Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ANGELAI IR NUODĖMĖS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Naujokaitis   

Naujoje R. Spalio knygoje, kurią šiais metais išleido Nida, randame penkiolika novelių. Pavadinimo pirmasis vardas "angelai" slepia autoriaus ironiją. Iš tikrųjų jo vaizduojamieji žmonės net nemėgina rodytis angelais. O kalbant apie nuodėmes, taip pat maža terastume pasakojimų, kur veikėjai jaustųsi nusideda, nes jų veiksmuose pasireiškiąs blogio pradas turi dažnai gilesnes niekšybės šaknis negu eilinė žmogaus nuodėmė (Makbetas). Nihilistinis veikėjų santykis su gyvenimu bene ryškiausiai bus išreikštas skulptoriaus Morkūno lūpomis (Atlyginimas): "Atviromis akimis stebėjau gyvenimą ir ignoruoju visą eneminj priedą: mokytojus, kunigus, valdančiuosius ir spausdintą, pamokomąjį ar moralizuojamąjį žodį". O veržlumo ir veiklos jėga tesiremia tik kovos už būvį dėsniu: "Dangstydamiesi skambiais kultūros ir civilizacijos žodžiais, visi slepiam savo veržlumo jėgą — kovą už būvį. Mes draskomės dėl moters, dėl didesnio kąsnio, veržiamės į garbės viršūnes, nes ten pasirinktinai galim gauti viską, kas geriausia, tuo tarpu kitiems lieka tik išrankos"...

Dėl šitokios filosofijos daugumas šios knygos veikėjų yra pilki savanaudžiai, smulkūs kasdieninės aplinkumos vargai. Šaltu artizmu autoriaus atskleistas "Prakeiktosios" posūnių niekšiškumas, "Makbeto" artisto dvasios menkybė jo triumfo augš-čiausioje viršūnėje, "Akimirkos" tėvo keršto fatališkumas, "Atlyginimo" skulptoriaus dvasios juodumas. Po šių lengva ristele seka ir broliai Antanas ir Leonas   (Broliai),  "Aiškiaregės" Antanas, "šuns" Andrius... Šviesiosios figūros, kaip pamotė (Prakeiktoji), amerikonas (Dvaras), Ieva (Sutema), Juozas ir Vladas (Akimirka), Lyras (Makbetas) ir kitos antraeilės neturi tiek spindulių, kad išsklaidytų anų pagrindinių sukeltą tamsą. Dėl to knygos visuma savo turiniu yra gana niūri, netikinti žmogaus grožiu, nerodanti dvasinės ir idealistinės persvaros.

Sustodami prie formos, turime pasidžiaugti, kad R. Spalis novelės techniką valdo su režisieriaus įgudimu. Jis sugeba pradėti pasakojimą reikiamoj vietoj ir tinkama fraze, kad skaitytojas iš karto atsiduria vaizduojamo gyvenimo sūkuryje, pagaunančio veiksmo momente. Bet iš kitos pusės novelės režisūra yra ir silpnybė, nes dažnai pasakojimo epizodai yra tik priemonė autoriaus pasirinktai tezei įrodyti. Atomazga dažniausiai nėra netikėta, bet jau iš anksto nujaučiama — autoriaus ryškiai ir net dirbtinai į ją vairuojama, net nepaisant psichologinio tikėtinumo. Kaip pavyzdį paimkim Vyto pasielgimą su Skaiste (Jos apmokėtoji sąskaita), kai šis pasiunčia savo neaiškų draugą Zubrį ją palydėti. Ant psichologinio netikrumo paremta visa novelės problema ir dramatinė atomazga nustoja gyvenimo tikrovės iliuzijos. Prie psichologiškai silpnų priklauso ir šiaip gražiai sukomponuota novelė "Broliai".

Prie silpnybių reikėtų skirti ir tas keistas situacijas, kurios gal tik pačiam autoriui tesuprantamos (Beprotis, Tiltas, Paklydimas). "Misterijos" fantazija visai neįtikina skaitytojo. Negalėtume laikyti geru kūriniu ir "Atlyginimo", kur centre pastatyti žemos moralės personažai (skulptorius, poniutė)...

Tačiau autoriaus talentas suspindi eilėje gerų kūrinių, kurie teikia estetinio pasigėrėjimo, patraukia savo forma, įtikina natūraliomis situacijomis. Neblogomis novelėmis galime laikyti ir lengvesnio pobūdžio pasakojimus, kaip "Aiškiaregė", "Šuo". Tačiau visos knygos svoris susitelkia į tokius kūrinius, kaip "Prakeiktoji", "Dvaras", "Sutema","Makbetas". Juos perskaitęs jauti, kad gavai ką nauja, ko negali greitai pamiršti, o turi mąstyti, susitelkti.

Gal tik vieno pasigendame ir čia — tai laisvo žmogaus, pasireiškiančio savo individualybe. Per ryškiai jaučiame autoriaus vadovavimą veikėjų veiksmams ir pokalbiams. Ne-pajuntame ten tikrai gyvo žmogaus, su savo kalbos stiliumi, su temperamentu su kultūrinės aplinkos spalvomis. Jei autorius sugebėtų atsipalaiduoti nuo savo paties sukurto trafaretinio dialogo, o leistų padvelkti nevaržomam gyvenimo pulsui, būtų tikrai daug laimėta. Tada ir ta filosofija, į kurią linkę kai kurie veikėjai, nebūtų tokia sausa.

R. Spalis, atėjęs j mūsų literatūrą su eile knygų, jau turi savo vardą ir yra sulaukęs tinkamo vertinimo, tačiau stiliaus paįvairinimas, be kitų dalykų, taip pat praverstų.

Kiekvienas kūrėjas turi savo pasaulėžiūrą, pamėgtas formas, pažiūras į žmogų ir pasaulį. Kritiko uždavinys, pasitinkant naują kūrinį, yra ne pamokyti kūrėją, kaip jis turi kurti, kaip galvoti, kaip santykiauti su vaizduojamuoju pasauliu, bet pažvelgti iš šalia kūrinio esančio taško, iš tam tikrus pastovius kriterijus turinčios plotmės. Padėję "Angelus ir nuodėmes" ant pačių bendriausių literatūros kūrinio vertinimo taisyklių, turime pasakyti, kad knyga šalia tikrai vertų dėmesio kūrinių nešasi ir nereikalingos pakrovos.
R. Spalis, ANGELAI IR NUODĖMES, novelės, Nida, 1963 m. 256 psl., kaina $1.00.
Pr. Naujokaitis

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai