Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ POLITINES VIENYBES IR STRATEGIJOS KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VACLOVAS CIŽIŪNAS   
I
Kai "Naujosios Romuvos" žurnalo redakcija paskelbė 1939 metų pradžioje anketą lietuvių tautos charakterio, kūrybinės individualybės ir Lietuvos ateities klausimais, buvo susilaukta visos eilės šviesuomenės atstovų atsakymų, trumpesnių ir ilgesnių, bet visumoje labai būdingų ir įdomių. Atsakymai buvo spausdinami "N. R." žurnale, pradedant Nr. 14-15 (balandžio mėn.) ir baigiant Nr. 25-26 (birželio mėn. 25 d.). Pirmaisiais anketos atsakomaisiais straipsniais atsiliepė Vydūnas ir prof. St. Šalkauskis. Labai būdingi abiem autoriam jų straipsnių baigiamieji žodžiai.

Vydūnas baigia savo samprotavimus tokiu ramiu, skaidriu sakiniu: "Sąmoningėjęs tam, kokia galia tautoje veikia, lietuvis galės sėkmingai auginti savo asmenybėje ir bendruomenėje visa, kas gera, tauru, kas jį padaro žmoniškiausiu žmogumi, ir vengti kas tam priešinga".

Šalkauskis nedidelį trečio atsakymo skyrelį "Kaip vaizduojuos Lietuvos ateitį" baigia šitaip:
"Mums reikia priešvergovinės apsaugos lygiai tokio pat laipsnio, kaip ir priešlėktuvinės apsaugos: paskutinės, kad išlaikytume savo fizinę gyvybę, pirmosios, kad išsaugotume moralinę gyvybę; bet, deja, ir viena ir antra neišėjo dar iš gimimo stadijos. Toliau jau norėčiau ne kalbėti, bet rėkti. . .".

Šie žodžiai buvo tarti tais laikais, kai autoriteto ir susiklausymo principai visą tuziną metų buvo kalami ir skelbiami visuomenei vieno ir to paties valios ir galios šaltinio, tačiau nebuvo padarę tos pačios visuomenės nei vie-ningesne, nei labiau palankia ir klusnia autoritetui, nei, pagaliau, tinkamiau pasirengusia sutikti jau akivaizdžiai artėjusią didžiųjų kaimynų grėsmę. Ką turėjo galvoje prof. St. Šalkauskis, norėdamas net "rėkti" dėl abiejų apsaugų primityvumo, kaip jis suprato priešvergovinę apsaugą moralinei tautos gyvybei išlaikyti, galima numanyti kad ir laiko tolumoje. Jis neabejojamai gerai pažino savosios tautos, ypač jos jaunimo, entuziazmą nepriklausomą valstybę kuriant, tikėjo tautos galia fiziškai ir dvasiškai
--------
1 Straipsnis diskusinis. Ta pačia tema iš kito taško — žr. D. Jasaičio straipsnį šio nr. apžvalgoje. Red.
----------
stiprėti ir ryškinti kolektyvinę tautos individualybę. Jis taip pat matė, kaip buvo žlugdomas vidinis tautos dvasios dinamizmas, taip dar jaunas ir gležnas kūrybinėse pastangose ir vis dėlto ryžtingas lemiamose valandose; žlugdomas vadinamo autoritetinio režimo, siekusio vienašališkai suprastos ir gremėzdiškai vykdytos tautos jėgų konsolidacijos. "Kas yra užvaldęs mūsų gyvenimą? Ogi stoka moralinio bei teisėto autoriteto; principų bei pažiūrų sunykimas; asmens laisvių negerbimas; visuomeninių idealų paniekinimas" — šitaip kalbėjo St. Šalkauskis ateitininkų kongrese 1930 metais Kaune, dar devyneriais metais anksčiau prieš atsakysiant minėtą "N. R." anketą. Nei šios anketos, nei ^jarof. K. Pakšto, nei abiejų buv. Lietuvos prezidentų, dr. K. Griniaus ir A. Stulginskio, nei stipriai pričiauptos opozicinės spaudos, net ir boikotu bruzdėjusių Suvalkijos ūkininkų balsai nebuvo pairomi valią ir galią turėjusių, savivališkai ir apgaulingai pasišovusių atstovauti ir vadovauti tautai.

Šiandien artėjame prie šimtmečio ketvir-ties nuo anų lemtingų mūsų tautai laikų, kai barbariškoji didžiųjų kaimynų veidmainystė ir apgaulė išplėšė Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę. Tauta kenčia vilkdama atėjūnų uždėtą jungą, ir vėl "naktis be aušros", tik dar tamsesnė, laiko užgulusi Lietuvos padangę. Toli nuo tėvynės atsidūrusi ir plačiai pasaulyje išsisklaidžiusi lietuviškoji išeivija nepaliovė jautusis tos pačios lietuvių tautos dalimi. Su labai menkomis išimtimis, vergiškai smilkančiomis ir tarnaujančiomis Maskvai, mūsų išeivija pakankamai aiškiai nusivokia padėtyje ir stengiasi padėti tautai nusikratyti atėjūnų jungu.

Išeivijos pagalba pavergtajai tautai vykdoma organizuotais ir neorganizuotais būdais. Tie būdai yra tiek seni ir išmėginti, kaip sena pati lietuviškoji išeivija. Neorganizuoti būdai daugiausia reiškiasi individualiais medžiaginės pagalbos pavidalais, teikiamais šiek tiek prasikū-rusių išeivių likusiems tėvynėje artimiesiems. Suprantama, kad tokia parama kartu su ją lydinčiu nusirašinėjimu turėjo ir tebeturi taip pat ir nemenkos moralinės reikšmės. Organizuoti pagalbos būdai savo kilme kiek vėlesni už pirmuosius, bet įvairesni savo pavidalais ir poveikiais. Juk lietuviškoji išeivija, jau pat pradžioje griebusis šviestis  laisvės šalyje,  nepamiršo padėti šviestis broliams tėvynėje. Amerikos lietuvių periodinė spauda, kaip ir pradėtos leisti įvairios knygos, buvo konkretaus Amerikos lietuvių ir tėvynėje likusių lietuvių inteligentų bendradarbiavimo vaisiai. Jie buvo tie pragiedruliai anos "nakties be aušros" metu Lietuvoje. Politinių žygių, kaip protestai dėl Kražių skerdynių ir lietuvių skyriaus įrengimas pasaulinėje Paryžiaus parodoje 1900 metais, taip pat buvo anų laikų organizuoto bendradarbiavimo pavyzdžiai. Vėliau visi žymiausi lietuvių kultūriniai žygiai tėvynėje iki pirmojo pasaulinio karo vyko jau stipriau organizuotos, nors ir labai susiskaldžiusios, išeivijos pagalbos dėka. Grynai politinė išeivijos veikla, prasidėjusi su I pasauliniu karu, nenutrūko iki pat mūsų dienų. Žygiai kovojant dėl Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, politinės užuominos Pirmojo Pasaulio Lietuvių Kongreso metu (1935 VIII 11-17 Kaune), vėliau Amerikos Lietuvių Tarybos įsikūrimas 1940 m., jos žygiai JAV vyriausybės sluogsniuose ir pirmieji kontaktai su išeivijoje atsidūrusiu Vyriausiuoju Lietuvos Išlaisvinimo Komitetu liudija, kaip Amerikos lietuvių išeivija gyvai dalyvavo ir dalyvauja lietuvių tautos kovoje dėl laisvės.

Yra tačiau mūsų išeivijoje tokių reiškinių, kurie šaukte šaukiasi neatidėliojamo, rimto ir griežto posūkio į naujas vėžes. To posūkio reikalauja senai pribrendęs glaudesnės ir veiksmingesnės tautinės vienybės klausimas. Tiesa, negalima sakyti, kad politinėje kovoje dėl tautos laisvės, kaip ir daugumoje kultūrinių žygių, mūsų visuomenė būtų nevieninga. Tokio susiskaldymo, kokį seniau pergyveno JAV lietuvių išeivija, dabar nėra. Visa milžiniška mūsų išeivijos dauguma laisvame pasaulyje pakankamai vieninga, veikli ir ryžtinga Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės klausimu. Tačiau visos išeivijos balsui reikšti, jos kovingumui kelti ir stiprinti pasigendama vieningos vadovybės. Pasigendama jau senai, tik vėlesniu metu vis dažniau ir stipriau keliamas ir nagrinėjamas vienybės reikalas tiek spaudoje tiek ir specialiai organizuotose viešosiose diskusijose.

Tebūnie leista čia, šio garbingo kultūros žurnalo skiltyse, pasireikšti balsui žmogaus ne-politiko, tik retais atvejais praeityje rašiusio spaudai politinėmis temomis, mintys, kuriomis n rimą dalintis su žurnalo skaitytojais daugeliui jų nebus naujos. Nėra jos (deja, ir negalėjo būti) gilesnių studijų išdava. Tai tėra tik pergyventų ir pergyvenamų tautinių ir tarptautinių j vykių refleksijos. Šių eilučių autorius supranta, kad norima panagrinėti autoriteto ir susiklausymo problema išeivijoje yra žymiai painesnė, negu tėvynėje buvusi, nes ir visos žmonijos politinė padėtis, kaip ir jos moralė, yra labai pakitėjusi. Todėl ir visų išeivijos politinių bei kultūrinių uždavinių planavimas ir vykdymas yra taip pat žymiai sunkesnis. Dėl tų pat priežasčių ir vydūniškasis optimizmas bei ramumas, vertinant mūsų išeivijos visuomeninius reiškinius, nėra visais atvejais įmanomas. Dėl daugelio tų reiškinių tenka jau rėkti, kaip kad St. Šalkauskiui norėjosi tautos tragedijos išvakarėse.

2
Antrasis pasaulinis karas, kilęs tarp demokratinių kraštų ir brutalaus nacionalsocialistinio bei fašistinio totalizmo, savo esmėje buvo ideologinis karas. Tačiau karą laimėjusi pasaulinė demokratija fatališku būdu buvo įsigijusi talkininką, ne menkiau totalistinį ir beatodairiškai antidemokratinį bolševizmą. Iš to gimė nauji priešingumai, suskaldę pasaulį į dvi, kas kartą griežčiau "šaltojo karo" priemonėmis kovojusias, ideologines stovyklas. Kad tie priešingumai yra tikrai ideologinio pobūdžio, matome jau iš fakto, kad vakarų demokratinėje stovykloje nuo senai egzistuoja organizuota Maskvos raudonųjų valdovų ekspozitūra — komunistų partijos, pasirengusios kiekvienu atveju paremti Rytų "progresyvinės demokratijos" pastangas. Betgi ir už geležinės uždangos rezistencinis judėjimas niekad nebuvo ir dabar nėra nutrūkęs. Ten didelė kiekvienos kultūringos ir laisvę mylinčios tautos dauguma laukia išsivadavimo valandos, pasirengusi visomis išgalėmis įsijungti į ginkluotą kovą už tikrosios demokratijos idealus ir savo pačių laisvę, jeigu prie tokios kovos būtų prieita. Šitokio reiškinio nėra buvę senovės dinastinių ar 19-jo amžiaus tautinių bei imperialistinių varžybų ir karų laikais.

Tačiau mums, lietuviams ir kitiems Pabaltijo tautų kaimynams, ir šitoje pasaulinėje situacijoje yra ypatingas požiūris. Mes neturime jokių iliuzijų dėl galimo kurio taikingo ir teisingo šių dviejų priešingų ideologijų konflikto sprendimo. Net jeigu toks sprendimas ir būtų surastas vienos pačios taikos dėliai, bet paneigiant Atlanto Chartoje paskelbtuosius laisvės visoms pasaulio tautoms dėsnius, mes žinome, kad jo padariniai nepatenkintų nei vienos iš ginčo pusių, o tokio sprendimo sukurtoji taika būtų nepatvari. Savo kailiu patyrėme, kad kraštutinė bolševizmo netolerancija ir veržlus fanatizmas Sovietų Sąjungos vidaus politikoje ištisai ir be atodairos jungiamas su tradicine, dar carinės imperijos praktikuota ekspansija į kaimyninių tautų gyvenamuosius plotus ir kultūras. Skirtumo esama dabar tik metodų srityje: ką carinė biurokratija vykdė su chaotišku veržlumu, brutaliai, bst nenuosekliai ir su šiokia tokia teisine priedanga, bolševizmas vykdo su rafinuotu žiaurumu, planingai ir be jokių teisinių skrupulų. Tcdėl ir skriaudų, rusų caro valdžios padarytų lietuvių tautai praeityje, negalima lyginti su nuostoliai;, kurių lietuvių tauta patiria iš bolševizmo dabar: tie nuostoliai mums turi lemiamos reikšmės tiek tautos fizinio išlikimo, tiek sąmonės turinio atžvilgiais. Tų nuostolių išdavoje tauta yra atsidūrusi ties klausimu: būti ar nebūti, gyventi kada nors artimoje ar tolimesnėje ateityje savitu nepriklausomu gyvenimu, ar uždusti visa niveliuojančio slaviškai - mongoliškojo bolševizmo katile?

Šiandien mums nepakanka fakto, kad esame liudininkai perversminių įvykių pasaulyje, tokių įvykių, kurie arba atvers žmonijai duris į naują dar nepatirtos gerovės ir pažangos epochą, arba nugramzdins ją į begalinio vargo, visuotinio nužmogėjimo ir tiranijos chaosą. Kad antroji galimybė neįvyktų, reikalinga visuotinė gerojo prado mobilizacija, pasauliniu mastu organizuotas pasipriešinimas blogiui. Būdami patys benamiai emigrantai, mes negalime lemiamai paveikti nei viešosios pasaulio opinijos, nei, juo labiau, įvykių raidos. Tačiau mes patys turime įsisąmoninti mūsų pačių vietą ir vaidmenį pasauliniame demokratijos fronte, o taip pat mūsų organizuoto įsijungimo į kovą reikšmę tėvynės atvadavimui.

Kokia yra ta mūsų vieta demokratiniame fronte prieš bolševizmą? Juk esame, kaip minėta, menki savo skaičiumi ir jėgomis, kad galėtume būti lemiamoji jėga kovoje už pasaulio teisingumą, už visų tautų laisvę ir teisę politiškai ir kultūriškai augti ir tarpti savo tėvų žemėje. Lietuvių tautos kovoje dėl laisvės jos vaikų, kur jie begyventų — tėvynėje ar emigracijoje — vaidmuo yra pirmaeilės reikšmės, suprantant kovą plačiausia prasme.

1918-20 metais buvo atkovota Lietuvos nepriklausomybė tik pačios lietuvių tautos pastangomis ir kruvinomis aukomis. Palanki politinė situacija anuo metu buvo tik pagrindas tautos pastangoms ir kovai dėl nepriklausomybės. Dabartinė politinė situacija lietuvių tautai yra žymiai nepalankesnė, todėl ir grąžinti pagrobtąjį suverenumą, kai po tėvynės dangumi egzistuoja Maskvos durtuvų sukurta ir tvarkoma Tarybų Lietuva, bus žymiai sunkiau, negu 1918-20 metais. Šiuo metu visa mūsų nepriklausomybės byla yra maža dalelė milžiniškos politinės pasaulio bylos ir, galbūt, militarinio konflikto tarp abiejų bylos pusių.

Jeigu ligi šiolei mes buvome mūsų pačių byloje su pasauline neteisybe daugiau tylūs liudininkai, labai greitai gali tekti mums kaltintojų ir jieškovų vaidmuo. Ir čia yra atsakymas į pirmiau iškeltą klausimą apie mūsų vaidmenį demokratiniame fronte. Tačiau kad taptume tokiais kaltintojais ir jieškovais, reikia mums patiems pasitikrinti, kiek esame stiprūs ir vieningi savitarpyje, kaip gerai pasirengę būti žodžio ir žygio kovotojais už savo tautos ateitį, už jos teises būti laisva ir nepriklausoma. Lietuvių tauta nuo pat jos nepriklausomybės užgniaužimo 1940 metais yra nuolatinėje karo padėtyje, nors ir ne visą laiką su ginklu rankoje. Politinė kova ne mažiau reikšminga už ginklo kovą. Pagaliau, gyvenamasis metas naikina ribas tarp vienos ir kitos kovos formos. Nusistojusi Klausewitzo pažiūra į karo ir politikos santykį ir dabar nėra pasenusi. Atvirkščiai, dabartinis "šaltasis karas" tik pagilina ir praplečia Klausewitzo dėsnį, kad ginkluotasis karas tėra tik politikos tęsinys, vykdomas ginklo pagalba. "Šaltojo karo" forma buvo nežinoma Klausewitzo laikais. Dabar ji tapo nauja tarpine forma tarp diplomatinės kovos ir ginkluoto konflikto. Tačiau šaltasis karas visą laiką ėjo pavojinga kryptimi ir turėjo tendenciją kaisti. Pagaliau turėjome ir tebeturime pasaulyje gerokai "įkaitusių" šaltojo karo vietų, kuriose vyko ir tebevyksta tikras karas tarp dviejų ideologijų bei valdymosi sistemų. Tokio karo židiniais buvo Graikija, Indokinija (Vietnamas), Korėja, Laosas, Kuba ir t.t. Korėja labai vaizdžiai parodė, kokioje padėtyje atsidūrė Jungtinės Tautos, turėdamos savo narių tarpe milžiniškai apsiginklavusį pasaulinio masto sąmokslininką, su kuriuo tenka neoficialiai kariauti ir, nežiūrint to fakto, tartis visuose JT posėdžiuose bei specialiose konferencijose pasaulio taikos ir gerovės klausimais kaip su lygiateisiu partneriu. Jungtinės Tautos šiuo metu primena Romos respublikos senatą I-me šimtmetyje prieš Kristų, Katilinos sąmokslo metu. Deja, JT plenumo ar komisijų posėdžiuose vis dar nesigirdi mūsų laikų Cicero balso, šaukiančio pasaulinį senatą pažinti tikrąjį moderniojo Katilinos veidą, suprasti jo tikslus ir surasti būdą jo sąmokslui išardyti. Galima ir kitaip padėtį vertinti: sąmokslas jau beveik visų demokratinio pasaulio politikos vadų suvokiamas, bet jam suvaldyti jau neberandama kitų priemonių, kaip ginklavimosi lenktynės su pačiu sąmokslininku ir drąsesnių sprendimų atidėliojimas, iki mūsų laikų Katilina išdrįs pats pirmas smogti savo idėjiniams priešams. Štai šitos aplinkybės turi skatinti   mūsų  tautinę  bendruomenę   ir  kiek-

H. I. Žmuidzinienė               Trojos arkliukas (tempera)

vieną paskirą sąmoningą tautietį laikyti savo jėgas parengtyje.
Kaip reikėtų suprasti tokią parengtį? Jau buvo minėtas reikalas giliau įsisąmoninti mūsų vaidmenį, kurį lemia mūsų padėtis už tėvynės sienų. Esame juk lietuvių tautos ekspozi-tūra laisvame nuo bolševizmo pasaulyje. Esame tie, kuriems likimas lemia būti mūsų tautos nelaimės šaukliais, kaltintojais ir liudininkais byloje su raudonąja barbarija. Ta byla čia pat, mūsų akyse, virsta kova tarp dviejų skirtingų dvasinių pasaulių, dviejų nesuderinamų žmogiškosios buities formų. Atsidūrę vakarų kultūros pasaulyje, tradicinės, amžių bėgyje iškovotos, individo laisvės atmosferoje, mes negalime nesijungti į kovą su euraziniu totalizmu, užgulusiu mūsų tėvynę, o įsijungę turime ir kovoti žymiai aistringiau, negu kas kitas laisvame pasaulyje. Toji mūsų parengtis turi būti tiek dvasinio, tiek ir medžiaginio pobūdžio. Ji turi apimti abiejų lyčių, visokio amžiaus ir į-vairių profesijų tautiečius pagal paprastą "suum ąuiąue" dėsnį. Kiekvienas savo indėlį į kovos gretas ir arsenalus dėdami, kiekvienas savo poziciją ir pareigą žinodami, be murmėjimo ir išsisukinėjimo turime rikiuotis į kovos frontą.

Tačiau žinoti savo pareigą ir vietą kovos fronte galima tik tuo atveju, kai mūsų pačių baras tame fronte bus gerai organizuotas, tvirtais širdžių, protų ir valios pastangų ryšiais sujungtas. Bet ir to dar negana. Tenka tirti ir pažinti patį kovos frontą, jo vyriausias rikiuojančias jėgas abiejose kovos pusėse, tų jėgų ir visuomeninių srovių stiprybės ir silpnybės žymes ir jų poveikius kovos eigai. Toks pažinimas ir kartu su juo vykdomas mūsų kovos baro įrikia-vimas į visuotinės kovos dėl viso pasaulio tautų laisvės frontą yra pagrindinis mūsų vadovaujančių išeivijos veiksnių uždavinys.

3
Politinė dabartinės žmonijos padėtis yra klaiki savo negalia išeiti iš žiaurių ideologinių varžybų taikingų derybų ir susitarimų priemonėmis. Žmoniją skaldanti ideologinė kova nuolat gresia milžiniško karinio konflikto sprogimu, kurio išdavoje būtų sunaikinta jei ne visa, tai bent labai didelė žmonijos dalis su jos visa kultūra ir civilizacija. Toks sunaikinimas paliestų kaip tik labiausiai civilizuotus kraštus. Šioji grėsmė dar tuo ypatinga, kad viena kovojančių fronto pusių duoda milžinišką ginklą šaltajame ideologiniame kare — baimę. Baimė būti sunaikintiems ginkluoto konflikto metu, išnaikinti iš pasaulio žemėlapio ištisas tautas, paversti ištisus žemynus plotais be gyvybės žymių paraližuoja vakariečių politikos vadų valią ir ryžtą. Tą baimę uoliai ir be paliovos naudoja viena kovos fronto pusė, kuri savo valdomoje žmonijos dalyje laiko rankose visus mygtukus kruvinam konfliktui pradėti, kurios žinioje ir valioje yra visa be išimties žmonių masių informacija, švietimas — auklėjimas ir, pagaliau, net fizinis egzistavimas. Nuo pat antrojo pasaulinio karo pabaigos iki pat šių dienų palengva susidarė ir išplito ypatinga dvasinė atmosfera laisvame vakarų pasaulyje. Ją formavo ir tebeformuoja vadovaujančiojo demokratinio (plačiąja prasme) elito nuotaika ir nusistatymas, kad kartą žmonijos laimėtos didžiosios etinės, socialinės ir politinės vertybės, kaip a. individo laisvė, tolerancija, lygybė prieš įstatymus, demokratinis valdymasis ir pan., gali ir turi būti apgintos ir laimėtos be visuotinio karo ir atominių ginklų panaudojimo rizikos. Šitokia rizika gąsdina pasaulinės demokratijos vadus, tad jie eina derybose su aiškiu priešu taip toli ir tokiu keliu, kokį pasirenka priešas, tik ne jie. Tik demokratinio elito tarpe galėjo gimti net "pasidavimo teorija", gerokai plačiai diskutuota anglų visuomenėje.

Ši teorija gimė Anglijoje 1957 m. pabaigoje ir 1958 m. pradžioje. Nuo tada ši teorija buvo persimetusi į kitus laisvojo pasaulio kraštus ir ten plačiai diskutuota; ši diskusija bene geriausiai sutraukiama į esmę ir visumą dviejų britų profesorių pasisakymais Londono spaudoje. Profesorius Bertrand Russell (garsus filosofas, šiais laikais dar garsesnis savo kraštutiniais pacifistiniais išsišokimais) laiške Londono "Times" 1958 m. kovo 6 d. pareiškė: "Viltis apginti Vakarus vandenilio bombomis yra iliuzija, nes šio ginklo panaudojimas būtų savižudybė. . . Galutiniu atveju kapituliacija prieš komunizmą yra mažesnė blogybė negu karo rizika. . . Komunistų laimėjimas nebūtų didesnė nelaimė, negu žmonijos gyvybės išnaikinimas".

Į tokį prof. Russelio pasisakymą atsiliepė prof. Sidney Hook taip pat "Times" dienraštyje: "Jei žmonių laisvė yra pavojuje, bet koks dalyvavimas žaidynėse su Kremliumi, blefuojančiu mus pasiduoti atominės grėsmės atveju, yra atsakomybės stoka. Sovietai tiek pat pažeidžiami mūsų, kaip mes jų. . . Tie, kurie rengiasi aukoti laisvę taikos ir gyvenimo dėliai, neturės po tokios aukos nei tikros taikos nei žmogui tinkamo gyvenimo. . . Kas beskelbtų, kad gyvenimas yra vertas bet kuriose aplinkybėse, tas rašytų pats sau negarbės epitafiją".

Dar 1957 m. gruodžio 15 d. JAV diplomatas, "sovietiškųjų reikalų žinovas" George F. Kennan, savo vienoje paskaitoje britų visuomenei pasisakė, kad jei "dabartinio mūsų politinio kurso gale būtų visuotinis atominis karas, tai bet kuris kitas kursas būtų geresnis", nes, jo nuomone: ". . . absoliutinis saugumas tapęs pasenusiu ir pavojingu sapnu". Tokiu atveju G. Kennan rekomendavo, kaip savaime aiškėja, visiškai atvirkščią senam lotyniškam tvirtinimui 'si vis pacem, para bellum" išeitį.

Šitokiose nuotaikose kilo diskusijos Anglijos parlamente 1958 m. pradžioje ir vėliau visuomenėje. Ypač pagyvėjo diskusijos "mirties-gyvybės" klausimo plotmėje, kai tais pačiais metais pasirodė anglo autoriaus Sir Stephen King-Hall knyga "Defense in the Nuclear Age". Pats būdamas žymus konservatorius, buvęs parlamento narys, antrojo pasaulinio karo dalyvis, už pasižymėjimą jame bajoryste apdovanotas, be to ir žymus antikomunistas, šios knygos autorius išėjo viešumon su visuotinio nusiginklavimo idėja, pagrįsdamas ją tuo pačiu "gyvybės - mirties" motyvu, suprantama, stodamas besąlyginės "gyvybės" pusėje.

Atvaizdavęs atominį civilizacijos sunaikinimą, S. King-Hall priėjo prie nepakeliamų naštų demokratinėms valstybėms, neleistino demokratijoms preventyvinio karo ir prie negalimumo pulti priešą tomis pačiomis atominėmis bombomis, kai pati Anglija jau būtų virtusi rūkstančia radio-aktyvine lavonine. Toliau jau sekė išvados: pareikalauti iš JAV nutraukti branduolinių bombų gaminimą ir tobulinimą, arba, to nesusilaukus, nutraukti anglų-amerikiečių karinę sąjungą. Kadangi tuojau pat stojo skaitytojų akyse klausimas "kas toliau?", autorius priėjo tiesiai ir atvirai prie Anglijos pasidavimo komunistiniam priešui. "Aš esu įsitikinęs, kad tarp rusų armijos okupuotos Britanijos ir Britanijos, virtusios rūkstančia radioak-tyvine lavonine, pirmoji yra mažesnė iš dviejų didžiųjų blogybių", — buvo Sir S. King-Hall išvada. Ją tačiau reikėjo pagrįsti tolimesniais išvedžiojimais. Autorius davė jų visą eilę.

Kaip tik tuose išvedžiojimuose pasiekiama demokratinio naivumo viršūnė, kai autorius pateikia skaitytojams savotišką pasidavusio okupantui krašto piliečių laikysenos ir elgsenos kodeksą. Jis išdėstomas 5-ais dėsniais, būtent: 1. ekonominis krašto gyvenimas turįs būti palaikomas visose jo šakose normaliame lygmenyje, žinoma, prisitaikant okupanto potvarkiams; 2. piliečių laikysena okupanto atžvilgiu turėtų būti tokia: "mes turime gerai organizuotą administraciją, bet jei jums ji nepatinka, laukiame jūsų nuomonės dėl ketinamų pakeitimų"; 3. bet kuria kaina vengti skelbti gyvu žodžiu ar raštu viso to, kas priešintųsi britų gyvenimo būdui, ir vengti bet kokio žodžio ir visuomeninio gyvenimo laisvės draudimo; 4. naudoti kiekvieną progą, susiduriant su okupacinės vyriausybės žmonėmis, komunizmo silpnybėms ir nesėkmėms ir demokratijos pirmenybėms įrodyti; 5. elgtis su okupantais, rodant jiems moralinio kilnumo pavyzdį. Toliau knygoje esama jau "psichologinės rezistencijos" plano, pagal kurį britų tautos išlaisvinimas iš komunistų jungo eitų palaipsniui nuo nedidelių demokratinių "celių" visuomenėje, kovojant už individo ir visuomenės teises spaudoje, per radiją ir visais kitais būdais, iki visa tauta vėl būtų tvirtai organizuota ir laimėtų kovą prieš okupantą "psichologinės ofenzyvos" priemonėmis.

Būtų gal ir bergždžias reikalas minėti kiek platokai šitokį absurdinį veikalą. Tačiau kai prisimename ne taip jau senus laikus, kai ši knyga buvo sukėlusi geroką susidomėjimą ir net dalinį pritarimą brituose, kai ir dabar "taikos žygiai", kongresai ir protesto demonstracijos už besąlyginę taiką gąsdina vakariečius kone pasaulio pabaiga, tenka ir jai skirti kiek dėmesio. Juo labiau gal, kad joje ryškiausiai atsispindi Vakarų pacifistų ideologija. Geriausiai šią knygą išnagrinėjo Tarptautinės Valstiečių Unijos vicepirmininkas dr. Milan Gavrilovič, buvęs Jugoslavijos įgaliotas ministeris Maskvoje ir karo meto egzilinės Jugoslavijos vyriausybės teisingumo ministeris Londone. Jis nepaprastai taikliai recenzavo čia aptariamą knygą, pačią recenziją pateikdamas dialogo su knygos autoriumi forma Tarptautinės Valstiečių Unijos (IPU) biuletenyje- 1958.

Penkeri metai praėjo nuo tos nelinksmo garso knygos pasirodymo. Nuo to laiko daugybė knygų, dar daugiau straipsnių, žymiųjų autorių parašytų, taikos ir karo tema išėjo į pasaulio skaitančiosios visuomenės viešumą. Nemaža taiklių ir teisingų minčių pasakyta paskirų valstybių parlamentuose ir didžiajame pasaulio parlamente, Jungtinėse Tautose, teisingosios taikos reikalu. Tačiau politinė padėtis ir toliau lieka labai netikra, nuolat gresianti netikėtumais net ir ramiausiose ligšiol periferijose. Vakarai, netekę daugumos Jungtinių Tautų plenume, ir toliau turi klausytis jame skelbiamų kaltinimų dėl kolonializmo, patys vis dar net ir nepravėrę rimtai burnos Rusijos kolonializmo klausimu.

Iliuzija, kuri silpnina' vakariečių politines pastangas, yra ta, kuri neleidžia visiems aiškiai įžvelgti ideologinio pagrindo šiam pasaulio suskilimui į du frontu. Trečiojo fronto (vad. neu-tralistų) formavimasis tėra tik vandens telkimas vienaip ar kitaip laiminčio kurio iš dviejų didžiųjų malūnui. Jungtinių Amerikos Valstybių politika po antrojo pasaulinio karo iki mūsų dienų riedėjo šiek tiek kaitaliotomis vėžėmis, tačiau viena kryptimi: kaip nors surasti modus vivendi su ideologiniu (ir ekonominiu!) priešu, kai kur sulaikant jo brovimąsi į priekį net ir ginklu (tolimose periferijose), bet pastoviai ir kantriai einant į begalines derybas pagrindiniais (taikos ir nusiginklavimo) ar daliniais (Berlyno, Kubos ir pan.) klausimais. Tenka dažnai stebėtis, kas teikia JAV politikai patvaros ir kantrybės tokioje provokuojamo, išnaudojamo, šmeižiamo ir vis dėlto taikingo sugyvenimo miražais viliojamo "kapitalistinio liaudies priešo" pozicijoje, kuri tuo dar sunkesnė, kad net ir draugų j ieškant ar juos prie savęs prilaikant tenka mokėti bilijonines pašalpų ir retai grąžinamų paskolų sumas. Tokia laukimo ir griežtesnių sprendimų atidėliojimo politika rodo JAV, o kartu su jomis ir viso Vakarų fronto, pasimetimą kelyje į Vakarų civilizacijos ateitį. Tačiau kai neįstengiama net tinkamai efektingai panaudoti jėgą ten, kur betarpinio saugumo reikalas iškyla pačioms JAV-ms (Kubos atvejis), netenka stebėtis, kodėl Vakarų Europoje pradedama j ieškoti kitų veiksnių europinei civilizacijai apginti ir išsaugoti ateičiai. Tokiu veiksniu tenka pirmiausia laikyti vokiečių-prancūzų suartėjimą, lėtai bet ir patvariai vykusį po II-jo pasaulinio karo ir dabar vainikuotą politine 1963 m. sausio 22 d. sutartimi. Netenka abejoti, kad Bendroji Vakarų Europos Rinka, į kurią įeina ir šią politinę sutartį sudarę kraštai, ilgainiui virs Vakarų Europos tautų bendruomene, kol kas jungiama bendros civilizacijos, ekonominių interesų ir saugumo sumetimų, kuriai tačiau tebus vienas loginės išeities žingsnis į Europos Jungtines Valstybes.

Mums šiuo metu brangus kiekvienas žmonijos sąžinės krustelėjimas, iškeliąs viešumon teisingos taikos reikalą. Tačiau su nerimu žvelgiame į ateitį, kai net didžiųjų moralinių autoritetų balsai palengva skęsta politinių aktualijų keliamame triukšme. Kyla tada klausimas: kas diriguoja mūsų ideologinio fronto pusei? Žinome aiškiai, kad šioje pusėje nėra jėgos ir prievartos veiksnių, rikiuojančių žmonių mases "paskutinei" kovai. Tačiau nematome ir iškylančių ryškesnių asmenybių, kurios siektų ir sugebėtų ugdyti pagarbą autoriteto principui, taip labai reikalingam net ir demokratiškiausioje visuomenėje. Nematome ir reikiamo ryžtingumo demokratijos vaduose, kai ateina momentai veikti, žengti daugiau lemiantį žingsnį rungtynėse su komunistine politine ar militarine agresija. Deja, tenka sutikti su įžymaus Libano politiko, buv. JT visuotinio susirinkimo pirmininko dr. Charles Malik nuomone, išreikšta šiais žodžiais: "The deepest crisis of the West is the crisis of faith in its own values" (giliausia Vakarų krizė yra jų tikėjimo savomis vertybėmis krizė).8 Pasimetimo vertybėse faktų pakankamai matome ir pergyvename ir mes, stebėdami JAV visuomenės gyvenimą, kaip ir JAV vidaus ir užsienio politiką.

Stovime mes, pasaulinė lietuvių išeivija, prieš daugelį sunkiai išsprendžiamų politinių, kultūrinių ir ekonominių pasaulio problemų, kurios visumoje yra nemažiau ir moralinės problemos. Stovime su savąja skriaudos mūsų tautai problema. Dažnai keliame patys sau klausimus, kaip sėkmingiau galime padėti tautai prie jai likimo skirtų Nemuno ir Neries su visais intakais krantų. Visas savo pastangas išsilaikyti lietuviais, kaip ir visus žygius kovojant dėl tėvynės laisvės, vadiname kova dėl tautinės gyvybės. Toje kovoje mums labai daug lemia ne vien mus supančio pasaulio moralinė aplinka ir jos teigiama ar neigiama įtaka, bet ir mūsų pačių moralė ir susiklausymas. Esame pratę kartas nuo karto skųstis vienybės stoka ir džiaugtis jos vykusiomis manifestacijomis, tačiau pastoviai vienybei, kuri reikštų vieningą visos organizuotos išeivijos valią ir veiksmą, tėra maža kas padaryta. Todėl ir apie reikšmingą mūsų pačių užimtą barą pasauliniame politinės kovos fronte tenka gerokai atsargiai kalbėti. Tuo tvirtinimu čia nenorima mažinti ligšiolinės mūsų politinių veiksnių reikšmės tarptautiniuose junginiuose, tačiau apie juos teks vėliau kalbėti.

Kadaise prof. A. Maceina kalbėjo į mūsų išeiviją apie baltų emigrantų europinį uždavinį, tarpininkaujant germanų ir slavų kultūrų santykiavime ir įspėjant Vakarų pasaulį rusiškojo komunizmo esmės ir metodų klausimuose. Tačiau A. Maceinos išdėstytas išeivijos dėmesiui uždavinys tektų šiuo metu plėsti ta prasme, kad bolševizmo demaskavimas būtų gerai organizuotas visapasaulinės Pabaltijo tautų išeivijos misija. Jei lietuviams tektų joje kiek pirmaująs vaidmuo, argi jis nebūtų pelnytas?

Šitaip glaustai apibūdinus pasaulinę situaciją, kurioje yra atsidūrusi nūdienė mūsų išeivija (nors žvilgsnis į ją, galbūt, tėra tik iš svirplio plyšelio), tenka statyti patiems sau tokį klausimą: kokie esame, kad galėtume drąsiai pasitikti lauktus ir nelauktus posūkius ir šuolius istoriniame dviejų kultūrų, dviejų pasaulėžiūrų ir politinių santvarkų kovos vyksme?

Kultūriškai esame žymiai pakantresni savi-tarpyje, daugelyje atvejų įrodę savo solidarumą, pagarbą kitaip manantiems ir tikintiems (išimčių būta, net ir labai nemalonių), daug pajėgesni stambiems užsimojimams, negu senosios išeivijos laikais. Nuopelnai dėl šios pažangos skirtini visoms išeivijos kartoms, tiek se-niausiajai, tiek vėlesniajai ir pačiai jauniausiajai. Gaila, čia ne vieta tiems nuopelnams skaičiuoti ir rūšiuoti.

Politiškai, deja, vis dar nesame baigę konsoliduoti visų savo jėgų viename bendrame politinės kovos organe, arba bent pastoviai koordinavę visų tos kovos veiksnių vieno pagrindinio principo plotmėje. VLIKas, kuris jau baigia savo veiklos dvidešimtmetį, vis dar nėra sujungęs savyje visų politinių srovių ir rezistencinių organizacijų, nors ir dabartiniame savo sąstate turįs pilną daugumos lietuviškųjų politinių partijų reprezentaciją. Esame susilaukę jau ir tokių nuomonių, kad kai kuris lygiagretumas galįs būti net naudingas Lietuvos laisvinimo kovai (?!).
Šimtaprocentinė mūsų kultūrinių ir politinių jėgų mobilizacija neįmanoma dėl šių priežasčių:

a.    Žmonių, kurie savo padėtimi gyvenamojo krašto visuomenėje ar profesija turėtų daugiau svorio, taip pat turėtų ir pakankamai laiko bei energijos kūrybai, tautinei reprezentacijai ir kovai už tėvų žemės teises, mūsų išeivija vis dar neturi pakankamai;
b.    Turimos labai plačiai išskaidytos vyres nio amžiaus naujų ateivių inteligentinės jėgos naikinamos amžiaus, sunkiai pakeliamų, dažnai nieko bendra su turėta profesija neturinčių, darbų pragyvenimui ir gerokai kartais neproporcingai paskirstytų visuomeninių pareigų.

c.    Vis dar neišspręstas naujų kūrybinių jėgų klausimas.
Pastarasis klausimas, regis, palengva eina teigiama kryptimi, tačiau ar visa priaugančioji inteligentija įsijungs į tėvų apleidžiamas gretas, sunku šiuo metu atsakyti. Tos inteligentijos "nuotrupų" svetimiesiems (tiksliau, aplinkos viešpataujančiai kultūrai) jau dabar tenka nemažai.

Šiuo metu, deja, galime įžvelgti kai kurių sustingimo žymių išeivijos politinių veiksnių santykiuose ir veikloje. Kasmetinės tų veiksnių konferencijos beveik nesiskiria savo turiniu nuo anksčiau vykusių. Konferencijų nutarimų įtaka konkrečiai veiklai ir jos efektyvumo pažangai labai nežymi. Juk negalima vadinti tų pačių periodinių pasitarimų konkrečia politine veikla, kai jų rezoliucijos ar komunikatai taip labai panašūs į tokias pačias praeities rezoliucijas. Ryškus tokios veiklos pavyzdys yra 1963 m. balandžio 20 d. Čikagoje vykusios politinių veiksnių konferencijos komunikatas. Jame skelbiama lietuviškajai visuomenei, kad veiksniai glaudžiai bendradarbiaują, ruošiasi Pavergtųjų Tautų savaitės minėjimui, intensyviną veiklą JAV vyriausybės ir Jungt. Tautų sferose, stipriną informaciją, smerkia kultūrinį santykiavimą su okupantų tarnais Lietuvoje, pritaria VLIKo pastangoms telkti lietuvių politines jėgas ir su pasitenkinimu konstatuoją išeivijos pritarimą veiksniams.

Iš tikrųjų komunikatas, kaip jau buvo pastebėta spaudoje, mažai kuo skiriasi nuo seniau skelbtųjų. Tačiau juk didelė dalis mūsų veiksnių politinės veiklos toli gražu ne posėdžiuose ar pasitarimuose, tad ir jos visos apibūdinimui reikia kitų kriterijų, ir jie vartojami skirtingais nuo šių atvejais.

Įsidėmėtini min. V. Sidzikausko žodžiai pasikalbėjime su Eltos korespondentu konferencijai pasibaigus: "Raginu išeivijoje gyvenančius lietuvius ir organizacijas, veiksnius ir spaudą glaudžiau surikiuoti visas mūsų tautos jėgas ir jas apjungti vieningoje ir autoritetingoje politinėje mūsų tautos vadovybėje". Šiais žodžiais senas ir prityręs mūsų politikas pataiko į sąmonę ir širdį visiems geros valios lietuviams. Tačiau kad kas konkretaus būtų atlikta politinio formalaus apsijUngimo srityje jau artimoje ateityje, sunku tikėtis. O kelias, kaip sakoma "T. Žiburiuose" (balandžio 25 d. vedamajame), į tokią politinę vienybę jau seniai surastas. Tai mūsų Pasaulinės Bendruomenės kelias. "T. Ž." žodžiais PLB "... apjungia visus bendru lietuvybės saitu po viena demokratine vadovybe, kylančia iš pasaulio lietuvių visumos valios. Bendruomenės plotmėje tad ir turime telktis bei rikiuotis, nes ji yra pagrindinė mūsų lietuviškumo bazė. . . Bendruomenė yra pajėgi atsverti politinį grupinį susiskaldymą ir išlaikyti visą išeiviją bendrame kelyje". Teisingos mintys! Jos jau senai brendo šių eilučių autoriaus ir, reikia manyti, daugumos kitų lietuvių nusistatymuose.

VLIKas kadaise pašaukė gyventi, augti ir stiprėti Pasaulio Lietuvių Bendruomenę 1949.VI. 14 paskelbta Lietuvių Charta. Tą pačią dieną paskelbė ir Laikinuosius PLB santvarkos nuostatus. Vėliau, jau pati PL Bendruomenė savo atstovų seime 1958 metais priėmė PLB konstituciją ir išrinko pirmąją PLB valdybą. Nelengvas, vietomis itin erškėčiuotas, PLB ir kai kurių jos padalinių, paskirų pasaulio kraštų bendruomenių, kelias į išeivijos ateitį. Bet jis taikliai parinktas. Sunku dabar įsivaizduoti kitą tikresnį kelią.

1963 metų rugpjūčio 29 — rugsėjo 1 dienomis Toronte, Kanadoje, šaukiamas antrasis Pas. Lietuvių Bendruomenės seimas. Studijinėje jo programos dalyje esama kai kurių politinių elementų. Juos galima numatyti: a. referate "Organizacinė PLB padėtis ir siūlomi pakeitimai", c. punkte "Peticija Jungtinėms Tautoms" ir e. referate "PLB vaidmuo Lietuvos išlaisvinimo darbe". Pastarasis, be abejonės, bus pats "politiškiausias", ko gali būgštauti ir kratytis kai kurie lokaliniai JAV lietuvių politiniai veiksniai, jau ir taip liūdnai užsirekomendavę pereitų metų žygyje į Baltuosius Rūmus Vašingtone.

Reikia tikėtis, kad PLB vadovybė ir ypatingai seimas mokės išreikšti pasaulio lietuvių išeivijos troškimus ir valią. PLB seimo atstovai neturėtų bijotis skersvėjų. PLB "tėvas" VLIKas taip pat turės kada sutikti, kad "LB veikla principiškai yra nukreipta į visus uždavinius, kurie lietuviškajai išeivijai turi gyvybinės reikšmės", Juozo Girniaus žodžiais tariant.4 Jieškant vienijančio autoriteto, visiems išeivijos lietuvių veiksniams turės gi kada paaiškėti, kad tokį autoritetą demokratinė visuomenė pati sukuria ir kad kelias į tokį autoritetą yra PL Bendruomenėje. Tad jos seimo atstovams reikia tik palinkėti gilaus uždavinių įsisąmoninimo, ryžto ir atsakomybės jausmo, be abejonės, taip pat ir nuoširdaus "Dieve, padėk!".

1.    Ateitininkų Ideologija, 211 p.
2.    "The Theory of Surrender", A. Review of its Views and Consequences, Dr. Milan Gavrilovic, International Peasant Union, Monthly Bulletin, October 1958, 6-14 p
3.    "Is It Too Late to Win Against Communism?" The Readers Digest, Septembe rl960, 47-43 p.
4.    Tauta ir tautine ištikimybė, 195 p.
 
(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai