svarbiau dogmatinės teologijos šia tema rašiusiųjų pradininkų: Ansgar Vonier (jo 1925 m. Londone paskelbtoji studija "A Key to the Doctrine of the Eucha-rist"), M. de la Taille 1921 m. Paryžiuje išleistoji "Mysterium Fidei". Visai nepaminėti Odo Casel tame pačiame Maria Laach originalūs svarstymai. Šitai būtų suteikę šiam skyriui pilnesnį vaizdą. Vatikano II nutarimai ir popiežiaus eucharistinės enciklikos pagrindinės išvados autoriaus yra tik trumpai paliestos, ir kažkodėl jomis pilnai nepasinaudota užsklendžiant šį skyrių.

Centrinę šios knygos vietą užima autoriaus dėstymas, kuriuo jis bando "atskleisti Bažnyčios tikėjimą apreikštąja Eucharistijos tikrove". Gi šitoji tikrovė, sako jis, "apima realų Kristaus buvimą sakramente, Dievo -Žmogaus santykiavimą su mumis sakramentiniai ir eucharistinę Kristaus Kūno ir Kraujo auką Bažnyčioje". Trečiasis skyrius išimtinai skirtas įrodymui, kad Kristus yra realiai, tikrai ir substancialiai Eucharistijoje (Tridento susirinkimo formulė). Autorius iš karto pažadina skaitytojo smalsumą, pradėdamas analizuoti buvimo (lotyniškai: praesentia) sąvoką. Tačiau, priminęs, kad teologijoje buvimo sąvoka esanti specifinė, nurodydamas į Senojo Testamento minimas dvi būsenas — korporacinę ir sandoros, jis per 60 su viršum puslapių chronologine tvarka išdėsto faktus, kad Kristus tikrai yra Eucharistijoje, nurodydamas Šv. Rašto vietas, cituodamas Bažnyčios tėvų, teologų, o po to jau ir dogmatinius Bažnyčios nutarimus šiuo reikalu. Paskutinieji šio skyriaus puslapiai tik paliečia labai jautrų ir svarbų klausimą — apie tikinčiojo santykį su Jėzumi Kristumi Eucharistijoje, bet, deja, visa lieka neišvystyta. Autoriui, matyti, rūpėjo ilgėliau sustoti prie Transubstancijos - (peresminimo) klausimo, vadinasi, problemos kaip Kristus yra Eucharistijoje. Šitai jautriai ir kontroversinei problemai autorius skiria ketvirtąjį savo veikalo skyrių — 28 puslapius. Nežiūrint to, kad mūsų autorius knygos pradžioje ir vėliau antrojo skyriaus pabaigoje užtikrina, kad nenorįs prisirišti prie vienos ar kitos filosofinės sistemos (137 psl.), transubstanciacijos aiškinimui jis apsiriboja vien tik aristo-telinės filosofijos prielaidomis ir josios gamtamokslio modeliu. Labai gaila, kad jis ankščiau beveik pažodžiui citavęs ir pasinaudojęs E. Schillebeeckx sakramento sąvoka, nedrįso arčiau susipažinti ir pasinaudoti to paties autoriaus sugestija nauju keliu prieiti ir persvarstyti "užšaldytą" Transubstancijos terminą, kuris ne tik kad nepadeda tikėjimui į realųjį Kristaus buvimą Eucharistįjoje sustiprinti, bet, priešingai, dar trukdo šią tikrovę dabarties kutūri-nio gyvenimo supamam žmogui paaiškinti. Autorius, matyti, bijodamas pasiduoti kai kurių moderniųjų autorių kaip L. Smits, O.F.M., T. Schoonenberg, S.J., ir gal to paties E. Schillebeeckx sugestijoms ir stengdamasis studentams pateikti neabejotinai ortodoksinį atsakymą, išdėsto vien tradicinę vadovėlinę teo-.rgiją. Tik mums ne visai aišku, kori jis ir čia dar kartą pakartoja, kad "Bažnyčia, svarstydama teologines problemas, nesusiriša aklai ir ver-r:>kai su bet kuria filosofine siste-ir toliau priduria: "Bažnyčia tikėjimo tiesų formulėse panaudoja savo filosofiją . . (224 psl.). Jis nepaaiškina, kas ir kokia yra toji Bažnyčios "filosofija", tik pasako, kad ji Bažnyčia) naudoja savus terminus: substanciją, pavidalus ir tran-substanciaciją - esmėkaitą, arba per-esminimą" (t. p.). Juk termino "nukalimas" ir visuotinio Tridento susirinkimo suteiktas jam dogminis drabužis tai dar nenurodo į kokią savitą, nuo aristotelinės - tomistinės ar kitos fi-jsofinės sistemos skirtingą filosofiją . .. Šitas skyrius, liečiąs daugiau filosofinį Kristaus realiosios būsenos prezencijos) Eucharistijoje klausimą, liko nepilnas, persotintas eilės teiginių ir kartojamų išvadų; daugiau dvelkiąs pasitikėjimu, o ne nauju minties keliu bent kiek suprantamiau skaitytojui pristatyti transubstancia-cijos ryšį su Kristaus buvimo Eucharistijoje dogma. Atrodo, kad ir pats mūsų autorius nebuvo visiškai patenkintas šiuo skyriumi, nes jo gale dar prijungė atskirą poskyrį apie tai, kaip Kristus būna konsekruotoje ostijoje ir koks yra mūsų santykis su eucharistiniu Kristumi — dalykus geriau tinkančius traktuoti liturginėje plotmėje.

Penktasis ir šeštadis skyriai yra gal geriausiai autoriui pavykę. Jie traktuoja Eucharistiją dviejuose, vienas kitą papildančiuose atspindžiuose: komunija kaip eucharistinis bendravimas ir Eucharistija kaip auka. Čia nušviečiama meilės puotos ir kryžiaus aukos dinaminė vienybė Eucharistiniame Kristuje. Skaitytojui bus lengva sekti autoriaus minties srautą, nes jo žodis ir sakinys šiuose skyriuose tampa lengvesniu, vaiz-desniu, taiklesniu. Čia jam nėra reikalo klaidžioti teologinėse bei filosofinėse plonybėse. Pakanka tik paduoti chronologine tvarka žymesniųjų Bažnyčios tėvų bei teologų daugiau mistinius - pietistinius pasisakymus, nurodyti į Bažnyčios tradiciją, svarbesniuosius dogmatinius nutarimus, visa tai apsupant eile gerai parinktų Šv. Rašto citatų. Išskirtinai gražiu penktajame skyriuje tenka laikyti vieną poskyrį, kurį autorius pavadino "Eucharistinio pokylio eschatologinis pobūdis". Po jo einąs poskyris apie sąlygas eucharistinei komunijai priimti, atrodo, lyg ne vietoj — juk tai grynai praktinis liturginis-juridinis priedas, kažkaip nesiderinąs su gražiai išvystyta šio skyriaus teologine sklaida. Kalbėdamas apie Eucharistijos kaip aukos charakterį, autorius pradeda polemišku tonu, švelniai nukreiptu prieš protestantų tradiciją, kuri, autoriaus pasakymu, pabrėžtinai pasisakanti prieš šį aukos pobūdį. Paskui autorius trumpai pakartoja tradicinę katalikų bendrijos aukos sampratą, išryškindamas ją, kaip jau įprasta vadovėliuose, Šv. Rašto, Bažnyčios tėvų, Bažnyčios autoritetingo mokymo tekstų fone. Visa tai skaitytojui ir vėl atskleidžiama chronologine tvarka. Nieko ypatingai naujo ar originalaus čia nepateikta. Tik viena galime pastebėti — tai autoriaus nuolankus ir pagarbus minėtųjų šaltinių pristatymas, į knygos galą vis labiau ir labiau virstąs jau nebe atsietu, šaltu dėstymu, bet ramiu ir tvirtu savo tikėjimo išpažinimu, liudijančiu mūsų autoriaus nuoširdų įsitikinimą realia Kristaus prezencija Eucharistijoje ir Jo įsteigtoje Bažnyčioje. Šitai gal ir buvo kun. Manelio pagrindinis tikslas: pirmiausia savo studentams, o šia knyga ir visiems ją skaitantiems, skelbti ir, pagal išgales, suprantamiau paaiškinti, kuriuo keliu geriausiai įmanoma artėti prie tos nuostabios paslapties, kurią vadiname eucharistiniu Kristumi.

Kas skaitys šią knygą griežto kritiko akimis, galės surasti eilę nesklandumų, kai kur, ypač pirmojoje knygos dalyje, nesurištų teiginių, nepaaiškintų išvadų. Šitai galima būtų pateisinti faktu, kad autoriaus liga gal neleido jam galutinai rankraščio peržiūrėti. Kai kas gal pasiges analitinės rodyklės knygos gale, įgalinančios skaitytoją pakartotinai grįžti ir lengvai surasti rūpimu klausimu autoriaus minties tėkmę. Viena reikia pripažinti, kad ši knyga rodo autoriaus platų apsiskaitymą rūpimuoju klausimu, nes jo panaudota gana gausi literatūra vokiečių, prancūzų, anglų ir kitomis kalbomis siekia net 1970 m. laidas. Šis veikalas nėra lengvam pasiskaitymui, bet medžiaga rimtam susimąstymui. Tad jį teks pamažu skaityti ir gal nekartą prie jo sugrįžti.

Baigiant tenka pasidžiaugti Krikščionis Gyvenime serijos redaktorių ryžtu šį veikalą pristatyti lietuviams. Jis bus ne tik gražus paminklas ilgus metus teologiją dėsčiusiam ir ištikimam Kristaus Bažnyčiai (Bendrijai) tarnavusiam kunigui, bet gal ir paskata jaunesniesiems teologams išdrįsti savo studijų bei patyrimų vaisiais pasidalyti su kitais (knygos ar kitokia forma).
Kun. V. M. Cukuras


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai