Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
GEDIMINAITIS - ALEGENŲ KALNŲ APAŠTALAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS KUČAS   
Nuostabus kraštas
Jeigu kam teko kada nors keliauti per Pennsilvaniją, tas negalėjo nepastebėti jos grožio. Kalnais išvagotas ir slėniais išraižytas kraštas beveik neturi tiesaus kelio. Išsiraitę vingių vingiais, keliai linguoja upių bei upelių pakraščiais, kopia ir leidžiasi kalnų skardžiais, ir tarsi pranyksta staigiuose posūkiuose. Visą krašto vidurį yra apglėbę Alegėnų kalnai, pagrindiniu savo svoriu kiek palinkę į vakarus, sudaro eilę iš žiemių į pietus bėgančių kalnagūbrių ir juos lydinčių slėnių. Vakarų pusėn jie nusileidžia gausiais plokščiakalniais, o rytiniame šone jie turi greta vingiuojančius palydovus—Apalačių (Appalachian) kalnus, kurie slūgsta žemyn, kol pavirsta pietų rytų Pennsilvanijos lyguma, atsiremiančia į Delevaro upę.

Pennsilvanijos įkūrėjas (William Penn) ją vadino "gera ir derlinga žeme", dar visai nenuvokdamas, kas slepiasi jos viduriuose. Geležies rūda ir anglis dar ilgai miegojo, apsiklosčiusios miškais ir akmens uolomis. Tik XIX amžiaus pradžioje žmogus ėmė raustis į žemės gelmes. Gimė pramonė. Vakaruose augo Amerikos plieno karalystė su sostine Pittsburgu, o antracitą (kiečiausią anglį) Scrantono, Wilkes-Barre ir Shenandoah ruože atskubėjo kasti lietuvis. Kraštą apraizgė geležinkelių bėgiai ir elektros vielos. Pramonė ir turtai kilo šuoliais. Pennsilvanija, kaip retai kuris kitas kraštas, gaminosi visko ir džiaugėsi ūkiniu savarankiškumu. 1960 m. statistika sako, kad JAV šeimoje ji yra trečia pagal gyventojų skaičių (11,319,366) ir 33-čia savo plotu (46,333 kv. mylios, beveik dvigubai didesnė už Lietuvą). Jos medžiaginiai ir kultūriniai laimėjimai būtų pradžiuginę ir patį William Penną, kurio vardą nešioja ši valstija.

Ilgai šis kraštas buvo gyvenamas laukinių žvėrių bei žvėrelių ir kur ne kur klajojančių indėnų. Tik XVII a. pradžioje Delevaro pakraščiuose ėmė rodytis pirmieji europiečiai: anglai, švedai, olandai, kurie su indėnais prekiavo kailiais. Besivaržant dėl prekybos, viršų įgavo anglai (1664) ir išplėtė čia savo viešpatavimą. Netrukus (1681) tą didžiulį žemės plotą, nuo Delevaro upės rytuose, ligi dabartinio Pittsburgo vakaruose, Anglijos karalius Karolis II už skolas atidavė savo valdiniui William Pennui, kurio tėvas, žymus ir turtingas admirolas, buvo karaliui prisko-linęs daug pinigų.

Būdamas labai jautrus, tolerantiškas ir uolus kvakeris, Pennas lankėsi su misijomis Vokietijoj ir Olandijoj, ir ne kartą jam teko nukentėti dėl persekiojimų. Čia jam ir sušvito mintis įkurti savo pasekėjams koloniją, kur būtų tikėjimo laisvė visiems. Siųsdamas Amerikon pirmuosius savo įgaliotinius, juos įpareigojo tuojau įsteigti Broliškosios Meilės miestą (Philadelphia). Savo naują koloniją jis norėjo pavadinti Silvanija (mišky-nu), bet karalius, pagerbdamas jo tėvą, prie to vardo pridėjo Penn, ir susidarė Pennsilvanija. Organizuodamas kolonijos valdymo sąrangą, jis pasirūpino, kad visiems kolonistams būtų garantuota pilna tikėjimo laisvė ir tam tikram laipsny uždėta politinė atsakomybė.

Kolonija greitai plėtėsi. Čia kūrėsi ne tik anglų bei velšių kvakeriai, bet ir vokiečiai, o paskui juos ir airiai bei škotai. Visi telkėsi daugiausia pietų rytiniame kampe. William Pennas čia lankėsi dviem atvejais: 1682-1684 ir 1699-1701 m. Jis čia gavo derinti vietinės valdžios santykius tarpusavy ir su Anglija. Jam pavyko susitikti su indėnų vadais ir pasirašyti su jais ilgalaikę sutartį, kuri nustatė geros valios sugyvenimą tarp indėnų ir baltųjų. Po jo mirties (1818), jo įpėdiniai ne visada sugebėjo tvarkytis brolybės pagrindais. Tai kėlė ne tik vaidus, bet ugdė ir vadus, kurie pagimdė JAV nepriklausomybę Broliškos Meilės mieste (1776).

Greta daugelio Pennsilvanijos istorinių vietų, kaip antai Nepriklausomybės rūmai Phila-delphijoje, Valley Forge valstybinis parkas, kur revoliucijos karo metu Vašingtono armija atsispyrė prieš anglus, Gettysburgas, kur įvyko lemiamasis pilietinio karo mūšis (1863), Wyalus-ing, kur buvo pastatytas net ištisas miestelis Prancūzų revoliucijos išguitiems žymiems vadams priglobti (čia turėjo atvykti ir karalienė Marija Antuaneta), dar yra ir mažas Loretto miestelis, kurį augštai kalnuose įsteigė pirmasis Amerikoje kunigo mokslus išėjęs kunigaikštis Dimitras Augustinas Galicinas (1770-1840), plačiai pagarsėjęs Alegėnų kalnų apaštalas.

Jo garsas yra nuaidėjęs toli. Jo vardas priaugęs Amerikos katalikų istorijoje. Visi keliai, kurie veda į Loretto, yra nusagstyti paminkliniais užrašais apie gerąjį kunigaikštį kunigą. Kas keliautų iš Pennsilvanijos sostinės Harrisburgo į Pittsburgą 22-ju keliu, pusiaukely, netoli Altoo-nos, tuojau pastebėtų pirmuosius užrašus, kurie nuves į Loretto, į jo veikimo lauką, į jo koplyčią ir jo amžinojo poilsio vietą. Koplyčia ir Galicino namas sujungti draugėn. Lankytojas čia pamatys kunigaikščio altorių, jo kieliką, mišiolą, iš medžio išpjaustytą kryžių bei žvakides, groteles, klausyklos kėdę, Šv. Kryžiaus relikviją, gražų sieninį laikrodį su 1760 metų data, jo parašytų knygų pirmąsias laidas, jo ranka pasirašytas žemės pirkimo sutartis, koplyčioje elgesio taisykles, ir daugybę kitų dalykų. Tarp kabančių ant sienų įvairių braižinių bei paveikslų lietuvį lankytoją pradžiugins Galicinų giminės spalvotas herbas, kuriame dominuoja Lietuvos Vytis. Istorikų ir heraldikų sutariama, kad Galicinų giminė tikrai yra kilusi iš Gedimino sūnaus Narimanto.

Bedievybės amžiaus kūdikis

Kitados gyveno tėvai, kurie troško, kad jų sūnus būtų įžymus. Tai buvo rusų kunigaikštis Dimitras Aleksiejevičius Galicinas ir jo vokietė žmona grafaitė Amalia von Schmettau. Jie turėjo sūnų vardu Dimitras Dimitrijevič, kurį jie vadino Mitri. Tėvas norėjo, kad jo sūnus būtų žymus, nes jis buvo Galicinas. Motina geidė, kad jis būtų įžymus, nes paprasti žmonės jai buvo nuobodūs. Juodu abu buvo sužavėti šviečiamojo laikotarpio literatūra ir filosofija, ir tikėjo, kad jie gali pasiekti viską, jei tik laikysis tų moderniškų idėjų. Jie manė, kad net iš paprasto vaiko galima išauginti genijų, jei tik bus panaudoti tikri metodai.

Paskirstydamas savo valdomas žemes sūnums, Gediminas pavedė Pinsko ir Turovo sritis Narimantui, kuris kiek vėliau valdė Naugardo kunigaikštiją ir kai kurias Valuinės sritis. Narimanto palikuoniai ilgainiui įgavo Galicinų vardą ir jau XVI a. iškilo kaip gabūs kariai ir rusų carų didikai. XVIII a. Galicinų giminės kunigaikščiai turėjo augštas vietas Rusijos valdžioje ir buvo skiriami ambasadoriais į užsienius. Vienas iš tokių buvo ir Mitri tėvas, imperatorės Elzbietos paskirtas Rusijos pasiuntiniu Paryžiuj. Jaunas diplomatas buvo prisigėręs prancūzų enciklopedistų dvasios, kurioje alsavo materializmas ir panieka religijai. Jis greitai susipažino su Voltairu. Hel-vetium, D'Alembertu ir susibičiuliavo su Didero-tu, kuris per Galiciną norėjo gauti iš imperatorės Kotrynos II pinigų savo enciklopedijai. 1764-1768 m. laikotarpy juodu padėjo viens kitam gan daug: išrūpindamas paramos iš Kotrynos enciklopedijai leisti, Galicinas gavo daug pagalbos iš Dide-rot, parenkant meno paveikslus naujam Ermitažo muziejui Peterburge.

1768 m. vasarą Kotryna II atšaukė Galiciną į Peterburgą. Jaunas, gražiai nuaugęs, išmokslintas 30 metų vyras, kunigaikštis Galicinas pakeliui sustojo Achene, kuris garsėjo kaip viena iš puošniųjų diduomenės vasarviečių. Greitai čia jis pasidarė viso linksmojo gyvenimo centru. Kuri iš gražiųjų damų nenorėtų su juo pašokti? Ir jis šoko, sukosi, kol jo akys įsmigo į vieną grakščią jaunutę grafaitę. Tai buvo viena iš Prūsijos karaliaus Fridriko II brolio, Ferdinando, žmonos palydovių. Toji gražuolė buvo Amalia von Schmettau, Prūsų armijos feldmaršalo duktė. Linksma, judri, inteligentiška devyniolikmetė tamsiai mėlynomis akimis buvo daugelio dėmesio centru, bet ji laikėsi oriai ir kilniai, ir prie nieko nesiveržė. Galicinas jai pasipiršo ir rado palankumą. Jungtuvės įvyko Achene 1768 m. rugpjūčio 28, Amalijos dvidešimtą gimtadienį.

Jaunoji pora tuojau iškeliavo į Peterburgą. Imperatorė priėmė juos išskėstomis rankomis ir negalėjo atsigėrėti Amalijos grožiu. Ji buvo tikra pažiba puošniuose carų rūmų pokyliuose, ir laikas greitai tirpo linksmybėse. Po metų Kotryna paskyrė Galiciną į svarbų diplomatinį postą — nepaprastu pasiuntiniu Hagoje, kuri anuo metu buvo politinis Europos centras. Jaunas ir ambicingas Galicinas norėjo gerai pasitarnauti savo kraštui, sukdamasis tarptautinių intrigų žaisme, o žmonijai siekė patarnauti, traukdamas ją į šviečiamosios filosofijos masinimus. Jo gražuolė žmona nesiekė didinti rusų imperijos, bet ji buvo svarbus ratas diplomatų pobūviuose. Kaip ir jos vyras, ji troško tarnauti žmonijai, gelbėdama ją iš tamsių krikščionybės prietarų.

Amalija buvo krikštyta katalikė. Mirus tėvui, jos motina, baronienė von Ruffert, atidavė ją auklėti vienuolių mokyklon Breslave. Jai tada tebuvo tik penkeri metai. Per keletą metų nedaug ko spėjo išmokti, bet pasireiškė gražiomis būdo ypatybėmis. Paskui ji augo Berlyne tetos globoje. Pagal tų laikų diduomenės madą, jų vaikai būdavo aprūpinami mokymu namuose. Prancūzų kalba buvo visos Europos diduomenės kalba, o šviečiamoji literatūra buvo pagrindinis jos dvasinis penas. Taigi, ir Amalijai šviesti buvo partrauktas prancūzas Premoval, kuris mergaitei aiškino, kaip iš tamsybių pabudo pasaulis, kaip nusikratė pasenusiais krikščionybės prietarais bei jos kvailais varžymais, ir kaip žmogus dabar tapo pats savęs viešpats. Užtenka tik vadovautis protu ir džiaugtis gyvenimu.

To laiko pasaulis su išdidžia Kotryna II (Šiaurės Kleopatra), su lepinamu Diderotu, su besiilsinčiu ant laurų karingu Fridriku II Didžiuoju, ir išpuikusiu Voltairu, su žengiančia j Prancūzijos sostą Marija Antuaneta, su Austrijos Marija Terese, perleidžiančia savo valdžią aršiam popiežiaus priešui, jos sūnui Juozapui II, su turtingais olandų pirkliais, siekiančiais dar daugiau pralobti, ir tik su vienu vieninteliu senu žmogum (popiežium), drįstančiu prabilti apie tiesą, dorą ir Viešpaties baimę, visi laikė savo pareiga tik valgyti, gerti ir linksmintis, kol gyvi.

Galicinai pirmgimio savo kūdikio, dukters Marianos, susilaukė Berlyne, 1769 m. gruodžio 7 d., pakeliui iš Peterburgo į Hagą; antrasis, Dimit-ras, gimė po metų, 1770 gruodžio 22 d. Hagoje. Jų rezidencija čia buvo viena iš puošniausių. Gyveno karališkai, buvo visų centras, nuolatinėse puotose ir baliuose žiburiai negeso nuo aušros ligi aušros. Puošni ir inteligentinga šeimininkė linksmai sukosi tarp augštakilmių svečių, jos ausyse ūžė naujos idėjos, kurias žarstė naujosios religijos, šviečiamosios filosofijos, skelbėjai. Spalvingais šilkais ir deimantais žėrinti ambasadoriaus žmona buvo tiek užimta, kad vos protarpiais įsmukdavo aplankyti vaikus, kurie spoksojo į savo mamą kaip į pasakų karailaitę. Visų puošniausias balius buvo Kotrynos II apsilankymo proga. Jai buvo pristatytas ir mažasis dvejų metų princas Dimitras. Imperatorė jį pasisodino ant kelių, glostė, glamonėjo, grožėjosi, skyrė kapitonu savo gvardijon, o jis, išgąsčio pilnas, sėdėjo kaip ant žarijų ir, kai tik buvo paleistas, spruko nuo jos kuo toliausiai ir įsikibo į auklės sijoną . . .

Pirmuosius trejus metus Mitri augo kaip kiekvienas didikų vaikas, išskyrus, kad jis nebuvo mokomas kalbėti maldos. Nors ir retai matydama, budri motinos akis pastebėjo, kad vaikai yra smarkiai lepinami ir paikinami. Mažasis Mitri virto tiesiog despotu, kankindamas tarnus ir gyvulius. Ilgainiui ir jai pačiai nusibodo baliai ir juose žarstomi komplimentai, kuriuose buvo šlovinamas grožis ir turtas. Bet juk tai ne viskas: jos aštrus protas ne kartą žybteldavo, klausdamas, kur yra žmogus, ir kas yra tas žmogus. Siaubas ir ašara vis dažniau nuslysdavo jos veidu dėl tuščio gyvenimo. Ir tokiais momentais ji tardavo sau pačiai, kad jos vaikai negali augti tokiame sūkuryje.

Niethuis — nėra namie

Amalijos mintyse vis giliau brendo noras išsikelti su vaikais iš ambasados kur nors į nuošalesnę vietą. Bet kaip tai pasakyti vyrui? Jis
sunkiai įsivaizduotų atstovybės pokylius be jos, vargu jis suprastu, kad tai būtina dėl vaikų. Jos rūpestį palengvino netikėta proga. 1773 m. vasarą Denis Diderot (1713-1784), prancūzų enciklope-distas, važiavo aplankyti carienės Kotrynos. Jam labai knietėjo užsukti į Hagą pas seną savo bičiulį Galiciną, ypač pamatyti jo gražuolę žmoną. Diderot su Voltaire (1694-1778) buvo pagrindiniai naujos religijos (neva deistinės bedievybės) skelbėjai. Kai kas Diderotą vadina didžiausiu Europos paskalūnu ir kiršintoju. Tą savo talentą jis naudojo gan laisvai, viską lengvai versdamas augštyn kojomis. Jam čia beviešint ilgiau, Amalija išsipasakojo savo rūpesčius dėl vaikų. Jos išmintingi argumentai paveikė Diderotą. Jis greitai sumetė, kad skelbti savo filosofiją kitiems ir ją vykdyti savo gyvenime yra du skirtingi dalykai. Ilgai netrukus, jis įtikino kunigaikštį, kad vaikams auklėti ambasados atmosfera netinka.

Kunigaikštienė su vaikais įsikūrė užmiesčio viloje netoli Olandijos valdytojo (štathalterio) namų. Savo naujus namus ji įrengė paprastai, pati dėvėjo kuklius rūbus, o vaikams taikė spartietiška tvarką. Išmetė visus žaislus, įvedė griežtą dienotvarkę, maitino paprastai, rengė kūną nevaržančiais drabužiais, vedė juos ilgiems pasivaikščiojimams, mokė bėgti, plaukti, jodinėti, visur su jais dalyvaudama drauge. Lankytojams atbaidyti prie vartų pakabino užrašą: "Niethuis". Ją čia tegalėjo lankyti tik vyras ir artimieji, kurių tarpe dažnas svečias buvo štathalterio žmona su savo sūnum Fridriku Wilhelmu, būsimuoju Olandijos karalium, kuris buvo pora metų jaunesnis už Mitri.
Grįždamas iš Rusijos, 1774 m. gegužės vidury, Diderot vėl atsirado Hagoje. Ir kaip jis nustebo, pamatęs kunigaikštienę! Ji jam atrodė lyg kokia karikatūra: juodais drabužiais ji buvo panaši į vienuolę, lyg kokią prietaringą atgailautoją . . . Puikybė, šilkai, papuošalai, susmaugtas liemuo— visa buvo dingę. Apsupta kalbų, istorijos, matematikos mokytojais, ji nesidomi puotomis, mokosi drauge su vaikais. Ir jos filosofija visiškai pakito. Ji dabar čia gyveno didelėje Francois Hemsterhuis įtakoje, kuris turėjo savo tikėjimą, visiškai priešingą enciklopedistams. Jis mėgo save vadinti Sokratu, tikėjo į valios laisvę, garbino graikus, ir Periklio gadynę jis laikė augštesne už šviečiamąją. Toks graikų idealizavimas nepatiko tėvui, bet perdaug nesijaudino, nes buvo įsitikinęs, kad Galicinas liks Galicinu. Pagaliau ir motina pastebėjo, kad Hemsterhuis mokslas ne ką padeda vaikams. Ji pradėjo su juo dėl kai kurių dalykų ginčytis, bet tai tik pykino filosofą, nes jis laikė save neklaidingu ir tyru kaip graiku vaza.

Atėjo laikas pagalvoti apie tolimesnį vaikų mokymą. Jai buvo patariama keltis Šveicarijon, bet netyčia jos dėmesys užkliuvo už Miunsterio, kur formavosi nauji mokymo metodai. Ji nuvyko ten apsipažinti ir buvo sužavėta. Antrą kartą ten nukeliavusi, ji susitiko su pačiu mokyklų reformatorium, baronu Franz von Fūrstenbergu, West-falijos bažnytinės kunigaikštijos ministeriu pirmininku ir generaliniu vikaru. Fūrstenbergas buvo praktiškas vyras ir prieš prancūzų bedievybę jis stojo su konkrečiais planais: įsteigė daugybę mokyklų ir mokytojų seminariją, kuriai vadovauti paskyrė gabų pedagogą, kaimiečių kilmės kun. Bernardą Overbergą. Kunigaikštienės noras keltis į Miunsterį rado jos vyro pritarimą, nes jis jau buvo kiek atvėsęs nuo jos ir labiau domėjosi dėsniais, kurie valdė elektrą, nei kaprizais, kurie valdė jo žmoną. Jis neseniai buvo išrinktas Rusų imperijos mokslo akademijos nariu, rašė traktatą apie elektrą, kur oponavo Benjaminui Franklinui dėl teigiamos ir neigiamos srovių, rankiojo mineralų kolekcijas ir domėjosi politiniais bei socialiniais klausimais.

Persikėlusi (1779) į Miunsterį, kunigaikštienė tęsė tą pačią vaikų auklėjimo sistemą. Samdė pačius geriausius mokytojus. Sūnui prie kitų mokslo šakų pridėjo dar karinius dalykus. Su dukra jai sekėsi lengviau, nes Mimi (taip ją vadino tėvai) buvo ambicinga ir norėjo pasirodyti, bet Mitri atrodė abejingas visam kam, mokėsi ir veikė tik motinos stumiamas. Tikrumoje jis buvo gabus, jautrus, impulsyvus, mandagus, bet negalėdavo pakęsti motinos noro jį padaryti tobulu paklusnybės pavyzdžiu. Vis stumiamas ir kritikuojamas, jis kietai užsidarė savyje. Motinai tai rodėsi abuojumu ir savos nuomonės neturėjimu, tačiau tėvas apie sūnų manė geriau: "Tas berniokas tikrai turi stiprią valią, ir vis eis prieš srovę."

Uoliai prižiūrėdama vaikų mokslo pažangą, ji ir pati daug ko išmoko. Bendravimas su kitokiais, nei enciklopedistai, žmonėmis jai giliau pravėrė dvasinius horizontus. Materializmas, kuris buvo pažeidęs jos vaikystės tikėjimą, dabar jai ėmė rodytis šiurkštus ir tuščias. Ji ilgėjosi dvasinio prado. Ji ilgėjosi Dievo, bet nenorėjo pripažinti jokios formalinės religijos. Susipažinti —    taip, bet priklausyti — ne. Vaikai, kai suaugs, apsispręs patys. Kontaktas su augštesnės inteligencijos žmonėmis ją skatino prie jieškojimo. Tai ilgainiui pagimdė jos globojamą intelektualų ratelį, kur būdavo gvildenami moksliniai, filosofiniai, literatūriniai ir meno bei religijos klausimai. Keletą kartų ten buvo apsilankęs ir Goethe, kuris vėliau sakėsi, kad ten praleistos valandos jam buvusios maloniausios. Kai Mitri paaugo ir mokslai buvo bemaž baigti, motina visur imdavosi jį į keliones ir leido lankytis ratelio pasikalbėjimuose. Visur dominavo tik ji, visi ją šlovino, o_Mitri liko nepastebėtas. Tas jį darė dar santūresnį, bijantį praverti burną, kad nesusikompromituotų. Jam beliko laisvai atsižymėti tik jodinėjimuose: ant žirgo jis lakstė kaip viesulas.

Kunigaikštienė vis giliau nėrėsi į kontempliacijas, dažniau skaitė šv. Raštą, gliaudė tikėjimo tiesas su žymiais autoritetais ir galop nusprendė grįžti į katalikų Bažnyčią, iš kurios ją buvo ištraukusi šviečiamoji filosofija. Šv. Augustino dienoje, 1786 m. rugp. 28, ji atliko išpažintį ir priėmė šv. komuniją. Jau nuo seniau pasižymėjusi labdarybėje, dabar ji tapo katalikiškos akcijos centru. Ji meldėsi, kad ir jos sūnus gautų dangiškų malonių ir įsijungtų į tą pačią bažnyčią. Ilgai laukti neteko: kitais metais Mitri perėjo iš graikų ortodoksų į katalikus ir sutvirtinimo sakramento metu pasirinko Augustino vardą. Tas vardas jo motinai buvo mieliausias, nes ji jautėsi lyg būtų šv. Monika, be to, ji buvo tą pačią dieną gimusi, tą pačią dieną priėmė moterystės sakramentą ir tą pačią dieną grįžo į katalikybę. Tėvas dėl to neišreiškė jokio nepasitenkinimo. Kadangi jo sūnus mokėsi visų dalykų, tinkančių jo titului,
—    prancūzų kalbos, muzikos, jojimo, fechtavimo, šokių, bendrųjų ir karinių mokslų, tai tėvas buvo patenkintas ir net džiaugėsi, kad prie šių dalykų bus pridėta dar skaistybė ir augštos idėjos.

Tarp carienės gvardijos ir altoriaus

Sūnui suėjo 21 metai. Jis subrendo ir nuaugo į gražų vyrą. Tėvai laužė galvas, kas su juo daryti toliau. Pagal tų laikų didikų paprotį, jam derėjo porą metų pakeliauti, susipažinti su pasauliu. Pagal Galicinų tradicijas, jis turėjo stoti arba į rusų kariuomtenę, arba į valdžios tarnybą. Carienės gvardijoje jo jau laukė kapitono vieta, bet nė vienas iš tėvų tuo nesidžiaugė. Tėvui atrodė, kad jis ten nieko naujo neišmoks, o motina bijojo, kad ten jis gali ištvirkti. Tėvas vis buvo svajojęs siųsti jį Prancūzijon, kur jis galėtų alsuoti naujos gadynės dvasia, kaip ir jis pats. Bet Prancūzijoje 1789 m. suliepsnojo revoliucija, o Kotryna II sutarė su Juozapu II baigti "turkų klausimą" ir pasidalinti tarp savęs Balkanus.

Rusų-austrų armijos žygiavo į Balkanus, o Prancūzijoje valdžią užgrobė jakobinai ir ėmė žudyti prancūzų diduomenę ir visus kitus, kas tik rodėsi jiems nepatikimas. Galicinas baisiausiai įtūžo, jakobinus išvadino bedieviais, griaunančiais tobulos visuomenės progresą, ir pyko ant imperatorės, kam ji terliojasi su turkais, o nesiunčia savo armijos gelbėti tvarką Prancūzijoje. Per Reiną į Westfaliją plūdo bėgantieji nuo teroro prancūzai. Teroras drebino Europą. Pagaliau ir rusai su austrais suprato, kad ne laikas tąsytis dėl turkų kailio. Besitaikindami su turkais, jie jau planavo, kas daryti su prancūzais. Galicinams švystelėjo mintis, kad Mitri galėtų įsijungti į prūsų ar austrų armiją, bet nieko iš to neišėjo.

Vieną dieną kunigaikštienė Miunstery sutiko savo pažįstamą kun. Feliksą Brosių, garsų matematikos mokytoją, kuris sakėsi besirengiąs važiuoti su misijomis Amerikon, nes tenykštis vyskupas prašė kunigų, kurie galėtų aprūpinti vokiečių išeivių dvasinius reikalus. Jai tuojau smilktelėjo į širdį, kad jos Mitri galėtų keliauti drauge, kun. Brosius jį paglobotų. Klausdama patarimo, šią savo mintį ji atskleidė artimiems bičiuliams ir net savo broliui Samueliui, kuris buvo generolu prūsų armijoje, bet nė vienas neparodė jokio entuziazmo. Pats Mitri sakė, kad jam visvien, ar vykti Amerikon, ar dalyvauti invazijoje į Prancūziją. Ją erzino nuolatinis jo abuojumas, ir jai atrodė, kad jos sūnus niekam netinka. Netekusi kantrybės, kartą užklausė: "Tai kuo tu nori būti?" "Kunigu", buvo sausas atsakymas. To tai jau perdaug, — širdo motina, ir išbarė sūnų už tyčiojimąsi iš kunigystės luomo. Pyko dėl to ir tėvas, bet Amerikon sutiko išleisti kad ir su kunigu, nes jis buvo didelis Vašingtono ir Jeffersono gerbėjas ir troško, kad jo sūnus sueitų su jais į kontaktą. Be to, Amerika jam atrodė paprastų ir neišlepintų žmonių žemė, pilna pilietinių dorybių ir be jokių kunigų.

