Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SOCIOLOGO ŽVILGSNIS Į DR. VINCĄ KUDIRKĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė V. Trumpa   
Teisingai V. Kavolis įžangoje ra­šo, kad "Vincas Kudirka yra tapęs lietuvių tautinio atgimimo simboliu". Kaip toks jis mums pusėtinai gerai pažįstamas. Gal mažiau jis pažįsta­mas, kaip žmogus. V. Kavolis ir pa­sistatė sau uždavinį panagrinėti V. Kudirką kaip žmogų. Jis tai vadina psichologine studija apie žmogaus ge­nezę, nors jai lygiai gerai tiktų ir psichoanalitinės ir sociologinės studi­jos vardas. V. Kavolis yra sociolo­gas, daugelyje savo straipsnių ir pa­skaitų bandęs panagrinėti vieną ar kitą sociologinę problemą. Malonu konstatuoti, kad daugumas tų proble­mų yra susiję su Lietuvos praeities ir dabarties gyvenimu.

Šioje studijoje V. Kudirkos asmuo nagrinėjamas šešeriopų santykių at­žvilgiu: 1. vyro-moters; 2. sūnaus-tėvo; 3. žmogaus-civilizacijos; 4. žmogaus-tėvynės; 5. žmogaus-Dievo ir 6. žmogaus-mirties. Kaip matome, be­veik visos didžiosios žmogaus egzis­tencijos problemos čia paliečiamos ir bandomos spręsti.

Be abejo, 87 p. studijėlėję visus tuos likiminius klausimus neįmanoma pilnai ir visapusiškai išnagrinėti. Už­tat kritiškas skaitytojas ne visados sutiks su autoriaus išvadomis, arba bent pasiges daugiau įrodymų vie­nai ar kitai, kartais labai drąsiai, išvadai paremti. Pavyzdžiui, analizuo­damas pirmą Kudirkos spausdintą li­teratūrinį kūrinėlį — pasakėčią "Ko­dėl žydai nevalgo kiaulienos" — V. Kavolis rašo: "Kudirka šiuo atžvilgiu tipiškas lietuvis, turėjo daugoka ne­apykantos žydams" (44 p.). Nei tos pasakėčios, nei dar poros citatų iš Kudirkos raštų toli gražu neužtenka tokiai   visą   tautos   charakterį   api­bendrinančiai išvadai. Manau, jeigu autorius būtų plačiau įsigilinęs į šią problemą, jis būtų suradęs, kad vie­nas kitas Kudirkos pasisakymas prieš žydus buvo iššauktas visiškai ne tipiškai lietuviškos neapykantos žydams, bet kaip tik per didelės pa­kantos, kuria Lietuvos žmonės pasi­žymėjo ir Nepriklausomybės laikais, nenoriai eidami pirkti į kooperati­nes ar lietuvių pirklių laikomas krau­tuves. Apie tipišką neapykantą žy­dams Lietuvoje negalėjo būti nei kal­bos. Tik tragiški 1940-42 m. įvykiai buvo laikinai sukėlę neapykantos žy­dams psichozę, bet dėl to kaltos vi­siškai kitos priežastys.

Taip pat ne vienam sukels abejo­nių ir V. Kavolio bandymas V. Ku­dirkoje surasti "protestantiškus mo­tyvus" ir "kalvinistinį mentalitetą" (51-71 p.). Kiekvienu atveju, jie ne­galės to paaiškinti vien tik Kudir­kos tėvo Motiejaus įtaka, prieš ku­rią Kudirka protestuodamas įsigijo tuos protestantiškus motyvus, arba Kudirkos darbštumo apoteoze, kuri liudijanti jo kalvinistinį mentalitetą. Aš manau, kad ir Max Weberio te­zė apie protestantinę etiką buržua­zinio kapitalizmo podirvyje, kurią šia proga V. Kavolis prisimena (57 p.), ne visados išlaiko kritiką. Katalikai Fordai nemažiau nusipelnė kapitaliz­mui negu puritoniški baptistai Ro-ckefelleriai.

Aplamai, istorikas, skaitydamas V. Kavolio studiją, kaip ir beveik kiek­vieną sociologinį veikalą, negali ne­sistebėti, kaip iš palyginti nedaug faktų arba duomenų sociologas mėgs­ta daryti labai plačias išvadas. Tarp istoriko ir sociologo ir yra tas pa­grindinis skirtumas, kad pirmasis apie kokią nors problemą stengiasi visų pirma surinkti visus faktus, dažnai palikdamas pačiam skaityto­jui pasidaryti išvadas, o sociologas atrenka kiek galima mažiau faktų, kurie tik būtinai reikalingi tam tik­rai išvadai paremti. Užtat istorikui yra mažiau pavojaus suklysti. Socio­logai, net ir patys didžiausieji, kaip O. Spengleris arba A. J. Toynbee, neišvengia klaidų. Bet iš antros pu­sės, jų veikalai daug įdomiau skai­tosi, dažnai turi daug daugiau įta­kos visuomenei, sukeldami visokias gyvas ir aštrias kontraversijas.

V. Kavolis yra sociologas. Kiek tai liečia sociologinį žvilgsnį į įvairias Lietuvos praeities ir dabarties temas, jis čia yra, galima sakyti, beveik pirmas, nes ankstesni panašios rūšies bandymai (S. Šalkauskio, D. Alsei­kos, K. Pakšto ir kt.) buvo daugiau mėgėjiški. V. Kavolio studija apie Vincą Kudirką liudija, kad jo rimto, drąsaus  sociologinio  žvilgsnio   susi­lauks ne viena mūsų praeities ir da­barties problema. Šios kelios kritiš­kos pastabos neturėtų jo atbaidyti nuo savo užsimojimų.

Kartu ta jo studija yra beveik vienintelė dovana tam lietuvių tautos dvasios milžinui, koks buvo Vincas Kudirka, kurio 100 m. gimimo (1958 m. ir 60 metų mirties (1959 sukaktys praėjo plačiau neatžymėtos. Jaunes­niam (ir ne tik jaunesniam) skaity­tojui tai bus kartu paskatinimas, kaip reikia dirbti ir kovoti dėl sa­vo krašto ir žmonių gerovės ir lais­vės. Todėl labai rekomenduotina, kad kiekvienas su šia studija susipažin­tų.

Pora techniškų pastabų. Pirma, ko­dėl nėra turinio rodyklės? Antra, au­torius plačiai cituoja V. Palukaičio, J. Kačergiaus, J. Bulotos ir kt. pa­sisakymus apie Kudirką, nenurody­damas, iš kur tos citatos paimtos. Iš gale pridėtos šaltinių nuorodos neaišku, katram iš tų leidinių vie­nas ar kitas cituojamas autorius pa­imtas.

Vytautas Kavolis. ŽMOGAUS GE­NEZĖ, psichologinė Vinco Kudirkos studija. Chicagos Lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1963, 87 p.
V. Trumpa
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai