Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MŪSŲ POLITINES VIENYBES IR STRATEGIJOS KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VACLOVAS CIŽIŪNAS   
4.
Net ir mažiausiai politiškai išprusęs lietuvis išeivijoje supranta, kad jo tautos likimas yra glaudžiai susietas su viso pasaulio tautų likimu ypač šiais laikais, kai pasaulyje grumiamasi dėl būvio ir viešpatavimo dviejų iš esmės skirtingų pasaulėžiūrų. Tačiau vienoks ar kitoks tautos likimo objektyvavimasis vyksta pačioje Lietuvoje ir jos tiesioginėje kaimynystėje, tad mums be galo svarbu, kada ir kaip pati tauta (jos branduolys tėvynėje) ims į rankas savo laivelio vairą. Sunku šiandien pakankamai gerai suvokti, kokios visuomeninės jėgos iškils lemiamai kovai tėvynėje, tačiau jų buvimu ir brendimu tai kovai mes neabejojame. Suprantame ir įvertiname okupanto ir jo pakalikų nervingumą ir nuolatinį erzelį dėl indoktrinacijos ir niveliacijos nesėkmių. Išeivijai tad iškyla nei kiek nemažesni uždaviniai, negu jie buvę praeityje. Plačiausias ir pagrindinis uždavinys yra ir bus visais būdais lengvinti tautos kovą, talkinti jai visose srityse, kuriose ji, būdama šiuo metu izoliuota nuo laisvojo pasaulio, negali reikštis nei žodžiu nei veiksmu.

Išeivijos uždavinys šiuo atveju yra ir labai atsakingas, nes jai tenka kalbėti ir veikti laisvojo pasaulio forume visos tautos vardu, neturint "pačių naujausių" jos įgaliojimų. Bet tau-ta-kalinė ir negali šiuo metu savo valios ir įgaliojimų reikšti, nes didžiojo tautų kalėjimo viduje visus įgaliojimus pasiima sau "zachvat-čikas" (grobikas) per visą išmintį ir galią monopolizuojančią partiją. Tad organizuotosios lietuvių išeivijos, ypač jos vadovybės pareiga visais galimais būdais kelti ir rsdyti laisvrme pasaulyje tikrąjį to amžinojo grobiko paveikslą ir ryškinti visus jo praktikuojamosios "podlin-nos" (tikrosios-pilnutinės) demokratijos" bruožus. Lygia greta tai pačiai lietuvių išeivijos vadovybei tenka kita nemažesnė pareiga ne tik rengti ir smogti atkirčius grobiko-okupanto kėslams, ginti tautos nepriklausomybės teises pasaulio viešumoje, bet ir planingai rengti būsimojo tautos išsilaisvinimo siekius. Ar tas išsilaisvinimas bus artesnis ar tolimesnis, mūsų pareigos ir konkretūs uždaviniai nei kiek nekinta savo pobūdžiu, jei bent tik savo apimtimi, įtampa ir trukme.

Priimdami dr. Juozo Girniaus aptarimą, kad "kraštas yra ne tik geografinė, bet ir istorinė sąvoka, nes jis ne tik gamtinė, bet ir žmogiškoji erdvė",1 mėginsime eiti prie visos lietuvių tautos, jos kamieno po tėvynės dangumi ir diasporos plačiame pasaulyje, siekių ir pastangų. Visi žmogiškieji siekiai realizuojami tam tikroje erdvėje (gamtinėj e-geografinėj e) ir laiko trukmėje. Tauta, realizuodama savo gyvenamoje erdvėje tautinę civilizaciją, amžių bėgyje pastoviai susiduria su kaimyninėmis tautomis. Taip vyksta kaimyninė dvasinių ir medžiaginių vertybių apykaita, savotiška kultūrinė osmozė pasieniuose, dažnai istorijos bėgyje virstanti veržlia kultūrine, ekonomine ir politine penetracija į silpnėjančio kaimyno erdvę. Lietuvių tauta yra pergyvenusi visokius santykiavimų su kaimyninėmis tautomis atvejus, pati būdama ir subjektu ir objektu varžybose su kaimynais.

Nežiūrint skaudžiausiu mūsų tautos istorijoje gyvenamo momento, tenka visu rimtumu priimti neišvengiamą būtinybę pačiai tautai išeiti į pasaulio viešumą savo istorinio likimo subjektu. Kokia forma pasireikš toks išėjimas, šiuo metu sunku spręsti, tačiau visada yra būtina ir ginkluoto išėjimo prielaida. Išeivija, žinoma, negali inspiruoti tautą kovos formų klausimu, nes lemiamu momentu tauta jas pati pasirinks, kaip daug kartų pasirinko praeityje. Išeivijai vis dėlto lieka dideli moralinės ir medžiaginės paramos telkimo uždaviniai, o šalia jų — neatidėliotinas ir aiškus būsimųjų santykių su geografiniais Lietuvos kaimynais formulavimas. Tauta savo istorinėje šventovėje (J. Girniaus terminu) visiškai nėra šeimininkė, pati pergyvendama žiauraus išnaudojimo, nužmoginimo ir nutautinimo laikotarpį. Ji tad ir negali šiuo metu minėtų santykių nei formuluoti nei vykdyti. Visa, kas anoje Europos erdvėje vyksta "broliško tautų santykiavimo" vardu, yra žiauri parodija ir tyčiojimasis iš subrendusios tautos teisių, tų būtent teisių, kuriomis jau dabar naudojasi Afrikos ir Azijos tautps, vos žengiančios iš pirminės kultūros vystyklų,

Lietuvių išeivijos spaudoje santykiai su Lietuvos kaimynais daug kartų buvo didesniais ir mažesniais straipsniais keliami, tačiau tas "kėlimas" dažniausiai buvo aliarminio pobūdžio, kai okupanto propagandos leidiniai, kaimyninių tautų išeivijos balsai ar žygiai įžeisdavo mūsų tautinius jausmus, valstybingumo teises ir pan. Tokių "popierinių konfliktų" visada galima tikėtis kaip tik emigracijoje, tačiau jie būdingi tuo, kad paliestoji (ar nuskriaustoji) pusė beveik visada tenkindavosi pasipiktinimo straipsniais savoje spaudoje, retai kada išeidama į gyvenamo krašto viešumą ar atitinkamas įstaigas su protesto rezoliucijomis, viešais pareiškimais, laiškais redakcijoms ir pan. Pastarosios priemonės tik vėlesniais laikais pradėta dažniau ir efektingiau naudoti.

Jau gerokai seniau bene Vliko žinioje veikė Lietuvos sienų studijų komisija, be abejonės, atlikusi kiek ir vertingo konkretaus darbo. Tačiau jis, matyt, tebėra slaptu laikomas, guli kažkieno stalčiuje, o mūsų išeivijos veikloje ir toliau neretai pastebime klaidžiojimų ir svyravimų lietuvių etnografinių bei istoriškai-politinių teisų klausimu. Mūsų išeivijai palaipsniui glaudžiau jungiantis Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje, klausimas "kokios Lietuvos mes norime?" kas kartą aktualės, nes į kovą už tautos laisvę lietuviškoji išeivija bus pagaliau išėjusi kaip tvirtai kultūriškai ir politiškai organizuota tautos dalis, kuri, nors ir neturėdama tėvų žemės po savo kojomis, rūpinsis tos žemės integralumu. Tad ir šio rašinio rėmuose pravartu bent trumpai panagrinėti, kaip jau dabar turėtume formuluoti savo nusistatymus lietuvių geografinių kaimynų atžvilgiu.

a. Rusai yra pats didysis ir daugiausia skriaudų padaręs mūsų tautos kaimynas. Jei abiejų tautų istorijos aušroje, kai pačios tautos tik paskiromis giminėmis tebegyveno, rytų slavų (rusų tautos protėvų) ir "nabiegai" į lietuviškųjų giminių sritis, o lietuvių "šarūniškie-ji žygiai" į slavų sritis pridarydavo žalos ir nuostolių abiem susidūrimų pusėm, tie savitarpiniai puolimai negrėsė pavojais gimstančių ir bręstančių tautų gyvybei. Jei pusė visų rytų slavų istorinių įvykių eigoje atsidūrė Lietuvos valstybės ribose, tuo faktu buvo, galima sakyti, apsaugota jos gyvybinė jėga ir savita kultūra nuo totorių jungo ("tatarskoje igo"), slėgusio beveik visas smulkiąsias rusų kunigaikštijas į rytus nuo Lietuvos sienos. Jei, tačiau, istorinio likimo buvo lemta Lietuvai vėlesnių šimtmečių eigoje trupėti Maskvos naudai, kentėti jos žiaurumus ir plėšrumą, pagaliau XVIII-jo šimtmečio pabaigoje visai netekti nepriklausomybės Rusijos imperializmo žnyplėse, lietuvių tautai jos likimas buvo nepelnytai žiaurus. Argi vieta ir reikalas būtų čia išskaitinėti rucų tautos (ne paskirų rusų žmonių) padarytų visoms nuskriaustosioms ar tik paprastai užgrobtosioms tautoms skriaudų faktus ir datas?.. Tokia vien lietuvių tautai padarytų skriaudų sąskaita yra mūsų santykių su rusais istorija. O atsidėjus gilesniam tų santykių nagrinėjimui, būtų galima sudaryti tokį istorinį veikalą, kurs pats vienas būtų didelis kaltinamasis aktas Rusijai, kokia ji bebūtų; senoji, monarchinė, ar dabartinė, bolševikinė. Iš tokio veikalo būtų galima laukti rimtos dokumentacijos tam tvirtinimui, kurį kadaise paskelbė A. Morkus straipsnyje "Slavų mesianizmas".2 Jame autorius glaustai išdėsto šiandieninio komunizmo giminystę su senu rusiškuoju mesianizmu, kaip logiškąją pastarojo baigmę ir modifikaciją. Deja, mes neturime ir specialiai parengto atsakymo Justo Paleckio kliedėjimams "Mintyse apie vyresnįjį brolį". Toks atsakymas būtų, visų pirma, gera medžiaga radijo transliacijoms į Lietuvą ir gerokai linksmas pamokymas sūnums palaidūnams mūsų pačių tarpe.

Kadangi beveik baigiamas pusšimtis metų visiems sveikai protaujantiems žmonėms pasaulyje įrodė ar bent turėjo įrodyti, kad rusų komunistai neįstengė išspręsti pagrindinių socialinių ir ekonominių problemų rusų tautos gyvenamoje erdvėje, juo labiau kitų užvaldytų tautų erdvėse, tenka j ieškoti tos nesėkmės priežasčių. Jų nėra ir negali būti tik gamtinėj e-geografinė-je tos erdvės aplinkoje. Rusų gyvenamoje ir užvaldytoje erdvėje ir geografinė padėtis, ir gamtos turtų rezervai, ir klimatas teikia plačių galimybių našiai žmogaus kūrybai ypač social-eko-nominėje srityje. Deja, fanatiškasis komunizmas, kaip senojo rusų slavofiliškojo mesianizmo ir Markso doktrinų jungimosi išdava, ir po pusės šimtmečio keliauja į akligatvį, vis dar tvirtindamas einąs iš vienos socializmo fazės į kitą, jau išbaigto komunizmo, fazę. Naujoji klasė, apie kurią kalba Milovan Džilas to paties vardo knygoje, atimdama rusų liaudžiai jos turėtą savitą dvasinį veidą, davė jai dvasinę tuštumą ir beviltišką ekonominį skurdą. Suprantama, tokias pačias "gėrybes" toji klasė neša ir visoms pavergtosioms tautoms. Iš to, kas čia kalbama, išplaukia išvada: nei rusų tautinis genijus, nei jų komunistiniu virtęs mesianizmas neneša jiems patiems, ypač jų pavergtosioms tautoms, jokios "žemiškosios laimės", neveda į užtikrintus kultūrinius ir ekonominius laimėjimus. Kartu su Mi-lovanu Džilu galime drąsiai tvirtinti, kad komunizmo vadų "prisirišimas prie atgyvenusios dogmos stumia juos į beprasmius veiksmus, iš kurių jie pasitraukia protingesni, bet sukruvintais pakaušiais"/5 Linkėkime, kad komunizmas kruvintų sau pakaušius tiek Rusijoje, tiek Kinijoje ir visur kitur pasaulyje, iki gyvenimo tikrovė ir kylančios joje priešybės dogmai galutinai sugriautų komunistinius "namus ant smėlio",  nes vėl kartu su Milovanu Džilu turime pripažinti, kad "tikrovės galybė ir gyvenimo jėga visad buvo stipresnės už betkokią prievartą ir tikresnės už kiekvieną teoriją".4

J. Paukštienė  Pieta (aliejus)

Koks galutinis siekis, pagaliau, išplauktų lietuvių tautai iš to, kas čia tik labai apgraibomis dėstyta? Šių eilučių autorius drįsta jį taip formuluoti: bet kuriuo laimingesnių atveju lietuvių tautai nusikračius "broliškąja rusų globa" ir atgavus laisvę tvarkytis savo kieme, tektų jai atsitverti nuo buvusių globėjų jei ne geležine, tai bent šiaudine siena mažiausiai tokiam laikui, kokiam kadaise buvo atsitvėrusi nuo ne mažiau "broliškos" lenkų tautos. Tas "atsitvėrimas", mano išmanymu, turėtų būti kultūrinėje srityje, kad visi lietuvių tautos dvasią apteršę rusiškai-komunistinės "kultūros" mikrobai palengva, bent vienai tautos kartai išaugant ir su-bręstant, išnyktų iš pačios tautos kuriamos moralinės ir kultūrinės atmosferos. Suprantama, toks atsitvėrimas turėtų būti vykdomas net ir nuo demokratiškiausiai tvarkytis pradėjusios Rusijos, su kuria būtų galimi pradžioje tik būtiniausi ekonominiai santykiai, pačios Lietuvos interesų ir tarptautinių įsipareigojimų diktuojami.

Tuose, tuo tarpu tik išeivijos veiksnių for-muluotinuose, siekiuose savaime aiškūs turėtų būti ir Lietuvos rytų sienų reikalavimai. Jų pagrindą turėtų sudaryti 1920 m. Maskvos sutartyje nužymėtos rytinės Lietuvos sienos.
b. Gudai yra mūsų tautos betarpiniai rytų kaimynai. Deja, šiuo metu gudų tauta rusinama gal smarkiau, negu bet kuri kita sąjunginė ir "broliška" didžiojo tautų kalėjimo tauta. Baltarusijos manekenas Jungtinėse Tautose tik dar labiau pabrėžia mūsų akyse gudų tautos tragediją, kai jai kilimo ir formavimosi aušroje tenka palaipsniui nuodijamos našlaitės dalia.

Gudų tauta apytikriai visu pusšimčiu metų vėliau pergyvena savo tautinio atgimimo laikotarpį negu jų vakarų kaimynai lietuviai. Būdingas tokiam laikotarpiui entuziazmas kartais gerokai išeina iš politinės išminties ribų. Kartais pasireiškiančios gudų visuomenės veikėjų pretenzijos į Lietuvos teritoriją, jos istorinį palikimą ir iš jos kylančias teises mums yra aiškiai nepagrįstos ir neteisingos. Kadaise, prieš dvidešimt metų, kai plati rytų Pabaltijo erdvė (įskaitant ir Gudiją) vakarų grobiko naguose sudarė "Ostlandą", Minske spausdinta Juozapo Naidziuko knyga "Bielarus učora i siannia"5 buvo pasiekusi ir Vilniaus knygynų langus. Šių eilučių autorius stebėjosi jos turiniu, vertindamas jį lietuvio žiniomis ir jausmais. Senoji Lietuvos valstybė, J. N. tvirtinimu, buvusi gudiškosios Gedimino dinastijos padarinys. Visa D. Lietuvos Kunigaikštija buvusi politiškai ir kultūriškai gudų dominuojama, o tikrieji iki šių dienų išlikę lietuviai tebuvę mažame dabartinių Žemaičių kampelyje. Kas ano meto griežtai vokiečių cenzūrai!? Tesipjauna mažaverčiai "ost-raumo" gyventojai tarp savęs", — galvojau, iš karčios patirties žinodamas, kaip sunku buvo anuo metu bet kokią, toli gražu net ne politinę, lietuvišką naują knygą išleisti pro tos pačios cenzūros užtvaras.

Ir išeivijoje ne vienas gudų leidinys pasireiškė panašiu, galima sakyti, šovinizmu dvelkiančia dvasia. Iš to mūsų spaudoje kartas nuo karto iškildavo nuostabos ir protesto balsai. Kai kam iš mūsų buvo žinoma, kad veiksniuose esama asmenų, įsipareigojusių būti ryšininkais tarp lietuvių ir jų rytų kaimynų, gudų ir ukrainiečių, išeivijoje. Menkų, matyt, tų ryšininkų būta ligšiol, jei neįstengta užmegzti ir laikyti glaudesnių kontaktų su minėtų tautų išeivijos vadovais.

Būdingas ligšiolinės padėties atvejis. Į Amerikos gudų katalikų dvimėnesinio žurnalo "Siau-bit" — The Sower, Litouski (Bielaruski) dvumiesiačnik — The Lithuanian (Whiteruthenian) bi-monthly) Nr. 4 (9)" 1959 m. lietuvis Henry J. Tomas parašė laišką, apgailestautamas stoką ryšių su kaimynais išeivijos gudais, kartu ir žinių apie jų tautinį gyvenimą ir veiklą. Žurnalo redaktorius kun. F. Czerniauski minėtame žurnalo numeryje atsakė laiško autoriui trumpu straipsneliu "Labai svarbus sumanymas". Pateikęs gauto laiško turinį, redaktorius nuo savęs šitaip kalba:
"Į savo trumpą laišką ponas H. Tomas įdėjo didelį turinį. Mes pilnai sutinkame su juo. Netenka abejoti, kad sutiks su juo ir visi gudai. Prie p. H. Tomo išdėstyto pridėsime, kad mus jungia taip pat ir mūsų tautų kilmė, didžiu mastu bendroji (vertėjo pastaba: turima galvoje gudų baltiška kilmė) ir priešistoriniai laikai jų gyvenime. Todėl netenka stebėtis, kad tai atsispindi mūsų tautų būde. Ir tragiška, kad atsirado nesutarimas tarp abiejų artimiausių tautų. Tas nesutarimas, deja, neseniai iškilo ir nuo abiejų šalių priklauso, kad jis ko greičiausiai išnyktų. Tam reikalui svarbu, kad lietuviai ir gudai eitų prie bendrų gudų-lietuvių santykių, nelinkėdami blogo, o juo labiau pražūties vieni kitiems. Pradžiai iš tokių žmonių turėtų atsirasti Gu-dų-Lietuvių Draugija. Prie to mes ir kviečiame".

Šio straipsnio vertėjas, mūsų gerbiamas bibliografas Al. Ružaniec-Ružancovas, priminė man ir mums visiems, kad tokią draugiją turėjome nepriklausomoje Lietuvoje. Jos tradicija nepasiekė mūsų laikų išeivijoje, nes daugelio jos kūrėjų jau nebeturime gyvųjų tarpe, juo labiau čia, šiapus Atlanto. Tačiau mintis atgaivinti tą draugiją ar j ieškoti kitų santykiams formų neturėtų ir toliau likti užmiršta.

Baigiant šias mintis apie pašlijusius lietu-vių-gudų santykius, tenka įvertinti padėtį šitaip: ir mūsų aušrininkų dalis kadaise buvo tokia "imperialistinė" savo patriotiniuose raštuose ir poezijoje. Mes galime ir turime suprasti gudų tautinio kilimo įkarštį, tačiau neturime būti tik jo stebėtojais ir protestuoti (patiems sau!) dėl to įkarščio kraštutinumų. Metas mūsų politiniams veiksniams imtis "žygio į gudus", teikiant jiems gal ir nuoširdžiai laukiamos jų pusėje paramos, išsiaiškinant su jais, kad gudų pastangos laimėti kai kurių pirmenybių kovoje dėl jų tautos ateities yra lietuviams nepriimtinos visais atvejais, kai iškraipoma istorinė tikrovė ar reiškiamos nepagrįstos teritorinės pretenzijos į lietuvių etnografinius plotus. Jei patys gudai mėgina save vadintis lietuviais, tenka taip pat rimtai kartu su jais spręsti tokios vardo vartosenos prasmę ir praktinę vertę.

Galima iš anksto spręsti, kad be "brolio-maskolio" globos abi kaimynės tautos nesunkiai išspręs tiek sienų, tiek ir visus kitus taikingo sugyvenimo klausimus, jei tik abi pusės vadovausis sveika tikrovės nuovoka.

c. Lenkai jau iš istorinės tradicijos yra daugiau negu geografiniai mūsų kaimynai. Jie net ir dabar nėra nusikratę mintimi, kad jie yra vyresnieji lietuvių broliai, suteikę pastariesiems krikščionybę ir kultūrą. Pakanka mums prisiminti XIX šmtm. ir XX šmtm. pradžios lenkų spaudą, kurioje kiekviena proga senovės Lietuva buvo linksniuojama, kaip "dzika Litwa", savo pagoniškoje praeityje jokios kultūros nė neturėjusi. Retas lenkų istorijos veikalas anais laikais buvo pakankamai objektingas senovės Lietuvos kultūros ir politikos atžvilgiu. Periodinėje lenkų ano meto (o ir dabar!) spaudoje Lietuva ir lietuviai buvo traktuojami kaip Lenkijos vidaus objektai, paviršutiniškai, be reikiamo noro gilintis į kaimyninės tautos būdą ir savitos kultūros bruožus, be to garsiai deklaruojamo "broliškumo".

Mėginant formuluoti lietuvių siekius abiejų tautų santykiuose, tenka bent labai trumpai apsistoti ties praeities nesusipratimų priežastimis. Svarbiausia jų, mano išmanymu, yra psichologinio pobūdžio. Lenkai per vėlai suprato, kad tautą sudaro visų jos sluogsnių visuma. Lenkijos istorijoje bajorija viena pati sudarė sąmoningą tautą (ne vien jai atstovavo), o liaudis buvo  tik  dvikojų  masė.   Susibroliavus  abiejų tautų bajorijai, lietuviškąją vis labiau viliojo Lenkijos bajorų privilegijos, o lenkiškąją — vis didėję galimumai įsipilietinti didelėse senosios Lietuvos erdvėse ir lobti jau lietuviškųjų dvikojų prakaitu. Lenkų šviesuomenei pakako pažinti Lietuvą ir jos praeitį iš savųjų poezijos ir prozos klasikų  (Mickevičiaus, Syrokomlės-Kon-dratavičiaus, Kraševskio, Sienkevičiaus ir kt.). Abiejų tautų bajorijoje ilgainiui įsistiprino "gen-te lituanus, natione polonus" lietuvio supratimas. Tokio "jaunesniojo brolio" pareiga,  "vyresniojo" supratimu, buvo ir toliau likti H. Sienkevičiaus  trilogijos   pirmoje  dalyje   ("Ogniem i mieczem" — Ugnimi ir kalaviju) atvaizduotu "lietuviu" Podbipięta, kapojusiu po tris galvas vienu kirčiu kovoje už lenkų žlibą valdžią XVII šmtm. Ukrainoje.

Nepaveikė lenkų supratimo ir nusistatymų lietuvių atžvilgiu nei M. Radzevičiūtės apysaka "Szary proch" (Žemės dulkės V. Kudirkos vertime), nei Mykolo Roemerio mokslinis veikalas "Litwa", nei pačių lietuvių pastangos išdėstyti savo tautinę bylą lenkams jų kalba. Įvyko tai, kas buvo istorine būtinybe. Lietuvių liaudis, savo šviesuomenės pašaukta tapti tauta, atkūrė ir apgynė nuo abiejų nelemtųjų "brolių" ir kitų grobuonių nepriklausomą valstybę. Iki širdies gelmių nuskriausti Lenkijos klastos ir netekę savo  senosios sostinės,  lietuviai  atsitverė  nuo lenkų kad ir šiaudine, bet karštų širdžių ginama, siena. Jie įvykdė tai, ką didis Lietuvos praeities mylėtojas ir tyrėjas, lenkų rašytojas Juozapas Ignotas Kraševskis savo poemoje "Witoldo-we boje" (Vytauto kovos, 1844) išreiškė mirštančio Vytauto žodžiais: "Z smiertelnego loža wstanę i pojdę i slupy zabiję od Polski waszej" (Iš mirties patalo kelsiuos ir eisiu ir stulpus užkalsiu nuo Lenkijos jūsų). Deja, tie naujos Lietuvos "stulpai" ėjo užkalti per pačią Lietuvą, atskirdami nuo jos sostinę Vilnių.

Žinome gerai, kas toliau įvyko. Lenkija šiandien yra sovietinės Rusijos satelitas, netekęs kadaise "buržuazinės" Lenkijos valdytų rytuose žemių ir atlygintas vakaruose žemėmis iki Oderio upės. Tas satelitas šiek tiek ir pabendrauja su žiauresnio likimo "broliu" LTSR, likusiu "vyriausiojo" brolio bernu-pastumdėliu. Gomulkinėie Lenkijoie, atrodo, lyg ir sutinkama su faktu, kad į žemes rytuose lenkams neteks grįžti ir Vilnius liks "amžiams sovietinės" Lietuvos sostine. Kaip ten galvoja lenkai nacionalistai, kurių apstu ir labiausiai uoliuose komunistuose, tuo tarpu nežinome, nors pasistengti patirti būtinai turime. Kaip galvoja lenkai išeivijoje, jau senokai žinome iš aliarmuojančių retų žinių mūsų spaudoje.

Čia jau tenka sustoti ties lietuvių-lenkų dialogo galimumais išeivijoje. Kad jis reikalingas ir galimas, nemanome ką ginčysiant. Apie abiejų tautų santykius nemažai rašėme, deja, tik patys sau. Žinome, kad kaž kuriame mūsų veiksnių sektoriuje esama ir santykiavimo su lenkų egzilais. Apie  susižinojimą   su  lenkų  išeivijos veiksniais nieko negirdėti. Žymesnis mūsų žygis į lenkų spaudos viešumą buvo dr. J. Girniaus straipsnis lenkų žurnale "Kultūra" apie lietuvių-lenkų dialogą. Būta   ir   lenkų atsakymų į   šį straipsnį. Tačiau oficialiųjų, kad ir bandomųjų, aiškinimosi žygių iš mūsų veiksnių pusės nebūta (bent negirdėta, kad būtų buvę). Rimtame čia kalbamu klausimu straipsnyje "Lietuvos-Lenkijos santykiai" 1954 m. "Lietuvos" žurnale Simas Sužiedėlis   šitaip   sako   baigdamas   savo samprotavimus:  "a.  Reikia jau dabar jieškoti artimesnio ryšio su tais lenkais, kurie yra nuosaikesni. Tokių lenkų būta seniau,  yra  ir  dabar. . . . Bendravimas ir aiškinimasis gali duoti geresnių rezultatų, negu aklas luksnojimas". Toliau skyrelyje c. sakoma: "Lietuvai svarbu jau dabar aiškintis su savo kaimynais, kaip tvarky-simės tarp Baltijos ir Juodųjų marių, kai Sovietų Rusijos rajumas ten bus priėjęs galą. Jis turi baigtis laisve visai eilei tautų, kurios nebenorės toliau palikti "nedalomoje rusų valstybėje". Pagaliau skyrelyje d. autorius sako: "Istorinė Lietuva turėtų būti labiau kitiems atskleista, kaip valstybė, kitados jungusi kelias tautas ir pasižymėjusi didele pakanta. Tai lietuvių tautos savybė; ji gerai derinasi su siauresne ar platesne federacija. Tuo atžvilgiu lietuvių tautos kiti gerai dar nepažįsta, nes jos praeities žygiai vis dar suplakami su lenkiškom bei rusiškom istorijom".6

Džiaugtis tenka, kad pastaruoju metu pradedame susilaukti ir pasigendamųjų istorijos veikalų svetimomis kalbomis, kilniadvasių darbščių autorių ir palankių leidyklų dėka.
1950 metais pasekiau aštrią lenkų-ukrainie-čių diskusiją, vykusią Detroito leidžiamo lenkų savaitraščio "Ameryka-Echo" skiltyse. Diskusijos tema buvo: istoriniai abiejų tautų santykiai iki pat naujausių laikų. Abi ginčo pusės atvirai, kartais net labai aštriai, pasisakė savo pažiūras į ginčijamus klausimus, o lenkai skaitytojai aiškiai sužinojo ukrainiečių pažiūras ir nusistatymus ateičiai. Neteko patirti, ar buvo kam musų tarpe kilusi mintis apie panašių diskusijų galimumus lenkų išeivijos spaudoje visiškai panašia tema, kurioje būtų nagrinėjami lietuvių-lenkų santykiai. O verta ir galima būtų tuo pasirūpinti.

d. Vokiečiai, ilgus amžius išbuvę lietuvių tautos kaimynais vakaruose, šiuo metu yra pasitraukę toli į vakarus nuo Lietuvos. XIII šmtm. pradžioje atsikėlę ir palaipsniui įsiviešpatavę aisčių žemėse kalavijuočių ir kryžiuočių ordinai du šimtu metų buvo pikčiausi Lietuvos kaimynai. Jų klastos, veržimasis į Lietuvos gilumą ir žiaurus jos gyventojų bei turto naikinimas ilgam laikui susilpnino ir sulėtino lietuvių tautos gyvybinių jėgų augimą. Abu ordinai ir vėliau, jau sekuliarizavęsi, buvo stipriausi prietilčiai vokiečių tautos "drangui" į Rytus. Visa, kas toliau vyko ir kas mūsų pačių kartos buvo pergyventa, mums gerai žinoma.

Esame liudininkai naujos padėties, susidariusios vakaruose nuo Lietuvos. Vokiečių gyvenamoji (ne tik valdomoji!) erdvė atsidūrė per 300 mylių (apie 500 km.) nuotolyje nuo Lietuvos. Erdvę tarp dabartinės Lietuvos ir Rytų Vokietijos valdo Lenkija ir Rusija (Karaliaučiaus srityje). Lietuva, kad ir slavų apsupta šiuo metu, nėra nutraukusi savo istorinių teisių į tam tikrą dalį žemių kalbamoje erdvėje. Jei P. Pa-karklis buvo pritildytas savo tyrinėjimuose Prūsų žemių lietuviškumui įrodyti, jei dabartiniai Lietuvos istorikai "vyresniojo brolio" visai nutildyti ta tema, jei sovietų Lietuvoje lietuvis politikas neegzistuoja ir politika ten neįmanoma, tai dar nereiškia, kad lietuvių tautoje neliko nuovokos, kas jai priklauso ir ko ji turi siekti savo gyvenamos erdvės pakraščiuose.

Tuo tarpu tik lietuvių išeivija gali formuoti savo nuomonę ir siekius vakarų sienų klausimu. Lenkų išeivijoje jau senai formuluojamas reikalavimas Lenkijos sienoms vakaruose: dabartinė "status quo" siena Oderio krantais turinti likti visiems laikams Lenkijos siena vakaruose. Lenkų inteligentijos organe "Kultūra" 1959 m. Julusz Mieroszewski šitaip dar pasisako:
"Kaip mes jau niekad neturėsime Wolodyjowskiu, kurių "kupranugariai vaikščiojo stepėse", taip vokiečiai jau niekad neturės prūsiškųjų junkerių, kryžiuočių tradicijų nešėjų. "Drang nach Osten" — tiek lenkiškasis tiek ir vokiškasis baigėsi galutinai".?

Tačiau tas pats J. M. numato vokiečiams didelį vaidmenį Europoje, jei tik jie bus supratę savo istorinę pamoką.
Esame pratę savo spaudoje kelti perdaug jau atsargius balsus (ir tai labai retai) visų galimų Lietuvos sienų klausimu. Gal tik vienas J. Kardelis ir kai kurie jo bendradarbiai "Nepriklausomoje Lietuvoje" išsiskiria savo nuomonių ir reikalavimų aiškumu ir atvirumu. Šiaipjau mūsų spaudoje nuskamba panašios atsargios nuomonės:
".. . yra labai realu daleisti, kad ir dabar ne vokiečiais apgyventų buvusių Vokietijos teritorijų naujų gyventojų likimas gali pasidaryti problematiškas. Gal vokiečiai ir neatgaus visų savo valdytų žemių, tačiau jie gali atgauti teisę grąžinti buvusius gyventojus arba bent tą dalį, kuri norės, ir rytines sritis. Tokiu atveju ir mes, jeigu ir sugebėtume prisijungti prie savo valstybės Mažąją Lietuvą, tai gautume ją su gerokai ne lietuvišku ir tautine prasme Lietuvai nepalankiu žmonių kontingentu. Tai sudarys labai sunkias būsimos Lietuvos problemas".s
Ateities Lietuvos vizija gali būti šviesi ir tamsi. Mes turime rinktis šviesiąją ir siekti jos, mobilizuodami visas mūsų išgales. Jei nebūsime maksimalistais savo planuose ir reikalavimuose, aišku, ir minimumas bus sunku pasiekti ir apginti.

Tenka sustoti ties dar viena aplinkybe. Rytų ir Vakarų Prūsai yra mirusi vokietybei teritorija. Istorinis ratas pasisuko žiauriu greičiu, ir lenkų poeto Z. Krasinskio pranašavimas vokiečiams (będziesz jęczec pod moskiewskim bu-tem — vaitosi po Maskvos batu) išsipildė su kaupu. Rytų Vokietija po Maskvos batu, Prūsuose reikia jieškoti vokiečio. Kai Maskva turės pasitraukti iš Vokietijos ir nuims savo globą Lenkijai, tai ir į rytus nuo Lenkijos turės vykti didelės permainos. Negalime šiuo metu spręsti, kokie įvykiai pasaulio politikoje ar didžiųjų valstybių  strategijoje  galėtų  pakeisti  politinę padėtį Rytų Europoje, tačiau juk laukiame tokių permainų ir palengva rengiamės joms. Kiekvienas rengimasis yra kartu ir galimybių numatymas. Tad turime būti pasirengę ir tokiai galimybei, kad erdvėje tarp Oderio ir Nemuno jos šeimininkais šalia lenkų būtų ir lietuviai. Kitaip tariant, Prūsų žemėje jokie koridoriai ir jokios salos negalimi ir neleistini, o tuo rūpintis iš anksto turi kaip tik lietuviai kartu su lenkais.

Tą pačią išeitį ateičiai siūlė dr. Grigas Valančius prieš 13 metų išleistoje knygelėje "Lietuva ir Karaliaučiaus kraštas":
"Jeigu lenkai pagalios susipras, o tuo norime tikėti, ir pripažins Lietuvai jos nepriklausomybes aspiracijas, tai jie neturėtų reikšti pretenzijų į Karaliaučių, bet priešingai, visais būdais remti Lietuvos revendikaci-jas į šį kraštą, nes Rytprūsių padalinimas tarp lenkų ir lietuvių atitinka ir Lenkijos interesus. Atrodo, kad lenkų tauta, atgavusi nemažus plotus Vakaruose ir gavusi didesnę Rytprūsių dalį, bus pakankamai kompensuota už visa tai, ką ji istorijos bėgy prarado vokiečiams. Lietuvių tauta, proporcingai jos dydžiui, vesdama šimtmečių kovą su vokiškais kryžiuočiais, yra padėjusi žymiai daugiau aukų, kaip lenkai. Dėl to pastarieji nieku būdu neturėtų pavydėti Lietuvai atgauti bent šiaurinę Rytprūsių dalį su Karaliaučium. Tai būtų abiem 1410 metų Žalgirio pergalės bendrininkams teisingas atpildas".9

Labai teisingos mintys, kadaise mums patiems pasakytos nedidelėje 93 psl. studijėlėje. Jos autorius įžangos žodyje pasisakė, kad ją rašęs labai paskubomis, be visų reikiamų šaltinių. Metas būtų pavesti dr. G. Valančiui dar kartą prabilti ta pačia tema ir tokiu veikalu, kuris tiktų, reikalui iškilus, tuojau pat išversti į anglų ir vokiečių kalbas.
Koks išsilaisvinusios Rytų Europos politinis veidas, kokie politiniai junginiai (sąjungos, federacijos) pasireikš jos erdvėje, šiuo metu niekas negali numatyti. Tačiau karo ir toli gražu ne ramaus ir kūrybingo pokarinio laikotarpio nelaimių, skriaudų, paniekos ir išnaudojimo patyrusios tos erdvės tautos, kartą išsivadavusios iš imperialistinio jungo, suras kelią į bendrą taikingo sugyvenimo rytojų.

1.    Juozas Girnius, "Tauta ir tautinė ištikimybė", 137 p.
2.    A. Morkus, "Slavų mesianizmas", Naujienos 1950 m. gruodžio 20-29.
3.    Milovan Džilas, "Naujoji klasė", Komunistinės sistemos analizė, išvertė V. P., Raštija 1962, 200 p.
4.    Ibid.
5.    Najdziuk, J. Bielarus' učora i siannia, Miensk, 1943.
6.    Lietuvos - Lenkijos santykiai, Simas Sužiedėlis, Lietuva, politikos žurnalas 1954 m. balandžio - birželio mėn. Nr. 6, 98-99 p.
7.    Czy Niemcy vvrocą na VVschod, Juliusz Mieroszewski, Kultūra, Paryž Nr. 2 (141) - 8 (142), 1959. Skyrius "Archivvum polityczne", 85-92 p.
8.    K. Mockus "Mažosios Lietuvos problemos" Draugas, 1961 m. vasario 1 d.
9.    Grigas Valančius, "Lietuva ir Karaliaučiaus kraštas", Kirchheim-Teck 1946, 83 p.

 (Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai