Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VISIEM ŽM0NĖM AŠ ATVĖRIAU SAVO SIELĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė L. Andriekus, O.F.M.   


POPIEŽIUS JONAS XXIII

Birželio 3 d. per Vatikano radiją suskambo liūdni žodžiai: "Mirė vyriausias Bažnyčios ganytojas Jonas XXIII. Gerasis popiežius užgeso pamaldžiai ir giedriai Vatikano rūmuose, priėmęs paskutinius sakramentus."
Tuo ir baigėsi keturių dienų mirštančio žmogaus agonija, kurią giliai išgyveno visas pasaulis. Tai pirmas atvejis, kad taip visuotiniai apgailimas Katalikų Bažnyčios vadas. Merdint Jonui XXIII, verkė minios ne tik šv. Petro aikštėj Romoje, bet ir kitų didmiesčių bei kaimų šventovėse. Ypač nuostabu, jog tą atsiskyrimo skausmą patyrė visų religijų žmonės. Iki šiol negirdėta, kad už merdintį popiežių savo dievnamiuose viešai melstųsi pravoslavai, protestantai, žydai. Atrodo gal keista, jog ir netikintieji dalyvavo toje visuotinėje širdgėloje. O popiežius Jonas, kartkartėmis atsibusdamas iš mirtinės agonijos, su didžia meile laimino visus, aukodamas savo skausmą už Bažnyčią ir pasaulio taiką. Kažin, ar gali kas labiau sujungti žmoniją į vieną šeimą, kaip tokia dramatinė mirtis. Gal todėl ją taip ir prailgino Augščiausias. Pagaliau, kai jau siela atsiskyrė nuo kūno, kažkaip lengviau atsiduso pasaulis, nes iš tiesų jau lyg per ilga atrodė mirties agonija, per skaudi kentėtojo auka, per gilus stebinčiųjų gailesys . ..

Skausmo ženkle vyko ir Jono XXIII laidotuvės. Į jas 58 valstybės atsiuntė savo oficialius atstovus Romon. Jungtinėse Tautose ir daugelyje sostinių buvo iškeltos gedulo vėliavos. Šio popiežiaus didžioji idėja — krikščionių bei visos žmonijos vienybė — į pačias viršūnes tapo iškelta jo mirtim ir laidotuvėm.

Kai 1958 m. rudenį popiežium buvo išrinktas kardinolas Roncalli, kuris pasivadino Jonu XXIII, per daug didelio entuziazmo nesimatė. Pijaus XII ryški asmenybė, beveik per dvidešimt valdymo metų buvo giliai paveikusi religinį ir pasaulinį gyvenimą. Kai kam atrodė, kad nėra tokio žmogaus, kuris galėtų stotis jo vieton. Bet kard. Roncalli to nepaisė. Jis jautė Augščiausiojo ranką, kuri jį vedė į šv. Petro sostą jau vėlyvoje senatvėje. Kai po išrinkimo kardinolų kolegijos dekanas paklausė, ar sutinka būti popiežium, jis atsakė: "Jautimas skurdo ir menkystės pateisina mano sąmyšį. Bėt kardinolų balsavime įžvelgdamas Dievo valios ženklą, aš sutinku ir lenkiu galvą kartybių kielikui bei kryžiaus naštai." Našta tikrai sunki žmogui, baigiančiam 77 m. amžiaus. Paprastai tokiuose metuose jau seniai išeinama į poilsį. Tačiau tame kard. Roncallio sutikime būti popiežium visų labiausiai ir išryškėja nuolankumas, drąsa ir meilė Bažnyčiai, kuriai jis pasiryžta vadovauti, tapdamas pusės milijardo katalikų tėvu. Viešpats tas jo dorybes įvertino su kaupu. Jonas XXIII per labai trumpą popiežiavi-vo laiką tampa net visos žmonijos tėvu, kuri jį sūniškai pripažįsta, vertina ir vaitoja netekusi. Dar nesuėjus penkeriems metams, tas Jono XXIII išrinkimas jau laikomas vienu iš didžiųjų Apvaizdos ženklų pasaulio dvasiniame kely.

Ateities istorikai gal neturės per daug vargo, aprašydami šio nepaprasto popiežiaus žygius, nes jie apima trumpą laikotarpį, yra labai ryškūs ir pradėti tinkamą valandą. Žinoma, bus darbo analizuojant Visuotinio Bažnyčios Susirinkimo staigią idėją, šakotus planus, iškilmingą atidarymą,
 
posėdžius, komisijas, diskusinę medžiagą ir pagaliau, bent laikinai, mirties nutrauktą tą milžinišką užsimojimą. Istorikai iškels Jono XXIII mostą, praplečiant kardinolų kolegiją net iki 80 narių ir pirmą kartą įjungiant į ją negrą, japoną, filipinieti. Bus rašoma apie jo didžiąją viziją — suvesti visi:s krikščionis vienybėn, kuri daugeliui dar šiandien atrodo vtopiška; apie dvi žymiąsias enciklikas: Mater et magistrą ir Pacem in terris. Istorikai, be abejo, užsimins ir apie šio popiežiaus atsargų kontaktų jieškojimą su komunistinėm valdžiom, siekiant išgauti palengvinimų savo pavergtiems sūnums. Bet visų sunkiausiai bus aprašyti popiežiaus magišką jėgą, patraukiant į save [vairių luomų bei pakraipų žmones. Tokia širdis, kuri nerimsta Vatikano rūmuose ir, griaudama tradicines užtvaras, veržiasi į kalėjimus, ligonines, prieglaudas; kuri su ta pačia meile apglėbia tikinti ir netikintį žmogų — yra sunkiai aprašoma. Ir užtai, kai tokia širdis sustoja plakusi, raudoja visi jau be pažiūrų skirtumo. Jono XXIII gyvenimas ir mirtis paliko gilią žymę žmonijoje — žmonija tapo geresnė, nes buvo pamokyta, kaip reikia kilniai gyventh.ir didvyriškai mirti.

Jonas XXIII žinojo, kad suvesti krikščionis vienybėn neužteks jo amžiaus. Tos kliūtys, kurios atitolino nuo Katalikų Bažnyčios jos vaikus, per ilgus šimtmečius nėra sumenkėjusios. Joms nugalėti taip pat bus reikalingi šimtmečiai. Tačiau delsti nebegalima. Patogesnio laiko gi pradėti krikščionių jungimą vargu įmanoma sulaukti. Komunizmo grėsmė visoms religijoms, ypatingai krikščioniškosioms, stato gyvybinį klausimą: arba dabar, arba niekad. Jono XXIII nuolankumas, drąsa ir meilė čia yra, lyg kokie paslaptingi raktai į šimtmečiais užtrenktus religinių nesantaikų labirintus. Savo drąsa popiežius, lyg tas gerasis Evangelijos ganytojas, pirmas eina jieškoti paklydusių, nežinodamas tikrai, kokių nemalonumų turės patirti. Savo nuolankumu jis, kaip Bažnyčios galva, dalinai prisiima kaltę dėl religinių suskilimų. Savo meile jis priglaudžia kiekvieną, nežiūrint, kaip toli kas yra nuklydęs. Padvelkus tokiai dvasiai, prasideda įdomios piligriminės kelionės iš Anglijos, Škotijos, Amerikos, Vokietijos ir kitur pas šv. Tėvą. Keliauja protestantų bažnyčių vadai, prieš amžius ekskomunikuoti. Dabar jie ryžtingai eina pas Katalikų Bažnyčios galvą su keistom savo luomo insignijom ir su tikėjimu, kad tokios kelionės yra prasmingos. Ar tai būtų buvę įmanoma prieš 100 ar bent prieš 50 metų? Ilgai reikėjo laukti, kol išmušė pasiilgtoji valanda. Popiežius Jonas XXIII buvo laimingas, nugirdęs jos tylų balsą. Jis padarė tokį lemtingą šuolį pirmyn, kad nebėra jau grįžimo atgal. Jonas XXIII pramynė taką į visų krikščionių vieningą ateitį, kuriuo dabar neišvengiamai turės žygiuoti jo įpėdiniai. Visuotinė krikščionių sandora greičiausia taps pagrindine ateities popiežių veiklos dalim. Itin įspūdingi buvo mirštančio šv. Tėvo paskutiniai žodžiai: Ut omnes unum sint — kad visi būtų viena. Jų niekad negalės užmiršti nei katalikai, nei pravoslavai, nei protestantai.

Žinoma, Jonas XXIII amžiną paminklą sau pasistatė, suorganizuodamas visuotinį Bažnyčios susirinkimą. Per tokį trumpą laiką paruošti susirinkimo planus, išjudinti viso pasaulio augštąją hierarchiją, sukelti atitinkamą nuotaiką milijoninėje katalikų bendruomenėje, įtikinti abejinguosius, palankiai patraukti net kitų religijų narius — reikia milžiniškos jėgos. Jonas XXIII jos nuolat šaukėsi iš augštybių. Bet ir čia daug reiškė jo drąsa, nuolankumas ir meilė. Katalikų Bažnyčios pritaikymas atominiam amžiui ir jos su-artinimas su kitomis krikščionių grupėmis buvo pagrindiniai visuotinio susirinkimo motyvai, kuriems iškelti Jonas XXIII nesigailėjo savo jėgų. Uždavinys buvo įvykdytas — susirinkimas pradėtas, pagrindiniai motyvai iš pat pradžios laimingai užgriebti.

Šis susirinkimas pateikė progą atvirai išsikalbėti pasaulio vyskupams visom religinėm temom. Ten jie buvo net skatinami diskutuoti, kaip geriau liturgiją bei pastoraciją pritaikinti dvidešimtam amžiui. Tose diskusijose išryškėjo daugel dalykų. Visuotinis susirinkimas laikytinas didžiausiu istorijoje augštosios bažnytinės hierarchijos susiartinimu, betarpiška idėjų komunikacija, sutartiniu žingsniu į dvasinį atsinaujinimą. Pagaliau šis susirinkimas visam laikui sugriovė tarp kitatikių įsivyravusį priekaištą — esą, Katalikų Bažnyčios valdyme vyskupai neturi jokio balso. 40 stebėtojų, atstovaujančių 17-kai krikščioniškų religinių bendruomenių, patyrė, jog taip nėra. Jie aiškiai pamatė, kad svarbiais atvejais Katalikų Bažnyčioje diskusijos yra galimos ir branginamos, nors žinoma, diskusinių išvadų į-gyvendinimas priklauso nuo popiežiaus valios.

Jungtinių Tautų generalinis sekretorius U Thant, Jonui XXIII mirus, pareiškė: "Pasibaigė labai kilnus gyvenimas ir augščiausių humaniškų dorybių dvasia paliko mus. Nors Jonas XXIII buvo Katalikų Bažnyčios galva, jis paskutinėje savo enciklikoje "Pacem in terris" prabilo į visą žmoniją, išreikšdamas savo tikėjimą individo verte, pagrindinėm žmogaus teisėm ir tikra tarptautine tvarka."

Toje enciklikoje gi šv. Tėvas štai dar ką buvo įrašęs: "Visiem žmonėm aš atvėriau savo sielą". Užtai ir visi žmonės jį taip labai pamilo ir taip gailiai apraudojo.
L. Andriekus, O. F. M.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai