Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
KOREFERATAS PRIE ST. PIEŽOS PASKAITOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. ZALATORIUS   
Gaila, kad mes abu su St. Pieža prieš kongresą buvom taip užsiėmę, kad negalėjom susitikti ir plačiau išsikalbėti. Todėl ir šis pranešimas buvo paruoštas atskirai. Aš teisingai nuspėjau, kad prelegentas Pieža nagrinės būdus ir priemones, kaip lietuviams išgarsėti svetimtaučių, ypač amerikiečių tarpe. Mano kore-feratas bandys sukelti abejonių, ar tokia veikla būtų tiksli ir ar negeriau būtų visus ribotus lietuviškus išteklius ir energiją sukaupti veikimui tarp savųjų.

Pradžioj gal keletą žodžių dėl pačios temos. Kaip žinote, jos pavadinimas taip skamba — "Lietuvos reikalų ir kultūrinių temų kėlimas pasaulio spaudoje". Be gražbylystės tai galima būtų paprastai pavadinti — lietuviška propaganda.

Aptardami propagandą, galėtume pasakyti, kad tai yra vienapusiškas įvykių aiškinimas plačiai žmonių grupei.
Spauda yra tik viena propagandos priemonė. Tendencinė informacija dar gali būti skleidžiama elektromagnetinėmis bangomis, proklamacijomis, knygomis, paskaitomis ir net per tokias kultūrines apraiškas  kaip  teatrą,  muziką  ir  meną.
Seniausi "propagandistai" yra visų religijų misionieriai. Net pats žodis propaganda kilo iš 1622 m. Vatikane įsteigtos "Tikėjimui propaguoti kolegijos".

Kadangi propaganda yra palyginus pigi kovos priemonė, ja gali naudotis ir silpnesnieji, kaip, pavyzdžiui, lietuviai Amerikoje. Lietuvoje, aišku, propaganda yra išvystyta iki augšciausio laipsnio ir tarnauja komunistų kėslams. Ten ji yra partijos monopolis, kontroliuojamas iš Maskvos.

Demokratinėse valstybėse, įskaitant ir šį kraštą, propaganda gali užsiiminėti bet kas. Tiesa, ir čia nuo 1938 m. veikia "Užsienio agentų registracijos įstatymas", bet jis labai liberaliai administruojamas ir lietuviškai propagandai kliūties nesudaro.
Prieš nagrinėjant lietuviškos propagandos tikslus ir naudą, pravartu susipažinti, kaip kiti savo propagandą varo Amerikoje.
Šį kartą komunistų pavyzdžių neimsime.

Štai, pvz., prieš keletą metų įtakingame New York Times dienraštyje vis pasirodydavo kažkokio Rie-gelmano laiškai, girią Tautinės Kinijos vyriausybę. Vėliau paaiškėjo, kad Riegelmanas buvęs Kinijos samdomas ir kaip svetimos valstybės agentas registruotas Teisingumo ministerijoje.

Kitas pavyzdys — 1954 m. buvo sudaryta sutartis tarp Gvatemalos ir John Clement and Associates firmos. Už 8,000 dolerių per mėnesį firmos direktorius Klementas sutiko platinti Gvatemalai palankias žinias. Klementas tuo metu buvo žurnalo American Mercury direktorius.
Kaip pastebėjote, abiem atvejais propaganda suinteresuotos grupės nesiėmė jos tiesiogiai skleisti, bet pasamdė įtakingus vietinius žmones. Respublikonas Riegelmanas vienais metais kandidatavo į New York burmistrus. Tad žinių šaltinio nuslėpimas yra svarbus momentas propagandoje.
žinoma, lietuviai Amerikoje nepajėgia pasamdyti komercinių propagandos specialistų, ir todėl jie naudojasi savo priemonėmis: ALTo informacijos centru New Yorke, keliomis kalbomis leidžiamu Eltos biuleteniu, Lituanus žurnalu, paskaitomis, moksliniais darbais, liaudies meno ir muzikos pasirodymais ir pagaliau gyvu žodžiu.

Tik labai retai kas iš mūsiškių rašo laiškus redakcijoms arba, patys būdami redaktoriai, randa progos Lietuvai prisiminti ir pareklamuoti. Cia geras pavyzdys yra prieš mane kalbėjęs redaktorius Pieža, kuris įvairių lietuviškų sukakčių proga (įskaitant ir šį kongresą) įdeda Lietuvai palankius straipsnius Chi-cago American dienraštyje.

Visos šitos mūsų propagandinės paskaitos, ypač spaudoje, yra tikriausia to žodžio prasme lašas jūroje arba vienišos eilutės tūkstantyj tūkstančių leidinių. Be to, dauguma tų eilučių, atspaustų priemiesčių laikraščiuose su mažu tiražu, krinta kaip grūdai ant smėlio. Mat, kitas sėkmingos propagandos reikalavimas yra, kad ji turi pasiekti ir pasiekti žmones, kurie galėtų propagandos skleidėjams padėti. Aišku, kad, pvz., laiškas Southern Econo-mist laikraščiui Čikagoje nepasiekia nei prezidento Kennedžio ausies, nei Kongreso narių akių, nei valstybės sekretoriaus Rusko rankų.

Taigi mūsų kultūrinė arba darbų propaganda yra pati sėkmingiausia. Jeigu mes patys ką nors didžio su-kursim, tai ne tik kad nereikės mums mokėti už reklamą, bet net mums primokės, kad parodytumėm. Tokie parengimai kaip šokių ir dainų šventės, operų pastatymai, Vasario 16-tosios minėjimai patraukia užsieniečių dėmesį neprašant.

Štai nors ir šio kongeso filmuoti WGN televizijos stoties atstovai atvyko dykai, nes tai didelis dalykas ne tik mums, bet ir Čikagos miestui. Išvada — geriausias būdas palankiai informacijai skleisti yra darni ir vieninga lietuviška veikla.
Dažnai noras prieš kitus pasirodyti yra tik mūsų menkybės kompleksas. Kai nėra turinio, tai norim bent į gražią formą viską įvilkti, ir jei patys netikim, tai bent kitus įtikinti.

Aš čia priartėjau prie centrinio mano referate klausimo, būtent, ko gi mes pagaliau tikimės iš dirbtinės propagandos ? Jeigu ir turėtume milijonus profesionalams propagandistams pasamdyti, jeigu ir sėdėtų bent trys lietuviai redaktoriai kiekviename didesniame pasaulio laikraštyje — kas nuo to pasikeistų? Ar jie išmokytų mūsų vaikus lietuviškai, ar pripildytų sales lietuviškiems parengimams ?

Sakėm pradžioj, norim, kad propaganda iškeltų mūsų kultūrinius laimėjimus ir padėtų išgauti Lietuvai laisvę. Bet kokia mums iš to nauda  ar  paguoda,  jei  koks  airis, lenkas, žydas ar amerikietis pradės lenciūgėlį šokti, kugelį valgyti ar kokią lietuvišką melodiją švilpauti? Mums savos kultūros patiems reikia, o ne kitiems dalinti.

Politinėje plotmėje taip pat valstybės nusistatymo neapsprendžia nei pavienio valstybininko nuotaikos,- nei jo simpatijos tai ar kitai tautinei grupei, o tik tos valstybės interesai — niekas daugiau. Vengrijos sukilimo metu 1956 m. visiems buvo aišku, kur Amerikos ir likusio pasaulio simpatijos buvo. Vengrų reikalai buvo tiek išreklamuoti, kiek tik patys vengrai būtų galėję pageidauti. O kokios politikos Amerika laikėsi ? Tokios, kokia jai pačiai atrodė naudinga — neutralumo.

Taigi jei kultūrinė propaganda neprasminga, o politinė nepasiekia tikslo, tai ar ji mums iš viso reikalinga? Kiekvienas centas ir darbo valanda išleista tokiam tikslui yra atitraukiama nuo tiesioginių lietuviškų reikalų: nuo mokyklų, lietuviškų gimnazijų, knygų leidimo, nuo lietuviškų namų statybos ir laikraščių.

Ar netiksliau būtų "propagandą" skleisti savo tarpe? Sustabdykim vis didėjantį nutautėjimą, kuris mums, lietuviams, nieko kito nereiškia kaip mirtį. Jei pasisektų, tik tada pradėkime galvoti apie pasigyrimą svetimtaučių tarpe.

Pačioj lietuviškoj spaudoj informacija stipriai šlubuoja. Laikraščiuose sunku rasti kruopelę tiesos, lietuviško gyvenimo atspindžio, tarp kalnų polemikos ir asmeninių vedamųjų, štai kur reikalinga propaganda   ir   lietuviškų   reikalų   kėlimas.

Kartais atrodo, kad tas noras "kelti Lietuvos reikalus" yra tik dar vienas nutautėjimo simptomas. Stiprios tautos ir grupės dirbtinai savo vardo nekelia. Ar ne lemtingas tai ženklas, kad senoji emigrantų karta Amerikoje nesistengė pasirodyti prieš kitus, bet vedė savitą gyvenimą parapijose ir draugijose. Jie ir nenutautėjo. Tuo tarpu jų vaikai ir "dipukai", besistengdami parodyti čiabuviams savo lietuviškumą, amerikonėja kas dieną labiau ir labiau.

Noriu dar pakartoti — mums reikia augšto lygio lietuviškos spaudos ir radijo, knygų ir koncertų, organizacijų ir pavyzdingų šeimų. Užsieniečiai, jei nori apie mus informacijos, tegul kreipiasi. Mes juos su europietiškų mandagumu priimsime ir į jų klausimus atsakysime. O  jei   nenori  —  apsieisime  ir  be jų.
 










 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai