Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PLUOŠTAS DOKUMENTU APIE ANTANĄ STRAZDĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS MACIŪNAS   
(Tęsinys)

Šioje vietoje tenka dar nurodyti vieną užuominą apie Strazdą, ligi šiol, rodos, nepastebėtą apie Strazdą rašiusių. J. Šliūpas Lietuvos Mylėtojo slapyvardžiu išleistoje knygoje "Lietuviškieji raštai ir raštininkai" (1890) cituodamas "vieno iš mūsų stambiųjų raštininkų" kn. V. (tai bus buvęs kun. S. Gimžauskas, kuris pasirašinėjo Var-gomačiu) Vilniaus diecezijos vyresnybei skirtą lotynišką raštą, kuriame smarkiai peikiamas kunigų nemokėjimas lietuviškai ir nesirūpinimas ta kalba (Enormis audacia, sine scientia linguae lithuanicae in Lithuaniam proficisci, ibiąue non in emolumentum, sed in detrimentum Ecclesiae operari! — ir tt.), rašo: "Taip-gi primenu čion, kad beveik lygų rasztą jam pirma kn. Drazdaus-kas Vilniun nusiuntė, tik gailu, kad man tekstas dabar nėra po ranka" (p. 220). Toks Strazdo raštas ligi šiol nėra žinomas, nebent tai būtų Strazdo 1819 "eksplikacija", kurią buvo turėjęs kun. J. Katelė ir kuri paskui buvo J. Basanavičiaus išspausdinta "Lietuvių Tautoje". Anoje "eksplikacijoje" betgi Strazdas nieko nerašė apie lietuvių kalbos niekinimą ar persekiojimą Vilniaus diecezijoje, tad Šliūpas gal bus minėjęs kurį kitą Strazdo raštą.

Dėl Strazdo pasiųsto Vilniaus diecezijos administratoriui Klongevičiui skundo, kuris Vilniuje buvo gautas VII 12, nutarimas jį uždaryti Pažaislio vienuolyne, žinoma, nebuvo nei sustabdytas nei pakeistas. VII 17 rašydamas Ukmergės dekanui kun. Lapinsko reikalu, Klongevičius tik pasiteiravo, ar Strazdas jau nugabentas vienuolynan, nes dar neturįs apie tai raporto (O X. Drozdowskim, czy iuž przeniesiony do Eremu, nie mam raportu). Tas Klongevičiaus raštas betgi prasilenkė su Ukmergės dekano VII 19 raportu, kad vicedekanas kun. Antanevičius VII 6 prie liudininkų surašęs bei įkainojęs Strazdo turtą ir atidavęs Kamajų kleb. Macevičiaus priežiūron, o patį Strazdą savo lėšomis VII 10 nuvežęs Pažais-lin (...a samego X.Drozdowskiego w dniu 10. tegož samego miesiąca Lipca wlasnym swoim kosztem z Komay do Požayšcia o mil 20 do Eremu Požayskiego OO. Kameldul6w dostawil). Prie savb raporto dekanas pridėjo kun. Antanevičiaus sudarytąjį Strazdo turto sąrašą ir Pažaislio vienuolyno viršininko pavaduotojo kun. Emeriko Burbos VII 10 raštelį, kad Strazdas atgabentas vienuolynan.

W Skutek Ukazu JWo Metropolity za No 373 WJ Xiądz Dyonizy Antoniewicz Pleban Kowarski v. Dziekan y Deputtat Powiatu Wilkomierskiego WJXiędza Antonie-go Drozdowskiego do Eremu Naszego Dostawil. Datt. 1828 Julii 10 Dnia — Zastępca X. Przeora
/—/ X.Emeryk Burba Magister N. EM.

Kad Strazdas buvo ištremtas vienuolynan, daug stebėtis netenka, paskaičius dekano raportą apie jį. Betgi susipažinę su viso Obelių dekanato 1828 vizitacijos raportais, matysime, kad dekanas nemažiau blogybių (neleistinų santykių su moterimis, girtuokliavimo, godumo, net muštynių) priskyrė daugeliui kitų kunigų, o kai kuriuos iš jų dar blogiau kaip Strazdą apibūdino. Štai Obelių klebonas P. Klimčickis, anot dekano, neturėjęs ne tik kunigiškos, bet net ir krikščioniškos dvasios. (Co do obyczaiow, Kaplanskiego ducha zgola niema, nawet i Chrzescianskiego; stąd wolnošč bez granic. Pacierzy žadnych nie mowi, do Košciola nie chodzi iešli zysk iaki nie powoduie). Nepavyzdingi buvo ir Kamajų kunigai, taigi Strazdo kaimynai. Klebonas Vrub-levskis (tas pats, kuris buvo, kaip dekanas rašė savo 1828 raporte apie Strazdą, susipykęs su su Strazdu, su juo nesueidavęs ir todėl apie jį nieko negalėjęs dekano painformuoti) buvęs godus ir suktas; be to, gyvenęs su moterimi, atsivežta iš Mozūrų; dekano įsakytas tą moterį pašalinti, drauge su ja išsikėlęs į Užnerio dekanatą (w Dekanat Zavvileyski). Altaristas kun. Ban-kauskas (kai jis buvo Kamajų bažnyčios administratorius, Strazdas kurį laiką pas jį vikaravo) turėjęs daug bylų, net konsistorijoje išgarsėjusių, dėl nepadorių santykių su moterimis (X. Alta-rysta Bankowski po wielu sprawach glošnych až w Konsystorzu, i na mieyscu umorzonych o nie przyzwoite zvviązki z kobietami, iakie od lat 4 i w Komaiach byly; teraz regularnie postępuie i unika podobnych związkow). Salų kapelionas kun. Adomas Pileckis Kamajų smuklėje 1827 rudenį sumušęs Jūžintų pirklį žydą Mendelį, kuris apskundęs jį Ukmergės teismui; dekanui tarpitarpininkaujant, kun. Pileckis sumokėjęs žydui 30 rublių, ir jiedu susitaikę. Taigi ir Strazdo muštynių su Harasimavičium byla nebuvo koks nepaprastas anuo metu įvykis.

Vienu atžvilgiu Strazdas betgi teigiamai išsiskyrė iš daugelio kitų kunigų, būtent, savo didėsniu mokytumu, kurį aiškiai rodo ne tik jo literatūriniai polinkiai, L>et ir išlikę jo raštai Vilniaus \yskupijos vyresnybei — stilingi, sąmojingi, pridėlioti taiklių lotyniškų Šv. Rašto citatų. Obelių dekanato 1828 vizitacijos raportuose tik apie Papilio kleboną F. Viercinskį rašoma, kad jis laisvai (z latwošcią) kalbėjęs lotyniškai, o daugeliui kitų stigę didesnio mokslo. Štai, pvz., Kamajų kleb. Macevičius buvęs doras, pamaldus, išmintingas ir gabus, betgi maža teturįs mokslo, nes ūkio darbai kliudę (. . . iest przykladny z oby-czaiow i pobožnošci, iest pracowity, roztropny i wielkiey zdolnošci do Nauki, szkoda, že malo iey posiada. a zatrudnienia gospodarskie są prze-szkodą). Čedasų kleb. J. Jusevičius neturįs viešai pastebimų ydų ir apskritai gerai vertinamas, betgi mažo mokslo, tiksliai parašyti nesugebąs, metrikas ir kitas bažnytines knygas netvarkingai laikąs, mėgstąs medžioti ir tuo daug laiko sugaištas. (Pleban Czadoski X. Jan Jusewicz . . . nie ma wad otwartych i dobrze iest w ogulnošci uwa-žany. Nauki iest maley, dokladnie napisač nie može . . . Metryki i inne akta nie dokladnie utr-zymuie; a rožnych Zaleceh i ustanowien Rządu Duchownego w Xięgę nie zapisywal; ledwo kilka ma zapisanych . . . Polowač lubi, tem wiele czasu tracil). Ypač blogai buvo dekano apibūdintas Jūžintų klebonas Jokimas Kiselevičius. Kunigiško mokslo jis neturįs, nes lotyniškai visai nesuprantąs; jokios kasdieninės maldelės net ir konsekracijos mišiose, nesuprantąs; Dominus Vobiscum išvertęs, o daugiau nieko. Mišiose darąs klaidas. Dekanui skaitęs savo paties parengtą lietuvišką pamokslą, kuris buvęs taip storžieviškai parašytas, lyg koks prastas žmogus stačiokiškai kalbėtų. Betgi jei gaunąs gražiai parašytą pamokslą, labai gražiai jį pasakąs, nes turįs iškalbos dovaną. (Nauki kaplanskiey zgola nie ma. Lacihskiego bowiem języka zupelnie nie rozumie. Zadney modlitewki codzienney nie rozumie, formy kon-sekracyi we mszy nie rozumie. Dominus Vobiscum, vvytlumaczyl Pan z tąbą. Więcey žadney rzeczy nie vvytlumaczyl . . . We Mszy pomylki czyni co do akcyow, žegnania, a chociaž uczylem i pokazywalem, nie trafi potem . . . Naukę swoiey roboty czytal po litewsku; iest napisana nayordy-narnieyszym sposobem, iak gdyby prosty czlo-wiek rubaszną prowadzil rozmowę. Wszakže kiedy dobrze napisaną naukę dostanie, bardzo dobrze z Ambony mowi; ma dar wymowy). Be to, dekanas savo raporte platokai aprašė klebono santykius su moterimis, piktinusius visą parapiją.

Iš tų kelių aukščiau pateiktų pavyzdžių matome, kad Strazdas nė kiek neblogiau buvo dekano atestuotas už nevieną kitą Obelių dekanato kunigą. Strazdo reikalą dvasinės vyresnybės akyse betgi blogino du dalykai. Visų pirma tai, kad Strazdas jau ir išviršiniai buvo atsiskyręs nuo savo luomo; neturėjo jokių pareigų parapijoje ir gyveno ne klebonijoje su kitais kunigais, bet privačiuose nameliuose su moterimi kaip koks pasaulietis, net ir kunigiškų drabužių nevilkėdamas. Toks Strazdo gyvenimo būdas jau iš seno kreipė dvasinės vyresnybės dėmesį ir ją pykipo. Antai 1816 I vyskupija buvo įsakiusi (kaip jau pirma buvo cituota), kad Strazdas "nustotų gyvenęs netinkamai kaip juodadarbis, pasislėpęs nuo dvasinės vyresnybės akių, o tuoj pat imtųsi savo pašaukimo pareigų." Vėliau, iškilus bylai dėl eilėraščio "Pagrabas Palšio", vyskupija 1819 VII 8 įsakė, kad Strazdas, kuris tada ūkininkavo Penionių girioje, pasirinktų vietą prie kurios nors bažnyčios ir imtųsi dvasinio luomo pareigų. Panašiai ir 1828 VI 20 Klongevičius, pranešdamas Ukmergės dekanui apie nutarimą Strazdą ištremti Pažaislin, piktinosi, kad Strazdas gyvenąs nuosavoje trobelėje su rekruto žmona ir dirbąs žemę kaip koks kaimietis (žyie iak wiešniak).

Dar labiau bus Strazdas įsipykęs savo būdo nenuolaidumu, nesivaržymu aštriais žodžiais, linkimu pašiepti. Kun. L. Jucevičius, gerai galėjęs žinoti apie Strazdą, nes 1840, taigi vos keleriems metams tepraėjus nuo Strazdo mirties, paskirtas vikaru gretimon su Kamajais Svėdasų parapijon, 1841 viename lenkų žurnale išspausdintoje Strazdo apybraižoje priminė, kad Strazdas "dideliau-sią turėjo satyros pamėgimą ir itin dažnai teisingai, bet skaudžiai užliesdavo asmenį, ir už tai daug kas nemėgdavo, vengdavo jo" (L. Jucevičius: Raštai, 1959 p. 560). Ten pat Jucevičius dar teigė, kad Strazdas, "jei būtų turėjęs lankstesnį nugarkaulį, jei būtų prašęs ir nors vieną kartą veidmainiškai pasižeminęs, kaip daro daug kas pasaulyje, gal ir būtų buvęs geriau aprūpintas." Kitas didelis Strazdo gerbėjas, kun. J. Katelė, rašęs apie Strazdą kiek vėliau (Tygodnik Pow-szechny 1877, liet. vertimas — Aušra 1883 Nr. 8 /10), bet dar atminimui apie Strazdą gyvam tebesant, jį šiaip apibūdino: ". . . jis turėjo būdą visa vardu šaukti, iš tos priežasties čia ir ten kam norint išpažinta teisybė patraukė prieš jį daugel neapkenčiančių žmonių, o kaip kožnas savo protu einantis, nepasiduodantis pralekiančioms dūmoms, bet vieną sykį paskirtu tikru keliu žengiantis, turėjo sutikti su kerštu ir visokiais geiduliais, skersai kelio stovinčiais" (V. Bičiūnas: Kun. Jonas Katelė ir jo laikai, 1934 p. 294.).

Toks pat atkaklus ir aštraliežuvis vaizduojamas Strazdas ir iš žmonių lūpų užrašytuose pasakojimuose. Antai M. Romeriui du Astravo ir Kriūgiškio (viename iš tų kaimų gimė Strazdas) ūkininkai pasakoję, kad "kunigai nemėgę kun. Strazdo ir į jį žiūrėję iš augšto, su paniekinimu, žodžiu sakant — nekęsdavę jo. Strazdas gi kuni-

Vatikano paviljono centrinės skulptūros fragmentas. Siužetas: Kovojanti Bažnyčia

gams buvęs — 'druska akyse', nes niekuomet ne-sitaikęs prie jų draugystės, nebuvęs jų kastos žmogus, nepaisant draugiškų su jais santykių, rėždavęs jiems tiesą į akis, ir draugavęs kaip lygus su prastais žmonėmis. Strazdo asmuo varžęs kunigus, todėl nekęsdavę, jei jis į atlaidus, arba šiaip kunigų susirinkimus atvykdavęs. Strazdas tačiau, nieko nepaisydamas, važinėjęs į atlaidus, nekartą net tyčiomis ir ten kunigams visokiu būdu įkyrėdavęs" (Liet. Tauta, I p. 536). L. Didžiulienė užrašė tokį pasakojimą: Strazdas, vyskupo baramas, kad paprastais trinyčiais vilkėda

mas niekinąs "kunigystės stoną", atšovęs: "Kiek aš atsimenu, tai mūsų ganytojas Kristus neturėjo aukso lazdos nei violetų" (Liet. Tauta, I p. 544). Tai anekdotas, bet lygiai tokią pat drąsią vyresnybės pašaipą matome ir Strazdo 1819 "ekspli-kacijoje", kur jis konsistorijai atsikerta, kad Aukščiausias Teisėjas "svarstys tiek prelatų, tiek ir eilinių dvasininkų darbus." Vėlgi, Strazdo 1819 rašytas pasiaiškinimas dėl eilėraščio "Pagrabas Palšio" juk yra pasijuokimas iš jį tardžiusių.

Kad Strazdo atšakumas galėjo prisidėti prie jo ištrėmimo Pažaislin, iš dalies galėtų rodyti
Panemunio kleb. B. Paplausko pavyzdys. Nors 1828 Obelių dekanato Vizitacijos raporte dekanas jį labai nekaip apibūdino, prikišdamas tarp kitko neleistinus santykius su moterimis (su viena jis ir vaiką turėjęs), betgi drauge paminėjo, kad jis esąs švelnus bei lėtas ir visus nurodymus be jokio pasipriešinimo priėmęs (Lagodny i powolny, wszystkie zalecenia bez žadnego oporu przyiąl). Tad gal dėl to dekanas ir pasitenkino siūlymu tik iškelti jį kiton vieton (Uwažaiąc na zlą opinią w tem mieyscu, przez nie regularne z kobietami obcowanie zaciągnioną, naležaloby X. Poplaw-skiego przeniešč na inne mieysce). Strazdas toks nuolankus anaiptol nebuvo.

Betgi Strazdas juk ir anksčiau buvo ne kitoks, kokį jį apibūdino dekanas 1828 raporte. Štai jau 1804 X 27 Vabalninko kleb. A. Emalina-vičius savo raporte vyskupui siūlė Strazdą kaip "valkataujantį" kunigą išsiųsti Žemaičių vysku-pijon, iš kurios šis buvo atsikėlęs (V. Vanagas: A. Strazdas — Švyturys, 1963 Nr. 10 p. 12). 1806 Strazdas susimušė su dvarininku Petraševskiu, o byla buvo pasiekusi Vilniaus konsistoriją. 1807 IV 3 tas pats kun. Emalinavičius ir Upytės dekanas kun. J. Šarkevičius, pranešdami vyskupijai apie kunigų teologijos egzaminų rezultatus, A. Strazdą šiaip atestavo: "... jau daug metų valkiojasi be jokių pareigų, nuolat kraustosi iš vietos į vietą, nesivežiodamas su savimi net brevijoriaus. Lankosi atlaiduose, be aprobatos klauso išpažinčių. Į Upytės dekanatą atsikraustė iš Ukmergės dekanato ir, kur tiktai buvo, niekur nieko gero, be demoralizacijos ir vaidų, nepaliko Egzaminuotis neatvyko" (V. Vanagas: Kalba dokumentai — Literatūra ir Menas, 1963 VI 8, Nr. 23). Vilniaus vyskupas 18161 rašė Šimonių filia-listui kun. P. Valevskiui, kad "iš visur, iš dvasiškių ir pasauliečių, mane pasiekia žinios apie nepadorų kun. Antano Drozdovskio gyvenimą", ir pavedė įsakyti Strazdui, kad "nustotų gyvenęs netinkamai, kaip juodadarbis, pasislėpęs miško užkampyje" (Lit. ir Menas, ten pat). Apie tą Strazdo gyvenimo laikotarpį vieno, jau anksčiau šiame rašinyje minėto, seno Strazdo dainų rankraščio įvade šiaip dėstoma: "... aprynka sau wie-tu terp Szymaniu Myszku, Wilkamergies pawie-to, ti sawam runkam dirba Lauku, statia Trabas, givena Szyltay gryczay, i Dougesnia niegieydia, ale ažu Matieryszki, gražiu sawa Gespadyni, su katrų priugdia Strazdelu, buwa bartas, karatas no Biskupa, unt gala matunt, kad anas teysingas, niekam nienusidieda, nie ginia iam keyp pazda-baia giwintie" (Liet. Tauta, I p. 535). 1818 Strazdui buvo iškelta byla dėl eilėraščio "Pagrabas Palšio", kurios pasėkoje jis ne tik buvo nubaustas 3 dienų rekolekcijoms, bet ir turėjo aiškintis dėl savo gyvenimo. 1824 Harasimavičius apskundė Strazdą konsistorijai dėl muštynių. Ryšium su ta byla dekanui buvo pavesta pateikti raportą apie Strazdo gyvenimą, ištardžius jį patį ir prisaikdintus liudininkus. 1828 raporte dekanas minėjo, kad nuo 1823 jau tyrinėjo 4 Strazdo bylas, ir iš trijų Strazdas susilaukęs papeikimo.

Savaime tad kyla klausimas, kodėl Strazdas tik 1828, jau susilaukęs senyvo amžiaus, o ne kada nors anksčiau buvo išsiųstas vienuolynan atgailauti. Ar čia pagaliau išseko dvasinės vyresnybės kantrybė, ar ir kokie nors nauji dalykai prisidėjo?

Labai įdomu sugretinti 1825 ir 1828 dekano raportus apie Strazdą. Vos treji metai skiria tuos raportus, rašytus dargi to paties dekano, bet jų nuotaika Strazdo atžvilgiu visai kitokia. 1825 dekanas aiškiai stengėsi švelninti reikalą, gale netgi siūlydamas skirti Strazdui kokią ramią altariją, kad neturėtų baigti gyvenimo tokiame dideliame skurde. To atlaidaus palankumo Strazdui nebėra 1828 raporte, kuriame Strazdas ne tik griežtai smerkiamas, bet ir siūloma jį visam amžiui uždaryti vienuolyne, kad nebebūtų papiktinimo. Per tuos trejus metus Strazdo gyvenimas išviršinai nepasikeitė, tik jis turėjo nemažą konfliktą su Vilniaus cenzūros komitetu. Dar 1824 V Strazdas įteikė Vilniaus cenzūrai savo lietuviškų ir lenkiškų eilių rankraštį. Cenzūra neleido spausdinti lietuviškų Strazdo eilių "dėl grubių žodžių, priešingų geram skoniui ir sugretinimų, neatitinkančių valdžios dvasios, dainose Gegužėlė ir Giesmė apie revoliuciją 1812", o lenkiškų — "dėl nesąmonių kalbos, skonio ir sveiko proto atžvilgiu" (Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija, 1957 p. 309). 1824 VI 19 Strazdas parašė ant cenzūros komiteto skundą Vilniaus universiteto vadovybei (spaudos cenzūros reikalai Lietuvoje buvo tada pavesti Vilniaus universitetui, kurio profesoriai buvo skiriami cenzūros komitetan) tarp kitko nurodydamas, kad "cenzorių pareiga ne tik paskubinti pasirašyti cenzūros leidimą, bet dar, jeigu jie mato būtinumą kai ką pataisyti, kiek įmanoma, palengvinti tai, nedelsiant ir nesityčiojant (kaip elgėsi su manimi). Tam patvirtinti, be priekaištų, kuriuos jie man darė savo butuose, pridedu nuorašą jų kritikos, kurioje, be grubių ir jų pareigoms netinkančių žodžių, tėra vien ambicija ir išsisukinėjimai [byloja] prieš jų pareigas" (ten pat). 1824 1X 16 Strazdo rankraštis buvo pakartotinai įteiktas cenzūros komitetui, bet ir vėl nebuvo leistas spausdinti. Strazdas tikėjosi, kad jo eilėraščiai bus išspausdinti ir apie tai pasakojo 1825 jį tardžiusiam dekanui. Savo rankraščio likimu Strazdas susirūpino 1827, kada nuvyko Vilniun ir 1827 VIII 15 parašė skundą Vilniaus cenzūros komitetui, o 1827 VIII 28 vidaus reikalų ministerijos cenzūros komitetui ir visai tokį pat skundą švietimo ministrui. Petrapilin siųstame skunde Strazdas tarp kitko rašė, kad "dabartinio Vilniaus komiteto narys Norbertas Jurgevičius, kaip matyti, nežinodamas nei savo padėties, nei cenzūros pareigos, nei visuotinės teisės, nei mano dvasiško luomo ... ne tiktai nepagerbė, bet dar nepadoriais išsireiškimais išplūdo, apie ką liudytojus galiu nurodyti toje pačioje kanceliarijoje" (V. Vanagas: Nauja archyvinė medžiaga apie A. Strazdą — Literatūra ir Kalba, V p. 447). Žinant Strazdo būdą, netenka abejoti, kad jis neliko Jurgevičiui skolingas.

Žinoma, tokie aštresniais žodžiais susikirtimai galėjo tik stiprinti nepalankų nusistatymą Strazdo atžvilgiu. Pakartotinai (18241X16) cenzūros komitetui įteikto Strazdo rankraščio lietuviškus eilėraščius žiūrėjo kun. J. Giniotis, Vilniaus vyr. seminarijos prefektas. Taigi Strazdo konfliktas su cenzūra galėjo būti žinomas ir dvasinei vyresnybei, juoba kad pats Vilniaus vyskupijos administratorius dar neseniai (ligi 1822 vidurio) buvo ėjęs Vilniaus cenzūros komiteto pirmininko pareigas ir tada patyręs didelių nemalonumų iš rusų valdžios (plg. S. Pigoh: Klopoty księdza cenzora — Z dawnego Wilna, 1929 p. 29 -42). 1822 policijos buvo sukonfiskuotas Vilniaus laikraščio "Tygodnik Wilehski" V 30 numeris už vienos prancūziškos knygos apie kelionę po Ispaniją vertimo ištrauką, kurioje rusų valdžios pareigūnai įžiūrėjo "labai užgaulią dvasiškijos ir bažnytinės vyresnybės pajuoką". Caro įsakymu atsakingasis laikraščio redaktorius A. Žolkovskis buvo nubaustas 1 mėnesiu arešto. Klongevičius 1822 VIII 22 raštu Vilniaus mokslo apygardos kuratoriui kunigaikščiui A. Čartoriskiui aiškinosi leidęs anos apysakos vertimą spausdinti, neįžiūrėdamas ten nieko daugiau, kaip nekaltą sąmojį. Toliau jis prašė kuratorių, jei prireiktų, užtarimo, nes jis anaiptol nesąs nuolaidus, o kaip tik laikomas griežtu cenzorium. Ta proga išaiškėjo įvairūs kanceliariniai cenzūros komiteto apsileidimai, dėl kurių komiteto sekretorius buvo įspėtas, kad ateityje gaus pabaudas algos sąskaiton. Pašalinimu iš cenzūros komiteto nesibaigė Klon-gevičiaus bėdos. Tuo laiku jis ėjo Vilniaus universiteto rektoriaus pavaduotojo pareigas, 1822 II pasitraukus pensijon rektoriui S. Malevskiui, ir galėjo turėti vilčių būti išrinktas rektorium. Švietimo ministras įsakė kuratoriui atleisti Klon-gevičių iš tų pareigų. Norėdamas sušvelninti Klongevičiui nemalonumus, kuratorius pažymėjo savo rašte, kad Klongevičius atleidžiamas jo paties prašymu.
Prisimenant visus tokius turėtus nemalonumus ir nuolat jaučiant įtaringos rusų valdžios priekabių grėsmę (beje, tuo metu Lietuvą dar sukrėtė įvairių gimnazijų mokinių ir studentų filomatų - filaretų politinės bylos ir skaudus persekiojimas), suprantama, jog vilniškiams turėjo nepatikti tai, kad Strazdas skundėsi Petrapiliui, ir teko dėl tokio, palyginti, smulkaus vietinės cenzūros reikalo aiškintis aukštesnėms instancijoms. Labai būdinga, kad uolusis Strazdo talkininkas kovoje su cenzūra kun. V. Valmikas, kuris ir pats skundėsi Petrapiliui dėl neleidimo spausdinti kun. A. Butkevičiaus lietuvių kalbos gramatikos, buvo dėl to įspėtas. 1827 VI4 Vilniaus vicedekanas kun. J. Venglevskis konsistorijai raportavo pranešęs Strazdui konsistorijos V 27 įsakymą, kad daugiau nebedrįstų paikais raštais varginti augštesnių valdžios įstaigų, kaip tai jis padaręs, skųsdamasis ant Vilniaus cenzūros komiteto Švietimo departamentui ir Vyriausiajai mokyklų vadybai (. . . ažeby X. Walmik Wika-ryusz Katedry Wilehskiey niewažyl się nadal niedorzecznemi pismami utrudzač wladze wyžsze, j ak to uczynil przez skargi na Komitet Cenzury Wilehskiey do Departamentą Narodowego ošwie-cenia i G16wnego Rządu Szkol zanoszone). Iš kun. Valmiko raštelio, pridėto prie Vilniaus vice-dekano raporto ir patvirtinančio ano pranešimo gavimą, matyti, kad tai Švietimo ministras buvo pavedęs įspėti Valmiką, kad nesunkintų augštesnių įstaigų skundais ant Vilniaus cenzūros komiteto, o su savo prašymu kreiptus į Vyriausiąjį cenzūros komitetą.

Nižey podpisany daię ninieyszy Rewers vice Dzie-kanowi VVilenskiemu WJX-dzu Justynowi Węglewskiemu, wtem: iž obiawil Ukaz Konsystorza Rzymsko Katolic-kiego Duchownego 1-go Departamentu Maia 17-o dnia za N-m 836 Nastaly przez ktory Duchovvne Kolegium w sto-sownošč przeloženia JVV.Ministra Narodowego Ošwiecenia G16wno Zarządzaiącego Duchownemi Dzielami Obcych wyznan i Kawalera, aby nieutrudzač wyžsze wladze skar-gami na Komitet Cenzury Wilefiskiey lecz aby udawač się z prošbą do G16wnego Cenzury Komitetu. W Czem ninieyszy Rewers wlasnoręcznie podpisuię.

Vice Prelat Kapituly mnieyszey, Podkantor i Wi-karyusz Katedry Wilenskiey, /—/X.Wincenty-Martynian Janowicz, z Walmow Walmusow Walmik.
1827 r. Junii 3-o dnia.
Beje tų pačių metų rudenį kun. Valmikas, prie kurio dvasinė vyresnybė turėjo ir daugiau priekabių, susilaukė nutarimo ištremti Augustavo vyskupijon, iš kurios jis buvo atsikėlęs Vilniun. Vicedekano pranešimą apie tai Valmikas patvirtino savo 1827 IX 20 rašteliu, pridėtu prie vicedekano 1X20 raporto tuo reikalu Vilniaus vyskupijos oficiolui Mikuckiui (. .. czynię wia-domo ninieyszym Rewersem, WJmc.Xiędzu Węg-lewskiemu Wice-Dziekanu Wilehskiemu w tem, iž Ukaz Collegium 1-go Departamentu za N. 1447' Dnia 14 Wrzešnia nastaly z względem wyjazdu mego do Dyecezyi Augustowskiey obiawil).1
-----
 1 Cituotieji dokumentai apie kun. Valmiką iš rankraščių čia spausdinami pirmą kartą.

Vatikano paviljono centrinės skulptūros viršutinė dalis, vaizduojanti Bažnyčios pergalę. Siužetas: švč. Trejybės simboliai su seniausiu rojaus simboliu, kuriame yra Dovydo žvaigždė, mėnulis ir trys kalnų viršūnės.   Trimituojąs angelas skelbia pergalę


Galėjo Vilniuje kilti mintis panašiu budu atsikratyti ir Strazdu, kuris taip pat čia buvo gerokai įkyrėjęs. Tiesa, mes neturime kokių dokumentinių įrodymų (bent ligi šiol nėra tokių paskelbta), kad Strazdo kova su cenzūra būtų nulėmusi ar bent prisidėjusi prie nutarimo uždaryti jį vienuolyne, kaip buvo siūlęs savo 1828 V 15 raporte Obelių dekanas ir kaip 1828 VI 20 Klongevičius įsakė įvykdyti Ukmergės dekanui, betgi tokia išvada lyg ir pati peršasi, gretinant augščiau išdėstytus faktus. Kaip ten bebūtų, betgi Strazdo uždarymas Pažaislyje ir tuo pačiu atėmimas jam galimybės toliau bylinėtis su cenzūra išgelbėjo vilniškius iš nelabai malonios ir tikrai keblios padėties, kai Vilniaus mokslo apygardos kuratorius gavo švietimo ministro 1828 VI 14 raštą, kad Vyriausiasis cenzūros komitetas nepripažinęs Vilniaus cenzūros komiteto argumentų pakankamais ir neradęs pagrindo uždrausti spausdinti Strazdo eilėraščių. Pranešdamas metropolitui Ciecišovskiui, kad įsakė Ukmergės dekanui Strazdą (ir kun. Lapinską) išvežti Pažaislio vienuolynan, Klongevičius savo 1828 VI 28 rašte dar pažadėjo rūpintis, kad jų laikymas vienuolyne nebūtų tik dėl akių, o griežtai prižiūrimas, ir apie tai informuosiąs Cie-cišovskį. (Będę dokladal starania, aby pobyt ich w Eremie nie na pozor, lecz rzeczywišcie byl šcišle strzežony. lak to nasze staranie uda się, będę obowiązany doniešč wiernie FvVPanu). Tad trims mėnesiams nuo Strazdo uždarymo vienuolyne suėjus, Klongevičius IX 17 parašė Kauno altaristui bei buv. dekanui (do dziekana wyslu-žonego) kan. Pranciškui Sidaravičiui ir basųjų karmelitų ordino definitoriui kun. Liudvikui Gar-bovskiui, kad nuvyktų Pažaisim ir ištirtų, kaip vienuolyne laikomi 4 pasauliečiai kunigai (be Strazdo ir Lapinsko ten dar buvo uždaryti du proto liga sirgę kunigai). Rašydamas apie Strazdą, Klongevičius nurodė, kad jis turįs daug ydų, ypač gi tai, kad ar dėl nemokėjimo ar gal dėl kažkokio įžūlumo mišias laikęs, praleisdamas ar pakeisdamas kanoną, ir esąs suspenduotas nuo mišių ir visų sakramentų administravimo. Pavedė ištirti, kaip Strazdas elgiąsis ir kaip su juo elgiamasi vienuolyne, kokį turįs butą ir patogumus. Jei tiesa, kaip pranešta, kad laikąs arklius ir žmogų, reikia įsakyti, kad persiųstų į Kamajus ar kur nori, kad neapsunkintų vienuolyno, nes savo lėšų Strazdas neturįs, ir jų nėra iš kur paimti vienuolynui užmokėti. Strazdą reikia į-spėti, kad susiprastų ir neužkietėtų nusikaltimuose prieš Viešpatį Teisėją. Kad būtų palenktas prie tikros atgailos, reikia jam duoti dažnus įspėjimus ir du kartus per metus kelių dienų rekolekcijas su atgailos sakramentu ir komunija.
(Poczwarte. Tamže z woli JW.Metropolity poslany teraznieyszego lata X. Antoni Drozdowski wielu wadom podlegaiący, a mianovvicie tey, že nie umieiąc, czy tež przez iakąš zuchwalošč z opuszczaniem lub przemienia-niem kanonu, Msze Swięte odprawowal. Ten suspendo-wany ode Mszy i od sprawowania wszystkich Sakramen-tow. VVybadač się, iak zachowuie się, oraz iak z nim ob-chodzą się w Eremie, iakie ma mieszkanie i wygody. Ješli prawda, co donoszą, že utrzymuie przy sobie konie i czlovvieka, to WWmPanowie przy sobie rozkažecie ode-slac do Komay, lub gdzie chce, aby cięžaru nie przyczynič Klasztorowi, ile že iest on bez funduszu wlasnego, i niema skąd wziąč oplaty dla Klasztoru. Tego Kapiana iakie bylo dotąd sprawowanie się, doniešč proszę, i lemu dač prze-strogi, aby się starai opamiętač, i nie zatvvardzal serca swego w przestępstwach przed Sędzią Bogiem. Dla sklo-niena go do prav/dziwey pokuty,, powinny bydž dawane częste przestrogi, i rekollekcye kilkudniovve ze dwa razy na rok, z doprovvadzeniem do SS.Sakramentow pokuty i Komunii.
Sidaravičius su Garbovskiu, kiek užtrukę dėl pastarojo ligos, X 3 nuvyko Pažaislin ir X 5 pasiuntė Klongevičiui išsamų pranešimą apie keturis ten uždarytus kunigus. Strazdui jie davę laikyti mišias ir patyrę, kad jis tikrai pamiršęs tiek mišiolo skaitymą, tiek įvairias apeigas, ar tai dėl savo senyvo amžiaus, nes sakėsi esąs 73 metų (taigi ir vėl paties Strazdo nurodytasis amžius nesutinka su jo 1763 metų gimimo data!) ar tai dėl ligos, kuria jau visus metus sirgdamas, mišių nelaikęs. Todėl pavedė kamalduliams, kad Strazdą pamokytų, ir mano, kad šiuo tarpu Strazdui dar negalima leisti laikyti mišių. Savo butu ir turimais patogumais Strazdas, kaip pats sakęsis, esąs visai patenkintas. Taip pat ir kamalduliai bei vienuolyne patarnaują pasauliečiai beveik visi vienbalsiai gyrę Strazdą, kad esąs visada blaivas, ramus, nuolankus, pamaldus; žodžiu tariant, ir vienuolynas Strazdu, ir jis savo buvimu ten esą patenkinti. Strazdas tikrai turėjęs trumpą laiką po savo atvykimo čia porą arklių ir žmogų, bet prieš šešias savaites jau persiuntęs į Kamajus, kad nesudarytų nereikalingų išlaidų. Klongevičiaus nurodymu duodami Strazdui įspėjimus, kad nesukietintų savo širdies nusikaltimuose prieš Dievą, vizitatoriai radę Strazdą susigraudinusį, nusižeminusį ir visoms vyresnybės taisyklėms ir nurodymams paklusnų. Kad ir toliau eitų tuo pamaldumo ir nuolankumo keliu, vizitatoriai įpareigoję naujokų magistrą kun. E. Burbą duoti Strazdui dažnus dvasinius persergėjimus ir du kartus per metus rekolekcijas.

Po czwarte: W tymže Eremie Montis paeis z woli JW-o Metropolity i za zaleceniem JW-o Pana z dnia 20 Czerwca teraznieyszego 1828-o roku za N.373 WJX.Zubo-wiczowi Przeorowi tuteyszemu danėm znayduiący się tu X.Antoni Drozdowski iakoby wielce wadom podpadaiący a szczegolnie mszą S. niedokladnie odprawuiacy. Chcąc i my došledzič pomienionych wad iego wyznaczylismy J XX.Przeora i Ex-Przeora, oraz Magistrą Novitiorum i X. Korzeniewskiego, w obeenošei ktorych i naszey doswiad-czališmy azali aktualnie X.Drozdowski nieumie Mszy S. odprawowac ? — Okazalo się istotnie przez odprawowanie w obeenošei naszey Mszy Swietey, že czy to dla wieku bardzo podeszlego, ktorego sobie JX.Drozdowski liczy lat 73, czyli tež dla choroby, ktorą rok caly cierpiąc, Mszy S. nieodprawowal, atem samem tak czytač Mszal, jako tež Ceremonie per Rubrum przepisane licznie zachowywac przepomnial. Ktorego aby JJXX. Kamaldule do dosko-nalošci w tern doprowadzic postarali się im przyporuczy-lišmy, a tym czasem p6ki się w tern nie wydoskonali že niemože ieszcze Mszy S. odprawowac uwazamy. — Co się zaš tycze iego Zachowania się i z nim tu obchodzenia: iak Sam publieznie i prywatnie, przed narni wyznal, iž iest zupelnie kontent z mieszkania, i wygody, r6wniež i JJXX. Kamaldule i Osoby Swieckie w tym Klasztorze do uslug nayduiące się iednoslownie prawie Wszyscy przy-iemne pochwaly X-dzu Drozdowskiemu daią že iest zaw-sze trzezwy, cichy, pokorny, pobožny, slowem že Konwent z niego a on z tuteyszego pobytu są nawzaiem zadowol-nieni. — Rzecz pewna že X.Drozdowski przez krčtki czas po swoiem tu przybyciu trzymal przy sobie pare Koni i Czlowieka, lecz te przed szešciu tygodniami, aby tu nie pomnažaly niepotrzebnych wydatkow, odeslal do Komay. — Wskutek i stosownie do zalecenia JW-o Pana daiąc my JX-u Drozdowskiemu zbawienne przestrogi ižby on nie-zatwardzal Serca swego w przestepstwach przed Bogiem znalezlišmy go skruszonego, upokorzonego i we wszyst-kim Prawidlom i Postanowieniom Zwierzchnosci nad sobą uleglego, iednakowoz dla poprowadzenia onego taž drogą poboznoáci i pokory daley, za Dyrektora iemu JX.Eme-ryka Burbę Magistrą Novitiorum tuteyszego Eremu do dawania częstszych przestróg Duchownych i Rekollekcyi kilko-dniowych ze dwa razy na rok z doprowadzeniem do SS. Sakramentów Pokuty i Kommunii zobowiazalismy.

Vis dėlto, nors vyskupijos paskirtieji vizitatoriai rado, kad Strazdas buvęs visiškai patenkintas savo buvimu vienuolyne, iš tikrųjų taip toli gražu nebuvo. Strazdas nerimo, uždarytas vienuolyne, ir 1829 V 12 pasiuntė Klongevičiui tokį raštą:
"1790 metų rugsėjo 15, turėdamas Vilniuje bylą, mirus mano a.a. tėvui, išvykau Vilniun. Man ten bebūnant, iškilo revoliucija, dėl kurios mano grįžimas Žemaitijon buvo sukliudytas, nes magna persecutio facta est in sacerdotis [kilo didelis kunigų persekiojimas. Pig. Facta est autem in illa die persecutio magna in ecclesia, quae erat Jerosolymis (Apašt. Darbai 8:1) — Tą dieną prasidėjo didelis persekiojimas Bažnyčios Jeruzalėje (Skvir. vert.)], ir todėl buvau priverstas gauti iš Varšuvos nuo a.a. kunigaikščio Stepono [t.y. Žemaičių vyskupo kunigaikščio Stepono Jono Giedraičio, ilgą laiką gyvenusio Varšuvoje ir iš ten valdžiusio vyskupiją] dimissioralis [išleidimo iš diecezijos raštą], kurio nuorašą pridedu [to dokumento nuorašą Strazdas jau buvo pateikęs anksčiau, ryšium su byla dėl eilėraščio "Pa-grabas Palšio". Kadangi dimisijos raštas datuotas 1790 IX 15, Strazdas turėjo būti jau anksčiau atvykęs Vilniun, jei jau būdamas Vilniuje, kaip rašo, buvęs priverstas išsirūpinti dimisiją iš Žemaičių diecezijos].

Mensa provisionalis [išlaikymas] paskirta dabartinio oficiólo Šviesiai Dauggalio [Jašnie Wielmoznego] Gailevičiaus [Bonaventūros Gai-levičiaus, 1752-1834, oficiólo nuo 1808] klebonijoje.

Mano brolio testamentas toks: Šių metų kovo 1 dieną lenkų kariuomenės majoras Juozapas Drozdovskis, Jūsų brolis, persiskyrė visos mūsų šeimos gailesčiui su šiuo pasauliu. Būdamas bevaikis, užrašė altarijai savo nuosavybę, kuri be judamojo turto siekia du tūkstančius sidabro talerių. Jo testamento patvarkymas toks. — Kunigas Antanas Drozdovskis, mano mieliausias brolis, tegul paima viso turto savąją dalį, kuri jam priklauso, tai yra, tūkstantį sidabro talerių be judamojo turto, kuris yra sąraše; juk ta altarija pagal prigimtinę teisę niekam kitam, tik jam priklauso.

Šviesiausias [Jašnie Oswiecony] kunigaikštis vyskupas [t.y. Žemaičių vyskupas Juozas Ar-nulfas Giedraitis] dažnai prisimena, kodėl kunigas Drozdovskis negrįžtąs namo; argi tas toks ilgas misionieriavimas svetimoje diecezijoje tarp mažiau pažįstamų žmonių jam neįkyrėjęs? Argi negeriau, namie sėdint ir dar naudojantis mano palankumu, darbuotis ir dauginti žemaičių kalbos literatūrą, negu svetimus kampus trinti ir dar be mažiausio atpildo. Jau seniai turi moralines daineles žemaičių kalba, o dabar gavo du egzempliorius žemaičių kalbon Jūsų išversto Berlamino [t.y. Bellarmino] katekizmo [Pamokslas kriksz-czioniszkas isz wales Klemensą VIII Popiezaus Kunigą Roberta Bellarmina Societatis Jesu Kar-dynola Trumpay surinktas, o dabar isz Linkiszko unt Letuwiszku ležuvi par Kunigą Untanu Draz-dowska isztlumoczitas. Wilniuy 1818]. Tarp kitų dainelių labiausiai mėgstu "Ey Diewe Diewulay-tis."

Darbavausi, kiek galėdamas, šioje Vilniaus diecezijoje, tad drąsiai galiu pasakyti su šventu Povilu: Argentum et aurum, aut vestem nullius concupivi, sicut ipsi scitis [Apašt. darbai 20:33 -34; aš negeidžiau nė kieno sidabro, aukso ar drabužio, kaip Jūs patys žinote (Skvir. vert.)]. Buvo duotos man dvi klebonijos, buvau kviestas aka-demijon profesorium, bet matydamas, quod mes-sis multa messores autem pauci [pig., Tune dicit discipulis suis: Messis quidem multa, operarii autem pauci (Mato evang. 9:37; pan. Luko evang. 10:2) — Tuomet jis kalbėjo savo mokytiniams: Piūtis, tiesa, didelė, bet darbininkų maža (Skvir. vert.)] atsisakiau, ir todėl innocens et mundo corde [plg., Innocens manibus et mundo corde (Psalm. 23:4) — Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis nesutepta (Skvir. vert.)] nesu Vilniaus diecezijai nė šilingo skolingas. Nuolatinės revoliucijos perdaug ilgai tą mano buvimą užėmė; dabar gi gegužės laiku nusprendžiau atlikti jūros maudynes ir sutvarkyti reikalus, kurie man tenka. Dariau tai todėl, kad nebūtų pasakyta, jog atėjau į šią dieceziją kokių turtų ieškoti, — absit hoc a me [I Karalių knyg. 2:30 — Tebūna tai toli nuo manęs (Skvir. vert.)]. Non propter usum sed propter Jesum [ne dėl naudos, bet dėl Jėzaus] gyvenau. Mano uždavinys buvo — omnia ut ster-cora arbitrari ut tantum Christum lucrifaciam et prodessem fidelibus [viską mėšlu laikyti, kad tik Kristų laimėčiau ir tikintiesiems padėčiau. Plg., . . . omnia detrimentum feci, et arbitror ut ster-cora, ut Christum lucrifaciam (Pilypiečiams 3:8) — išsižadėjau visa ko ir laikiau lyg mėšlu, kad laimėčiau Kristų (Skvir. vert.)].

Esu Šviesiai Dauggalio Pono Geradario žemiausias tarnas
/—/ kun. Antanas Drozdovskis 1829 m. gegužės 12 iš Pažaislio.
Prie laiško pridėtas Strazdo prierašas, kad nuolankiai prašo atsiųsti leidimą vykti į Žemaitiją ir kad Varnių seminarijai esąs skolingas 150 sidabro talerių.
Jašnie Wielmozny Panie Dobrodzieju.
Roku 1790 Septembra 15. maiąc proceder w Wilnie
po š.p.Oycu moim wyjechalem na sprawe do Wilna. In-traktu pobytu mego nastąpila Rewolucya, przez ktorą zostal powrôt môy na žmuydž zatamowany, poniewaz magna persecutio Facta est in Sacerdotis; a zatym przy-muszony zostalem uzyskač Dimissioralis z Warszawy od S.P.Xiecia Stefana, ktôrey kopię dolączam. — Mensa provisionalis lokowana na Probustwie žyiącego Jašnie Wgo Goylewicza teraznieyszego Officyala. —Testament Brata moiego, taki: Dnia lgo Marca Roku biežącego Jôzeff Drozdowski Major Woysk Pois. Brat Panski požegnal ten swiat, žalėm caley naszey Familij, Maiątek swôy zapisal na Altaryą jako bezdzietny, ktôry prôcz Ruchomošci wy-nosi na dwa tysiące talarow Bitych sr. — Dyspozycya testamentu Jego taka. — Xiadz Antoni Drozdowski Brat môy naymilszy niechay odbiera swoia Schedę calego Maiątku jaka mu się naležy, to jest tysiąc talarow Bitych sr. prôcz ruchomošci jaka się nayduie na Regestrze; wszakze ta Altarya prawem naturalnym nikomu Innemu jak się jemu naležy. — Jašnie Oswiecony Xiaze Biskup często spomina, zaco niewraca się Xiadz Drozdowski do Domu czyž ta Missyonarka tak dluga nie naprzykrzyla się Onemu ile w obeey Dyecezyi między mniey znaiomym narodem; czyžby nie lepiey w Domu siedząc pracowac i pomnažač literaturę Zmuydzkiego Języka ato przy moich wzgledach, niželi eudze kąty wycieraé ato bez naymniey-szey Rekompensy; piosenki moraine w Žmuydzkim Ję-zyku, ktôre juž ma dawno a teraz Katechism Berlamina [!] na Zmuydzi Język przez Pana tlumaczony dwa exem-plarze dostat między innemi piosenkami lubię naywiecey Ey Diewe Diewulaytis etc. —pracowaiem ile možnošci moiey w tey Dyecezyi Wilenskiey šmialo wiec mogę się odezwac z Swietym Pawlem Argentum et Aurum, aut vestem nullius concupivi, sicut ipsi scitis. — Dawano dwie Plebanie wezwany bylem do Akademij na Professora, aže widzialem quod messis multa messores autem pauci re-kuzowalem — a zatym innocens et mundo Corde w ni-czym w Dyecezyi Wilenskiey nie zawinilem ani szeląga. Rewolucye ciągle zaięly te moie pomieszkanie až nadto dlugo; teraz zaš w majowy czas postanowilem morską kąpiel odbyč i zalatwié intéressa jakie są przedemną — czynilem to dlatego ažeby nie powiedziano že przyszlem do tuteyszey Dyecezyi szukač niejakich bogactw, — absit hoc a me non propter usum sed propter Jesum mieszkalem I— moy przedmiot byl omnia ut stercora arbitrari ut tantum Christum lucrifaciam et prodessem Fidelibus. — Jestem Jašnie Wielmoznego Pana Dobrodzieja Nayniž-Hzym slugą. —
/—/ X. Antoni Drozdowski
Proszę naypokorniey JW. nadeslač dla mnie Literas Pas-sus na žmuydž. Winien iestem do Seminarum Worniah-skiego 150 Tall. sr. [....] rozliczyé. Roku 1829 Maja 12 z Požayscia.

Cituotasis laiškas rašytas ne Strazdo ranka; jo tėra parašas ir trumpas prierašas. Kitam rašant pagal diktavimą ar net pagal laisvą pasakojimą, laiškan bus Įsibrovę tam tikri stilistiniai nesklandumai. Šiaipjau laiškas duoda daug naujų ir įdomių duomenų Strazdo biografijai. Tik visa bėda ta, kad nevisada lengva pasakyti, kur čia tikri faktai, o kur Strazdo fantazavimas ar net ir patyčios, plg. laiške minimas jūros maudynes; o kad Strazdas dvasinei vyresnybei skirtuose raštuose nevengė tokios pašaipos, akivaizdžiai rodo, pvz., jo 1819 VII 19 pasiaiškinimas dėl eilėraščio "Pagrabas Palšio".
(Bus daugiau)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai