Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VISUOTINIO BAŽNYČIOS SUSIRINKIMO LAUKIANT PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. SAKEVIČIUS, M. I.C.   
Nepaprastas įvykis prieš mūsų akis — visuotinis Bažnyčios susirinkimas, kuris prasidės m metų spalio 11 d. Svč. Marijos Motinystės liturginėje šventėje Vatikano Šv. Petro bazilikoje ir vadinsis antruoju Vatikano susirinkimu. Bažnyčios istorijoj tokių susirinkimų iki šiol Jau buvo 20. Pirmuosius aštuonis sušaukė Romos-Bizantijos imperatoriai Rytuose, bet nutarimus patvirtino popiežius. Vėlesnius Vakaruose jau šaukdavo popiežiai. Dabar visuotinis Bažnyčios susirinkimas aptariamas kaip iškilmingas viso pasaulio vyskupų susirinkimas, sušauktas popiežiaus ir jo vadovaujamas, drauge aptarti ir leisti įstatymus, kurie liečia bendrus Bažnyčios reikalus.

Normaliai visuotiniame Bažnyčios susirinkime dalyvauja vyskupijas valdantieji vyskupai.
Be to, paprastai kviečiami ir tituliniai vyskupai, kardinolai, abatai ir vienuolijų vyriausieji vadovai (generolai). Taip pat kviečiami patariamuoju balsu žymesni teologai, bažnytinės teisės žinovai ir kiti.

Bent trumpai peržvelkime praeities visuotinius Bažnyčios susirinkimus.
Pirmą Nikėjos susirinkimą sušaukė Konstantinas Didysis 325 m., Bažnyčią valdant pop. šv. Silvestrui. Jame buvo apmąstyti įvairūs juridiniai Bažnyčios klausimai ir buvo pasmerktas Arijaus mokslas, kuris neigė Kristaus dievybę. Dalyvavo 318 vyskupų.

Pirmas Konstantinopolio susirinkimas įvyko 318 m. ir ypač buvo nukreiptas prieš Make-donijų, kuris neigė Šv. Dvasios dievybę.
Efezo susirinkimas (431 m.), kuriame dalyvavo 200 vyskupų, pasmerkė Nestorijų. Šisai aiškindamas Kristaus dieviškos ir žmogiškos prigimties kilmę, pažemino Švč. Mariją. Efezo susirinkimas ypač pasidarė garsus tuo, kad jis iš-augštino Mariją, paskelbdamas Dievo Sūnaus Motina. Prisiminti šiam svarbiam įvykiui šv. Tėvas Jonas XXIII paskyrė ir šaukiamo Vatikano antro visuotinio susirinkimo data šią Marijos šventę.

Kalcheldono (415) susirinkimas ypatingai buvo nukreiptas prie Euticho klaidą apie vienintelę Kristaus prigimtį. Šis susirinkimas įvyko, Bažnyčią valdant šv. Leonui Didžiajam, kuris pasipriešino "Dievo rykštei" Atilai.

Antrą Konstantinopolio susirinkimą (553) sušaukė imperatorius Justinijonas, tačiau popiežius vėliau jį patvirtino. Susirinkimas pasmerkė kai kurias klaidas, kurios rėmėsi nestorianizmu.

Trečias Konstantinopolio susirinkimas (680-81) buvo nukreiptas prieš monotelitus, kurie skelbė klaidingą mokslą apie vieną valią Kristuje.

Antras Nikėjos susirinkimas (787) pasmerkė ikonoklastus, kurie niekino šventus paveikslus.

Ketvirtas Konstantinopolio susirinkimas (869-70) atsikreipė prieš Focijų, su kuriuo prasidėjo garsi Rytų schizma. Su juo baigėsi visuotiniai Bažnyčios susirinkimai Rytuose.

Pirmas Laterano susirinkimas (1123) atidarė visuotinių susirinkimų seriją Vakaruose. Šis susirinkimas pasisakė prieš viduramžių investitūras.

