Parašė KOTRYNA GRIGAITYTĖ
|
APMĄSTYMAI
Nereik manęs pamokyt Mylėti Dievą, Nes visa ką aprėpia akys — Jis yra.
Nereik manęs pamokyt Mylėt motiną, Nes žemėj ji tiktai viena.
Tik reik mane pamokyt Mylėti mirtį, Nes nematau gyvybės Jos glėby.
SARGYBOS
Man visada patinka sargybos Prie karaliaus rūmų Ar jo karsto, Sargybiniai, Kurie net nesumirkčioja, Ir nežinia, ar jie gyvi. Aš nesigėdinu praeit pro juos Ne vieną kartą, Perskrost akimis Gaubiantį tylos šarvą Ir likti kirminu, Kutenančiu jų širdį.
MEDIS
Pilkas medis žalumoj: Perkūno įtrenktas, Nudegintas sausros? Savo išdžiūvusiuos pirštuos Jis laiko raudoną debesį Ir kankinančiai šaukia... ... Šaukia be balso, be alsavimo. Oras virpa pilnas aštrių spindulių, Vasara dainuoja pabaigtuvių dainą. - - - - - Apsukus ore ratą, Spyruoklė paukščių suzvimbia Ties viršūne, Ir apskritimais dūžtančiais Pabyra ant sausų jo rankų. Lyg juodos ašaros apkrito medį Ir nežinia: Ar verkia paukščiai, Ar sugrįžimo sutartinę gieda. Pabunda, pasiraivo šaknys.. . . . . Nutirpusiomis medžio gyslomis Pradeda tyliai sruventi Gyvybės šilima. Medis krauna atžalas Ateinančiam metui.
MELAS
Ak, mano melas... Jis yra už tiesą teisingesnis - Išblyškusi tariu. - - - - Manasis melas Pavasariu dainuoja gyslose, Kibirkštimis akyse spraga, Žydriausiu momentu Buity plevena, Žvaigždžių karoliais Vidunaktyje skamba, O saulei tekant — Kūdikiu krykštauja Manasis melas . ..
|