Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Salvador de Madariaga PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BIRUTĖ CIPLIJAUSKAITĖ   
Sadvador de Madariaga, beveik proteiška figūra, Ispanijos "kosmopolitiškiausias" intelektualas, mirė pereitų metų gruodžio 14, sulaukęs 92 metų. Praleidęs didesnę savo gyvenine dalį už Ispanijos sienų, niekada nenustojo sielotis jos likimu, judinti jos padėties kitų tautų tarpe, rašyti apie jos istoriją, literatūrą, tautą ir politiką. Vienas amerikietis kritikas jį laikė ne tik didžiausią dėmesį sukeliančiu ispanu, bet ir įrikiavo į dešimties pranašiausių viso pasaulio intelektualų tarpą. Pačioje Ispanijoje jo vardas ilgą metų eilę nebuvo minimas. Ir mirė jis tremtyje: išgyvenęs apie 40 metų Oxforde, Anglijoje, kur rasdavo prieglobstį prieš Franco režimą protestuoją ispanai, nuo 1972 persikėlė į Locarno. Palikęs Ispaniją vos tik prasidėjus pilietiniam karui. 1936, sugrįžo ten tik 1976 — viešam įvedimui į Akademiją, į kurią buvo išrinktas nariu prieš 40 metų. To apsilankymo metu nusprendė, kad geriausia Ispaniją "mylėti iš tolo".

Apibūdinti Madariaga yra beveik beviltiškas uždavinys. Tiksliausia turbūt būtų jį pavadinti diplomatu -politiku. Jo paties nukalta definicija: "vvorld civil servant". Jo "tikroji" profesija ir turbūt vienintelis diplomas, įsigytas Ecole Nationale Supe-rieure des Minės Paryžiuje, buvo inžinerija, bet nuo 1916 Londone pradėjo užsiiminėti žurnalizmu, o 1921 atstovavo Ispanijai Tautų Sąjungoje, kurios Nusiginklavimo komisijos pirmininku išbuvo šešerius metus. Oxfordo universitete jam įsteigta speciali katedra: King Alfonso XIII Pro-fessor of Spanish Studies. Bet po trejų metų įteikė rezignaciją, pareikšdamas, kad dėstymas yra per nuobodus užsiėmimas, ir išvyko į JAV, kaip Ispanijos ambasadorius. 1932 ambasadoriavo jau Paryžiuje ir, vos tik susidarius pirmajai respublikinei valdžiai, buvo išrinktas švietimo mi-nisteriu. Pasitraukęs į Angliją, nuolatinio "darbo" nesiėmė. Daug bendradarbiavo BBC, daug važinėjo su paskaitomis ir kalbomis. Palaikė glaudžius ryšius su Jungtinėmis Tautomis. Tarp 1950-1960 dėstė eilėje Amerikos universitetų, susilaukdamas ir ne vieno doctor honoris causa.

Būdamas viso pasaulio piliečiu, Madariaga laisvai vartojo įvairias kalbas ir rašė trimis. Mirus pirmajai žmonai — skotei, kai turėjo 84 metus, netrukus vedė vengrę Emily Szekely, kuri iki paskutinės dienos bendradarbiavo jo raštų vertimuose ir tvarkyme.

Madariaga beveik būtų galima vadinti poligrafu: paliko daugiau kaip 60 knygų (kai kurios jo paties parašytos trimis kalbomis) ir kelis tūkstančius straipsnių. Knygų tarpe randama ir romanų, dramų, poezijos. Straipsniuose ir mokslinio pobūdžio veikaluose mėgo lyginamąjį metodą: ar tai būtų to paties amžiaus iškiliosios literatūrinės figūros, ar "trys didieji Ispanijos mitai", ar bendrais bruožais nusakomos esminės tautų savybės, kaip Englishmen, French-men, Spaniards (1928). Pirmąj kny-knygą parašė anglų kalba: Shelley and Calderon (1920).

Jo priėjimas visada įdomus ir originalus, nors ir negalima jo laikyti nei rimtu literatūros kritiku, nei istoriku. Taip, pavyzdžiui, jo gerokai pagarsėjusi Spain: A Modern History (1930; paskutinė papildyta laida 1958, o ispanų kalba, dešimtoji, 1974) po glaudaus ir įžvalgaus bendro Ispanijos esmės pristatymo nukrypsta į šališkumą, kai ima gvildenti naujųjų laikų istoriją, nuo kurios jis pats tiek daug nukentėjo. Šiuo atžvilgiu įdomesnė ir, kaip autobiografija, subjektyvumo pati prašanti yra Morning icithout Noon: Memoirs :1974), kur apibūdinamas 1921-1936 laikotarpis ir kur įnešami anekdotai duoda gyvumo. Gi Kolumbo ir Hernan Cor-tes biografijos labiau linksta į istorinį romaną, negu į mokslišką studiją. "Eidamas su gyvenimu", parašė ir tokias knygas, kaip Ispanės moterys ar labai įdomių faktų pripildytą Mano laikų ispanai (1974), faktiškai neišeinančią jau iš 1923 su Genius of Spain pradėtos linijos. Politines temas lietė romane Šventoji žirafa (1925) ir Anarchija ir Hierarchija (1935).

Būdamas nepalaužiamu demokratu, nepripažino kraštutinumų, atvirai prieš juos pasisakydamas. Ryšium su tuo yra viešai gynęs ir Pabaltijo kraštų bylą.

Su jo mirtimi išnyksta dar vienas iš neįtikėtinos kultūros, vitališkumo, žmoniškų vertybių atstovų, kuriais jo karta Ispanijoje buvo itin gausi.
B. Ciplijauskaitė



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai