Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Turi nuosavą balsą (Teresės Pautieniūtės "Lyg nebūtų rytojaus") PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aug. R.   
TERESĖ PAUTIENIŪTĖ: Lyg nebūtų rytojaus. Eirėlaščiai. Išleido Ateitis. 1975 m. 75 p.

"Geriau vėliau negu niekad", tariau sau, prisiminęs, kad kadaise buvau žadėjęs tarti žodį apie šį Teresės Pautieniūtės lyrikos rinkinį. Be to, yra toksai dalykas kaip sąžinė: pasižadėti tai pasižadėjai, o padaryti nepadarei, — kužda tau ji!

Tad trečią kartą perskaičiau **Lyg nebūtų rytojaus" ir pasilikau prie tos pačios išvados: autorė turi nuosavą balsą, kurio pagrindinis bruožas yra paprastumas, nuoširdumas ir tiesioginumas.
Tuo ji skiriasi nuo dalies mūsų jaunųjų lyrikių, kurios, daugiausia anglosaksų paskesnės poezijos poveikyje, daugiau linkusios į metafizinę srovę su neišbrendamais būties, prasmės, gyvenimo klausimais. Šios linkmės pavojus yra tasai, kad nesunku patekti į abstrakciją, ir tokių pavyzdžių jau netrūksta. Kartais čia gelbstimasi, pasigaunant realistinių ir prozinių vaizdų. Žinoma, gabiose rankose tai padeda, nes įneša konkrečios tikrovės atspindžio, tarsi kokio naujo, atgaivinančio dažo dailininko drobėje. Tačiau vidutiniškose rankose toks metodas poeziją gali įklampinti į prozą, ir tokių pavyzdžių taip pat pasitaiko mūsų dabartinėje lyrikoje. Dėl pilnumo belieka pridurti, kad u netrūkdavo ir seniau.

Teresės Pautieniūtės lyrikoje šių vilkduobių nėra, nes ji rašo iš šir-lies, ir lyrinis jautrumas, asmeninis tonas pastebimas daugelyje knygos puslapių. Lyg kokia vienijanti rinkinio gija yra laikas, jo bėgimas, kol atsiduri "mirties prieangy" (10 p.). Iš čia jaučiamos nostalginės nuotaikos ir būties tragiką:

 Kartu bijosim žiemos
 ir girininko žingsnių
 ir aštraus kirvio švilpimo,
 kai krisim staigiu dūžiu žemėn (59 p.)

Žvelgdama į gamtą, Teresė Pautie-niūtė mato ir slegiančių paveikslų: miesto medžiai stovi, lyg belaisviai, pašautos paukštės sidabrinis balsas "išskrido kaip rauda dauson" (30 p.). Šalia to ji turi tokių subtilių ir idiliškų vietų, kaip anie žvirbliai, kurie snaudžia įsikasę į smėlį — "lyg akmenukai" (37 p.).

Autorė nemano bėgti savo lyrikoje nuo kieto dabarties pasaulio, kuris atsispindi rinkinio skyriuje "Metalo miškuose". Ji neužmerkia akių ir prieš didžiojo pasaulio mums atneštą neteisybę ir skriaudą.

Rinkinyje yra keletas eilėraščių, ataustų mūsų liaudies dainų melodijomis. Kaip vieną pavyzdį čia galima suminėti "Raudą". Joje, šalia motinos, įsipina ir retokas mūsų poezijoje tėvo motyvas.

Kas be ko, knygoje esama proziškų posmų ("Nėra teisybės" pradžia, p. 45), esama kone abstrakčių seklumų (kaip "Žiemos" pabaiga) ir dramatizavimo ("Kasdienybė", 65 p.). Tačiau apskritai Teresė Pautieniūtė šioje knygoje turi savą, natūralią gaidą, ir tai beliktų puoselėti. O kad ji tai gali padaryti, rodo jos eilėraščiai, kurie buvo įdėti į kolektyvinį jaunųjų leidinį "Tiltai ir tuneliai", išleistą lygiai prieš dešimtį metų. Naujieji jos eilėraščiai žymiai geresni ir liudija autorės sugebėjimą augti. O ar ateityje to galėtume tikėtis, priklauso jau nuo jos pačios. Kai kurių abejonių gali duoti minėtųjų "Tiltų ir tunelių" likimas — vienas kitas iš ano rinkinio autorių visai nunyko, dar nė savo poezijos pavasario nebaigę. Čia sąmoningai parašėme — vienas kitas, kadangi vaikinai nė iš tolo negalėtų surinkti tokio lyrinio būrio, kokį šiandien turi jų sesės dainininkės. Kartais taip ir nueina nežinia kur: pavasario žydėjimai, sapnuotieji poeto laurai, lietuvių literatūros papildymas, pagaliau — ir pati jaunystė.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai