Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
AKIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė NELĖ MAZALAITĖ   
Jie žinojo, kad turi gauti naują kolchozo pirmininką, nes dabartinis buvo nušalintas — ir ne dėl to, kad vogė ar dirbo netvarkingai: jį suėmė, tai reiškė, jog nebuvo žmonėms šuva. Tačiau, kai vienas grįžęs iš rajono parvežė žinią — to jie nesitikėjo.

Kaip nueina gandas apie karą ir marą ir badą — ir dar baisesnį dalyką — greitai ir visur, dar prieš naktį, visi žinojo, kad juos yra ištikęs tas baisiausias:
— Mūsų naujasis yra maskolius.
Atėjūnas galėjo būti užrašytas raštuose savo vardu, ir viešumoje jis turėjo būti vadinamas pareigų titulu, bet savyboje, visoje šioje pasmerktoje žemėje žmonės teturėjo jam žodį, kaip buvo paskelbta apie jį pirmą kartą: Maskolius.

Kai jis atsirado čia ir greitai, jiems nereiškė nieko jo veidas, nė tai, ar jis buvo rudais plaukais, juodais ar plikas, nė jo nosis, nė akys — buvo visiškai vistiek, nes jis buvo atvykęs iš pačios Maskolijos, jis tebuvo tiktai ženklas, kuris kerta ir triuškina. Kad jis tikrai yra toks, jie pamatė pavieniui ir drauge iš karto — nauja šluota, kaip jis pasigyrė, — nauja, gera šluota, kuri žino savo darbą. Jis buvo atsiųstas sutvarkyti šitokį gėdingai apleistą kolchozą, štai kodėl jis atsigabeno su savim, kaip įrankius, naujus įstaigos darbuotojus.

Kolchozo žmonės stebėjo ir laukė. Praėjo kelios dienos, ir praėjo savaitė, nebuvo nieko kito, kaip tiktai nežinojimas ir laukimas, tačiau jie juk buvo išmėginti, ir jie negalėjo nieko kito, kaip tiktai pasilikti vietoje ir laukti.

Kitą savaitę maskolius lėtai apėjo visą kolchozą — jis įkėlė koją į kiekvieną kiemą, jis apžvelgė kiekvieną sodybą nuo stogo iki pamatų, kaip pasileidėlis svetimą moterį, ir vyrai užtikti kiemuose, ir šeimininkės savo mažuose darželiuose, nepakeldami akių regėjo, kaip maskoliaus išraiška keitėsi prie kiekvieno vešlesnio agurko, ar prie patvoryje prisimetusio žydinčio vijoklio.

Ir tada, kai jis buvo viską apvaikščiojęs, neskubėdamas, per kelias dienas, jis įsakė susirinkti visiems — tikrai visiems — net tuos, kurie tebegulėjo suvystyti, įsakė pasiimti su savim, kad niekas nesutruktų namie, nedalyvavęs šiame svarbiame mitinge.

Ir koks buvo laikas skirtas susirinkti? Saulei leidžiantis, kai spinduliai darosi raudoni ir žmonės neramūs ir liūdni. Ir kur buvo jie sušaukti? Ne į salę, nors ji buvo didelė dvaro, kuriame kadaise linksmai gyveno ir puotavo buvę carų patikėtiniai, kur šimtas porų galėjo plačiai suktis šokyje — ne tame trobesyje, kuris dabar priklausė kolchozo vyriausybei — lauke liepė susirinkti. Toje vietoje, kur prieš šiuos laikus buvo įvažiavimas į Savanorių kaimą. Jauni medžiai augo tenai, sodinti tų, kurie padėjo akmenis savo troboms, kertinius akmenis: savo dalyvavimą atsipirkimo kovose ir buvo suėję čionai iš daugelio vietų, užveisti sodybų ir naujų gyvenimų. Dabar medžiai buvo paūgėję, tvirti, jei norėjai juos išnaikinti, negalėjai išrauti
—    reikėjo kirsti — ir jie supo, kaip gojus — koplytėlę. Tai tenai sušaukti, susirinko žmonės.
Jie stovėjo tylėdami — jie buvo išmokę to
—    tačiau jų pasižiūrėjimai į vieni kitus buvo suprantami, kaip susikalba medžiai, kaip pažįsta viena kitą žvaigždės. Ir kai išvydo nuo dvaro ateinant keletą, tie, kurie dar nebuvo matę, tarp tų, kurie visi buvo svetimi — iš karto pažino tikrąjį.
—    Aš žinau, kad esate čia visi, — tarė rusas savo kalba, — aš pats patikrinau prieš ateidamas.
Žmonės tylėjo.
—    Aš esu atsiųstas sutvarkyti jūsų atsili-kusį kolchozą — manau, jau girdėjote. Visi jūsų buvę pirmininkai buvo sabotažninkai, vagys, veltėdžiai, liaudies priešai.
Žmonės tylėjo.
—    Jums teks daug pasispausti, kad pasivy-tumėt gerus kolchozus, bet aš jau žiūrėsiu, kad taip būtų. Pradėsim nuo sveikiausio, būtiniausio dalyko: savikritikos. Kas pirmas gali pasakyti man apie buvusio pirmininko nusikaltimus? Mes žinome, tačiau, galimas dalykas, dar užsiliko koks svarbus nuslydimas, stačiai kriminalas — viskas turi būti išsiaiškinta, ir bausmė turi atsverti kaltę. Kas pirmas?
Žmonės tylėjo.
—    Kas pirmas, sakau? — maskoliaus balsas ėmė kilti, jis darėsi nekantrus, — kodėl tylit?
Žmonės tylėjo.
—    Aš sakau, kodėl tylit? O gal būt, jūs sabotuojate naują pirmininką?
—Jie nesupranta, — tarė balsas, jis ėjo iš pakraščio, ir į ten, j ieškodamas, pasisuko maskolius:
—    Nesupranta? — jis tegalėjo tiktai išstenėti. — Aštuoniolika metų, ir jūs drįstate sakyti, kad nesuprantate valstybinės kalbos? Nesuprantate!
—    Mums neprisieina kalbėtis su svetimais,
—    sako balsas iš pakraščio, bet maskolius nulaužia jį keiksmu:
—    Svetimas? Koks čia yra svetimas? Kalbėk! Ateik čia!
Jis regėjo, kad žmonės pridengė balsą, paėmė jį į savo vidurį, tarytum slėpdami, ir jis suriko:
—Ateik tu čia, tuojau!
Iš pakraščio pajudėjo, ir taip susiūbavo žmonės, lyg norėdami atkirsti kelią, ir pasirodė rankas, ir pasigirdo balsai, ir maskolius sušniokštė:
—    Ateik!
Ir balsas iš tos vietos vėl atsiliepė, bet dabar jis kalbėjo savo žmonėms:
—    Leiskite mane.
Ir žmonės prasiskyrė, ir maskolius pamatė, kad į jį artėjo žmogus — jis ėjo pasiremdamas kriukiais ir jo koja, jo buvusi koja, pasibaigė virš kelių, ji lingavo, jam žengiant, kaip varpas, kurio šerdis ištraukta, bet jis skelbia pavojų vistiek.

Žmogus ėjo, kol buvo sustojęs prieš pat maskolių ir tada atsistojo taip, kad jo žmonės regėtų jį, bet jis nestovėjo greta su svetimuoju — ir maskolius matė vieną seną ir labai sudžiūvusį, o žmonės regėjo jame savo žemės istoriją.
—    Ko tu nori mūsų paklausti, ar pasakyti?
—    tarė senasis žmogus ir maskolius suurzgė:
—    Kaip tu man drįsti sakyti — tu!
—    Tu pradėjai kalbą su manim tokiu žodžiu, — sako senasis žmogus, — aš ją tęsiu.
—    Tu! — sušuko maskolius, ir pajuto, tarsi jis būtų geliamas šimtų bičių — jis pažvelgė į žmones: kiekviena akis žiūrėjo į jį, jam atrodė, kad kūdikis ant motinos rankų, artimiausioje eilėje, pro savo vystyklus, dengiančius jo galvą, lyg grąžtais prasiveržė akimis.
Maskolius išsitraukė nosinę — jis ėmė šluostytis prakaitą ir tuojau pajuto įtūžimą, kad buvo priverstas pasirodyti, jog jis gali prakaituoti, bet pasakė beveik susivaldęs:
—    Mes kalbėjom apie savikritikos reikalą
—    jūs turite žinoti patys, kur nusukote į klaidas, ir kur tyčia buvote neatidūs, geriausiu atveju. Ir aišku, kad kaltė buvo vadovo — taigi, pradėsime nuo jo.
—    Visi mūsų pirmininkai, ir tas, kurį dabar mums atėmė, — sako senasis žmogus karčiai ir ramiai, — buvo padorūs ir suprato apie ūkį. Jie žiūrėjo, kad žmonės būtų nepervargę ir pavalgę, ir galvijai nebadautų — mes atida vinėj ome uždėtas duokles, mūsų pievos visada laiku nušienautos, jokia rugių pėda nesupuvo dirvoje, ir traktoriai nežiemojo užmiršti.
—    Taip, taip — žinome, žinome, — maskolius susijuokė, — karvės riebios, ir jūsų visų snukiai beveik taukini. Kurgi jūs negirsit niekšą pirmininką, kad jūsų daržai, jūsų asmeniški
—    jeigu jūs manote, kad turite ką nors savo — jūs atsilikėliai nuo socializmo, buožių atlaikos
—    jūsų daržai, nors į parodą statyk. Bet ar jums ne gėda, ar jūs neturit nė kiek sovietinės ambicijos būti ubagais? Nes ką gi kitą reiškia, kad laikotės tų daržų, kaip išmaldos terbų? Jums gi, liaudžiai, rusų pagalba, sovietinė Rusija, suteikė viską: visa žemė, visas šitas puikiausias kolchozas priklauso jums, ir jūs ką? Tebesijaučiate baudžiauninkai, išplėšę iš seno dvarininko ežią
—    begėdžiai!

—    Dvaras buvo panaikintas prieš daug metų, — tarė senasis žmogus, — kai mes pradėjome čia laisvą gyvenimą, savo sodybose — nereikia stebėtis, kad mes saugome tas skiauteles daržo. Kolchozui nėra jokio nuostolio, juk jie tėra tokie maži, tie sklypeliai, kaip drobės raištis užrišti žaizdą. Be to, juk taip leista visuose kolchozuose — mūsų pirmininkas nebuvo kaltas.

—    O, nesirūpinkit — ta perdaug geros širdies kvailybė bus sutvarkyta visur, aš pasirūpinsiu duoti gerą pavyzdį. Ar tai sociauzmas eikvoti žemę, gėleles auginti? Ar tai jums reikalingos — taip vadinamos savos — karvės, kad lakintumėt kates? Kad vaikai vaikytųsi su šunimis, tuo laiku, kai turi mokytis, kol ateis jų eilė, pribaigti statyti komunizmą. Gėlelės! Tai miestams, tai svečiams kvailas nosis džiuginti. Negaiškim! Jeigu jau tu užstojai už tuos belie-žuvius — tai pirmas ir kalbėk: aš reikalauju, kad pasakytum buvusio pirmininko nedorus darbus, pradėk, aš klausaus!

—    Jis buvo geras pirmininkas, jis yra padorus žmogus, — sako senasis, ir maskolius nusijuokia:
—    Aš pasakysiu pats jo nusikaltimus. Aš tik norėjau įsitikinti, kokie jūs. Kiek yra garbingų piliečių jūsų tarpe, kurie trokšta ir nusipelnė būti priimti į šlovingąją komunistų partiją? — Jis patylėjo, peržvelgė suaugusius ir niūriu balsu tarė: — Nė vieno. Kur yra komjaunuoliai? Aš sakau, kur yra jūsų šaunusis komjaunimas? — jis pervėrė žiūrėjimu jaunuosius ir suriko: — Nė vieno! Ir kas mokina, kaip auginami jūsų mažieji? Kur yra apylinkės pionieriai? — Nė vieno! Aš žinau, kad buvo atsiųsta čia dorų mokytojų, kurie stengėsi, klojo visas savo jėgas, kad apšviestų ir nukreiptų į tikrąjį kelią, tačiau ką jie savaitėmis, mėnesiais statė — namie buvo sugriaunama per vieną dieną ar naktį. Kaip atrodo jūsų kultūrinis gyvenimas? Raudonasis kampelis yra pažaliavęs iš gėdos, tiek jis yra apleistas. Ar jūs bent vienas įkišote nosį į knygyną? Nesakykit, kad taip; nė viena knyga, nė vienas mūsų garbingųjų komunizmo mokytojų raštų puslapis nėra pajutęs jūsų pirštą perverčiant. Laikraščiai ir žurnalai parudavę — nepajudinti. Ar jūs žinot, ką regėjau? — jis sušuko ir beveik springdamas ištarė: — Didžiojo Lenino paveikslo stiklas yra į-skeltas, ir ties kakta voras turi įsitaisęs lizdą. Svolačiai! — jis iškėlė kumštį, abi kumštis ir norėjo trenkti, tačiau jos atsidūrė į orą, ir jis vos susilaikė nesusvyravęs. Ir jis matė, kad žmonės stovėjo tylūs, ir visi buvo nuleidę akis žemyn, tačiau tai nebuvo dėl to, kad jie atgailavo ar gėdijosi, ar bijojo — jam pasirodė, kad jie slėpė juoką ir jis juto, jog galima vietoje kristi, tiek jį dusino įtūžimas.

Audronė Skuodaitė  Kristaus įžengimas j Jeruzalę

Tačiau tuojau jis nurimo — dabar turėjo prasidėti jo triumfo momentas — ir nesibaigti; jis išsitiesė ir pasakė iškilmingai:
—    Štai kur jūsų neatleidžiamiausios kaltės. Žmonės tylėjo.

—    Bet visagalė partija, didžioji rusų tauta visada padeda atsikelti, ir todėl esu čia atsiųstas, kad padaryčiau jus vertais sovietiniais žmonėmis, vietoj buržuazinių nacionalistinių pelų, kaip dabar esate. Ir mes atsižvelgiame, jog didžioji dalis to baisaus nusikaltimo, kad nebuvote perauklėti, krinta buvusioms vadovybėms. Šitą perauklėjimą mes pradėsime tučtuojau. Kas čia?
Jo paklausimas buvo staigus ir vykęs — gyrė jis save, kai jis pirštu parodė Koplytėlę: visi sujudo, lyg buvo sušaukta į ausį. Bet jis nedavė jiems laiko sumoti, kas bus — jis pasakė liepiamai:
—    Nugriaukit tą būdą.

Jis nusijuokė — taip, jie buvo pametę savo gudrumą — jie suprato jo kalbą, veidmainiai, bet jam nepatiko, kad jie visi atrodė toks vien-t'kas daiktas: jų kvėpavimas susiliejo, ir jų širdies plakimas buvo virtęs vienu dideliu bildesiu — ne, tas jam nepatiko. Nė jų tyla. Jis beveik apsidžiaugė, kad prabilo senis, stovintis netoli jo.

—    Neliesk mūsų brangių daiktų, jei esi žmogus, — tarė jis labai tyliai, — neįžeidinėk mūsų žmonių tokiais reikalavimais.
—    Aha, — tarė maskolius, — tai jūs sakote "mūsų"! Aš žinau — o, aš viską žinau — tai čia jūs pastatėte savo dangui paminklą anais metais po kovų, kurios tiek ilgai sulaikė liaudį nuo teisėtos valdžios perėmimo. Tai tokius dalykus globojo ir jūsų pirmininkai — ir štai čia yra visų atkaklumų šaltinis. Nugriaukit ją! — septynis kartus jis šaukė tą žodį, tarytum kvietė septinis velnius talkon — ir tyla buvo didesnė už šaukimą.

—    Štai kaip! — sušniokštė jis, — aš parodysiu, kaip dirba bolševikas.
Per porą šuolių jis buvo prie Koplytėlės, ir jo ranka nutvarė stiklo dureles, ir kita ranka stogelį — tereikėjo patraukti su jėga. O jis buvo stambus vyras. Tiktai jis atsisuko pažiūrėti į žmones; buvo didelis malonumas pasijuokti ir pajusti savo galybę, tačiau jis nesijuokė: visos akys žiūrėjo į jį, kitaip negu iki šiol, ir jis norėjo surikti, kad jie užsimerktų ar nusisuktų, bet negalėjo. Jeigu dabar nusileistų, būtų daug praradęs. Jis vėl pažvelgė į Koplytėlę po savo rankomis ir pamatė, kad ir čia į jį žiūri.

Žmonės negalėjo apimti, kas maskolių momentui sulaikė: jie pro stiklo dureles regėjo savo mylimą Sielvartų Motiną — Ji laikė ant kelių iškankintą Sūnaus galvą, ir Jos medinis Veidas buvo nurasotas ašarų. Ir regėjo žmonės po pat maskoliaus ranka, Koplytėlės pastogėje, medinę Apvaizdos akį. Bet jie nežinojo, kad maskolius keletą sekundžių negalėjo pasijudinti, nes Akis ir Motina žiūrėjo į jį gyvenančiu žvilgsniu.

Žmonės vylėsi širdimis, kad gal būt, gal būt, maskolius vistik pajus žmogišką pagarbą jų šventenybei ir pasitrauks. Tačiau šioje nelaimių žemėje nebebuvo stebuklų: jie regėjo, kad jo rankos žiauriai patraukė, už ko buvo nustvėręs.
—    Telefonas, telefonas, telefonas...
—    Koks velnias! sušuko maskolius, kai už jo nugaros, uždusęs, trūkčiodamas, jo atsivežtas padėjėjas kartojo: — Telefonas — iš centro — reikalauja jūsų —
—    Centras, — pakartojo maskolius ir pašoko: tas žodis buvo didesnis už viską, net už gyvybę — jis tegalėjo paklusti. Bet ir skubėdamas jis dar atsisuko į žmones — jie žiūrėjo į jį — ir jis perbraukė savo veidą ranka: jų žiūrėjimas sudarė milžinišką trikampį, ir iš ten žvelgė rūsti viena Akis.

Jis neturėjo laiko net nusikeikti, taip skubėjo, ir kai kabinete pakėlė paguldytą telefono ragelį, buvo uždusęs, ir tvirtinosi, pagal visą discipliną, kad galėtų tinkamai atsakinėti, kaip dera prieš galinguosius. Tačiau į jo atsiliepimą
—    ten tylėjo. Jis kartojo ir kartojo ir kartojo, kad klausosi — nebuvo jokio atsakymo.
Tada jį suėmė nerimas: ar ten buvo užsirūstinę, kad jis nebuvo čia pat reikalaujamą sekundę? Tačiau juk jie žino, kad jis yra užimtas, kad jis gali būti pareikalautas prie kokio svarbaus darbo? Ir ko jie galėtų norėti dabar? Jis negali staigiai kuo nors ypatingu pasižymėti. Ar turėjo jis pats skambinti ten? Tačiau to nebuvo pasakę. Bet jis negalėjo ir pasitraukti
—    jį ėmė nepagrįsta baimė — o, visada bijai Centro. Didžioji gyvenimo taisyklė — bijoti ir pačiam gąsdinti, ką gali.
Bet jis negalėjo iškęsti nesužinojęs, koks reikalavimas, ko jie norėjo — jis kankinosi pusvalandį ir pats paskambino, jis nebegalėjo ištverti. Niekas nebuvo skambinęs jam iš Centro —    niekas, pakartotinai, niekas — pagaliau ten ėmė kalbėti labai griežtai, ir jis antrą kartą šiandien prakaitavo.

Po to prakaitavo jo štabas — taip, buvo telefono šaukimas, tą girdėjo visi, tačiau kalbėjo tik vienas —jo padėjėjas, jo pavaduotojas, ir pakviesti pasiuntė raštininką. Jis prisiekdinėjo visais velniais, kad tikrai — ir nežiūrint pirmininko griaudėjimų tvirtino tą patį: Centras reikalavo jo, ir būtinai, ir skubiai, ir asmeniškai.

—    Jeigu tu būtum koks prakeiktas lietuvis, o ne mūsiškis, aš tau snukį išmalčiau — maskolius buvo pavargęs nuo pykčio — ir dabar atsiminė, kad jis turi baigti pradėtą bylą, ir grįžo ten, iš kur buvo taip nelaimingai atšauktas.
Kas jiems leido išsiskirstyti? — iš naujo niršo jis, nes nebuvo nė vieno žmogaus, kur buvo palikęs minią. Nieko, tik stovėjo medžiai.
Ir ūmai pajuto, kad dar kažkas yra pasitraukęs: Koplytėlės nebebuvo.

—    A, a, — susijuokė jis, — aš žinojau, visas narsumas praeina, kai tinkamai pagąsdini.
—    Jis turėjo praktikos, jis perėjo nevieną naujai užgrobtą buvusią buržuazinę šalį, ten, kur reikėjo tvirtos bolševiko rankos tvarkai ir bausti nesklusnius; ir čia jie pakluso — jis galėjo išdidžiai pasitempti. O, taip — jis žinojo! Tiktai gaila, kad jis neregėjo savo akimis, kaip jie buvo priversti sunaikinti tą savo šventyklą negaila' Juk toks jo buvo tikslas — kad jie patys! Ko jie hepalaukė? Ar skubėjo, kad nepasirodytų bailiais: kai jų nematė, jie lengviau atliko įsakymą. Ir vistiek bailiai — jis galės juoktis, kai sušauks juos kitą kartą.

Ir sušauks juos netrukus, jam tiesiog niežtėjo paširdžiai pasijuokti — lieps vėl ateiti čia prie Koplyčios pamatų. Bet kur jie yra? Juk pats regėjo, kad Koplyčia buvo pastatyta ant visos krūvos akmenų, o dabar nebuvo nieko. Gal ne toje vietoje? Gal toliau? Jis vaikštinėjo žiūrinėdamas, paskui ėjo susilenkęs, paskui ant keturių, tartum galėjo suuosti, kaip šuo — ir nebuvo nė vietos, nė žymės, kad čia būtų buvę akmenys — net, kad jie būtų ištraukti iš vietos. Tiktai augo medžiai ir žaliavo žolė.

Dar tebebūdamas atsirėmęs rankomis į žemę, jis suprato: jie nesugriovė, kaip buvo manęs, jie išnešė ir paslėpė. Dabar jis atsiminė juos visus čia stovinčius, ir, kaip savo viduje, jis buvo jieškojęs jų būryje nors vieno, kurį atpažintų iš pažįstamų ženklų — išdaviko ir bailio, kuris bus jo pusėj, kuris padės jam prieš savuosius, kurį gali pasišaukti viešai ar slaptai, kad pildytų jo norą. Bet jie stovėjo, kaip viena akis — trikampyje.

Jis atsitiesė ir trynė delnus šluostydamas nuo rankų žemes ir galvojo: kur jie galėjo paslėpti tokį nemažą daiktą per tokį mažą laiką? Kur jie galėjo perkelti, kur pernešti, kur pastatyti? Daugiau jis negalėjo galvoti šaltai, jis nubėgo greitai, kiek įgalėdamas, ir iš naujo perėjo visas sodybas. Jis atidarinėjo duris trobų, daržinių, tvartų — žmonės dirbo prie savo kiemų ir kolchozo darbus, ir moterys stovėjo prie krosnių ir darželiuose, ir šlavė takus, ir vaikai lakstė taip lengvai, jog nebūtum pagavęs — ir niekas nežiūrėjo į jį, ir neatsakinėjo į jo klausinėjimus — ir jų veidai buvo tokie, tarsi jo niekuomet nebuvo matę, ir nebuvo anoje sušaukimo vietoje buvę. Net šunys nelojo jo, tarsi jis būtų nematomas vaiduoklis.
Jeigu būtų galima tuojau visus sušaudyti
—    galvojo jis, — jeigu būtų galima sudeginti visą tą kaimą, visus medžius, net pačią žemę
—    tą atkaklią priešo žemę.
Ir nuo savo bejėgiško įtūžimo jis pasidarė pavargęs, jis panoro būti Rusijoje, jis panoro nusigerti ir miegoti labai ilgai.
Paskutinius du geismus jis įvykdė, kai tik grįžo į savo butą. Tačiau miegas buvo bjaurus; jis visą laiką buvo stebimas, jis pašokdavo iš miego su jausmu, kad kažkas įlindo į jo kambarį, jis gniaužė ginklą — juk negalėjai tikėti, kad visi jų vadinami partizanai — banditai, būtų visai išnaikinti. Tačiau ginklą nebuvo kur panaudoti — jis vėl užmigdavo — ir vėl jį stebėjo. Kartą jis atsiminė pabudęs, kas: Viena Akis.
Jis pagiriojo ir svarstė kitą dieną, jis susi-darinėjo planus ir vakare vėl gėrė. Planai buvo vykdomi — jis varinėjo žmones bardamas dar daugiau, jis surasdavo priekabes ir priežasčių tokioms bausmėms, kokias tik jis galėjo uždėti —    jie viską vykdė ir tylėjo. Jis rašė projektus —    tie turėjo jam padėti pakilti augštyn, kaip perdirbti čia viską. Kolchozas buvo puikiausias, žemė gera. Gerai dirbama, turtingas kolzhocas  —    tereikėjo tiktai atimti tiems nebyliams maištininkams ubagams jų lazdas — privačius daržus, ir jie liktų su nuleistomis strėnomis. Ir jeigu tai nepadės — kodėl neįvesti naujo pagerinimo — sukeisti kolchozus? Taip, taip, jis džiaugėsi, jo mintis buvo auksinė: ištrėmimai tai žinomas reikalas, bet jeigu čia, tose atkakliose užimtose šalyse taip viską apversti, iškilnoti, čia pat sumaišyti žmones, kad niekas negyventų toje troboje, kurioje gimė ar pasistatė, jie taptų paklusnūs avinai. Jis rašė raštus į Centrą, ir jį gyrė iš ten, ir žadėjo siųsti juos kur reikia, kartais jį apimdavo baimė, kad kas nepasisavintų jo idėjų, bet reikėjo tikėtis, kad jis nebus apgautas. Jis rašė ir veikė, ir nepaliaujamai. Kaip užkeiktos adatos j ieškojo Koplytėlės. Jis suko vis didesnius plotus, jis landžiojo po miškus aplinkui kolchozą, jis apspardydavo pievose užtikęs kupstą — gal ten kur pakasė — kartą jis net nuvažiavo į miestelį ir įlindo į bažnyčią: ar nenugabeno jie ten? Nebuvo niekur.

Bet jis negalėjo liautis, kad ir pats sau tą kalbėjo — jis turėjo gelbėtis, jeigu nenorėjo išsikraustyti iš proto: jis turėjo surasti medinę Akį Trikampyje ir sunaikinti, nes jis nebuvo paleistas, jį sekė kiekvieną naktį. Ir kartais dienomis taipgi iš kiekvieno gyventojo veido žvelgė ta Akis — jis net nustojo žiūrėjęs stačiai į juos augščiau nosies. Jis turėjo surasti: kas jam galėjo pasakyti kur jieškoti, kas?

Tebuvo tiktai vienas žmogus, kuris su juo buvo kalbėjęs, kuris negali išsiginti, kad nesupranta — senis su kriukiais — jis liepė pakviesti žmogų. Ir stebėjosi, laukdamas, kaip iki šiolei nesugalvojo taip paprasto ir išmintingo dalyko. Ir kai pamatė atklibikštuojant, išėjo priešais — jis nenorėjo, kad kas nors iš jo paties žmonių girdėtų, ko jis teiraujas, kad nekiltų juokingų kalbų, kad nesuprastų jo baimės.
— Sveikas, seni, — tarė žmogui maskolius,

—    jeigu visi kiti nori būti kvailiukai, tegu sau
—    kada nors įgaus proto, nors ir pavėlavę. Bet tu žmogus su liežuviu, ir galim pakalbėti, kaip vyrai. Ar tu eini kartais ubagauti, kad per visą laiką neregėjau tavęs kolchoze? Na, na, nebijok, aš nesibarsiu, tai tik dėl to sakau, kad atsimenu, jog tu kalbėjai už tuos visus begalvius aną pavakarį — juk jau mėnuo praėjo ir nebuvau

Vida Krištolaitytė     Mater Dolorosa

tavęs sutikęs. Beje, prisimenu, geri vistiek mūsų kolchozininkai, paklausė ir sutvarkė reikalą be prieštaravimų. Na, juk numanai, kalbu apie tą pašiūrę. Palauk, palauk, nesiraukyk, — bet maskolius nežiūrėjo į senio veidą, jis bijojo pamatyti, kad žmogus visiškai nejuda, tarsi neregėtų jo, ir užtatai kalbėjo, lyg jie abu kal-absi. — Gerai, ne būdą — jūsų šventieji, gerai, bet kam reikėjo sudeginti? Juk statulas galėjo atiduoti į ateistinį muziejų, kaip prietarų pavyzdį. Aš pats mielai pasiimčiau tą trikampį, nusiųsiu į Maskvą, tokių daiktų jie nėra matę. Bet juk jie nesudegino, netikiu — kur padėjo? Žmogus tyli.

—    Kur padėjo, sakau? Kur padėjo? Kur padėjo? — maskolius pajuto, kad rėkia, ir sustojo. — Nebūk paskutinis durnius, — pasakė lėčiau, aš jau pildau vyriausybės įsakymus, aš turėjau tuos medinukus nusiųsti ten.  Kur jie?
Žmogus tyli.
—    Nesakyk, kad nežinai! Gal tai tu jiems ir pasakei, ką daryti ir kur dėti? Žinoma, tu! Ar tu žinai, ką galiu padaryti tau? Aš žinau, žinau, kas tau buvo atsitikę — tu pažįsti ne
vieną kalėjimą iš vidaus, ir tave gerai patardė, ir tu buvai Sibire — ar nori, kad viskas atsikartotų? Aš padarysiu taip, jeigu tylėsi. Žmogus tyli.

Ir maskolius nebegalėjo išlaikyti — jis pažvelgė — ir senio akys susiliejo į trikampį ir iš ten žvelgė Akis.
—    O, tu prakeik. . . — sušuko maskolius ir iš visų jėgų išplėšė iš senio rankų abu kriukius.
—    Telefonas! — sušaukė bėgdamas jo padėjėjas. Pats padėjėjas ir maskolius taipgi girdėjo iš pradarų raštinės durų skambėjimą — Centras! — šaukė padėjėjas, — labai skubu.
Kolchozo pirmininkas susitvardė prieš savo valdinį, prieš rusą, jis numetė ant žemės kriukius ir nuėjo, oriai, kad ir labai skubėdamas — telefono ragelį laikė rankose raštininkas ir padavė jam.
Tačiau pirmininko rankose telefonas tylėjo ir šalo, tarytum jis laikė varlę, drėgnuose nuo prakaito pirštuose, kai jo balsas kimo bešaukiant į ragelį.

Aš norėčiau žinoti, katras iš jūsų sugalvojote krėsti man tokias išdaigas? — pasakė jis šnypšdamas, ir taip, kad abu rusai sudrebėjo.
—    Kaip jūs drįstate meluoti man apie tokius svarbius dalykus, ar jūs žinote, kas gali atsitikti už panašius juokus? Jūs galit būti šimtą kartų partiečiai — aš jus sugniuždysiu!
Bet jie buvo du dabar, jie abu buvo girdėję, jie gali stoti į partijos teismą —jie abu girdėjo: iš Centro buvo reikalaujamas, skubiai ir griežtai, kolchozo pirmininkas — titulu, vardu ir pavarde.
Jis nebegrįžo pas senį — jis ištikimai sėdėjo prie telefono ir laukė, bet daugiau nebuvo pašauktas.
Trečią kartą telefonas suskambėjo sekančią savaitę. Tuo metu jis buvo pasigavęs aštuonmetį kolchozininkų vaiką, kuris vijosi triušį. Staigi mintis nušvito kolchozo pirmininkui —    jis pamojo vaiką, net atsiminė jį, taip, tikrai, vaiką buvo regėjęs prie koplytėlės, geltonplaukį ir rusvaakį, tada stovėjo pirmoje eilėje, prisimetęs prie jauno vyro — turbūt, tėvo — šlaunies.

—    Eikš čia, berniok, vistiek nepagausi to žvėries, — pasakė maskolius linksmai, — jis turi labai greitas kojas. Eikš!
Vaikas priėjo ir taip jie stovėjo — maskolius raštinės tarpduryje, ir berniokas ant prieangio.
—Žiūrėk, — sako maskolius, — atsimeni, vieną vakarą, kai tavo tėvas ir kiti išardė,
—    jis prasižiojo sakyti: būdą, bet nenorėjo išgąsdinti vaiko ir prisivertė ištarti: — koplytėlę. Ten viduje buvo lėlės ir ant stogo trikampis. O, matau, tu atsimeni?
Vaikas tyli.

—    Berniokai nežaidžia lėlėmis, žinai, tai tau nereikia — bet gal jie atidavė tavo sesutei? Ar turi seserį? Matai, aš turiu namie du mažus vaikučius, kaip tu — aš noriu dukrelei tas lėles nusiųsti, o sūnui trikampį. Pasakyk, kur juos padėjo, kas juos turi, aš tiems žmonėms duosiu daug rublių, o tau šokolado — labai daug. Pasakyk.

Jis pajuto, kad berniokas žino — jis išdrįso pažvelgti į vaiko veidą, juk čia tebuvo tiktai vaikas.
Vaikas žinojo — taip! Maskolius žiūrėjo į rusvas akis ir matė tą žinojimą. Ir matė kitką: mažas berniukas galvojo — "Ateis diena, mano tėvelis ir visi žmonės sueis, ir kiekvienas atneš rankose Koplytėlės dalis, ir pastatys ją tarp medžių prie įvažiavimo į Savanorių kaimą. Jeigu to negalės padaryti mano tėvelis, aš sulauksiu tos dienos ir kiti vaikai — mes atnešime".

Berniukas nusisuko ir pradėjo eiti. Viskas buvo juoda iš pykčio maskoliaus galvoje, kai jis nutvėrė berniuką už plaukų ir pakėlė jį augštyn, iki savo veido: iš vaiko kaktos švietė trikampyje rūsti Akis.

Telefonas suskambėjo, raštinėje, vienas iš rusų pakėlė ir girdėjo ir kiti du tarnautojai rusai, ir girdėjo maskolius ant slenksčio: garsiai ir reikalaujančiai iš telefono šaukė kolchozo pirmininko vardą — tuojau, iš Centro.

Jis girdėjo — jis girdėjo pats, jis numetė vaiką, ir puolė prie telefono, jis laikė abiem rankom ragelį, ir taip pat šauktinai šaukė:
—    Aš čia. Aš čia! Niekas neatsiliepė.
—    Aš čia! — šaukė maskolius — aš čia!. Duokit man Centrą — manęs jieško Centras, Centras. Koks Centras? Koks — jis kartojo vėl:
—    Aš čia, ir — koks Centras? — Jis šaukė, ir daužė telefono ragelį į savo kaktą: jis turėjo taip daryti. Jis turėjo numušti nuo jos medinį Trikampį ir Akį.
Naująjį pirmininką, maskolių, išvežė iš to kolchozo, kuris buvo padarytas iš Savanorių kaimo.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai