Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ TAUTOSAKOS APYBRAIŽA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Dr. Jonas Balys   
Neseniai Lietuvoje buvo išleista stamboka knyga "Lietuvių tautosakos apybraiža", taikoma daugiausia augštesniosioms mokykloms bei vidurinių mokyklų dėstytojams. Tai kolektyvinis darbas, kurį atliko visa eilė senų ir naujų šios srities darbuotojų: Amb. Jonynas, A. Mockus, L. Sauka, Z. Slaviūnas ir kiti, prižiūrimi vyriausio redaktoriaus K. Korsako, "kuris esmingai papildė atskiras teksto vietas". Knygos įvade aptariami esminiai teoretinio pobūdžio klausimai apie tautosakos mokslą, toliau duodama lietuvių folkloristikos istorinė apžvalga ir aptariamos bei charakterizuojamos atskiros tautosakos rūšys: dainuojamoji, pasakojamoji ir smulkioji tautosaka. Visa mūsų tautosaka skirstoma į du periodu: ikitarybinė ir pagaliau tarybinė, kuriai paskirtas paskutinis skyrius.

Savaime aišku, kad šių dienų Lietuvoje tokio pobūdžio veikalas gali būti sukirptas tik pagal marksistinį kurpalį. Šitai nei nebandoma nuslėpti. "Ikitarybinio laikotarpio buržuaziniai folkloristai lietuvių tautosaką vertino, vadovaudamiesi dažniausiai idealistinėmis koncepcijomis. Visiškai naujas lietuvių folkloristikos išsivystymo etapas prasidėjo tarybinės santvarkos metais, kada, vertinant tautosaką, buvo pradėta taikyti marksistinė metodologija" (p. 21). Kitoje vietoje sakoma: "Buržuazinės folkloristikos tendencijos ryškiausiai atsiskleidė tautosakos tyrinėjimuose, kuriuose paprastai buvo sekama užsienio buržuaziniais folkloristais" (p. 99). Vadinami "buržuaziniai folkloristai" šiuos žodžius gali priimti kaip pagyrimą, nes idealistinės koncepcijos ir pozicijos jiems neabejojamai yra prakilnesnės už materialistines. Jei nepriklausomos Lietuvos folkloristai sekė "užsienio buržuaziniais folkloristais", tai jie buvo neatsilikę nuo šioje mokslo srityje padarytos pažangos, kuo mes galime tik džiaugtis. Negi derėjo laisviems žmonėms sekti sovietiniais folkloristais, kurie anuo metu nieko žymesnio nenuveikė, išskyrus nuobodžius traktatus apie "revoliucinę tautosaką" ir tariamas "liaudies dainas", kuriose buvo liaupsinami Leninas ir Stalinas. O koks gi yra tas "marksistinis metodas" ? Jis aiškiai neapibrėžiamas, tačiau jis paaiškėja iš tokių užuominų, kad turinti būti iškelta klasinė tautosakos prigimtis, pabrėžiama antagonistinių visuomenės santykių ir klasių kovos atspindžiai tautosakoje, visur jieškoma "revoliucinės tautosakos" ir vengiama vadinamosios paviršutiniškos "faktografijos", estetizmu pridengtų pažiūrų į liaudies poetinį meną ir pan. (žiūr. psl. 86 ir 115). Tad paaiškėja, kad marksistinis metodas reikalauja užmerkti akis ir nematyti marksistams nepalankių faktų (tai jau būtų "faktografija"), nekreipti dėmesio į liaudies poezijos estetinę arba menišką pusę, nes tai būtų "estetizmas", visur stengtis iškasti klasių priešingybes ir kovą, įrodinėti, kad jau iš senų laikų, net ir poezijoje, lietuvis lietuviui stengėsi tik už gerklės griebti. Visai teisingai tie "buržuazijos atstovai" įrodinėjo tautosaką esant visos vieningos tautos kūryba ir teigė, kad revoliucingumas esąs svetimas lietuvių tautos dvasiai, kad jis atneštas iš svetur. Tie "buržuaziniai estetai" virai teisingai suprato, kad politiniai šūkiai, nors jie būtų ir sueiliuoti, nėra joks menas ar kūryba, kad simbolizmas ir ekspresionizmas, kurio pradų randame tautosakoje, atitinka lietuvių tautos dvasią, o pažinti tą liaudies poetinio meno grožį nėra joks smerktinas "estetizmas", bet kaip tik vertingiausias dalykas, kurio galime iš tautosakos pasimokyti.
Kad lietuvių liaudis nėra nieko poetiško ir vertingo sukūrusi politinėmis temomis ir visiškai nesidomi "marksistiniu istorinio proceso suvokimu", aiškiai įrodo skyrius apie vadinamą "tarybinę tautosaką" (p. 437-462), nes tokios iš viso nėra. Negi laikysi tautosaka lietuvišką internacionalo vertimą, rusų žinomų dainuškų vertimus (Jeigu karas rytoj, Katiuša, Trys tankistai ir kt.), pagaliau ir mūsų žinomų komunistinių autorių eilėraščius, kaip L. Giros, J. Janonio, S. Nėries ir kt. O tokie dalykai šiame skyriuje traktuojami, kaip tautosaka. Tai pats stilp-niausias skyrius, tiesiog juokingas tempimas ant tautosakinio kurpalio politinių šūkių, kuriais liaudis nesižavi ir netiki. Tačiau niekur nėra nei žodžiu užsiminta apie "antitarybinę tautosaką", kurios buvo apstu jau pirmosios okupacijos metu. Anekdotai, patarlės, bolševikinių dainų pa-rafrazavimai buvo visiems žinomi ir plačiai vartojami dalykai, nors nevienas dėl jų labai skaudžiai nukentėjo, žinoma, negalima laikyti tautosaka Lebedevo - Kumačio dainos parafrazavimą: "Jeigu karas rytoj, lašinių nebus tuoj, apie sviestą nei ko pagalvoti. Ir tuojau mes visi, būsim nuogi basi, ir dar Stalinui reiks padėkoti". Tačiau kai kurie dalykai turi labai ryškaus liaudiško humoro ir tatai jau ribojasi su tautosaka, pvz.: "Verkia ožka ir višta, prie kolūkio pririšta".

Sprendžiant teoretinius tautosakos klau:imus, yra daug prieštaravimų, pasimetimo ir nesusigaudymo. Nuolatos pabrėžiama, kad "tautosaka — ne pavienių asmenų, o kolektyvinė poetinė kūryba" (p. 5.), tačiau kelis puslapius toliau visai teisingai sakoma, kad "nors tautosaka yra kolektyvinė kūryba, jos kūrime ir gyvenime didžiulį vaidmenį vaidina paskiri individai" (p. 8, pabraukta originale).
Labai mums neįpra:tas ir tariamų autoritetų citavimas. Tegul Leninas buvo sumanus ir suktas politikas ir M. Gorkis įžymus rašytojas, tačiau tautosakos srityje jie nėra buvę jokie autoritetai ir juos cituoti yra juokingas dalykas, pasakyčiau, tiesiog tų asmenų įžeidimas, mažiausia — blogas skonis. O gal tai ženklas, kad "asmenybės kultas" vėl grįžta, kaip buvo Stalino laikais? Juk ir Smetona yra gražių dalykų pasakęs apie tautosaką, tačiau man niekados į galvą neatėjo mokslinio pobūdžio darbe tokiomis citatomis pasinaudoti.

žinoma, ne viskas yra perdėm klaidinga, kas šiame tome rašoma. Štai pora palyginimų. Aš savo "Lietuvių tautosakos skaitymų" įžangoje 1948 m. rašiau: "Tautosaka yra žodinė tautos kūryba, tautos žinojimas, išreikštas kūrybiškais žodžiais. Žinios apie tautą ir jos gyvenimo tyrimus vadinamas tautotyra arba etnografija" (p. 5). "Apybraižos" į-vadas taip pradedamas: "Tautosakos mokslo objektas yra liaudies poetinė kūryba: dainos, pasakos, patarlės ir priežodžiai, raudos, su poetiniu tekstu susiję žaidimai ir kt. .. Liaudies poetinei kūrybai pavadinti dar vartojamas tarptautinis terminas folkloras . .. Tarybinėje literatūroje terminas folkloras takiomas liaudies poetinei, muzikinei ir choreografinei kūrybai, neišplečiant jo etnografijos sričiai" (p. 5). Kitas sugretinimas. Mano "Skaitymuose" parašyta: "Mūsų tautosaka pagarsino lietuvius svetimtaučių akyse ir sužadino mums daug palankumo dar tais laikais, kai turėjome svetimiesiems vergauti ir apie laisvą gyvenimą net svajoti ne-drįsome, ji padėjo mums iškovoti savo brangiąją nepriklausomybę. Dabar mūsų likimas vėl kartojasi iš naujo. Šiandien, juodžiausiose mūsų tautai dienose, kai mus užmiršo ir apleido visi buvę mūsų draugai, savo melodingomis dainomis ir muzika, savo liaudies šokiais ir skoningais tautiniais drabužiais, primename Vakarų sąjungininkams, kad esame savaiminga, gaji ir kūrybinga tauta, sugebanti sukurti patrauklias kultūrines vertybes. Mūsų tautosaka vėl yra svarbus veiksnys tautos kovoje už būvį" (p. 7-8). "Apybraižoje" rasoma: "Lietuvių liaudies dainos, pasakos, patarlės jau seniai yra žinomos toli už mūsų tėvynės sienų... Savo didele idėjine ir menine verte jie ne kartą atkreipė įžymių meno bei mokslo atstovų dėmesį ir buvo palankiai įvertinti. Lietuvių tautosaką yra panaudoję savo kūriniuose pasaulinės literatūros ir muzikos klasikai.. . Ja plačiai naudojosi daugelio tautų lyginamosios kalbotyros ir folklorikos atstovai. Lietuvių tautosakos medžiaga padeda spręsti daugelį folkloristikos, etnografijos, kalbotyros mokslo problemų tarptautiniu mastu. Tuo būdu, lietuvių liaudies poetinė kūryba garsina mūsų tautos vardą, kalbą ir kultūrą toli už Lietuvos ribų" (p. 16). Kaip matome, abejais atvejais mintis ir faktai yra tie patys, tik skirtingais žodžiais pasakyti. Tik aiškiausia nesąmonė pasakyta tame pat puslapyje tvirtinant, kad "tarybinio laikotarpio tautosakos liaudiškumą sudaro komunistinis partiškumas". Tas komunistinis partiškumas yra visiškai ne mūsų liaudies padarinys, bet atneštinis ir prievarta įbruktas dalykas, kuriuo mūsų žmonės visaip kratosi.

Visai dalykiškai yra parašytas skyrius apie lietuvių folkloristikos istoriją nuo seniausių laikų iki nepriklausomybes pradžios (p. 19-85, autorius A. Mockus). Tai daugiausia "f aktograf i ja", bet be jos, pasirodo, net ir marksistai negali apseiti. Į-dėtos ir fotografijos eilės asmenų, pasireiškusių tautosakos srityje: L. Rėzos, S. Daukanto, L. Ivinskio, abiejų Juškų, J. Basanavičiaus, M. Slan-čiausko, A. R. Niemio, St. Šimkaus, V. Krėvės Mickevičiaus, B. Sruogos, J. Tallat-Kelpšos, Z. Slaviūno ir J. Čiurlionytės. Visi jie verti tos pagarbos. Tačiau du paskutiniai folkloristikos istorijos skyreliai, "Folkloristika buržuazijos valdymo metais" ir "Tarybinė lietuvių folkloristika" (p. 85-116), pasižymi šališkumu, kad ir tam tikrose nuosaikumo ribose. Iš nepr. Lietuvos folklorininkų įvertinimo ir pagyrimo susilaukė tik tie, kurie nors kiek pasižvalgė į rytus ir pagrajino ant marksistinių cimbolų (J. Baldžius).

Beje, negalėjo apseiti nepaminėję ir šio rašinio autoriaus, kuris charakterizuojamas, kaip "aktyviausias suomių mokyklos atstovas" (p. 96). Tas yra tvarkoj, nes kelios mano studijos buvo parašytos vadovaujantis istoriniu-geografiniu metodu, kurį pirmi panaudojo vokiečiai, tačiau jį plačiausiai pritaikė ir išvystė suomių folklorininkai. Tačiau visiškai klaidingas yra tvirtinimas, kad aš "buvęs vokiškosios  "tautosakos aristokratinės kilmės teorijos" šalininkas (p. 98). Teisybė, kad daugelis vokiečių liaudies dainų yra "gesunkenes Kulturgut", (nusmukusi kultūrinė vertybė, t. y. nežymių autorių, panašių į rusų Lebedevą - Kumačį, liaudies pamėgti eilėraščiai). Ši teorija visiškai netinka mūsų senųjų liaudies dainų kilmei aiškinti. Aš apie tai esu labai aiškiai pasakęs: "It is possible that the bulk of German folksongs are 'Kunstlieder im Volksmunde'. Nothing would be more incorrect than to say the same about the Lithuanian folfksongs. Except for migratory or international types . . . the bulk of Lithuanian songs were created by the bards from the folk and for the folk" (žr. mano "Lithuanian narrative folksongs", p. 7-8, pabraukta originale).

Dar juokingesnis dalykas išėjo dėl mano veikalo "Lietuvių pasakojamosios tautosakos motyvų katalogas" (1936) įvertinimo. Lietuvos Mokslų Akademijos darbų A ser. 2 n-ry, 1959, psl. 233 buvo parašyta: "Iki-tarybiniais laikais buvo susisteminta tik dalis pasakų pagal tarybiniam tautosakos mokslui nepriimtini Aarnes pasakų motyvų katalogą". Matyt, kas nors susigriebė, kad rusų pasakas pagal tą patį "nepriimtiną" metodą sukatalogavo N. P. Andrejevas ir jau 1929 m. išleido SSSR Mokslų akademija. Tad "Apybraižoje" jau rašoma: "Nors ir turėdamas daug trūkumų, katalogas vis dėlto padeda orientuotis gausioje (apie 16,000 vienetų) lietuvių pasakų medžiagoje, surinktoje iki 1935 m." O tie trūkumai esą tokie, kad "šiame kataloge mažai atsižvelgiama j lietuvių pasakų specifiką, o daugiausia remiamasi tik tarptautiniais motyvais" (p. 97). čia ir vėl pasireiškia arba obskurantizmas, arba bloga valia. Visiems žinoma, kad pasakos yra labiausiai tarptautinė tautosakos rūšis. Tačiau tame kataloge mano buvo įtraukta net per 400 naujų numerių (su žvaigždutėmis), tarnaujančių lietuvių pasakų specifikai išreikšti, nes tokių pasakų tipų tuo metu dar nebuvo tarptautiniame pasakų kataloge. Be to, visa sakmių klasifikacija buvo visiškai nauja, pritaikyta lietuviškai medžiagai. Negerai, kada taip prasilenkiama su "f aktograf i ja". Argi to reikalauja marksistinis metodas?

Mūsų tautosakos rūšių apibūdinimai, kurie sudaro didžiąją knygos dalį (p. 119-433), parašyti vidutiniškai, o kai kurie skyreliai silpnai. Būtų perdaug specialu šiame straipsnelyje gilintis į visus netikslius ar taisytinus dalykus. Tačiau ši knygos dalis bendrai orientacijai bus naudinga, kai skaitytojams nieko geresnio nėra prieinama, žinoma, šių laikų Lietuvos tautosakininkai nieko nežino, kas šioje srityje dirbama laisvuose Vakaruose. Taip pat nieko nežino, ar bent dedasi nežiną, kas lietuvių tautosakos srityje yra nuveikta emigracijoje, nors atrodo, kad kai kurie autoriai yra skaitę bent kai kuriuos straipsnius "Lietuvių Enciklopedijoje". Apsiribojimas sovietiškais rytais ir atsiribojimas nuo vakarų daro didelę žalą mūsų tautosakos mokslui, tai jau tikra atžan-ga.

Atrodo juokinga, kad Amb. Jonynas, kuris dabar vadovauja Tautosakos sektoriui Vilniuje, tiesiog iš kailio neriasi, viską tempdamas ant marksistinio kurpalio. Jis yra parašęs tokius traktatus, kaip "Buržuazinė tikrovė lietuvių liaudies dainose" (1950), "Klasių kovos atspindžiai lietuvių tautosakoje" (1957), "Baudžiauninkų kovos prieš feodalus atspindžiai buitinėse lietuvių liaudies pasakose" (1958) ir pan. Tai publicistika tautosakinėmis temomis ir tiek.

Yra tačiau išleista ir vertingesnių dalykų, kurie turi tautosakinės "faktografijos" ir tuo pačiu nesenstančios vertės. Tos rūšies studijų ir straipsnių yra paskelbę J. Čiurlionytė, P. Dundulienė, K. Grigas, J. Lebedys, A. Mockus, L. Sauka, Z. Slaviūnas, S. Paliulis, A. Vyšniauskaitė ir dar vienas kitas. Gerai, kad atsiranda tautosakininkų prieauglis, gali samdyti daugiau mokslinių bendradarbių. Atrodo, kad dabartinėje Lietuvoje tautosakos reikalams skiriama bent du ar tris kartus daugiau lėšų, negu nepr. Lietuvoj. Ne iš meilės tautosakai ar nacionalinei lietuvių kultūrai tai daro, bet todėl, kad tautosaka laikoma, kaip gera priemonė politinei propagandai.

Naudingas darbas buvo atliktas pokario metais perspausdinant senuosius vertingus tautosakos rinkinius: Stanevičiaus, Juškų, Rėzos. Geras užsimojimas yra išleisti atrink-tinių tautosakos tekstų penkiatomį "Lietuvių tautosaka" (pirmas dainų tomas jau išėjo). Gal ir daugiau gerų darbų galėtų atlikti, jei ne partijos botagas. Apie tai skaitome: "Tarybinei lietuvių folkloristikai sėkmingai vystytis daug padeda nuolatinis Komunistų partijos ir Tarybinės vyriausybės rūpinimasis meno, mokslo, literatūros ir apskritai nacionalinės lietuvių kultūros (sic! J. B.) ugdymu. Tarybiniams lietuvių tautosakininkams, kaip ir kitiems ideologinio fronto darbuotojams, partija padeda nustatyti teisingą mokslinio darbo kryptį" (p. 100). Taip ir norisi padejuoti dainos žodžiais: "Oi varge varge, vargeli mano. ..".

Kaip keičiasi laikai. Teko ir man devynis metus vadovauti tautosakos darbui Lietuvoje. Turėjau nevieną privačią audienciją su prez. Smetona, kuris domėjosi kalbos ir tautosakos reikalais. Tačiau nei prezidentas, nei švietimo ministeris, nei tautininkų s-gos gen. sekretorius niekados man nei puse žodžio neužsiminė, kad tautosaka turėtų tarnauti nacionaliniams, partiniams ar asmens kulto reikalams. Nebuvo jokio reikalavimo iškasti ar pagimdyti neva tautosakinius kūrinius apie "tautinę vienybę", "šlovinimą" ir panašius dalykus. Mes visi supratome, kad tautosaka yra faktų rinkimas, tegul bus "faktografija", bet ne faktų fabrikavimas ir falsifikavimas, dirbtinė jų interpretacija. Kai toks Baldžius ar Radžvilas pabandydavo spaudoje tautosaką užtempti ant marksistinio kurpalio, niekas dėl to daug nesijaudino, nes visi matė, kad tai niekų darbas.

Viskas pasikeitė, kai raudonieji užplūdo mūsų kraštą. Tuojau gavau pareikalavimą iš "Tiesos" redakcijos parūpinti "revoliucinių dainų". Nors iš žemės iškask, sufabrikuok, pasam-dyk, kad kas jas sukurtų, bet duok ir gana. Kelios 1905 m. revoliucinės dainos, rastos Tautosakos archyve, netiko, nes jos buvo nukreiptos ne tik prieš carą, bet ir prieš rusų priespaudą. Kartą atėjo į Tautosakos archyvą toks barzdočius, prisistatė, kaip buvęs politkalinys ir sakėsi mokąs revoliucinių dainų. Padainavo pagal rusišką melodiją kelis naujoviškus, kaimo poetų šiaučišku stilium  surentintus,  eilėraščius,  kuriuose nebuvo nei liaudiškumo, nei poezijos. Gal tai buvo NKVD atsiųstas provokatorius buržuazinio palikimo įstaigai išbandyti, o gal iš tikrųjų nieko geresnio politkaliniai nebuvo sukūrę. O tokiam L. Girai, įkyriai reikalaujančiam "revoliucinių dainų", kartą pasakiau maždaug taip: aš ne poetas, draugas rašai eilėraščius, tai prisėsk ir sulipdyk naują dul-dul-dūdelę. Pakratė barzdą ir nuėjo, bet daugiau manęs nevargino. Atrodo, kad jis mano patarimu pasinaudojo.
Juokingas mums atrodo tvirtinimas, kad K. Jurgelioniui Čikagoje 1914 m. leidžiant "Mįslių knygą", girdi, "Jungtinių Amerikos Valstijų cenzūra privertė sudarytoją kai kurias mįsles pašalinti arba jas sužaloti" (p. 83). Mes žinome, kad JAV jokios cenzūros nebuvo ir nėra.
Aiškiai perdėtas pasigyrimas yra tvirtinimas, kad "pokario laikotarpiu (iki 1960 m.) buvo surinkta apie 100,000 įvairių žanrų tautosakos kūrinių" (p. 102). Iš kitų irgi tarybinių šaltinių galima buvo nustatyti, kad per 20 tarybinės santvarkos metų buvo surinkta tik apie 10 nuošimčių tautosakos, palyginus su tuo, kas buvo surinkta per 20 metų nepriklausomo gyvenimo.

Lietuvių tautosakos apybraiža. Redakcinė kolegija: K. Grigas, Amb. Jonynas, K. Korsakas (vyr. red.), L. Sauka. Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. 474 psl., iliustr. Tiražas 5000 egz. Kaina rb. 1,59.
Dr. Jonas Balys

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai