|
Parašė Pranas Visvydas
|
 UŽUOLAIDA
Langas, plonyte užuolaida užklotas,
lyg pasakiškas Samarkando skėtis,
mėgina šilko liaunamu prisivilioti
vidudienio apylinkę gėlėtą.
Aš nesiryžtu jos atskleisti. Man gana
žiūrėjimo pro tokį intymų vualį.
Matau, kaip takeliu dainuodama liauna
mergaitė neša lūkesčių krepšelį.
Čia dienos kaip senoj Eladoj.
Jausmus vilioja Pario obuolys.
Ir nuo kalnų atslinkęs ledas
ištirpsta saulėje. Tyli
užuolaida ant lango kaista,
pažėrusi vaizduotei maistų.
OFELIJA
Jaunystėje mylėjau
kiekvienų tavo vardo raidę
ir niekada nesupratau,
kodėl didysis dramaturgas
tragedijų parašė princui . . .
Ne tau, švelnioji nendre.
Juk per anksti turėjai
švelnumų gluosniui atiduoti,
žvaigždėtus žingsnius srovei,
ir pasakyti skliautui
lyriškiausių m y l i u.
Ar tu žinai, neužmirštoji,
kad tavo vardo skambesy
dainuoja ir nūdienės
meilės kliedesys.
LINKSMYBIŲ RATAS
Reikės keliaut prie jūros —
paieškoti minčiai atspirties,
nes vėl nudilintas Linksmybių
parko ratas sukasi, kartodamas
jau nugiedotų žodį: Meilė!
Iš proto varo jo girgždėjimas,
jo smalkės, jo sukeltos dulkės.
Apglušęs verteriškai žiūriu
į besimylinčio jaunimo pulkų,
į žmones, vedančius vaikus
čia pasisukti, į balandžius . . .
Bet kas iš to, kai jos nėra,
kai jos nebus, nebus, nebus . . .
ir šitas ratas niekad nepabus
iš besisukančio letargo.
Tenai ant jūros kranto gal
savijautai nebus tiek vargo.
Stygas įjautrintas gal ten
nutildys erdvę mylinti žuvėdra.
PAKILI VAKARIENE
Vėl vaišinu svečius antikos žodžiais:
Garbinga ir smagu numirti už idealų!
Dalinu sųmonę, pilstau polėkių vynų:
Broliai, už būsimų bandymų tarpsnį!
Ar atlaikys dvasios ir kraujo vienovė ?
Ar žvilgsniui pakaks Pilėnų tvirtybės?
Ar albatrosai padės rytoj išmatuoti,
kiek reikia ryžto vienam pakilimui?
Tik nebandykit lydėti mane į nebūti.
Iš tolo laiminkit nepasiekiamų skrydi
. Sau neieškosiu naudingų golfttromų
Lemties orbitai nereikia nieko.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
