Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŠYPSENA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PAULIUS JURKUS   
Vieną vasarą, kai Antakalny baigė statyti garsią šv. Petro ir Povilo bažnyčią, karietom sudundėjo visas pulkas skulptorių, meistrų ir gizelių. Vyriausias jų buvo Pietro Peretti, italas iš Milano, augštas, lieknas, su baltom kojinėm, raudonu švarku ir mėlyna sagtim po kaklu. Jis perėjo bažnyčią ir tarė didžiūnui Pacui, bažnyčios statytojui:
— Aš jum padarysiu, ko dar nematėte!
Na, ir pradėjo, įžengęs pro didžiąsias duris. Ant kiekvienos kolonos, atbrailų, ant altorių ir sienų kėlė statulas, girlandų vainikus. Šimtus riterių, šventųjų, karalių, kilnių damų ir elgetų pristatė, kol pasiekė didįjį altorių. Bažnyčia atrodė, kaip iškilmingai pasipuošęs kariuomenės pulkas, išėjęs paradui. Tada pasirodė didžiūnas Pacas ir, ūsą riesdamas, paklausė:
— Ar jau padarėte tai, ką žadėjote?
— Ne! Aš sukursiu geriausią savo skulptūrą — gražiausią Vilniaus moterį — ir pastatysiu prie didžiojo altoriaus.
Pietro Peretti išdidžiaL užsimetė apsiaustą ir išėjo į miestą. Vilnių jau gerai pažino ir matė daug gražių veidų gatvėse ir soduose. Tikėjosi lengvai surasti tinkamą modelį.

Apsilankė rūmuose, kurių buvo pilna tuomet Vilniuje, ir greit pradingo. Vaikščiojo prekymečiuose, primerkęs akis ir piktas, stovinėjo aikštėse, bet — viskas veltui. Dailininkas niršo, smuklėse gėrė vyną, rūkė pypkę ir lyg šešėlis slankiojo, jieškodamas gražiausios moters.
Jau norėjo visa mesti ir net išvažiuoti, kai kartą, eidamas dulkina ir vieniša Bernardinų gatve, pažvelgė į viršų ir antro augšto lange pamatė veidą tokį dailų, tokį linksmą, kad dailininkas sustojo vietoje. Užsirišusi baltą skarelę ant galvos, mergaitė žiūrėjo, kaip žaidžia balandžiai, ir juokėsi.

Pietro primerkė akį, dar stebėjo valandėlę, kad nesuklystų, ir nusprendė: ši tinka jo statulos modeliui.
Atsisegė apsiaustą, pasitaisė kaklo juostą ir žengė pro vartus, jieškodamas laiptų. Italas tikėjosi rasti gražų kiemą su kolonomis. Bet čia tik obelaitė brandino vaisius, tik balandžiai vaikščiojo balkono atramom. Jau norėjo grįžti ir kitur dairytis durų, kai lange pasirodė tas pats veidas.

Dabar dailininkas net susijaudino ir šuoliais kopė mediniais laiptais į viršų. Balkonėlio durys vėrėsi, ir jis lenkėsi žemai tikėdamas, kad štai priešais atsistos grakšti moteris. Ūmai jis sustingo, net kvapą sulaikė. Prieš jį buvo mergina su ramentu. Ji raiša! Jos viena koja patraukta!
Pietro išsitiesė ir norėjo atsiprašęs nueiti, bet mergina prakalbo taip švelniai, taip dailiai, ir jis negalėjo atsisakyti. Suskliautęs apsiaustą, įžengė į vidų, atsisėdo į nunešiotą kėdę. Kambarėlis skurdus, su gėlėm lange, su balandžiais balkone. O ji — linksma, net laiminga juokiasi. Veidas? Tokį tik statyk prie didžiojo altoriaus. Kitur tokio nesurasi.

Italas greit nusprendė: savo statulai jis paims jos veidą, o rankas, kojas, liemenį suras kitur. Tada atsistojo ir, mandagiai nusilenkęs, paprašė būti modeliu. Mergaitė gi nustebino dailininką — ji nenorėjo. Ji paprasta Vilniaus varguolė, ne jai stoti į tokių gražių statulų eilę.
— Rytoj atsiųsiu karietą, — tarė Pietro ir išėjo.
Klibinkščiuodama išlydėjo svečią ir tuoj pasiguodė balandžiams:
— Kodėl mane kviečia? Aš nenoriu! Mėlynakis balandis, visų vadinamas profesorium, nes jis vidurdieniais miegojo ant universiteto stogo, pakraipė galvą ir tarė išmintingai:
— Tu esi graži, todėl ir kviečia tave.
— Bet aš raiša, aš našlaitė. Mano mokina skalbėja. Argi jūs nematot gražių moterų katedros aikštėje? Jų suknios šnara lyg liepos medžiai ir saulę temdo.
— Tu už jas vistiek dailesnė ir geresnė, — pertraukė kitas balandis su raudonom žandenom. — Tos, kurios tau gražios, į mus nežiūri ir nedraugauja.
— Aš nebūsiu modeliu, aš vargšė. Man geriau su jumis kalbėtis!
Nuo kūdros, kur per dieną skalbė baltinius, grįžo motina. Ir ji pritarė savo dukrai:
— Mes elgetos, ne mum būti modeliu. Užrakink duris ir nieko neįleisk!

Mergaitė išsiuntė balandžius į didžiuosius bokštus, į šiltas pastoges ir pati gulė, paglos-čiusi gėles. Vėl prisiminė svetį ir savo burkuo-nėlių žodžius, kad ji graži. Ne, ji tik elgeta, — atsakė ji ir pažvelgė į mėnulį, kuris sėdėjo ant katedros varpinės. Norėjo paklausti, ar ji tikrai daili, bet mėnulis pats nušoko nuo bokšto ir jai pro langą ištiesė auksinę ranką. "Eime" — šypsojosi mėnulis, — aš tau parodysiu pasaulį". Mergaitė įsitvėrė jo ranką ir neiučia atsidūrė ties katedra. Čia pat tiltas per Vilnelę, baltas, iš dramblio kaulo. Čia pat ir Antakalnis. Durys praviros, ir — statulos, statulos, statulos.
Jos pasuko savo kaklus ir tarė dusliu balsu:
— Ateik į mūsų šventę! Ateik! Per tave visi gyvensime!
Vienoje sienoje švietė sidabro veidrodis, ir mergaitė pamatė save sveiką, grakščią, apvilktą gražiais drabužiais.
— Tokia tu stovėsi čia, — pasigirdo Pietro balsas ir parodė sieną ties didžiuoju altorium. — Tu būsi amžinai jauna.
Mergaitė pabudo ir apsiverkė. Mėnulis jau slėpėsi už Trijų Kryžių kalno. Jos lange buvo naktis.
— Aš niekada nestovėsiu, nes negaliu stovėti. Ten aš nevažiuosiu.

Rami ji vėl pradėjo dieną, siuvinėdama, klausinėdama balandžių, kas dedasi mieste. Staiga sudundėjo gatvelė, ir ties jos namais sustojo karieta. Įžengė du stipruoliai vyrai ir, nors ji priešinosi, išnešė mergaitę vežiman ir nugabeno į Antakalnį.
Tarp meistrų ir gizelių jau šiušėjo kalbos: kas toji gražiausia moteris, kaip ji atrodo? Smalsūs jie slankiojo aplink Pietro darbo kambarį, bet šis nuvaikė juos ir mergaitę įnešė slapta. Pasodino į kėdę, pats pasitraukė už pertvaros, kur ant stalo buvo suversta molio. Griebė jį, draskė rankomis ir lipdė jos veidą. Mergaitė nematė, ką jis dirbo. Ji nerimo ir prašėsi namo.
Grįžusi rado balandžius belaukiančius. Jų klausė:
— Aš raiša, ar tokia bus ir mano statula? Balandis profesorius sumirksėjo mėlynom
akim ir atsakė:
— Rimtai galvojant, italas neturėtų apsijuokti prieš mus, turėtų padaryti tikrą tavo statulą.
Mergaitė susimąstė ir kai kitą dieną atvyko vyrai vežtis, ji tiek nesipriešino. Trečią dieną jai net patiko, bet Pietro buvo išlipdęs jos galvą ir mandagiai padėkojo. Jis dar pakvie-siąs ją, kai statula bus visai baigta.

Ji vėl sėdėjo antrame augšte, siuvinėjo ir niūniavo ir nuolat prisiminė Antakalnį. Neatidunda karietos, ir niekas jos nekviečia. Prašė balandžių, kad jie nuskristų ir pažiūrėtų, ką veikia jos dailininkas.
Balandžiai tą pačią popietę grįžo ir pasakojo visokius niekus apie žirnius, upės vandenį ir laivus, lyg bijodami prisiminti statulas. Mergaitė pati paklausė.
— Dar nebaigta, — tarė raudonžandis. Vienas, dar jaunas, kuris nemokėjo padoriai elgtis, neiškentė:
— Ten sėdi kita moteris, ir jis daro jos liemenį.
Mergaitė nutilo ir gailiai atsiduso.
— Aš jum sakiau, kad aš negraži. Anksčiau to nežinojo, ir maniau, jog žmogui užtenka geros širdies, bet jam reikia ir kojų, rankų . . .
Ji nuliūdo. Balandžiai glaustėsi prie jos, burkavo, per naktį pasiliko palangėje, net lakštingalas pasikvietė. Mergaitė jų nematė ir negirdėjo.
Tą dieną prie namų sustojo dailininkų ruda karieta ir pasirodė drūtuoliai vyrai. Mergaitė pravirko, o stipruoliai griebė ją, jos ramentą ir išnešė į vežimą.

Antakalny jau visi žinojo, kas nutiko: Pietro Peretti baigė savo garsųjį kūrinį ir pakvietė pažiūrėti didžiūną Pacą, kilnias damas. Į dailininko studiją susigrūdo ir meistrai su gizeliais.
Aslos viduryje stovėjo statula, uždengta drobule, kai vyrai atnešė mergaitę ir nuošaliai pasodino. Visi nustebo: kodėl tą vargšę atgabeno į šią didžiąją šventę. Pietro, kuris buvo pasipuošęs, išsižvilginęs batus šypsodamas paaiškino:
— Jau mes, dailininkai, tokie: iš visur renkame grožį. Štai Bernardinų užmirštoje gatvelėje radau statulai veidą, — jis ranka parodė į mergaitę ir jai mandagiai nusilenkė, — iš šios rūmų damos paėmiau rankų grožį, iš anos liemenį ir kojas. Sudėjau į vieną, ką Vilniuje radau gražiausio.

Atsistojo prie sienos ir rankos mostu gizeliam liepė nutraukti drobulę nuo statulos.
Kambarys suklego triukšmingai ir ūmai nuščiuvo. Sukliko vienas moteriškas balsas, paskui kitas. Vėl sujudo.
Mergaitė griaužėsi, kodėl ji durų neužrakino, kodėl ją čia atvežė? Nuleidus akis į grindis, nieko nematė, kas dedasi aplinkui. Išgirdusi keistą triukšmą, ir ji pakėlė žvilgsnį.

Prieš ją stovėjo statula su patraukta koja, su ramentu. Tai ji, tai Vilniaus vargdienėlė!
Pasidarė jai gera ir lengva. Šypsena grįžo į veidą. "Koks dailininkas kilnus ir teisingas!" — džiaugėsi jos mintys. "Tačiau sakė paėmęs kitų kojas ir rankas, kad mane pradžiugintų!"

Aplinkui žmonės sumišę žiūrėjo tai į statulą, tai į dailininką. Šisai prigludo prie sienos, neatgaudamas kvapo. Per kaktą ritosi prakaitas.
Mergaitei pagailo dailininko. Pamiršus ramentą, pamažėliu atsikėlė ir priėjus pabučiavo.
— Dėkui tau, — ištarė švelniai.
Pietro dabar lyg pabudo, sužiuro į mergaitę, ją nutvėrė už rankų. Pavedė porą žingsnių ir pastatė kambario viduryje. Kilo dar didesnis triukšmas. Pirmieji sušuko du vyrai; kurie ją vežiodavo:

Tvorelė

— Ji vaikšto, jos koja ištiesta!
Tikrai mergaitė stovėjo sveika ir graži, lyg statula, kurią buvo sukūręs dailininkas Pietro.
Mergaitė žvelgė j ramentą, į kojas ir pravirko, atsisėdo ant žemės ir vėl atsistojo. Ji žengė prie dailininko:
— Aš labai dėkinga! Neliūdėk, kviesiu balandžius, jie tave pralinksmins.

Pietro ją sulaikė, griebė kėdę ir paleido į statulą. Ši subyrėjo į smulkias šukes. Meistrai ir gizeliai aiktelėjo, o didžiūnas Pacas pakilo ūmus lyg debesis ir atsistojo prieš visus:
— Taip, didysis dailininke, tu sudaužei savo gražiausią statulą, bet neliūdėk — mūsų miesto mergina turi jos rankas ir kojas. Ji buvo ligonis, o dabar — sveika. Tai didis džiaugsmas mums. Ir šis žmogus man vertesnis už visas statulas. Gausiai apdovanosiu visus, kurie matė šį įvykį, o tave, mergaite, papuošiu kaip savo dukrą.
Čia didžiūnas tiek susijaudino, kad jo ašara ritos į purius ūsus. Jis nusilenkė ir išėjo. Paskui jį išnyko ir Pietro, įsisupęs į juodą apsiaustą. Tada stipruoliai vyrai paėmė mergaitės ramentą ir tarė:
— Tikriausiai nebereiks nešti iki karietos. Išėjo ir ji ir visi palydai. Liko tik vieni
meistrai ir gizeliai. Jie žiūrinėjo šukių krūvą, kilnojo, vertė. Apačioje rado sveiką galvutę. Iškėlė rankose ir stebėjo. Toks gyvas, geras ir gražus veidas su džiaugsmo šypsena, su nuleistu žvilgsniu.

Tylėdami jie nužengė į bažnyčią ir žvalgėsi. Ir ji turi būti čia, tarp to iškilmingumo turi dvelkti lyg šiltas vėjas. Ties durim prie kolonos surado nežymią vietą, pritvirtino, apvedė skarele, šonuose surišo du mazgus, žiūrėjo ir negalėjo atsidžiaugti.
— Gal Vilnius yra tik veidas, toks paprastas, su šypsena; veidas, kurio mes neįspėjom. Mes jį sukūrėm, mes padarėm visa, ko niekas nematė. Dabar išvažiuojame!
Nieko nesiklausę, jie krovėsi savo įrankius, sėdo į karietas ir išdundėjo į tolimus kraštus, nebaigę bažnyčios, nepastatę didžiojo altoriaus.
Bernardinų gatvelė dabar buvo garsi. Ten sustodavo puošnios karietos, ėjo žmonės, sveikino mergaitę ir nešė dovanų. Piršosi jai daug turtuolių bajoraičių, bet ji pasirinko paprastą Vilniaus bernelį ir ištekėjusi laimingai gyveno.

Kiekvieną sekmadienį, lydima balandžių, ji važiavo su savo šeima į Antakalnį. Įėjusi į didžiąją bažynčią, sustodavo prie nuošalios kolonos ir žiūrėdavo į veidą, į tą šypseną, nesibaigiančią jaunystę.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai