Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS   
NERIMAS

Ši prieblanda rami,
Tik žvaigždės skrieja,
Tik upės ūžia,
Tik širdys virpa ...

Kas nors manys,
Kad gali būt ramybė
Ir nerime.

Tasai, kuris žvaigždes
Ir vandenis sustabdo —
Man širdį sustabdys.

Paliksiu Jums,
Žvaigždynai, savo nerimą
Jums, vandenys!



POKALBIS


Mes kalbamės,
Lyg nuo dviejų žvaigždžių,
Kurių viena spindėtų pietuose,
Kita gi šiaurėje.
Mes kalbamės
Apie užkeiktą dabartį,
Palaimią ateitį,
Ir vis negalime susikalbėti.
 
Tu man sakai:
Žiūrėk, kokia skaisti aušra
Iš tavo tėviškės niūrių daubų
Padangėm keliasi.
Aš atsakau:
O nesapnuok! Tai ne aušra —
Tai tik pašvaistė —
Visų naujų nelaimių ženklas.


Tu man kalbi:
Gana tų bandymų —
Juk jau ir taip nematom pilnaties
Pro savo ašaras.
Aš raminu:
Mums šiąnakt lemta pilnatį
Nuprausti ašarom,
Kad ją kiti aiškiau matytų.

Mes kalbamės,
Lyg nuo dviejų žvaigždžių,
Nors kiaurą naktį sėdime greta
Prie tos pačios ugnies.
O pasakyk —
Iš kur dabar tie nuotoliai,
Kai šiaurės ir pietų dangus
Žaibuoja tavo akyse.


ANT KRANTO

Buvau tylus ant jūros kranto,
O ji beviltiškai raudojo.
Stebėjausi, kaip ji —
Tokia šalta, kilni, didinga —
Savęs nevaldė.

Ko taip raudot, jei ir sudaužė
Tuos gintaro namus perkūnas.
Nejaugi dar nežino jūra,
Kiek ir benamiui žmogui
Pakelti lemta.

Lyg būtų ji mane pastačius
Povandeninių menių sargu —
Apkaltinau save,
Kad per anksti į mirtį puolė
Gelmių Jūratė.

Galvoju, kur tasai laivelis,
Irklai, tos dvi neramios širdys,
Ir pravirkstu sykiu su jūra,
Kad man nebuvo leista
Iš meilės mirti.


VAIKAI

Vėl vasara —
Tuojau pradės vaikai statyti
Iš smėlio nuostabias pilis.
Bus didelė darbymetė
Saulėtuose pajūriuose,
Bus didelė rimtis
Mažuos veiduos.

Taip įsigilinę,
Užmirš bepagalvoti,
Kas tų pilių tyloj gyvens —
Ar jie, ar mes,
Ar gal kas kitas —
Tai nerūpės
Pajūryje vaikams.

Net pasakos,
Jiem sektos motinų,
Dabar atmintyje išblanks.
Tuojau bus jūra
Mūsų iškalbiausia motina —
Tuojau visi
Mes būsime vaikai.

Ji mums bylos
Apie laimingą salą,
Kurioj nėra gimimo nei mirties —
Kur jau vidunaktis
Vadinamas vidudieniu,
Ir pilnatis
Vadinama jau saule.

Išgirsime
Apie neramią žuvį —
Kaip ji pirmoji šoko iš vandens,
Ir kaip lengvai,
Pelekų blizgesiu,
Prajuokino
Suniukusias uolas.

Prajuokins ir vaikus,
Kai verks jie, sunaikinę
Iš smėlio pastatytąsias pilis.
Prajuokins mus, prajuokins,
Kai raudosime,
Užmiršę vardą
Tolimos salos.

AR JIS ŽINOS


Kai paukštis, grudų pasisotinęs,
Neras vandens akmens duobutėje

Ar jis žinos,
Kur nubangavo mano upės,
Nutyvuliavo ežerai?

Ar jis žinos, ką reiškia sausmety
Be savo ežerų ir upių likt —

Ar jis žinos,
Ar jis žinos,
Kad gali mano širdgėla
Išgraužti akmenis?


BRANGENYBĖS


Jeigu būtų kas ir sakęs,
Būčiau netikėjęs,
Jog tokie menki daikteliai
Kaip nugeltęs lapas,
Žiupsnis žemės
Ir voratinklis ražienoj —
Vieną dieną
Taps man brangenybėm.

Į lapelį įsispaudęs,
Pirmas meilės žodis
Rudenų raudoj laukais atskamba
Sielvartingu tonu
Mano sielon.
Paimu žiupsnelį žemės,
Ir neklausiu:
Kam priklauso šitos dulkės?

Jeigu būtų kas ir sakęs,
Būčiau abejojęs,
Jog plonų voratinklių siūleliais
Jungsis du pasauliai.
Ir du rudenys ražienoj,
Lapams krintant,
Susilies į vieną raudą.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai