| |
|
|
 VYNO STEBUKLAS
Vanduo žinojo visa, bet tylėjo;
Sunku jam buvo išlaikyti
Beprasmio džiaugsmo paslaptį,
Neleidusią atskleisti
Savęs, tik būti savimi: ištikimybė gamtai
Ir prieblandai, ir tylai
Ir išsipildymo šviesos pilniems namams.
Patriarchalinėj tamsoj, ant apverstos amforos
Virpėjo žvakė, pridengta sugrubusiais delnais,
Ir šypsena, norėjusi paslėpti
Smaragdą, degantį ant rankos
Užmiršusios krūtis, ir lūpas
Nebeatsimenančias lūpų:
Ir ji žinojo visa, bet tylėjo,
Tiktai vestuvių eisenos ir ženklo laukiančiai
šokėjai,
Nežinančiai ir nenorėjusiai žinoti, bet gyventi,
Prisiminė lankstus liemuo,
Šilta kaip žemė drobė ir ugnies
Įkaitinta keista daina.
Staiga vanduo užsidegė vynu,
Ir sutemos, išsišakoję milžiniškais medžiais,
Apraizgė kūnus; dantyse ir gomury
Nubudo prarastojo rojaus atminimas; rankos
Prisiminė krūties stangrumą; lūpos
Pajuto vynuoges, ir kaip nuvytęs žiedas
Į dulkes krito amžinybės ilgesys.
VAIDUOKLIS PASITINKA GRĮŽUSĮ IŠ TREMTIES
Po ilgo klaidžiojimo (vartai jau čia pat)
Mano rankos pradėjo nebejausti daiktų,
Ir aš gulėjau kaip nudžiūvęs medis
Prie upės svetimos, po svetimu žvaigždynu.
Svetimas lietus
Negailestingai plakė mano odą;
Vos pasirodžius saulei,
Aš bėgdavau, bijodamas jos keršto; naktimis
Sapnuodavau ginklų žvangėjimą, kraujuotas
vėliavas ir maršus;
Žygiuodavau kolonose su mirti pasmerktaisiais,
Žinodamas, kad jų tikrovė man tik sapnas;
Bet jie mane palikdavo, kaip aktorių
aplodismentams,
Ir mirdavo vieni ir už save,
Bijodami, kad jų anapus neišduočiau.
Ir taip nubusdavau, nė budelio nepastebėtas.
Nebegalėdamas pakelti tuštumos —
Tuščias iš tuščiausių,
Nuogas iš nuogiausių —
Vien argonauto tunikos likučiais prisidengęs
strėnas,
Grįžau namo. Prie vartų nepažįstamas
vaiduoklis tarė:
"Tu žinojai, kas yra nusikaltimas;
Tu žinoiai laisvės, kraujo ir vergystės kainą;
Bet nežinojai, ką tu palikai: imk, viskas tavo.
Nieks čia nepasikeitė.
Vėjarodis tano nukryžiuotas. Medis pasiliko
Ir mirė neužbaigęs savo testamento tau.
Kokia skaidri naktis! Koks vandenio
šniokštimas!
Motiną palaidojo dangaus skliaute.
Nes žemė tebebuvo persisunkus jos sūnų ir tavo
brolių —
Kaino ir Abelio — krauju. Tavo sesuo —
Mėnesiena —
Tapo svetimo kareivio sugulove, ir jos vaikai
Saugo tolimiausias Skitų žemės sienas.
Tavo žmona tebėr ištikima ir tebelaukia —
Septynios saulės ašarų neišdžiovintų,
Septynios upės nenuplautų gėdos —
Ir marškinius, išaustus tavo sutikimui, plauja
Kentauro Neso kraujuje.
Kokia naktis! Koks vandenio šniokštimas!"
BARBARAI
Raudonos aušros kraujo upėmis nudažo
Mūsų sapnų akis. Greiti kaip strėlės Azijos
žirgai
Ant karčių, atneša laukinę kontinento saulę,
Apspiaudytą ir kirviais sukapotą. Jos šviesos
Apakintų beveidžių demonų būriai
Ir protėvių benamės dvasios,
Su gaujomis išalkusių vilkų
Atsekę mus iš paslaptingo Oriento,
Ištirpsta su tamsa. Prieš mus, žaliam slėny
Rubinu spindi išsvajotas miestas.
Nuo mūsų klyksmo ir žirgų žvengimo
Suaižėja dangaus kristalas;
Baltais sparnais Pegasas krinta ant žolės.
Pomegranatai ir Pomonos krūtys
Apsipila krauju. Prie miesto vartų
Mus pasitinka išsigimęs Princas (jo negyvos
akys
Suaižėję nuo mūsų klyksmo ir žirgų žvengimo);
Nuplėšę purpuro apsiaustą ir vainiką,
Užmetame gatvėj mirusiojo rūbą,
Ir dingsta jis minioj, pilkesnis už visus.
Liepsnojančiomis naktimis mus lydi
Vilkai ir girtos moterys (kurios suteps mus),
Ir nekankinto Pranašo užkimęs balsas,
Grėsminjai skambantis tyloj:
"Kas mums padės nuplauti Tavo ir mūziį gėdą, o Kolona?"
Bet greitai neaprėpiamą pasaulio alkį
Nužudo pragaištingas ilgesys
Išlikti ir apsaugoti svajonių lobį:
Mei pradedam statyti miestą, savo sapną
Paversdami iztorija. Jo žemė,
Užnuodijusi mūsų dulkes, išaugins žlugimo medį:
Barbarai ateis pas mus.
VIENATVĖ
Paskutinės mūsų dienos buvo liūdnos.
Niekam Nebereikėjo mano balso. Tik šešėlis,
Slinkdamas karštomis sienomis,
Neslėpė bežadžio klyksmo nuo tavęs.
Aš seniai jau supratau, bet nenorėjau
Liesti tavo nebuvimo: džiaugsmas
Amžinai paliko tavo slenkstį,
Kur švokščia vieniša žolė,
Kur aš išmokau tavo kalbą
(Kūno pėdsakų erdvėje kalbą)
Šešėlio lapų mezginy.
Šiandien Frau Holle vestuvės. Aukso Paukštis
Nebedainuos ir Aukso Žirgas nebežvengs:
Viso gyvenimo reikėjo,
Kad tu išgirstum mano balsą.
EPITAFIJA
Mirtis pašovė lakti paukštį, drąsiai
Plasnojusį sparnais:
Vivaldi, vėjas ir vargonai
Vejasi sidabro strėlę
Būties hiperbole.
Jokia Jorindė
Nesusapnuos kaip kraujas raudonos gėlelės
Tavo šventei.
Saulės vietoje — kraupi dėmė.
Akis ir šviesa
Uždengusi gigantiška ranka
Grėsmingai dunkso horizonte. '
Mirtis pašovė lakų paukštį. Plunksnos
Krito būties hiperbolėn:
Nes Tu buvai tik klausimas;
Dabar esi sprendimas,
Kurio nei kraujas, nei naktis nebepakeis.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