Sutarta sūnų išleisti Amerikon. Tėvas pasiūlė, kad jis keliautų kaip paprastas turistas, be kunigaikščio titulo, — tuo būsią mažiau sukelta dėmesio, jis laisviau galėtų judėti, ir net būsią mažiau išlaidų. Amerikoje juk vistiek niekas Galicinų vardo nežino. Tegu jis vadinsis Herr Augustine Schmidt. Motina įprašė, kad Fūrsten-bergo brolis, Hildesheimo-Paderborno vyskupas, parašytų rekomendacinį laišką Baltimorės vyskupui, John Carroll, su kuriuo jis buvo pažįstamas iš mokslo dienų.

Po linksmo atsisveikinimo baliaus Miunste-ryje, motina palydėjo sūnų į Roterdamą Olandijoje, kur jis turėjo sėsti į laivą. Jie vaikščiojo krantinėje ir lūkuriavo mažo laivelio, kuris pavėžės jį į Amerikos laivą "Jane", nuleidusį inkarą kiek toliau nuo kranto. Paskutiniu momentu Mitri susvyravo. Staiga jį apėmė baimė. Jo vaizduotėje sukosi audringa jūra, baisi kelionė, nepažįstami žmonės, svetimi kraštai. . . Kažkaip sumišęs, motinai prasitarė, kad jis nenorįs važiuoti. Motina, kuri visada kentėjo dėl jo bailumo, nesusivaldydama tarė: "Mitri, Mitri, man gėda dėl tavęs" ir taip pažiūrėjo į sūnų, o gal impulsyviai kiek stumtelėjo, kad tas neteko pusiausvyros ir pūkštelėjo į vandenį.
Laivelio žmonės jį išgriebė ir šlapią nugabeno į laivą. Jūros krikštas Mitriui buvo perdaug realus atitrūkimas nuo Europos, o motinai suspaudė širdį skausmas dėl tokio nevykusio atsisveikinimo su sūnum, kurį mylėjo už viską pasauly labiausiai.

Laivas paliko Roterdamą 1792 m. rugpjūčio 22 d., Baltimorės uostą pasiekė spalio 28. Augštas lieknas jaunuolis su kun. Brosiu pasibeldė į vyskupo Carroll duris. Jas atidarė pats vyskupas. Jis nudžiugo sulaukęs kunigo ir smailiai akimis tyrinėjo jaunuolį, kuris savo išvaizda ir mandagumu sužadino jo smalsumą. Paskaitęs rekomendacinį savo kolegos laišką, vyskupas kiek sumišęs dairėsi savo dviejuose kukliuose kambarėliuose, galvodamas, kur jis dės jaunąjį kunigaikštį. Nieko geresnio neturėdamas, jis pasiūlė jaunikaičiui, kol išdirbs jo kelionių planus, apsigyventi jo steigiamoje seminarijoje, kur esąs vienas kitas laisvas kambariukas. Tai labai tiko Mitriui, dabar Augustinui, kuris visų labiausiai ilgėjosi vienumos ir kiek privatumo.

John Carroll (1735-1815) buvo pirmasis Amerikoje vyskupas, gimęs anglų katalikų šeimoje Marylande. Studijavo Flandrijoje, 1753 m. įstojo pas jėzuitus, mokėsi dar Lieže ir 1769 m. įšvęstas kunigu. Panaikinus (1773) jėzuitų ordiną, jis grįžo Amerikon. Katalikų ateivių religinius reikalus Amerikoje tvarkė apaštališkasis vikaras Londone. Kai čia kilo karai prieš anglus dėl nepriklausomybės, kun. Carroll atkreipė Romos dėmesį, kad čionykščiams katalikams susidaro nemalonumų, kai jų reikalus tvarko iš Londono. Roma tai suprato ir jį 1784 m. paskyrė JAV katalikų misijų viršininku, o 1790 m. jis jau buvo įšventintas Baltimorės vyskupu. Pirmieji katalikai atsirado Marylande 1634 m., įplaukę dviem mažais laiveliais į Potomako upės žiotis. Juos iš Anglijos atlydėjo jėzuitas Andrius White. Iš jų kilo ir Car-rollių giminė, pasižymėjusi kovoje dėl katalikų teisių, ypač vyskupo pusbrolis Charles Carroll (1737-1832), didelis Amerikos revoliucijos patriotas, artimas Benjamino Franklino draugas, pasirašęs nepriklausomybės paskelbimo deklaraciją.

Pagrindinis vysk. Carollo rūpestis buvo gauti kunigų, nes jo diecezija buvo visa Amerika, o katalikai ateiviai pasisklaidę mažomis salelėmis. Tiesa, jis gaudavo iš Europos šiek tiek kunigų, bet dauguma jų atsirado nekviesti, ir tik maža jų dalis buvo tikri apaštalai. Todėl jis skubomis organizavo savo seminariją, kuriai pradžią davė keletas iš Prancūzijos atvykusių tėvų sulpicijonų ir jų klierikų. Pradžioje ta seminarija buvo Bal-timorėje, bet netrukus persikėlė į Georgetowna. Kiek laiko pagyvenęs tarp seminaristų, Augustinas panoro joje pasilikti ir pareiškė, kad jis nori būti kunigu. Tai labai nustebino vyskupą ir jis mėgino jaunam svečiui aiškinti jo kelionių planus, bet viskas buvo veltui. Vyskupui tuoj kilo klausimas, ką pasakys Augustino tėvai. Tačiau jaunuolio maldavimai jį palenkė, ir vyskupas sutiko leisti jam pamėginti.

Seminarijoje jis jautėsi visai patenkintas. Studijavo su atsidėjimu, uoliai praktikavo aske-tiką, skendo maldose ir giliuose apmąstymuose. Prašė rektoriaus, kad jam leistų kasdien skaityti šv. Raštą po pusę valandos klūpančiam. Rektorius jį patenkino tik dalinai: teleido vos kelias minutes. Jam daugiau nieko netrūko, išskyrus arklį. Ir tą dalyką tarsi nujautė vyskupas. Jis pasiūlė Augustinui atlikti kelionę į Philadelphiją, kad galėtų apie tai parašyti tėvui. Smagus kaip paukštis skriejo jis raitas pajūriais į tuometinę sostinę, kurią paskui gražiai aprašė savo laiške tėvui, tuo jį labai pradžiugindamas. Ir tikrai tėvui buvo kuo džiaugtis: jo sūnus buvo sveikoje Amerikoje, tuo tarpu kai galvažudžiai jakobinai pavertė jo taip augštintą ir pamėgtą Prancūziją "pragaru ant žemės".

Jis negreit parašė motinai. Pirmame laiške jis aprašė, kaip gyvena seminarijoje, gyrė visą aplinką ir patraukliai pavaizdavo kunigystės luomą. Motina, žinoma, tuo nebuvo patenkinta. Jai atrodą, kad jis čia tinginiauja ir kaip papūga kartoja, ką girdi iš kunigų. Tikrą tiesą apie savo pasiryžimą būti kunigu ir misionierium jis parašė tik savo buvusiam nuodėmklausiui, pranciškonui tėvui Schnoesembergui, klausdamas jo patarimo. Motinai apie tai parašė tik vėliau. Ji tikėjosi laiške rasti daug egzultacijų apie tą luomą, bet laiškas buvo trumpas ir gan "sausas". Tada ji nusprendė, kad jis neturi pašaukimo, bet nepa-

Kun. Lemckės susitikimas su kun. Galicinu. Kun. Galioino portretą ir pirmą susitikimą su kun. Lemcke yra padaręs pats kun. Lemcke, arba koks vietinis Loretto piešėjas. Spaudai braižinius darė C. Vogei, jgraviravo A. Volkert, Muenchen 1858 m.

jėgia išstoti. Panašios nuomonės buvo ir motinos artimieji. Tėvas apie tai sužinojo jau būdamas Braunschweige, kur jis atsidūrė bėgdamas nuo Olandijon įsiveržusių prancūzų. Laiške savo žmonai, jis rašė, kad niekados neduos savo sutikimo, bet jeigu jis kada grįš, tai jam neparodys jokio neprielankumo nė priekaištų. Kiek atlyžęs, dar pridėjo, kad esą geriau tegu jis ten būna misi j o-nierium, nei čia Europoje kokiu pralotu. Tik gaila, kad gali netekti paveldėjimo: ne iš tėvo pusės, bet dėl rusų įstatymų.

Beveik visų atkalbinėjamas, Herr Augustine Schmidt - Smith, 1795 m. kovo 18 buvo įšventintas kunigu. Tai buvo pats pirmasis kunigas, gavęs JAV visus šventimus, pradedant tonsūra, baigiant kunigyste. Tai buvo didelis džiaugsmas pirmajam Amerikos vyskupui. Jis jautėsi tarsi savo diecezijoje įdiegęs pagrindinį stulpą, nors tas stulpas dėl studijų ir savanoriško asketizmo buvo gerokai nusilpęs. Vyskupas patarė jam pailsėti ir atsigauti. Bet jis norėjo jau stoti į darbą. Tada vyskupas išsiuntė į nedidelę misiją Port Tobacco, arba Manor, kuri buvo netoli Lancasterio, Pa., ant Susąuehannos upės kranto, kur buvo labai švelnus klimatas.

Tolimo ligonio šauksmas

Savo mažoj vietelėj jis nerimo. Jam čia buvo per mažai darbo. Jis veržėsi į patį to meto katalikų misijų centrą, — Conewago, kuris buvo
įsisteigęs prie to paties vardo upelio, York Coun-ty, į šiaurės rytus nuo Gettysburgo, Pa. Netrukus jis ten buvo nukeltas. Iš nepaprasto uolumo jis nepaisė savo gerokai susilpnėjusios sveikatos, keliaudavo sielų reikalais į tolimiausius užkampius, ir tokiame ore, kad net šuniui netiktų. Net pats vyskupas Carroll parašė jam laišką, patardamas susilaikyti nuo kraštutinumų.

Vieną kartą, tai buvo bene spalio mėn. pradžia, kada Pennsilvanijoje visi kalnai ir kloniai sužysta rudens spalvomis, atvyko į misiją tolimi pasiuntiniai prašyti kunigo prie mirštančio ligonio. Ligonė buvo protestantė, ištekėjusi už kataliko, prieš mirtį būtinai norėjo katalikų kunigo ir pati pereiti į katalikybę. Šiam žygiui buvo paskirtas jaunas kun. Augustinas. Reikėjo atlikti 150 mylių kelionę, kuri truko keturias dienas. Nakvynėms tekdavo sustoti užeigų namuose ir net smuklėse. Ligonę rado pilnoje sąmonėje, kiek pamokė katalikų tikėjimo tiesų, išklausė išpažinties, atlaikė jos namuose šv. mišias ir aprūpino šv. sakramentais. Ir tik tada jis paklausė: "Bet kur aš esu?"

Jam buvo paaiškinta, kad jis yra Alegėnų kalnų (Allegheny Ridge) viršūnėse, pakilusiose 2,300 pėdų, pačiame Huntington County šiaurės vakarų kampe. Tai nėra pati augščiausioji kalnų viršūnė, bet ji sudaro ypatingą kalnų nugarą, nuo kurios visi vandenys skirstosi į priešingas puses ir duoda pradžią daugeliui upių. Bekeliaudamas jis jau pastebėjo kraštovaizdžio grožį, upelių vingius, pagal kuriuos raitėsi indėnų išminti pėdsakai, kurių dar negalima vadinti keliais. Visur tūnojo laukiniai miškai, retai kur tepaliesti žmogaus kirvio. Didinga laukinė gamta jo nebaugino, net savotiškai viliojo.

Ta vieta, kur gyveno jo ligonė, Zuzana Bar-low Burgoon, vadinosi McGuire Settlement. Kiti ją dar vadindavo Clearfield. Pirmutinis čia iš Marylando su keliomis šeimomis atsikėlė Mykolas McGuire, buvęs kontinentalinių armijų kapitonas (1789). Jis įsikūrė tolimiausiame vakarų Pennsilvanijos kampe, kur dar niekeno nebuvo gyvenama. Pirkosi 1200 akrų žemės ir slėny, žemiau dabartinio Loretto miestelio, pasistatė rąstų triobelę. Kai atsirado daugiau gyventojų, jis troško čia turėti katalikų kunigą ir bažnyčią. Tam tikslui jis užrašė vysk. Carrollio vardu 90 akrų žemės, bet kunigo jam neteko sulaukti: mirė 1793 m. ir pirmutinis buvo palaidotas kapinėms skirtoje vietoje.
Artimiausi kaimynai gyvena už 20 mylių, o miesteliai, apskričių (county) centrai, yra už 50 mylių: Huntingdonas į rytus, o Bedfordas į pietus. Nausėdija buvo nuošaliau nuo migracijos į vakarus kelių. Jokia prekyba čia negalėjo turėti sėkmės. Neturėta net nė pinigų. Naudotasi ispaniškais iš N. Orleano, bet jų vertė buvo nepastovi. Todėl geriausias pinigas buvo ruginė (degtinė): ji buvo ir vaistas, ir maistas, ir užsimiršimo šaltinis. Taip pat gera prekė eksportui. Namai buvo mediniai, pirkios be kaminų—dūminės. Ir grindys buvo ne visur. Padarytos iš perskelto rąsto lygia puse į viršų. Visa tai jaunam kunigui, neturto nepatyrusiam kunigaikščiui, padarė gilų įspūdį. Jis aplankė kiekvieną šeimą, kurių čia buvo apie tuzinas, matė jų skurdą, bet ir pajuto jų dvasios alkį. Jis linkėjo, kad čia atsikeltų kunigas. Bet iš ko jis gyvens? Toks kaip jis, galėtų. Ir mielai čia pasiliktų, kad tik vyskupas leistų. Prieš išjodamas, dėl viso ko, jis nusipirko greta McGuire 328 akrus žemės, už kuriuos sumokėjo 619 svarų ir 10 šilingų (dvigubai permokėjo!).

Grįžęs kurį laiką gyveno Baltimorėje, o paskui (1797) buvo perkeltas į Taneytowną, Md., iš kurio jis lankė įvairias misijų vietas Marylande, Pennsilvanijoje ir net Virginijoje. Čia jis gavo progos arčiau susipažinti su parapiniais komitetais (trustees), kurie buvo suorganizuoti pagal protestantų pavyzdį. Kunigas čia buvo ne kaip tėvas krikščioniškoje šeimoje, bet kaip samdinys, kokio pageidavo komitetas. Klaupkos bažnyčiose užrakinamos. Jos būdavo parduodamos iš varžytinių, tekdavo daugiausiai siūlančiam. Taip pat ir bažnyčia buvo komiteto tvarkoma, kaip koks teatras. Kartą jis aplankė kun. Brosių Philadel-phijoje. Kai jis laikė šv. mišias vokiečių bažnyčioje, vis girdėjo kažkokį po grindimis dundėjimą ir triukšmą. Po pamaldų jis sužinojo, kad po bažnyčia rūsys buvęs komiteto išnuomotas vyno ir spirito pirkliams . . .

Kur bevykdamas su misijomis, ar laikydamas pamaldas mažose bažnytėlėse, ar menkuose ūkininkų nameliuose, vis galvojo apie Alegėnų kalnus, kur jis galėtų sukurti krikščionišką bendruomenę, tikrą parapiją be komiteto ir be vyno statinių dundesio. Tuo tarpu į vyskupo raštinę vis plaukė ilgi prašymai gauti kunigą į McGuire nausėdiją. Pagaliau vyskupas nusprendė, kad reikia atsižvelgti ir į tolimesnes sritis. Jis planavo siųsti kunigą kur nors netoli Huntingdono, arčiau "civilizacijos", bet jį palenkė didelis kun. Augustino troškimas į McGuire, ir 1799 m. rugpjūčio mėn. vyskupas davė savo sutikimą.

Laukiniuose miškuose

Ilgai nedelsdamas, jis organizavo savo kelionę į naują misiją prie ribos, kur baigiasi baltojo žmogaus sodybos, o nuo jų į vakarus dar pilna žvėrių ir indėnų. Susirado jis keletą šeimų, neturtingų žmonelių, kurie nepajėgė įsigyti brangios žemės, ir pakalbino vykti drauge. Ilga vilkstinė pajudėjo kelionėn. Jų manta buvo sukrauta ant arklių ir jaučių traukiamuose vežimuose. Vyrai pėsti ėjo pirma ir, kur reikėjo, kirto medžius, ruošdami kelią. Nakvodavo miškuose, kur nors prie upelio ar šaltinio.

Pasiekęs savo kelionės tikslą, jaunasis kunigas jautėsi lyg namo parvažiavęs — visi pasitiko su džiaugsmu, ir vienas pro kitą veržėsi jam pagelbėti. Tuojau užpirko daugiau žemės, mokėdamas po $4.00 už akrą, o naujakuriams perleisdamas ilgalaikei paskolai, skaitydamas po vieną dolerį už akrą. Jis padėjo ne vienam ir trobesius pasistatyti, vis ilgalaikėn paskolon, kurią retas prisiminė grąžinti. Jo paties pats pirmasis rūpestis buvo pastatyti bažnyčią ir sau gyvenamus namus. Visų buvo bendras noras 1799 metų Kalėdas švęsti jau savo bažnyčioje, todėl statyba ėjo visu įkarščiu. Vieta buvo parinkta ant augštos plokščios kalvos, pakrypusios kiek į pietų vakarus, su plačiu apylinkių vaizdu. Ir ten miškuose, kur naktimis būdavo girdimas vien vilkų staugimas, pirmą kartą buvo giedamos Kalėdų mišios: Garbė Dievui augštybėse ir ramybė geros valios žmonėms žemėje ...  -

Kitais metais, 1800 vasario 9, jis jau rašo savo vyskupui raportą apie savo "parapiją": bažnyčia globėju pasirinkusi šv. Mykolą Arkangelą (turbūt, Mykolui McGuire pagerbti), pastatyta iš pušinių rąstų, 44 pėdų ilgio ir 25 pločio, dengta čerpių stogu; parapijoje turi 40 šeimų. Jo paties namai — vienas 16x14 pėdų kambarys su maža virtuvėle ir tvartas arkliui.

Po kelių metų ta bažnyčia buvo per ankšta: 1808 m. jis ją padidino dvigubai, o 1817 m. ją visai nugriovė ir pastatė erdvesnę ir gražesnę. Tai buvo jo misijų ir apaštalystės centras, iš kurio jis turėjo aptarnauti katalikus, pasisklaidžiu-sius šimto mylių spinduliu. Per ištisus dvidešimtį metų jam vienam teko apaštalauti tame plote, kur šiandien yra Pittsburgo, Erio, Altoonos ir dalis Harrisburgo vyskupijos. Žiemą ir vasarą, dienomis ir naktimis, jis vis raitas per miškus ir kalnus, kur tik sužinodavo gyvenant katalikišką šeimą, ir vis laikydamas savo pagrindine prievole sekmadieniams sugrįžti į savo bažnyčią.

Jis gyvena su žmonėmis bendruomenėje, kur nėra jokios valdžios, nei policijos, nei teisėjo, nei gydytojo, — jis žmonėms yra viskas, jis dalinasi jų džiaugsmais ir sielvartais, jis pirmutinis skuba su pagalba nelaimėje, jis pasiima globoti tėvų netekusius našlaičius, paruošia juos gyvenimui, ir padeda jiems susikurti savas šeimas. Jis rašo žmonėms laiškus į Vokietiją, Airiją ir Prancūziją, nuveža juos į tolimus paštų punktus, keliaudamas su misijomis, ir parsigabena jų korespondenciją grįždamas. Jis nėra per išdidus parvežti moterims mažų dalykų: siūlų, adatų, šukų, kaspinėlių, veidrodukų, pipirų, kavos ir visokių kitų smulkmenų, kurios gaunamos tik toli.

Jis steigia miestelį, kurį pavadina Loretto, parinkdamas jam pačią patogiausią vietą, pasagos formos slėnį, kurį nuo šiaurės vėjų užstoja kalnai. Gatves išveda terasomis pagal pasagos linijas. Ten suplanavo net 300 sklypų. Savo pinigais pastatė malūną, lentpjūvę ir kailių dirbtuvę, ir aprūpino smulkesniais amatininkais. Savo ūkį stengėsi gerai aptvarkyti, kad būtų pavyzdys kitiems, ir kad jo gėrybių dar užtektų sušelpti mažiau turinčius. Per 41 apaštalavimo metus jis čia, kaip apskaičiuojama, investavo $150,000. Dabar tai nežymi suma, bet anais laikais tai buvo didelis turtas. Iš kur tas pinigas? — Aišku, iš tėvų.

Jam nuolatos siuntė motina ir sesuo. Jo tėvas buvo prancūzų iš Olandijos išvytas (1794). Apsigyvenęs Vokietijoje, Braunschweige, jis atsidėjo mineralų katalogavimui ir rašė nusivylimų pilną knygą iš politinės ekonomijos (De l'esprit des économistes, išleistą 1797), aiškindamas, kad nesilaikydama jo politinės ekonomijos idėjų, prancūzų revoliucija klydo. Mirus Kotrynai II (1796), Rusijos sostą paveldėjo jos sūnus Povilas I, prie kurio Galicinas buvo jau grętinęsis anksčiau. Karūnavimo proga nusiuntė pasveikinimą, aišku, tikėjosi augšto posto; negavęs net atsakymo, esą, karčiai išsitaręs, kad bevelytų gyventi su sūnum tose dykumose. Jis žinojo, kad sūnus iš jo palikimo negalės nieko gauti (to neleidžia rusų įstatymai), tai viską užrašė dukteriai, žodžiu ją įpareigodamas nenuskriausti brolio. Kunigaikštis Galicinas mirė 1803 m. kovo 16 d. Braunschweige.

Tėvas prieš mirtį dar labai norėjo pamatyti savo Mitrį. Ir motina kvietė jį grįžti nors pasisvečiuoti, nes ji labai jį mylėjo ir daug sau dėl jo priekaištavo. Net ir vysk. Carroll jam patarė aplankyti tėvus, bet jis vis atidėliojo, vis negalėjo atitrūkti nuo misijų, bijojo palikti savo kaimenę vieną, o kas pavaduotų, vis neatsirado. Motinos sveikata vis silpo. Jos gyvybė užgeso po sunkios ligos 1806. IV. 27. Beliko tik sesuo. Ji ilgai Rusijoje per savo advokatus bylinėjosi dėl tėvo palikimo, kuris vis tirpo teismo išlaidose. Ji rėmė brolį kiek galėdama, bet to galėjimo buvo nedaug, o kai 48 metus eidama ištekėjo (1817) už vokiečio kunigaikščio, tai belikdavo tik trupiniai. Ji mirė 1821, o jos vyras 1826. Su tuo ir baigėsi visa parama iš Europos.

Nors kun. Augustinas dirbo daug, nors visiems troško tik gero, nors visus stengėsi traktuoti lygiai, bet visiems įtikti buvo neįmanoma. Jo visos pastangos ir įdėtas pinigas žmonių gerovei kelti vis kai kam rodėsi, kad jis per mažai duoda. Jo skelbiamos krikščioniškos dorybės ir pareigų priminimas ėmė rodytis per griežtos. Jo sprendimai šeimos ginčuose nepatenkintai pusei žadino pykčio ir keršto jausmus. Imta apie jį skleisti visokių gandų, iškraipyti jo žodžius, šmeižti ir žeminti jo garbę. Kai jis visa ramiai kentė, kėsintasi net į jo gyvybę.

Gyvybė pavojuje

Kai 1801 m. pradėjo prezidentauti Tomas Jeffersonas, vienas iš nepriklausomybės deklaracijos autorių, didelis kovotojas už politinę ir religinę laisvę, visur pradėjo atsirasti politikierių, mėginusių slidinėti ant aiškiai ir trumpai formuluotų Jeffersono žodžių: "life, liberty, and pur-suit of happiness". Netrūko politikierių ir Loretto apylinkėse. Pirmiausia jiems užkliuvo kunigas, kuris čia norėjo įvesti "monarchistinę" tvarką. Esą, visai nepagrįsti jo reikalavimai bažnyčioje vyrams telktis vienoje pusėje, moterims kitoje, o vaikams arčiau altoriaus. Laisvę varžė ir jo reikalavimai užsakų vedyboms, arba specialių leidimų skirtingų tikėjimų santuokoms. Kai kunigas susirado keletą mergaičių, kurios sutiktų mokyti vaikus, ir atidarė mokyklą, žmonėse ėmė sklisti gandai, kad jis steigia vienuolyną, kada moterų stokoja vedyboms.
Toki nepasitenkinimai ėjo iš žmonių, kurių vieną ar kitą pasielgimą jis buvo pabaręs per pamokslus, ar šeimos byloje nepalaikė jų pusės. Kiršintojų atsirado ir daugiau. Vienas iš kažkur atkilęs airis prisipirko daug žemės prie naujai vedamo didelio kelio (tada vadinamo turnepike) į Pittsburgą ir sumanė įkurti čia savo miestelį, kurį pavadino Munsteriu (pagal tuo vardu esančią provinciją Airijoje). Tai buvo 5 mylios į pietus nuo Loretto. Nerasdamas, kas pirktų iš jo žemes, jis ėmė vilioti loretiečius. Dėl to, žinoma, suėjo į konfliktą su klebonu, prieš kuri jis ėmė žarstyti šmeižtus ir kerštauti, kai Munsterio steigimas nepavyko. Tuo pačiu metu pasipainiojo vienas klajoklis kunigas, kuris neturėjo jokių dokumentų, liudijančių jo kunigystę. Klebonas kurį laiką jį globojo, bet neleido eiti jokių kunigo pareigų. Užpykęs jis išsinešdino ir ėmė kurstyti prieš kleboną, save vaizduodamas kankiniu, kurį išgujęs klebono gobšumas ir šykštumas. Jaunas klajoklis ėmė įsigyti moterėlių simpatijų, o vyruose kėlė pasipiktinimą, kad laisvame krašte klebonas norįs įvesti europietiška tironiją.

Žmonių yra sakoma, kad nelaimė retai kada vaikščioja viena. Pas kleboną atvyko dar vienas avantiūristas, kurį jis pažinojęs dar iš Miuncheno laikų kaip nesąžiningą pelnikautoją. Manydamas, kad kunigaikščiai iš prigimties yra palinkę šerti parazitus, neprašytas svečias tikėjosi klebono globos. Jos negavęs, jis įsijungė į priešų eiles, didindamas šmeižtų kaupą. Jis ėmė aiškinti žmonėms apie klebono kilmę, jo slėpimąsi po svetimu vardu, o tokių Amerikoje pasitaikydavo nemažai, dažniausiai dėl kokių nors kriminalinių nusikaltimų. Tai labai patiko Munsterio steigėjui ir klajokliui kunigui, kurie sukurstė grupę žmonių daryti Lorette "tvarką". Įdūkę priešai rimtai pasiryžo likviduoti kleboną. Vieną popietę didokas jų būrys susirinko prie bažnyčios ir pareikalavo, kad klebonas atsisakytų parapijos vadovybės, visokių savo teisių, ir viską perduotų komitetui. Kai klebonas atsisakė, jie griebėsi prievartos ir grasino čia pat jį užmušti. Kunigas įbėgo į bažnyčią, pasiryžęs, jei reikės, mirti prie altoriaus.

Pripuolamai pro šalį ėjęs John Weakland susidomėjo, kas čia dedasi. Jis buvo augščiausias, stambiausias ir stipriausias vyras šimtą mylių aplink. Plačiai buvo žinoma apie jo rungtynes miške su įdūkusia meška, rankoje teturint tik nusilaužtą šaką, jo kovą su vilku, kurį pasprin-ginęs parsinešė namo vaikams pasidžiaugti. Tačiau jis buvo nekalbus, švelnus ir malonus žmogus, kuris nebūtų palietęs nė musės. Paprastai jis nesikišdavo į kitų reikalus, bet dabar jis pastebėjo, kad čia kas nors negero su jo labai gerbiamu kunigu. Nieko nelaukdamas, jis išsitraukė iš tvoros ąžuolinį brūklį ir ramiai artėjo prie maištautojų, kurie, išsigandę, ėmė trauktis, manydami, kad jis tuojau pradės "šventinti". . . Bet jis pirmiau prabilo į juos ilgiausia kada nors iš jo girdėta prakalba: "Aš grūmiaus su meškomis ir kitokiais žvėrimis, tai tiesa, bet, dėkui Dievui, niekad nenuskriaudžiau jokio žmogaus. Bet dabar, atrodo, gali būti kitaip. Eikit namo! Jei jūs čia ilgiau sukinėsitės, ar netinkamai elgsitės prie Dievo namų, ar net drįsit pakelti ranką prieš Dievo pateptąjį, saugokitės!" Ir, iškėlęs savo brūklį, žengdamas priekin, pridūrė: "Kaip gyvas esu, tuojau suskaldysiu makaulę". . . Kraujo praliejimo išvengta tik įsikišus pačiam klebonui.

Po šio įvykio pasipylė skundai pas vyskupą ir visokios paskalos apylinkėse. Visa tai ėjo iš Munsterio. Kun. Augustinas neteko kantrybės ir nusprendė griežtai reaguoti, nes jo garbė yra drauge ir Bažnyčios garbė. Padavė į teismą vadus. Teismas ir jury susidėjo iš vienų protestantų, žymesnių Huntingdono apskrities asmenų. Jis pasmerkė vyriausį šmeižiką ir uždėjo $150 bausmę, kurios tas niekad nesumokėjo, bet prarado įtaką žmonėse. Tada jis suorganizavo kitą keršto bangą, kurion sutelkė iš plačių apylinkių visokius padaužas ir įstatymų laužytojus. Jie su lazdomis susirinko į bažnyčią (1807 m. Verbų sekmadienį) nuvyti kunigą nuo altoriaus, jei jis mėgins pradėti mišias. Žmonės jautė, kad kas nors baisaus tuoj atsitiks. Nors dauguma palaikė savo ganytoją, bet jie buvo išsigandę ir tylūs. Kai kurie mėgino perkalbėti kunigą, kad nesirodytų bažnyčioje.

Kad ir kiek svyruodamas, eiti ar ne, kun. Augustinas įžengė į bažnyčią ir drąsiai nuėjo prie altoriaus. Apsirengė liturginiais rūbais ir, atsigręžęs į žmones, ramiai prabilo: "Dabar pradedu šv. mišias. Tenedrįsta nė vienas išniekinti šios bažnyčios, ar nors vienu žodžiu ar judesiu įžeisti čia esantį Kristų. Aš sakau jums, — ir pažengęs žingsnį pirmyn, galingu balsu tęsė, — aš sakau jums tai, jei nors vienas pakels ranką ar koją pašalinti mane nuo šio altoriaus, arba sutrukdys mano žodžius dabar, ateis kita diena, kada jis šauksis manęs ir manęs čia nebus." Užgiedojęs Asperges me, jis žengė šlakstydamas ligi durų, ir nė viena lazda nepakilo.

Jo žodžiai niekados nebuvo užmiršti. Jo tauri asmenybė pamažu palenkė visus tuos, kurie buvo prieš jį šiaušęsi. Jo atsiprašė ir susitaikė net aršiausi priešai, kurių tarpe buvo ir Munsterio airis.

Raštai ir visuomeninė veikla

Kun. Augustinas iš pat pirmųjų atvykimo dienų apsisprendė Amerikoje liktis ant visados. Jau 1802 m. jis priėmė JAV pilietybę ir savo misijų darbe jis pabrėždavo gero kataliko pareigas ne tik Dievui, bet ir tėvynei. Jis mielai bendradarbiavo su vienur kitur jau besisteigiančiom valdžios įstaigom. Perkant žemę ir ją perleidžiant kitiems, steigiant įmones ir užtraukiant pinigines paskolas, dažnai tekdavo susidurti su teisiniais dalykais. Dėl to, ir dėl kilusių apkalbų dėl jo kilmės bei pavardės, jis nusprendė legalizuoti tikrąją savo pavardę. Jis kreipėsi tuo reikalu į Penn-silvanijos teismą, prašydamas ligšiolinę jo pavardę Augustine Smith, pakeisti į jo tikrąją: De-metrius Augustine Gallitzin. Jo prašymas buvo patenkintas 1809 m. gruodžio 16.

1812 m. anglams pradėjus karą prieš JAV, prezidentas J. Madisonas paskelbė "Humiliation and Prayer" — apsimarinimo ir maldos dieną. Tas dalykas buvo praktikuojamas ir anksčiau, kai kraštas atsidurdavo pavojuje. Tokiomis progomis dvasiškiai sakydavo savo tikintiesiems specialius pamokslus. Besakydamas savo pamokslą, prezbiterionų ministeris Johnsonas smarkiai užpuolė katalikus, išvadino juos paskendusiais pagoniškuose prietaruose, krašto priešais ("papis-tais") ir visai netinkančiais būti JAV piliečiais. To pamokslo turinys buvo atspausdintas "The Huntingdon Gazette". Kadangi toks katalikų išniekinimas atsitiko kun. Galicino kaimynystėje, tai jis tuojau parašė į laikraštį, kad tas ministeris duotų įrodymų dėl prietarų ir atsiprašytų dėl neteisingo lojalių amerikiečių įžeidimo.

Kai Johnsonas tylėjo, kun. Galicinas parašė antrą viešą laišką, kuris pasidarė kaip ir įžanga jo veikalui "Defense of Catholic Principles". Tai buvo ramus, švelnus, draugiškas katalikų tikėjimo išaiškinimas. Lygindamas pagrindines krikščioniško tikėjimo tiesas, kurias priima katalikai ir protestantai, jis vis klausė, kur čia yra prietaras. Ta apie 100 puslapių knygelė buvo išspausdinta Pittsburge 1816 m. Johnsonas atsiliepė tik po dvejų metų, savo veikalą pavadindamas "Vin-dication of the Doctrines of Reformation" — Reformacijos doktrinos pateisinimas. Negalėdamas atremti labai aiškios kun. Galicino logikos, jis čia vėl papylė visą balą šmeižtų katalikų adresu. Tai vėl davė progos kun. Galicinui parašyti porą ilgesnių straipsnių: "Appeal to the Protestant Public" — Atsišaukimas į protestantų visuomenę, ir "Letter to a Protestant Friend" — Laiškas draugui protestantui. Šie du paskutiniai straipsniai, kaip netiesioginiai atsakymai į Johnsono Vindication, buvo godžiai skaitomi ir davė daug konvertitų iš protestantų į katalikus. Kun. Galicino raštai buvo spausdinami keliomis laidomis Amerikoje, Anglijoje ir Airijoje.

Savo "laukinėje diecezijoje" jis apaštalavo vienui vienas ištisą dvidešimtį metų. Per tą laiką daug kur pridygo naujų kolonijų, kuriose netrūko ir katalikų. Šiaip taip jis prisiprašė daugiau kunigų. 1827 m. jis buvo paskirtas generaliniu vikaru visai vakarinei Pennsilvanijai. Kiek vėliau jam buvo siūlomi vyskupo sostai Philadel-phijoje, St. Louis, Cincinnati ir Detroite, bet jis atsisakė, norėdamas pasilikti čionai, tikėdamasis, kad kurią nors dieną atsiras Loretto vyskupija. Tai nebuvo tuščia svajonė: apie Loretto jau išaugo eilė katalikiškų miestelių, kaip antai Car-roltown, St. Augustine, Summit, Gallitzin, Ebens-burg ir tk. Atsirado reikalas sudaryti ir naują apskritį, kuriai buvo parinktas Cambria vardas. Toji apskritis buvo daugumoje katalikų apgyventa, tai kun. Galicinas darė pastangų, kad jos centru būtų Loretto, bet laimėjo Ebensburgas, kuris buvo išaugęs prie didelio kelio ir patogesnis pasiekti.

Laikas ir gausybė darbų darė savo. Nuo pat kunigystės pradžios, ištisą 40 metų vis raitas ant žirgo, kun. Galicinas suvargo ir jo energija silpnėjo, tačiau jis nenorėjo lėtinti žingsnių. Jis nugalėjo visus paskutinių metų materialinius sunkumus, išmokėjo visas skolas, išaugino daug savo globojamų našlaičių, padėjo jiems sukurti šeimas ir įgyti ūkius. 1832 m. pasistatė sau didelius namus, kad tilptų daugiau našlaičių, ir prie jų prijungė privačią koplyčią, kur jis galėjo pasimelsti ir šiokiomis dienomis atlaikyti mišias. Šie pastatai stovi ten dar ir šiandien.

Rogėse vasarą

1834 m. vasarą keliauja iš Philadelphijos į Loretto raitas kunigas. Jis jau daug klaidžiojo po kalnus ir miškus. Užsukęs pas vieną ūkininką, jis teiraujasi, ar toli į Loretto. Netoli, jam buvo atsakyta, tik reikia dar perskrosti didoką mišką, keletą kalvų bei griovių ir porą upeliukų. Tikrų kelių nėra, tik šunkeliai. Nė neprašomas, ūkininkas pasiūlė palydovu savo sūnų, — juk tai mielas patarnavimas ne tik keleiviui, bet ir gerajam kunigaikščiui. Kelias varsnas pakeliavę, jie pamatė priešais kažką atvažiuojant. Nudžiugęs berniokas, garsiai sušuko:
—    Žiūrėkite, ana rogėse atvažiuoja kunigas!
—    Ar jūs tikrai esate Loretto klebonas   
nustebęs ir kiek sumišęs užklausė keliautojas.
—    Taip, aš . . .
—    Kunigaikštis Galicinas?
—    Jūsų patarnavimams. Tai aš, tas išaugš-tintas asmuo ... — Ir širdingai nusijuokęs, jis patarė nesistebėti, kad vasarą važinėja rogėmis. Jodinėti jau nebegali, o ratais pavažiuoti miškų šunkeliais beveik neįmanoma. Jis vyksta į misiją su pamaldomis, su savim reikia vežtis kiek mantos ir liturginių rūbų.
Keleivis prisistatė esąs kun. Petras Lemcke, neseniai atvykęs iš Vokietijos, ir dabar vyskupo siunčiamas  pagelbėti kun.  Galicinui  misijose.

Kunigaikščių Galicinų herbas. Nuotrauka yra padaryta iš spalvoto paveikslo Serčevskio veikale, Kongreso Bibliotekoje, Vašingtone, D.C. Serčevskis tą herbą aiškina taip: kadangi Galicinų giminė yra kilusi iš Gedimino sūnaus Narimanto, žemaičių ir Naugardo kunigaikščio, tai ir herbas yra trilypis _ Lietuvos Vytis raudoname dugne; modifikuotas žemaičių herbas melsvame dugne su vyšnių sDalvos kėde (skeptras ir kryžius reiškia lietuvių pergalę prieš kryžiuočius); ir pagaliau, Naugardo  — kryžius sidabriniame dugne.

Šeimininkas jam pasiūlė vykti į namus ir ten palaukti, kol grįšiąs rytoj. Svečias norėjo jį palydėti į misijas ir grįžti drauge.
Kun. Lemckę jis priėmė mandagiai, bet gan santūriai, nes norėjo geriau ištirti. Sekantį rytą, sekmadienį, jis atlaikė mišias, pasakė^ angliškai ir vokiškai pamokslus, ir pristatė svečią, tardamas, kad dabar išgirsite jo pamokslą. Kunigas Lemcke pasijuto nejaukiai, nes apie pamokslą iš anksto nebuvo įspėtas. Kitą dieną jis savo svečią nusigabeno į Ebensburgą (apie penketą mylių nuo Loretto). Pats ilgokai vaikštinėjo visokiais reikalais. Grįžęs savo svečiui įteikė sąrašą parapijiečių, kurie pasižadėjo mokėti kunigui tam tikras duokles, ir pasakė:
—    Dabar tu čia klebonausi. Išlaikymą užmoku iš anksto už visą mėnesį. Kartą per mėnesį atvyksi pas mane pasakyti vokiškai pamokslą ir padėsi klausyti išpažinčių.
—    Bet ką aš čia veiksiu be anglų kalbos? — susirūpinęs paklausė kun. Lemcke.
—    Išmoksi. . .
Taip kun. Lemcke nupasakoja savo susitikimą su kun. Galicinu, pridurdamas ir savo įspūdį: "Kai pirmą kartą pamačiau kun. Galiciną, jis atrodė labai lieknas ir trapios išvaizdos, bet jis buvo tiesus, žengė tvirtai ir greitai, balsas skambus ir skardus, visa povyza ryžtinga ir protinga." Vėliau juodu susigyveno labai artimai, ir jų draugystė tęsėsi šešerius metus, ligi pat kun. Galicino mirties. Jo šventas, asketiškas gyvenimas, pilnas gyvos artimo meilės ir savęs išsižadėjimo, įkvėpė kun. Lemcke parašyti to atsiskyrėlio, kalnų apaštalo, biografiją, išspausdintą Vokietijoje 1861 m.

Šiurkščiose ir vargingose gyvenimo sąlygose kun. Galicinas dirbo ne sau. Dievo garbei ir sielų ganymui jis aukojo savo gyvenimą, savo darbą, savo turtus, išsižadėjo ištaigingų ir puošnių kunigaikščių rūmų, atvėrė savo širdį prastuoliams žmonėms, kurių visos nelaimės, šeimų rūpesčiai, sielų nerimasčiai ir sielvartai čia rasdavo kelio galą. Nes jis norėjo būti tikru kunigu, ir ta kunigystė buvo tyra, be jokių priemaišų.

1839-1840 metų žiema buvo labai šalta. Tačiau nei sniegai, nei pusnys, nei palaidiniai nesulaikė kun. Galicino nuo misijų ir ligonių lankymo kelionių. Gavėnios pasninkai ir apsimarinimai silpnino jo jėgas, bet jis nepasidavė. Nepaisydamas savo gero bičiulio daktaro Kodrigue patarimo gulėti ir ilsėtis, kad dar būtų galima jo gyvybę gelbėti su operacija, Didžiąją savaitę jis po pusę dienos vis klausė išpažinčių. Velykų rytą taip pat. Paskui 10 vai. atlaikė mišias ir pasakė trumpą Prisikėlimo pamokslą, kurį baigė "It is consummated" — išsipildė — žodžiais. Jo parapijai tai buvo paskutiniai. Jis mirė 1840 m. gegužes 6, palaidotas šeštadienį gegužės 9.

Loretto neteko didžio apaštalo. Bet Loretto jo nepamiršo. Be telegrafų ir be telefonų, vien girių aidai sutraukė į laidotuves tokias minias, kokių Loretto niekad nebuvo matęs. Pagal jo pageidavimą, kun. Galicinas buvo palaidotas kapinėse greta bažnyčios, tarp žmonių, kuriems jis tarnavo ir kuriuos jis mylėjo. Jo kūnas buvo kelis kartus perkeltas į kitą vietą ir perdėtas į pa-patvaresnį karstą. Švenčiant Loretto šimtmetį (1899), buvo karstui įrengtas naujas rūsys, virš kurio pastatytas granito antkapis su bronzine kun. Galicino statula. Paminklą ir naują šv. Mykolo bažnyčią savo lėšomis pastatė Amerikos plieno karalius Charles M. Schwab, kuris Lorette turėjo savo rezidenciją. Loretto tapo Amerikos katalikų šventovė su Liurdo, Fatimos ir Alegėnų kalnų Dievo Motinos statulomis, karmeličių vienuolynu, didžiule šv. Pranciškaus kolegija ir Al-toonos vyskupijos apaštalavimo įstaiga, įsikūrusia kun. Galicino namuose. Maldininkai čia sutinkami iš visur ir visokiu metų laiku.

Paminklinių lentų įrašuose Galicinas yra vadinamas rusų kunigaikščiu. Biografinė literatūra daugumoj pažymi, kad Galicinų giminė yra kilusi iš Gedimino, arba iš Lietuvos valdovų. Taigi, istoriniu požiūriu saistant, iš tėvo pusės jis priklauso Lietuvai. Iš Europos jis atsivežė vokiečių ir prancūzų kalbas, kurias naudojo ir savo korespondencijoje. Amerikoje jis puikiai išmoko angliškai. Ar jis mokėjo kiek rusiškai, nežinia. Savo tikėjimu ir dvasia jisai priklausė vakarų Europai, kaip ir lietuvių tauta. Būtų gal beprasmiška svarstyti, ar jame liko, ir kiek, lietuviško kraujo, bet yra neginčijamas faktas, kad jis pirmutinis į Ameriką atnešė Lietuvos Vytį.

BIBLIOGRAFIJA
Kas domėtųsi plačiau, žinių gali rasti:
Serčevskij, Evgraf N., Zapiski o rodie kniazei Golicynych. St. Peterburg, 1853.
Wolff, Jozef, Kniaziowie Litewsko-Ruscy. Warszawa 1895.
Heyden, Very Rev. Thomas, Discourse on the Life and Virtues of the Rev. Demetrius Augustin Gallitzin. Pittsburgh 1847.
Lemcke, Peter, O.S.B., Leben und Wirken des Prinzen Demetrius Augustin Gallitzin. Muenchen 1861. Angliškas vertimas: Life and Work of Prince Demetrius Augustine Gallitzin, by Rev. Joseph C. Plumpė. New York 1940.
Brownson, Sarah M., Life of Demetrius Augustine Gallitzin. New York 1873.
Sargent. Daniel, Mitri or the Story of Prince Demetrius Augustine Gallitzin 1770-1840. New York 1945.
Glass, Sister M. Fides, The Prince who Gave his Gold Away, ir tos pačios: Prince Dimitri's Mountaineers. 1951.
Gallitzin's Letters, Loretto 1940. Čia telpa ir jo Defense of Catholic Principies 102 psl.; viso 302 p.
 



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai