Aidai.eu Apžvalga

MYKOLAS BIRŽIŠKA IR VILNIUS

Parašė Mykolas Trumpa

1960 ir 1962 m. londoniškis Nidos knygų klubas išleido du tomelius prof. M. Biržiškos (1882.VIII.24-1962.VIII.24) atsiminimų "Dėl mūsų sostinės". Juose kalbama apie Vilniaus įvykius kritišku 1918-1920 m. laikotarpiu, kada Lietuvos sostinė nuolat keitė savo šeimininkus, čia būdama vokiečių, čia lenkų, čia bolševikų, čia lietuvių, čia vėl lenkų, čia vėl bolševikų, čia vėl lietuvių rankose, kol pagaliau 1920 m. spalio 9 d. ji galutinai pakliuvo į lenkų rankas, kuriose ji pasiliko beveik ištisus du sekančius dešimtmečius.

Pirmame tome yra dar 1937-38 m. Kaune rašyti ir Trimite spausdinti atsiminimai (su mažais pakeitimais ir spragų užkaišiojimu). Antram tomui medžiagą M. Biržiška parengė jau gyvendamas Los Angelėse, neturėdamas nei visų tų šaltinių, kuriais galėjo pasinaudoti, rašydamas Kaune, nei, kaip pats autorius antro tomo įžangoje prisipažįsta, negalėdamas džiaugtis tokia šviežia atmintimi, kokią turėjo daugiau negu prieš dvidešimt metų. Užtat antram tome daugiausia tėra atpasakota tik tai, ką seniau buvo rašęs "Vilniaus Golgotoje" ir savo straipsniuose lenkiškuose 1919-1920 m. laikraščiuose, kuriuos jis tada redagavo. Tie straipsniai vėliau buvo surinkti ir išspausdinti 6 tomeliuose "Na Posterunku Wilenskim".

1950 m. "Drauge" rašydamas apie savo santykius su Vilniumi, M. Biržiška sakė: "Taip tad, dar 1902 m. pirmą kartą su Vilniumi susipažinęs (studentiškai — pro kalėjimo langus) po to jau visą gyvenimą aplink jį sukinuos, čia iš ten vejamas, čia ir vėl ten grįždamas. Iš to aiški išvada: dabartinė tremtis teturi man baigtis tik grįžimu į Vilnių. Šiuo tarpu bene būsiu tam dar kiek per jaunas!" Deja, Biržiška mirė nesulaukęs tos savo svajonės įsigyvendinimo. Be abejo, jo kapui geriausia vieta būtų Vilnius.

Kas rišo tą Viekšnių bajorą su Vilniumi? Berods niekur pats Mykolas Biržiška nėra to smulkiau aiškinęs. Užtat čia galima tik spėlioti. Man atrodo, kad Vilnius su savo be galo mišria kultūra, kalbų įvairumu ir senienomis buvo labai arti Biržiškos dvasiai. Dėl to jis taip atkakliai prie jo ir prilipo. Dėl Vilniaus jis atsisakė profesūros Krokuvoje, dėl Vilniaus jis, turbūt būtų atsisakęs ir profesūros Kaune, jei lenkai jo iš ten nebūtų ištrėmę . . .

Šiuose savo atsiminimuose, kaip ir daugumoje savo raštų, M. Biržiška yra toks pat: jis linkęs į detalę, į datą, į vardą, dažnai labai nesirūpindamas, ar tokia detalė yra svarbi ar ne. Dažnai atrodo, kad jis net nemėgsta didelių žmonių ir didelių įvykių. Pilkasis didvyris yra mėgiamiausias jo raštų objektas, kaip jis tiesiog su pasigardžiavimu dėstė savo atsiminimų knygoje "Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose". Gal prie to prisidėjo ir jo senesnis socialistinis nusistatymas. Veltui ir šiuose tomeliuose jieškotum ryškesnio J. Basanavičiaus, J. Tumo-Vaižganto, J Pilsudskio ar kurio kito stambesnio veikėjo paveikslo. Kartais net kyla įtarimas, jog jis juos tyčia negližuoja, kad ryškiau iškiltų pilkoji didvyrio ir gal jo paties vaidmuo. O juk Mykolas Biržiška pats, nežiūrint jo stambių darbų, buvo pilkas, kaip tas lietuviškas žvirblelis.

Todėl jis nėra lengvas skaityti. Dar sunkiau apie jo darbus kalbėti, ypač jei negali patikrinti kiekvienos tos datelės, datos ir vardo autentiškumo ir tikrumo. Čia pat reikia pridurti, kad M. Biržiška buvo sąžiningas žmogus: sąmoningai jis tiesos nekraipė, kiekvieną savo teigimą stengdamasis paremti dokumentine medžiaga. Būdamas analitikas, ir tik analitikas, jis nemėgo apibendrinimo. O gal ir nesugebėjo tarp gausybės smulkmenų matyti kokios nors bendresnės tendencijos ir linijos. Užtat ir ta pati Vilniaus problema, kuri tuo metu be abejo buvo gana stambi tarptautinė problema, jo atsiminimuose paskęsta tarp visokių kiemsargių, spaustuvės darbininkų, gimnazistų, valdininkėlių ir faktų faktelių. Bendra juose yra tik trys dalykai: chronologinė įvykių eiga, su kuria jis tik retkarčiais prasilenkia (beveik visados už tai atsiprašydamas skaitytoją), pats Mykolo Biržiškos asmuo ir, žinoma, Vilnius.

Gal vienas įdomiausių laikotarpių toje visoje istorijoje yra pirmoji bolševikinė Vilniaus okupacija 1919 m. sausio-balandžio mėn. (1 t. 71-138 p.). Apie tą laikotarpį labai daug rašoma dabartinėje Lietuvoje. Išleistas net ištisas tomas dokumentų ("Lietuvos TSR istorijos šaltiniai", 3 t. 1958). Tų visų raštų tikslas yra įrodyti, kad revoliucinė Vinco Kapsuko-Mickevičiaus vyriausybė buvo pačios Lietuvos "liaudies" pastatyta, vadinas, nors ir revoliucinė, bet legali laikinoji vyriausybė. Einama dar toliau. Bandoma įrodyti, kad toji vyriausybė buvo tik svetimos intervencijos pagalba priversta iš Vilniaus ir Lietuvos pasitraukti. Dėl to ir 1940 m. raudonosios armijos pagalba pastatytoji paleckinė vyriausybė buvusi pirmosios kapsukinės vyriausybės "legalus" tęsinys.

M. Biržiška savo skyriuose apie 1919 m. pradžios laikotarpį griežtai paneigia tokią interpretaciją. O reikia nepamiršti, kad jis apie tai rašė 1937 m., kada oficialiai tarp Lietuvos ir Sovietų Sąjungos santykiai buvo geri. Antra, M. Biržiška turėjo labai geros progos kapsukinės vyriausybės laikotarpį labai puikiai pažinti, ne tik pats nuolat tada Vilniuje gyvendamas, bet ir turėdamas toje vyriausybėje kaip .švietimo komisarą (vėliau komisaro pavaduotoją) savo brolį Vaclovą Biržišką. Be to, M. Biržiška gerai pažino tą patį Kapsuką ir daugelį kitų tos vyriausybės narių ir bendradarbių. Jo nuomonė šiuo klausimu turi būti laikoma labai autoritetinga. Pirmiausia, M. Biržiška visiškai kategoriškai tvirtina, kad "revoliucinė Kapsuko vyriausybė radosi Vilniuje ne revoliuciniu tenykščios darbininkijos veiksmu, kaip dėl tos vyriausybės prisiimto sau vardo kad galima buvo manyti (apie paprastą "evoliucinį" kelią, žinoma, negalėjo būti nė kalbos), tik visuomenei, tiems patiems darbininkams aiškiai iš šalies primesta, kad ir visaip kaip stengėsi ji tai pridengti" ( 1 t. 91 p.). Toliau M. Biržiška dėsto, kad iš socialistų ir darbininkų pusės buvo pritarimo tarybinei santvarkai, bet ne taip sudarytai, kaip kap-sukinė tarybų valdžia. Gal iš paties Kapsuko ir kai kurių jo valdžios žmonių (paties Vaclovo Biržiškos, Vlado Požėlos ir kt.) pusės ir buvo pastangų Lietuvoje organizuoti nors ir komunistinę, bet nepriklausomą valstybę (tą pavyzdžiui, liudija ir Vlado Biržiškos balsavimas prieš Lietuvos ir Gudijos sufederavimą), tačiau tam griežtai pasipriešino Rusijos komunistų partija. Tarp kitų dokumentų "LTSR istorijos šaltinuose" yra paskelbta labai įdomi rezoliucija, kurią priėmė VIII Rusijos komunistų partijos (bolševikų) suvažiavimas 1919 m. kovo 22 d. apie nacionalines komunistų organizacijas. Verta ji ištisai pacituoti, nes ji gerai padeda suprasti sovietinį federalizmą, kuris daugelio, ypač Vakarų politinių mokslų specialistų ir istorikų, visiškai klaidingai suprantamas. Toje rezoliucijoje sakoma: "Šiuo metu Ukraina, Latvija, Lietuva ir Baltarusija gyvuoja kaip atskiros Tarybų respublikos. Taip yra šiuo metu išspręstas klausimas dėl valstybinio (tekste pabraukta) gyvavimo formų. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad RKP (Rusijos komunistų partija) turi, savo ruožtu, susiorganizuoti savarankiškų komunistinių partijų federacijos pagrindu. RKP aštuntasis suvažiavimas nutaria: turi būti vieninga (tekste pabraukta) centralizuota komunistų partija su vieningu CK (Centro komitetu) vadovaujančiu visam partijos darbui visose RT-SFSR dalyse. Visi RKP ir jos vadovaujančių įstaigų nutarimai yra besąlygiškai privalomi visoms partijos dalims, nepriklausomai nuo jų nacionalinės sudėties. Ukrainos, Latvijos, Lietuvos komunistų Centro Komitetai turi partijos sričių komitetų teisę ir yra visiškai pavaldūs RKP CK". ,2 :. 191 p.).

Žinoma, kol komunistų partija yra aiškiai dominuojama iš Maskvos, kaip kad liudija ką tik pacituotas dokumentas, tol visokios kalbos apie valstybinį savarankumą tėra tik tuščios kalbos. Iš Mykolo Biržiškos atsiminimų matytis, kad ligi šios rezoliucijos priėmimo, tarp Lietuvos socialistų ir darbininkų buvo tam tikrų iliuzijų dėl valstybinio savarankiškumo, nors ir bendros federacijos rėmuose. Tos rezoliucijos rėmuose M. Biržiška yra visiškai teisus, sakydamas, kad Kapsuko vyriausybė darė tai, ką Maskva diktavo (1 t. 97 p.).

Aplamai, M. Biržiška laikinosios Kapsuko vyriausybės laikotarpį aprašo su blaiviu supratimu (gal dėl to, kad jo brolis buvo komisaras). Visiškai ne toks atlaidus jis antrajai bolševikų okupacijai 1920 m. liepos m. (nota bene, tai jis rašo jau 1960 m.) ir lenkų okupacijų atžvilgiu. Jis pats savo atsiminimuose rašo: "O dėl to mums, Vilniaus lietuviams, netinka tik piktai apie revoliucinės valdžios laikus atsiliepti. Tiesa, gavome dėl jos nemažai privargti. . . bet ne tik lygindami anuos laikus su vėlesnėm dviem lenkų okupacijomis turime pirmuosius labiau branginti. . . tik ir iš viso randam pirmuosiuose sau ne tik tamsių, bet ir šviesių dienų" (1 t. 105 p. Įdomu, kad prie šios pastraipos, rašytos 1937 m., dabar M. Biržiška randa reikalo išnašoje pridėti: "Suprantama, rašoma dar prieš 1940 m.").

Skaitant M. Biržiškos atsiminimus, ypač antrą tomą, šaltai ir žvelgiant iš istorinės perspektyvos, jo kaltinimai lenkams (iš dalies ir to meto bolševikams), atrodo, sunkiai suprantami. Iš tikrųjų, dabar, išgyvenus visokias daug žiauresnes okupacijas, 1919-1920 m. įvykiai, taip kaip jie pavaizduoti M. Biržiškos atsiminimuose, atrodo greičiau operetiškai. Tada galima buvo išsibarti su okupaciniais organais, galima buvo laikraščiuose gana skaudžiai kritikuoti okupacinį režimą (tiesiog nuostabu, kaip daug toji pati lenkų cenzūra tada praleisdavo, nors M. Biržiška jai nesigaili pačių aštriausių žodžių), galima buvo karo stoviui esant ne tik susižinoti su Kaunu, bet ir galima buvo važinėti iš Vilniaus į Kauną, Varšuvą ir t.t. Skaitant M. Biržiškos okupacinius ano laiko aprašymus išgyvenusiam vėlesnes bolševikų, vokiečių ir kitų okupacijas nejučiomis smelkiasi bendresnė išvada, kad ano laiko visuomenė, išauklėta XIX a. humanistinėje ir liberalinėje dvasioje, negalėjo ir nemokėjo ir į okupuotą kraštą žiūrėti kitokiomis akimis. Reikėjo maždaug dvidešimties metų "auklėjimo", paremto idėjinės, klasinės ir rasinės neapykantos dvasia, kad būtų išaugintas naujas okupanto tipas, kuris savo brutališkumu ir žiaurumu primena daugiau Džingischano ir Tamerlano laikus, negu 1919-20 metus. M. Biržiškos atsiminimai yra gera tokios išvados iliustracija.

Techniškai šiam leidiniui galima būtų prikišti rodyklių nebuvimo ir keisto svetimų laikraščių pavadinimo lietuviško linksniavimo.

Sukurta: Kretingos pranciškonai