Antras Laterano susirinkimas (1139) buvo nukreiptas prieš antipopiežių Anakletą ir jo padarytas klaidas.

Trečias Laterano susirinkimas (1176) paskelbė nuostatus popiežiaus rinkimui, būtent užtenka dviejų trečdalių balsų, kad teisėtai būtų išrinktas popiežius.

Ketvirto Laterano susirinkimo (1215) tikslas — albigiečių klaidų pasmerkimas. Susirinkimas taip pat išaiškino metinės išpažinties ir velykinės šv. Komunijos reikalą.

Pirmas Lijono (1245) buvo prieš imperatorių Fridriką II. Susirinkimas nutarė duoti pagalbą Rytų krikščionims.



Antras Lijono susirinkimas (1274) ypatingai svarstė krikščionių vienybės klausimą.

Vienos susirinkimas (1311-12) Prancūzijoj pasmerkė įvairias sektas.

Konstancos susirinkimas (1414-18) baigė nelaimingą Vakarų schizmą ir pasmerkė Huso bei Wiklefo klaidas.

Bazelio - Ferraros-Florencijos susirinkimas (1439-1445) specialiai buvo sušauktas graikų ir kitų rytiečių vienybės klausimui spręsti.

Penktas Laterano susirinkimas (1512-17) pasmerkė įvairias to laiko klaidas, ypač tas, kurios neigė sielos nemirtingumą.

Tridento susirinkimas (1545-63) nukreiptas prieš protestantizmą ir buvo garsus savo bažnytinėmis reformomis.

Pirmas Vatikano susirinkimas (1869-70) pasmerkė materializmo ir racionalizmo klaidai ir paskelbė popiežiaus neklaidingumą tikėjimo bei dorovės dalykuose, kai jis moko kaip vyriausias Bažnyčios ganytojas.

Antras Vatikano visuotinis Bažnyčios susirinkimas ir jo paruošiamieji darbai

Plačiai nuskambėjo per visą pasaulį pirmieji tylūs žodžiai, kuriuos ištarė popiežius Jonas XXIII kardinolams 1959 m. sausio 25 d. Šv. Povilo bazilikoj už Romos sienų: "Jūsų akivaizdoje, šiek tiek drebėdami iš susijaudinimo, bet drauge su nuolankiu ryžtu skelbiame visuotinį Bažnyčios susirinkimą." Kiek vėliau keliose audiencijose popiežius pažymėjo, kad šis ruošiamasis visuotinis susirinkimas yra tarsi staigaus pavasario nelauktoji gėlė. Tų pačių metų Sekminių šventėje (geg. 17 d.) popiežius jau paskelbė paruošiamąją komisiją. Ji kreipėsi į viso pasaulio vyskupus, prašydama duoti pasiūlymus bei pageidavimus, kurie sudarytų būsimam visuotiniam Bažnyčios susirinkimui svarstymo medžiagą. Susidarė daugiau kaip 2,000 atsakymų. Prie to prisidėjo ir katalikų universitetai bei bažnytinių studijų fakultetai, kurie taip pat prisiuntė savo pageidavimus.. Patsai popiežius susipažino su prisiųstąja medžiaga. Praslinkus vieniems metams, vėl Sekminių šventėje (birž. 5 d.) paskelbė 10 paruošiamųjų komisijų, du sekretoriatus ir vieną centrinę komisiją, kuriai pirmininkauja kardinolas. Komisijos yra šios: Teologinė, skirta tyrinėti klausimams, kurie liečia Sv. Raštą, tradiciją, tikėjimą ir dorovę; Vyskupų ir vyskupijų valdymo, Dvasininkijos ir tikinčiųjų drausmės, Vienuolių, Sakramentų, Sv. Liturgijos, Studijų ir Seminarijų, Rytų Bažnyčių, Misijų ir pasauliečių apaštalavimo. Sekretoriatai: Spaudos bei teatrinių reginių (radijo, televizijos, kino ir t.t.) ir Krikščionių vienybei. Be to, įsteigtas ir administracinis sekretoriatas.

Komisijų ir sekretoriatų darbo pradžia galima laikyti 1960 m. lapkr. 14 d., kada iškilmingoj audiencijoj, dalyvaujant 34 kardinolams, keliems šimtams vyskupų ir kunigų, Romos kurijos kongregacijoms, universitetų profesoriams, popiežius paragino komisijas pradėti sunkų darbą, studijuojant pateiktus pasiūlymus.

Nelauktas įvykis

Visuotinio Bažnyčios susirinkimo paskelbimas buvo staigus ir nelauktas įvykis. Tačiau jo reikalas pamažu brendo, nors nebuvo apie jį kalbama. Sujudo ne tik katalikų pasaulis, bet ir kitatikiai. Žvelgiama į jį, kaip į naują apraišką Bažnyčios gyvenime, nors yra įvairūs požiūriai, kurie matuoja pagal savo skonį.

Žinant popiežiaus neklaidingumą tikėjimo ir dorovės reikaluose, kurie liečia kaip vyriausio ganytojo mokymą, gali kilti abejonė, kam reikalingas visuotinis susirinkimas, jei popiežius savo galia tvirtina visus susirinkimo nutarimus. Nėra sunku į tai atsakyti. Episkopatas yra tam, kad, popiežiaus vadovaujamas, dalyvautų Bažnyčios valdyme ir mokyme.

Kai kurie suprato, kad šis būsimasis susirinkimas būsiąs visų krikščionių, kurie nors išpažįsta Kristų ir Dievą, tačiau nepripažįsta popiežiaus autoriteto. Iš tikrųjų popiežius gali sušaukti tokį susirinkimą, kaip yra buvę praeityje. Tačiau šis susirinkimas bus grynai katalikų ir lies pačios Bažnyčios vidaus reikalus bei tuos, kurie su jais rišasi. Pakviestieji nekatali-kai bus tik stebėtojai.

Ko laukiame iš šio susirinkimo?

Lyginant pop. Pijaus IX 1868 m. bulę "Ae-terni Patris", šaukiant pirmąjį Vatikano visuotinį susirinkimą, ir pop. Jono XXIII bule "Hu-manae salutis", kviečiant šį susirinkimą, matome labai skirtingas gyvenimo sąlygas tuomet ir dabar, ypač didelę Bažnyčios pažangą socialinėj ir teisinėj srity. Šiandien pasauliečių apaštalavimas, ypač socialiniame veikime, yra plačiai išaugęs. Neseniai šv. Tėvas kalbėjo Italijos katalikų akcijos vyrams ir katalikams akademikams apie didžius uždavinius, kuriuos pateiks visuotinis Vatikano susirinkimas katalikams pasauliečiams. Jie kviečiami viską matyti dieviškoje šviesoje, o nesiremti tiktai žmogiškais sprendimais. Antra, didelis yra katalikų ir nekatalikų susidomėjimas šiuo susirinkimu. Trečia, savo dalyvių skaičiumi antras Vatikano susirinkimas bus pirmas Bažnyčios istorijoj. Jame numatoma apie 3,000 dalyvių. Pirmame Vatikano susirinkime dalyvavo tik vyskupijas valdantieji vyskupai ir abatai, dabar dalyvaus ir tituliniai vyskupai ir kiti pakviestieji.

Nors visuotinio Bažnyčios susirinkimo eiga yra panaši į kitų iškilmingų suvažiavimų, tačiau bažnytinis susirinkimas eina antgamčio plotmėje, siekdamas antgamtinio tikslo, būtent sustiprinti, apginti ir paskleisti tikėjimo bei dorovės tiesas ir duoti krikščioniško gyvenimo atnaujinimo direktyvas, turint mintyje galutinį žmogaus tikslą. Visuotinis Bažnyčios susirinkimas yra dviejų veiksnių vaisius: Šv. Dvasios veikimo ir žmonių bendradarbiavimo. Pagal Kat. Bažnyčios mokslą, tikrasis gi susirinkimo mokytojas ir vadas yra Šv. Dvasia. Visiškai suprantama, dėl ko Šv. Tėvas taip labai akcentuoja, kaip tinkamą pasiruošimą, maldą į Šv. Dvasią. Vienoje ir kitoje Sekminių — Šv. Dvasios šventėje — jis oficialiai pradėjo paruošiamuosius darbus būsimam susirinkimui.

Visuotinio susirinkimo šaukimas nejučiomis primena reformų reikalą, ypač prieš kokią nors besireiškiančią blogybę. Tačiau yra reformų, kurios siekia ne tiktai bloga pašalinti, bet dar patobulinti, kas yra gera

Visuotinio Bažnyčios susirinkimo apimtis yra dvejopa: Bažnyčios vidaus gyvenimas ir santykiai su kitais. Ko gi pageidautina Bažnyčios viduje? Vienintelis geidžiamasis dalykas — kaskart didesnė vienybė su Kristumi per Jo paskelbtą Evangeliją: Jo pažinimas, Jo sekimas ir Jo malonė.

Milano kardinolas Montini šių metų ganytojiškame laiške apie būsimą visuotinį Bažnyčios susirinkimą įspėja dėl galimų iliuzijų. Kai kurie mano, kad Bažnyčia gaus kitą struktūrą. Ji pasidarys nauja, anot kai kurių, moderniška. To nebus. Tiesa, juridinė Bažnyčios sudėtis reikalinga kai kurių pakeitimų. Tačiau Bažnyčia negali esmėje keistis. Bažnyčia nepakeis savo tradicinių žymių, o atnaujins, geriau sakant, savo požiūrį, kuris dar labiau išreikš Bažnyčios uždavinį. Kita iliuzija yra manyti, kad Bažnyčia atitaisys daugybę trūkumų. Tikrai šis susirinkimas šalins, kiek galima, daugiau netobulumų. Tačiau tikrasis jos siekimas pajudinti žmonių sąžines, kad būtų galima pradėti darbą su nauja energija ir meile.

Visuotinė nuomonė

Visuotinio Bažnyčios susirinkimo tikslas peržiūrėti Bažnyčios tiesas ir drausmės nuostatus.
Kai kurie mano, kad visuotinis Bažnyčios susirinkimas bus tarsi disputas tarp ganytojų ir tikinčiųjų: vieni kelia klausimus ir daro priekaištus, o kiti atsako. Iš tikrųjų tai vyks ne tokioje plotmėje. Tačiau bus pateikti šių laikų reikalavimai, iš kurių paaiškės sveika viešoji nuomonė Bažnyčioj. Gerai žinoma, kad gyvenime reiškiasi ir nesveika viešoji nuomonė, ir net klaidinga. Nelengva viešą nuomonę atskirti nuo klaidingos. Jei bendros Bažnyčios gerovės siekia protingi ir religingi, jos dvasios apimti žmonės, iš čia galime pažinti tą sveiką nuomonę. Tačiau dažnai pasitaiko, kad tie, kurie galėtų pareikšti savo nuomonę, susilaiko.

Pop. Jonas XXIII nugalėjo šias sunkenybes. Per Vatikano valstybės sekretorių jis kreipėsi į visus kardinolus, vyskupus, Romos kurijos įstaigas, vienuolijų vyriausius vcdovus, katalikų universitetų ir fakultetų rektorius, o per juos ir į visus katalikus, kad laisvai ir atvirai pareikštų savo pastabas, patarimus ir sumanymus, kurie turėtų būti svarstomi Bažnyčios susirinkime. Paruošiamoji komisija gavo kelis tūkstančius atsakymų, iš kurių susidarė 16 tomų, apimančių 10,000 puslapių. Štai medžiaga, kurią studijuojant galima susekti sveiką visuotinės Bažnyčios nuomonę.

Negalime paneigti, jog Bažnyčioje reiškiasi taip pat ir žmogiškas elementas. Todėl kiekviename visuotiniame Bažnyčios susirinkime svarstoma ir reformos reikalas. Ši žmogiškoji silpnybė gali reikštis ir žymesniuose Bažnyčios nariuose. Jau nuo VII šimtmečio visuotiniai susirinkimai pradedami malda: "Štai mes, Viešpatie Šv. Dvasia, esame nuodėmių naštos slegiami, tačiau ypatingai susirinkę Tavo vardu."

Darbo įkarštis

Visuotinio Bažnyčios susirinkimo svarstytinus dalykus ruošia atskiros komisijos, kurios sustato schemas, liečiančias įvairius klausimus. Paskui visa tai persvarsto centrinė komisija. Kiekviena schema turi savo sritį. Pavyzdžiui, dorovės schema tarp kitų dalykų plačiai nagrinėja šių laikų klaidas, kurios griauja moterystės sakramento neišardomumą, skleidžia neopago-nizmą ir t.t. Sutvirtinimo sakramento schema svarsto šio sakramento suteikimo laiką. Atgailos sakramento schema praplečia nuodėmklausių galias. Diakonato schema nagrinėja diakonų reikalą misijų kraštuose. Tikėjimo saugojimo schema nustato tikėjimo ir proto santykius, apreiškimo buvimą, kalba apie privačius apsireiškimus, antgamtinę sritį, prigimtąją nuodėmę ir ryšium su ja žmonių kilmę iš Adomo ir Jie vos. Šalia kitų klausimų svarstoma episkopato darbo plotmė glaudžioje vienybėje su popiežiumi. Ji išreiškia ne tiktai juridinę, bet tikrai gaivinančią vienybę su šv. Petro katedra. Numatoma, kad pasauliečių vaidmuo Bažnyčioje įgaus aiškų garbės požymį. Ta proga bus ypatingai išryškinta krikščionio aptarimas — "karališkoji kunigystė" (1 Petr. 2,9). Kiekviena tokia schema svarbi ir įdomi.

Prieš Velykas baigėsi jau penktas centrinės paruošiamosios komisijos posėdis. Kiekvienas toks posėdis trukdavo apie savaitę laiko. Prieš-velykinis posėdis užtruko ilgiau. Centrinės paruošiamosios komisijos posėdžiai numatomi gegužės ir birželio mėn. Taip galutinai apdorotą ir paruoštą medžiagą pateikiama Šv. Tėvui, kuris ją patvirtina. Bent dviem mėnesiam prieš prasidėsiant visuotiniam susirinkimui kiekvienas turįs sprendžiamą balsą dalyvis turės visą medžiagą ir galės iš anksto su ja susipažinti, kad galėtų sklandžiau vykti patsai susirinkimas. Kaip matome, pasiruošimo darbas eina visu rimtumu. Pasiruošimo darbo gaivinanti siela yra popiežius, kuris daug vilčių deda į šį susirinkimą, apie jį kiekviena proga kalba ir prašo melstis su juo už pasisekimą.

Krikščionių vienybės vizija

Vienas dalykas, kuris taip šį susirinkimą padarė patrauklų, yra krikščionių vienybės reikalas. Š. m. vasario mėn. "Aidai" įdėjo dr. Igno Urbono straipsnį, kuriame peržvelgiama praeities darbai ir kai kurios nuotaikos krikščionių vienybės reikalu. Kiek praeityje reiškėsi nesklandumų ir ypač priešingo nusistatymo iš atskirų krikščionių Bažnyčių vadovybių, tiek dabar nuostabaus palankumo ir draugiško atgarsio susilaukė pop. Jono XXIII kvietimas į krikščioniškąją vienybę.

Šiam svarbiam darbui pop. Jonas XXIII ir įsteigė krikščionių vienybei sekretoriatą. Jam pirmininkauja vokietis jėzuitas kardinolas Augustinas Bea, sekretoriauja olandas prel. J. Wil-lebrands. Sekretoriatą sudaro 14 narių ir 20 patarėjų iš įvairių tautų.

Šis sekretoriatas susilaukė ypatingo dėmesio tiek pačioje Bažnyčioje, tiek kitur. Nors pakartotinai buvo įspėta, kad tai nebus vienybės susirinkimas, kaip kad buvo praeityje šaukiant Lijono ir Florencijos susirinkimus, tačiau pakvietimas giliai palietė širdis tų, kurie išpažįsta Kristų kaip Dievą ir Išganytoją ir trokšta krikščioniškos vienybės. Atskiros krikščionių religinės konfesijos siunčia savo atstovus prie šio sekretoriato. Tokio atgarsio nebuvo prieš 100 metų, kada buvo ruošiamas pirmas Vatikano susirinkimas.

Jau prieš keletą metų pasireiškė iniciatyva spręsti vienybės problemą ir paruošti šiam suartėjimui kelią. Bažnyčia nuolat skatino geros valios žmones studijuoti vienybės klausimą. Antro Vatikano susirinkimo akivaizdoje šis reikalas žymiai pasistūmėjo pirmyn.

Krikščionių vienybei sekretoriato tikslą nusakė pop. Jonas XXIII savo Motu proprio "Superno Dei nutu", būtent — parodyti daugiau meilės ir palankumo tiems, kurie vadinasi krikščionimis, bet yra atsiskyrę nuo Apaštalų Sosto, kad jie galėtų sekti susirinkimo darbus ir lengviau rastų kelią į vienybę. Šalia šio tikslo yra ir kiti antraeiliai tikslai, būtent informuoti visuotinį Bažnyčios susirinkimą apie atsiskyrusių padėtį, pageidavimus ir jų sunkenybes ir, be to, palaikyti su jais nuoširdžius santykius, kurie priartintų prie šios vienybės.

Reikia paminėti ir naujus įvykius, kurių nebuvo praeity. Pvz., kai kurių atsiskyrusių bažnyčių atstovų (anglikonų, liuteronų, presbiterionų ir kitų) apsilankymai pas Šv. Tėvą. Pirmą kartą pereitais metais katalikų stebėtojai dalyvavo New Delhi Indijoj krikščionių Bažnyčių suvažiavime. Pažymėtini kai kurie apsilankymai Romos atstovų pas Rytų nekatalikus arkivyskupus, taip pat dažni asmeniški ryšiai ir susirašinėjimai laiškais su šiuo sekretoriatu. Yra tai naujas posūkis, kuris rodo bendrą kalbą ir viltį, nors kelias į vienybę yra ilgas ir sunkus.

Š. m. kovo mėn. kard. A. Bea, Šv. Tėvui apsilankius krikš. vienybės sekretoriato posėdy, pareiškė: "Beveik dveji metai veikia šis sekretoriatas, ir galima konstatuoti, kokią naudą ir kokių vaisių davė ši įstaiga. Daugeliui atsiskyrusių brolių davė galimybę pateikti jų abejones ir pageidavimus. Tai buvo naudinga jiems patiems ir būsimam susirinkimui. Šis sekretoriatas turėjo jau 6 plenumo posėdžius, kurių kiekvienas truko apie savaitę laiko, ir nemaža nutarimų yra pateikęs įvairioms komisijoms. Be to, daug buvo įvairių sekcijų posėdžių. Jų darbų rezultatai išdalinti 14 komisijų." Kard. Bea taip pat pažymėjo apie sekretoriato tolimesnius siekimus, būtent bus daroma, kad jis atliktų ne tiktai technikinį ir administracinį darbą, bet taip pat tęstų apaštalavimą.

Tas pats sekretoriato pirmininkas vienoje Vatikano radijo kalboje pabrėžė: "Jei mes norėtume tiktai pašalinti kliūtis, ypač doktrinos srity, galėtume jaustis apsivylę, nes daug yra didelių skirtumų tarp mūsų ortodoksų ir protestantų. Tačiau visa tai nugali visų bendras noras vienybės, kurią nutraukė mūsų protėviai". Šv. Tėvas nurodė ir katalikams kelią — visuotiniu susirinkimu "parodyti visam pasauliui nuostabų tiesos, vienybės ir meilės vaizdą, kuriuo būtų maloniai pakviesti atsiskyrę nuo Apaštalų Sosto jieškoti ir siekti tos vienybės, už kurią Jėzus Kristus taip karštai meldėsi."

"Tikėtis iš visuotinio Bažnyčios susirinkimo krikščionių vienybės būtų utopija. Tačiau jis galėtų visuose krikščionyse įdiegti įsitikinimą apie tos vienybės reikalingumą ir nuoširdžios bei ryžtingos valios jos siekti" — pasakė kard. Bea Vokietijos Heidelbergo universitete š.m. vasario mėn. Gi Vatikano visuotinio susirinkimo centrinės paruošiamosios komisijos sekretorius arkivysk. P. Felici savo pranešime prieš Velykas katalikų universitete Milane apie visuotinį susirinkimą pareiškė: "Jei ir kada Dievas norės, mūsų krikščioniško gyvenimo atnaujinimu atsiskyrusiems broliams bus palengvintas prisijungimas."

Pasauliečių dalyvavimas

"Budimasis susirinkimas būsiąs svarbiausias istorijoje, nes jis spręs įvairias moderniškojo gyvenimo problemas. Ir pasauliečiai kviečiami jame dalyvauti savo patarimais, nusiteikimais ir malda" (Paryžiaus kardinolas Feltin).

Šiuo reikalu Paryžiaus koadjutorius arkivysk. P. Veuillot šių metų pradžioj viename savo straipsnyje (Semaine religieuse, sausio 13 d.) išdėstė pasauliečių katalikų padėtį visuotinio susirinkimo atžvilgiu. Jis ragina pasauliečius artimai sekti susirinkimo paruošiamuosius darbus ir pastebi, kad kai kurie nusivilia, kai prašoma jų tik maldos ir dvasinio bei moralinio atsinaujinimo. Katalikai gi gali daugiau padaryti. Kai vyskupai visuotiniame susirinkime drauge su popiežium bus autentiški tikėjimo aiškintojai, tuo pačiu asmeniškai jie atstovaus savo vyskupijos žmonėms. Katalikai privalo domėtis viso pasaulio Bažnyčios problemomis. Neužtenka rūpintis vien tik savo reikalais. Kiekvienas katalikas, anot garsaus Afrikos misionieriaus Foucauld, turi tapti visuotiniu broliu. Sekdamas Bažnyčios interesus, jis džiaugiasi jos laimėjimais, kenčia su persekiojimais pasauliečiais, vienuoliais, kunigais ir vyskupais. Nereikia pamiršti, kad dalinės problemos turi būti svarstomos bendrų Bažnyčios reikalų plotmėje.

Jau artinasi diena, kai "susirinks apaštalų įpėdiniai iš viso pasaulio apie šv. Petro uolą, spręsdami šių dienų problemas, kurios liečia Bažnyčios išganingą misiją. Nemažas susirinkimo dalyvių skaičius bus pažymėtas kankinių ženklais, kiti turės ašarų įdubusias akis nuo ilgų maldų, kiti pavargę nuo ilgo apaštalavimo, kiti liudys nepajudinamą tikėjimui ištikimybę šių dienų bandymuose. Visi bus perimti gilaus ir meilės pilno jausmo, kad Bažnyčia būtų šventesnė ir žmonija laimingesnė" (R. Lombardi, Concilio, p. 5).

Dabartinis laiko momentas yra nepaprastas. Miršta vienas pasaulis, kitas statosi. Technikos ir atominės energijos laikais Dievo priešai nori sukurti civilizaciją be Dievo arba prieš Dievą. Reikia, kad šioje tautų statyboje Bažnyčia, būdama visų tautų Mokytoja, užimtų deramą vietą.

Prezbiterija (detalė)
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai