Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIO RAŠYTOJO SITUACIJA DABAR TREMTYJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JUOZAS KRALIKAUSKAS   
1. Slavų grėsmė Lietuvai per 500 metų.

Šiurpiai susiaurėjo lietuvių tautos žemė: atimta dideli etnografiniai plotai rytuose, pietuose ir vakaruose. Per 500 metų pasibaisėtinai aptirpo gyvybinė lytis, ant kurios plaukia istorijoje mūsų tauta. Aplink 20 a. Lietuvą — lietuvių kapinynai. Kokia Lietuva buvo — ir kokia ji šiandie bepalikus!

Ir kuo daugiau įsigilini, tuo vis aiškiau matai šią niūrią tiesą: slavai yra pagrindinė lietuvių tautai grėsmė ir visų svarbiausioji problema. Jie šimtmetis po šimtmečio tirpdė lietuvių tautą ir jos teritorinę erdvę. Lietuvių ir slavų santykio problema tebekėlė didelio rūpesčio net ir nepriklausomoje Lietuvoje. Šios problemos bei grėsmės akivaizdoje rutuliosios ir mūsų tautos ateitis.

Slavai vis kėsinosi ir tebesikėsina į lietuvių žemę, arba plotą: per okupaciją ir kolonizaciją. Slavai buvo ir tebėra didžiai pavojingi lietuvių kalbai bei tautybei: lietuvių nutautinimas lenkinant ir rusinant. Slavai prievartingai bei paniekinamai slopino ir tebeslopina lietuvio dvasią bei kultūrą. Slavai naikino ir tebenaikina lietuvių fizinę gyvybę: išplėšdami pragyvenimo reikmenis, persekiodami, kalindami, žudydami, vergais bei katorgininkais išgabendam (Būdinga, kad jau visų ankstyviausiame lietuvių istorijos šaltinyje — Nestoro metraštyje "Po-viestj" — užrašyta, jog "rusams duoklę moka" Lietuva ir Neroma, t.y. lietuviai augštaičiai ir žemaičiai. Iš to pat metraščio žinome ir pirmąjį istorinį Lietuvos užpuolėją grobti bei žudyti: tai slavai, žiauraus Jaroslavo vedami 1040 m.)

Tautos plotas, kraujas ir kultūra yra tautos išsilaikymo bei išlikimo pagrindinė bazė ir laikas. Gyvenamojo ploto ir kraujo praradimas — mūsų likiminė problema. Pagal lenkų prof. Konradą Jadzewskį, I a. pr. Kr. baltų ir slavų plotai buvo lyffūs. Šiandie — po 2,000 metų — tiek plotu, tiek ir gyventojų skaičiumi slavai jau šimtą kartų didesni.

2. Pavojus, kokio dar niekad nėra buvę.

Rusų pasikėsinimo prieš lietuvių tautą šiurpulingumas bene ryškiausiai matomas pro Tvankstė, arba Karaliaučių.
Tvankstė — sembų gyvenvietė Priegliaus (Skaros) žiotyse: 13 a. pirmojoje pusėje šis miestelis buvo Prūsos bemaž viduryje. Kryžiuočiai Tvankstėje pastatė pilį ir pavadino ją Koe-nigsberg. Šis vokiškas vardas laikui bėgant įsigyveno ir išstūmė senąjį Tvankstės vardą. Vietiniai gyventojai užkariautojų primestą vardą sulietuvino savaip — Karaliaučius.
Iki 18 a. Karaliaučius buvo Prusoje kultūriniu lietuvybės centru. Intensyvi vokiečių kolonizacija (ypač po didžiojo maro) ir prievartinis vokietinimas pagaliau palaužė Karaliaučiuje lietuvybę: jos kultūrinis centras buvo nustumtas į rytinės provincijos miestą — Tilžę.

Po antrojo pasaulinio karo iki 1947 m. kai kuriuose rusų raštuose Karaliaučiaus sritis dar laikyta Lietuvos dalimi. Karaliaučiaus - Tilžės srityje iki rusų okupacijos buvo daugiau negu 1,000,000 gyv.: nemaža dalis — lietuvių kilmės. Visoje srityje nebuvo nė vieno rusiško valsčiaus, net nė vienos rusiškos gyvenvietės. Joks mokslininkas ar keliautojas (net joks rusas mokslininkas ar keliautojas) iki antrojo pasaulinio karo nieko nekalbėjo apie ką nors rusiško Karaliaučiaus srityje. Jokio pagrindo rusams ten nėra net iš žiliausios praeities, kiek ją archeologija pažįsta. Karaliaučiaus-Tilžės žemė tegali priklausyti lietuviams, kaip teisėtas paveldėjimas.

Ir vis dėlto, 1947 m. rusai atvirai ir oficialiai pradėjo Karaliaučiaus sritį laikyti jau Rusijos dalimi. Jų enciklopedijoje vadinamoji "Kalinigrado" sritis jau bemaž vienas iš seniausių rusiškų kraštų. Iš Karaliaučiaus srities rusai iškėlė visus rastuosius gyventojus: tiek vokiečius, tiek ir lietuvius. Ištremtųjų vieton labai skubėdami atgabeno daugiau negu 500,000 rusų kolonistų. Visus rastuosius vietovardžius (lietuviškus ir vokiškus) pakeitė rusiškasi. (Kokia tat brutali ir šovinistinė rusifikacija bei kolonizacija!)

Taip Lietuva yra atsidūrusi smauglio kilpoj: pavojus iš tikrųjų yra daug šiurpesnis, negu jį mūsų tauta spėjo suvokti ir įsivaizduoti. Tai yDač dramatiška atsiminus, kad 13 a. pradžioje Maskva dar tebuvo tik nežymus kaimas su pilaite suomiškose (meriečių kilties) žemėse prie Maskvos upės.

ADOMAS A. GALDIKAS Ruduo (tempera)

3. Literatūra — gyvas tautos židinys.

Koks gi tad šioje kritiškoje dabartyje mūsų grožinės literatūros santykis su tautos kova bei rezistencija? Girdime juk tvirtai sakant — ne: kuo toliau nuo visokių tendencijų! Nevalia kėsintis į kūrybinę laisvę. Tai gal rašytojas turėtų likti abejingas tam, kas nūnai jau net žūtbū-tiška? Užgirsime — ir taip, ir ne. Viena — reikia ryškesnės perspektyvos. Antra gi dar svarbiau — grožinei literatūrai negali būti primesta nei kokia nors bendruomeninė tarnyba, nei patriotinė tematika, nei pedagoginiai uždaviniai. Ne literatūros gi priedermė būti patriotizmo vė-liavneše. Grožinės literatūros pirmasis tikslas yra meninis, arba estetinis.

Bet* kaip tik estetizmo primate — o ypač estetizmo absoliutizme — ir gali slypėti nesusipratimo užuomazga. Kaip bežiūrėtume, grožinės literatūros veikalas yra rašytojo dvasios — individualios gyvenimožiūros bei pasaulėjautos, sąmonės ir pasąmonės — objektyvuota išraiška. Kaip begalvotume, rašytojas negali nuo savo tautos atsiribojęs užaugti, subręsti ir kurti. Net ir grynąjį meną kurdamas, jis negali išsijungti iš savo tautos orbitos. (Bielinskis yra pasakęs, kad Puškinas koja kojon ėjo su savąja tėvyne).
Argi nematome politinės tematikos ir patriotinių motyvų Homero "Iliadoje" ir "Odisėjoje"? Ar nėra jų Virgilijaus "Eneidoje", o Šilerio "Orleano Mergelėje" ir "Viliuje Telyje"? O Lermontovo "Mcyri"? O Leopardi garsusis "Italijai"? O Slovackio, H. Senkevičiaus ir A. Mickevičiaus patriotizmas (pvz. Vėlinių III dalis)? Didieji rašytojai buvo atviri savo tautos problemoms ir savų laikų idėjoms. Jie buvo jautrūs ir savo tautos skausmams, kovoms bei džiaugsmams.

Kiekviena tema gali turėti daug variacijų,.
bruožų, aspektų bei varsų. Tad ir lietuviškoji tematika yra labai plati ir įvairi. (Prisiminkime tik pvz. Maironio ir Krėvės lietuviškosios tematikos įvairumą). Žinia, kūrybos tautiškumui ne "tautinė tematika" yra svarbiausia: aišku, ir čia svarbiausia yra kūrėjo pajėgumas. Rašytojas — siekdamas kuo giliau įžvelgti žmogaus sielon bei būtin — kaipgi nesidomėtų pavergtuoju, persekiojamuoju ar dėl laisvės kovojančiu žmogumi. Patriotinės temos rėmuose parašyta visa eilė augšto lygio veikalų, ne tik "Konradas Valenrodas", "Vilius Telis" ar "Orleano Mergelė". Plataus ir gilaus kūrybinio individualumo rašytojas nebijos tautinių temų bei problemų, kaip geras plaukikas nebijos gilaus vandens. Dikensas ir Hauptmanas meniškai atvaizdavo kenčiančius, betgi tų veikėjų žmogiška gelmė bei prasmė išreikšta ir savo tautoje, ir savo istorinių vyksmų laikmetyje, ir savo etnografinėje aplinkoje.

Maironis be gyvojo skausmo dėl tautos nebūtų buvęs Maironiu: tautos poetu ir patriotizmo simboliu. Ne ta pati gi juk būtų lietuvių tautos sąmonė bei jausena, jeigu anuomet Maironis būtų į vadinamąjį grynąjį estetizmą pabėgęs nuo kančios, t.y. nuo lietuviškų temų. 20 a. lietuvių literatūra butų buvusi gerokai kitokia, jei būtų nebuvę Maironio kančios. Tat apgailėtinas nesusipratimas šiandie džiaugtis, kad, girdi, ačiū Dievui, literatūros naudai jau "atsipeikėjama nuo gimtosios žemės pavergimo skausmo". Iš tikrųjų reikėtų gerai įsidėmėti šią gilią ir taiklią kun. dr. A. Baltinio mintį: "Ir čia reikia pabrėžti, kad grynojo meno vertinimas pats savyje yra augštos kultūros apraiška, tačiau jo suabsoliutinimas, atitraukimas nuo gyvenimo ir dirbtinis iškėlimas augščiau visų kitų vertybių, kaip tai atsitinka estetizme, yra žalingas ir smerktinas. Šios rūšies estetizmas kenkia tautinės gyvybės primatui. . ." (Aidai, 1960 m., nr. 4, psl. 152).
Literatūra tautai yra kur kas daugiau negu tik žodžio estetinis sektorius. Literatūra gaivina tautą ir veda į laisvę. V. Mykolaitis-Putinas 1935 m. gilią tiesą teigė, sakydamas, kad literatūra esanti gyvas židinys, apie kurį spiečiasi visa tauta. Gi židinio ugnis ne tik graži, ne tik estetinio pasigėrėjimo teikianti; ji ne tik šviečia, bet ir šildo, kasdien verda žmonėms valgį ir gina (ypač žiemos speigų metu) jų gyvybę nuo mirties.

Jeigu literatūra — gyvas tautos židinys, tai rašytojas — daugiau negu tik to židinio kurstytojas. Pati to židinio ugnis yra iš rašytojo dvasios ir širdies.

4. Kodėl lietuvis rašytojas rašė ir teberašo lietuvių kalba, nors 19 a. gale mokėjo rusiškai bei lenkiškai, o dabar čia jau pramokęs angliškai?

Lietuvių kalba yra lietuvių grožinės literatūros gyvastingoji ištaka. Visa mūsų tautosaka yra lietuvių kalba sukurta. Žodis, arba kalba, yra pagrindinis rašytojo mediumas. Kūrybos žodis turi būti (ir tegali būti) tik gyvas žodis, nes tik gyvuoju žodžiu tegali būti perduota gyvoji dvasia. Be gyvo žodžio nebūtų ir gyvo žmogaus. Kūrybos žodis turi būti savas, intymus ir nuoširdžiai šiltas. Tačiau tokia kalba tėra ta, kuri iš tėvų lūpų gauta ir paskui iš tautos lobyno nuolat gaivinta, turtinta ir spalvinta.

Lietuvių kalba mūsų literatūrai yra gyvybinė arterija ir pagrindinis nervas. A. Mickevičius rašė lenkų kalba, ir štai — jis lenkų rašytojas (Lietuvių Enckil. XVIII t., psl. 342). Oskaras Milašius rašė prancūzų kalba, tat — "Be abejo, Milašiaus raštų kalba — prancūzų kalba — neleidžia jo įtraukti į lietuvių literatūrą, ir šito mums gaila". (Dr. J. Grinius str. "Milašiaus kūryba", Aidai, 1959 m., nr. 10, psl. 432)

Rašytojas šeimoje gimsta ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Jau ankstyvoje vaikystėje jis įgauna savo būsimojo žodyno, sintaksės bei stiliaus pagrindą. Iš savo tautos jis per tėvus į-siurbia ir įkvėpuoja savo dvasios ir būsimos kūrybos pradus. Rašytojo visų dimensijų užuomazgos yra iš savo tautos istorijos, iš jos charakterio ir jos kultūrinio lobyno. Tik šitomis šaknimis įčiulpti syvai penės ir girdys rašytojo dvasią, kuri literatūros veikale išsiskleis šakomis ir lapais, žiedais ir vaisiais. Tad jeigu šis rašytojas kartą apsispręstų nuo viso to atsiskirti, jis pasmerktų pats save miriop bemaž taip pat, kaip pasmerktų save ąžuolo šakelė, atsiskirdama nuo savo kamieno ir šaknų.

Anglų kalba pati savaime kūrinio lygio nė kiek nepakeltų. Ne svetima kalba čia nulems: vienintelis lėmėjas tegalės būti tiktai literatūrinė vertė. Angliškai rašyti autoriui gali tik atrodyti daug "naudingiau": platesnė skaitytojų "auditorija", arba "didesnė rinka". Bet tuomet pirmautų jau nebe meninis motyvas, ir net ne koks nors ideologinis rūpestis, o tiesiog praktinė bei materialinė nauda, t.y. komercinė paklausos perspektyva.

Kad į vadinamus "tarptautinius vandenis" įplauktum, ne tiek svarbu angliškai (ar kuria kita svetima kalba) rašyti: daug svarbiau — jėgingai kurti, augšto lygio veikalą parašyti. Į tarptautinį forumą tikras kelias tėra tiktai per kūrybinį pajėgumą. Tik augštas lygumo bei stambus vertingumas teatidarys duris į svetimą kultūringą tautą. Pati svetimoji kalba ra-rašytojui nėra raktas į pasaulinį forumą. Jei veikalas silpnas, tai jis vistiek ir svetima kalba silpnas. Negalėtume nesutikti, kad kūrinio universalumas yra tiesiog proporcingas to kūrinio meniniam augštumui.
Pakeliui į universalumą rašytojas negali savo tautos išvengti ar ją aplenkti nei dvasia, nei apskritai kūrybine prigimtimi. Kaip motina rašytojui buvo būtinai reikalinga, kad jis galėtų gimti (t.y. įeiti į savo tautą), taip dabar tauta jam būtinai reikalinga, kad jis galėtų įeiti į pasaulinę sceną. Šekspyras pirmiau turėjo būti tapęs anglu, ir Senkevičius lenku, ir Dostojevskis bei Tolstojus rusais, kad paskui jau galėtų įplaukti į "plačiuosius vandenis".

5. Rašytojas tremtyje negali nekentėti, arba žvilgsnis į jo emigrantines sąlygas.

Šiandie užsienyje esąs lietuvis rašytojas yra pergyvenęs eilę baisių metų. Jis yra matęs šėtonišką terorą, sadistines galvažudystes, baisų melą ir neapsakomą žmogaus gėdą. Bet visa ši skausminga apkrova lietuviui rašytojui dar nebuvo baigminė. Įtampa tarp jo ir jį sąlygojančius aplinkos bei dvasinio klimato ir šiandie tebėra labai sunki. Blogiausia gi tai, kad ta įtampa ne tik nelengvėja, o vis dar tebedidėja. Dėl to rašytojo būklė kasmet vis dramatiškesnė.

Pirmoji slogtis — knygos krizė pakeliui skaitytoją. Grožinė knyga nėra tik individualus rašytojo reikalas: autorius gi rašo ne sau ir ne tuštumai. Knygai reikia leidėjo, kritiko ar bent recenzento, platintojų ir skaitytojų. Deja, sparčiai mažėja skaičius tų, kuriems literatūra tebėra brangi ir knyga laukiama. Juo geriau užsienio lietuvis prasigyvena, tuo reči?u jis knygos pasigenda. Epidemiškai plinta tautinis ir apskritai dvasinis atbukimas. Užsienio lietuviuose tėvynės ilgesys, patriotizmas ir idealizmas nuolat blėsta, besiekiant vis didesnės medžiaginės gerovės. Kovojančios lietuvybės čia kasmet vis mažiau. "Per pastaruosius dešimtį metų knygos išpirkimas yra sumažėjęs beveik perpus. Tai jau žingsnis prie katastrofos" (Lietuvių Dienos, 1962 — Maironio metai — gegužės mėn., psl. 13). Arba štai — "Pagal anketą (1960 m.) 28.7% neperskaitė nė vienos lietuviškos knygos per vienus metus, 24.8% perskaitė per metus vieną arba dvi knygas. .. 1956 m. anketoj buvo tik 16% lietuvių studentų, neperskaičiusių nė vienos lietuviškos knygos. Palygini su 1960 m. anketa (28.7%) matome, kad domėjimasis lietuviška knyga žymiai krito". (Jūra Gailiušytė str. "Lietuvis studentas Jungtinėse Amerikos Valstybėse", Aidai, 1961, nr. 10 psl., 436).

Antroji slogtis — rašytojas ne savo žemėje. Geležinė uždanga skiria rašytoją ne tik nuo gyvos kalbos šaknų bei kamieno, bet ir nuo natūralios skaitytojų auditorijos. Užuot turėjęs galimais skaitytojais visą tautą, šiandie rašytojas čia kiečiausiai užtrenktas maždaug 1/25 tautos dalyje. Siena į Prūsus 19 a. gale buvo tiek kartų lengvesnė už geležinę uždangą, kiek kartų Tilžė už Čikagą arčiau Lietuvos. Tikrai gryna tiesa yra šis V. Hugo sakinys: "Negalima gyventi be duonos, taip pat negalima gyventi ir be tėvynės".

Trečioji blogybė -— čia rašytojui labai trūksta laiko. O laiko jam reikia daug: ir ne tik pačiam rašymui. Rašytojas turi daug skaityti, daug pamatyti ir girdėti, išvykti iš didmiesčio. Jam laikas svarbiau net negu sveikata: ne vienas svarus kūrinys buvo parašytas džiovininko arba šiaip mažai jau sveikatos beturinčio. Bet kaip, jeigu laiko nėra? Netgi Dievui visagaliui reikėjo šešių dienų, kol sukūrė dangų ir žemę.

Gi nelemčiausioji slogtis
— tai kasdienybė. Rašytojas visų pirmiausia turi užsidirbti pragyvenimą, kad galėtų protarpiais rašyti. Nemaža mūsų rašytojų pragyvenimą pelnosi primityvių ir mažakultūrių darbininkų aplinkoje fiziniu darbu. Gresia nuosmukis, arba degradacija. Be to, dauguma mūsų rašytojų yra augę ir brendę Vakarų Europos kultūroje, kur pirmavo humanitarinio elito dvasinė kūryba. Šiandie šitie rašytojai turi gyventi ir kurti utilitaristinė-je bei techninėje Š. Amerikos civilizacijoje, kur pirmauja biznierių elitas, besirūpinąs visų pirma pelnu, reklama, medžiagine gerove ir turtiniu prestižu.

Gi lietuviškoje išeivijoje daug emigrantinės netvarkos, erzelio, apkiautimo ir nežinia kuo nešimosi. Daug tautinių džiovininkų — ir jų vis gausėja. Su ekonomine sėkme įsimeta dvasinė susna ir paikšas putlumas. Šis savųjų nulietuvėj imas, svetimėjimas ir keistėjimas rašytojo negaivina ir jo entuziazmo toli gražu nekelia.

Taigi vaisiai, kuriais rašytojas čia kasdien minta, yra labai kartūs. Jo padėtis vis drama-tiškėja ir artėja į Prometėjaus tragiškumą. Rašytojas čia nūnai turi pakelti savotišką vienišybę — tarsi kokią dvigubą tremtį — tarp mūsų ir savųjų, kaip anas tarp uolų. Jo kepenis bei širdį taip pat drasko plėšrūs paukščiai. Deja, lietuvis rašytojas neturi antžmogio jėgų ...

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai