Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DR. K. GRINIAUS ATSIMINIMAI IR MINTYS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Pauliukonis   

1962 metų pabaigoje Lietuvos veikėjų atsiminimų sąrašas padidėjo dar viena knyga, išėjo iš spaudos d r. Kazio Griniaus atsiminimų antrasis tomas. Dr. K. Grinius yra vienas iš pirmųjų varpininkų, demokratų (vėliau pasivadinusių valstiečių liaudininkų partija) organizatorių ir jos vadų, demokratiniais laikais buvęs koalicinės vyriausybes ministeris pirmininkas, valstybės prezidentas, daugelio organizacijų veikėjas. Tad tokio asmens parašyti atsiminimai turėtų būti itin vertingi lietuvių tautos praeities tyrinėtojams.

Dr. K. Griniaus atsiminimų antrasis tomas apima gana svarbų lietuvių kovų su caro valdžia laikotarpį, 1901-1905 metus: lietuvių spaudos atgavimą ir 1905 revoliuciją. 1901 metams skirta 35 p. (11-36), 1902 m. 23 p. (37-52), 1903 m. 11 p. (55-66), 1904 m. 37 p. (67-102) ir 1905 m. 146 p. (105-251 p.), gale pridėta keletas veik nieko bendro su knygos lininiu neturinčių lenkiškų ir lotyniški) dokumentų su lietuvišku vertimu iš Seinų vyskupijos praeities (253 - 309 p.) ir I ir II tomų istoriko Pr. Čepėno parengtas vardynas.

Autorius aprašo ne vien savo asmens išgyventus įvykius, bet ir iš kitų nugirstus ar papasakotus. Į 1905 metų įvykių aprašymą įterpta iš kun. A. Petrausko 1934 m. Čikagoje išleistų atsiminimų Praeities pabiros I d. ištrauka su pastabomis (200-209 p.). Tai nėra ištisinis pasakojimas. bet daugiau sudarytas iš atskirų įvykių aprašymo. Prie vienų klausimų ilgiau sustoja, kitus pamini tik vienu kitu sakiniu. Tarp daugelio žinomų įvykių su savotiška interpretacija dr. K. Grinius paduoda kai kurių ir būdingų dalykų, mažai arba visai nežinomų.

Atsiminimai pradedami Pilviškių, kur 1901 m. autorius gyveno, gyventojų gyvenimo sąlygų aprašymu. Nebaigęs vieno dalyko, pereina prie varpininkų - demokratų ir socialdemokratų santykių anais laikais. Pats autorius tų visų įvykių, matyt, nebeatsimena, jis savo atpasakojimą remia V. Biržiškos suteiktomis žiniomis ir dr. J. Bagdono pasakojimu. Pirmasis socialdemokratų laikraščio "Lietuvos Darbininko" nr. lenkiškai prirašytas A. Domaševičiaus, o lietuviškai išverstas dr. K. Griniaus, išėjęs ne Tilžėje, kaip atsiminimų autorius rašąs (12 p.), bet Ciuriche. V. Biržiškos aiškinimu, "Lietuvos Darbininko" leidėjai neturėjo tiesioginio ryšio su M. Lietuvos spaustuvininkais, nes visiškai nedalyvavo kovoje už lietuvių spaudą ir dėl to nebuvo susirišę ir su keliais lietuvių literatūrai gabenti iš Prūsų į Lietuvą" (žr. Bibliografijos žinios" 1931 m. 6 nr. 222 p.). Pirmam "L. D." nr. pasirodžius, kaip "Bibl. žiniose" pasakoja V. Biržiška, A. Domaševičius buvo nuvykęs net į Londoną ir norėjo įsteigti spaustuvę socialistinei literatūrai spausdinti, bet palikti pinigai buvo išeikvoti, tad antro "L. D." nr. lenkiškas tekstas buvo parengtas Vilniuje, dr. K.Griniaus išverstas į lietuvių k. ir 1898 m. Tilžėje atspausdintas. Ir 1899 m. Tilžėje pasirodžiusį "Aidą Lietuvos Darbininkų Gyvenimo" į lietuvių k. vertė dr. K. Grinius. Dr. J. Bagdono pasakojimu, 1901 m. pradėjusį eiti "Darbininkų Balsą" tvarkęs dr. J. Bagdonas savo nuožiūra. Atsiųstus straipsnius į Tilžę jis dėdavęs į "D. B." tik tuos, kurie jo išmanymu darbininkų buvo suprantami, o kitus straipsnius paleisdavo "Varpe", "ūkininke" ar net perduodavęs "Tėvynės Sargui". Buvę atsitikimų, kad "Varpą" ir "Ūkininką" redagavęs socialdemokratas, vėliau nuėjęs pas komunistus, V. Kapsukas.

Autorius nurodo, kodėl daug jaunimo palikę demokratų eiles ir nuėję pas socialdemokratus.
Demokratai padarę didelę klaidą. 1901-03 m. leidę visai nekalto turinio "Naujienas", kai "Darbininkų Balsas" savo revoliuciniu tonu buvo jau pralenkęs "Varpą" ir "Ūkininką". Jaunimui daugiau patikę kovingesni socialdemokratai. Tai buvęs kaltas dr. J. Bagdono lėtumas (32 p.).
Kaip dr. K. Grinius aiškina, marksizmui Lietuvoje nebuvo daug kas veikti, nes fabrikų darbininkų Lietuvoje visai nedaug tebuvo (32 p.). Vilniaus, Kauno ir Smurgainių darbininkai mažai lietuviškai temokėjo, kiek daugiau lietuvių darbininkų buvo Šiauliuose, Liepojoje ir Rygoje. Lietuvos kaimuose buvo daug proletariato, reikėjo juos organizuoti, bet Lietuvos "socialdemokratai tam darbui nebuvo paruošę nei pritaikytos programos nei parengę taktikas... Lietuviškas proletariatas Lietuvos socialdemokratams buvo dar labai mažai prieinamas" stabdė streiką. "Tokių savanoriškų streikų anais laikais buvo ir kituose dvaruose" (34 p.).

1902 metų skyriuje papasakoja, kaip caro žandarai Sūduvoje plėšdavę kelių iškabas lietuvišku užrašu. Iš po nakties Marijampolėje atsiradusios trys lietuviškos iškabos: prie A. Staugaičio ir Jono Gavėno krautuvės "Vienybė", kitur didžiulė lenta su parašu "Varšuvinis siuvėjas A. Staugaitis" ir trečioj visi skaitė "Bielskus, žmuidzina, Rėklys, žemės ūkio reikmenų parduotuvė". A. Staugaitis Marijampolės taikos teisėjo buvo nuteistas, o apeliacinė teismo įstaiga nerado nusikaltimo įstatymams ir bylą rusai nutraukė, čia autorius pabrėžia, koks buvo skandalas Rusijos imperijoje: nebuvo į-statymo, draudžiančio lietuvišką spaudą, o keturiasdešimt metų caro žandarai persekiojo ir kankino lietuvius už lietuvišką spaudą.

Dr. K. Grinius rašo, kad jau 1900 m. adv. Jonas Vileišis žinojęs, kad Rusijoje nėra įstatymo, draudžiančio lietuviams spaudą lotyniškomis raidėmis, o tik vidaus reikalų ministerio įsakymas. Jo pasikalbėjime su Vilniaus generalgubernatoriaus raštinės vedėju Stankevičiumi priminęs tai, bet pamatęs susijaudinusį caro valdininką, nenorėjęs riesti jo j ožio ragą, nes jis J. Vileišiui buvęs reikalingas kitam tikslui. Todėl atsiminimų autorius ir klausia, kokį įstatymą caras pakeitęs, leisdamas lietuviams spaudą, jei jo nebuvę. Tai ir vėl juridinis skandalas (51 p.).

šiuo metu lietuvių išeivių spaudoje tai vienur, tai kitur pasirodo priekaištų ano meto lietuvių veikėjams už neapsižiūrėjimą, kad lietuvių spaudos draudimas neturėjęs įstatyminės galios. Ir dr. K. Grinius prisiima dalį tos atsakomybės, kad anksčiau nebuvo pastebėjęs tų nesąmonių (52 p.). Bet tokie kaltinimai ar priekaištai, atrodo, esą visai be pagrindo. Teisingai dr. K. Grinius pastebi, kad kai kuriems rusams lietuvių spaudos draudimas buvo naudingas, net pelningas. Jei būtų pavykę įrodyti, kad lietuvių spaudą draudžiančio įstatymo nėra, rusų pareigūnai būtų pasirūpinę tokį įstatymą su caro parašu išleisti" (52 p.).

Minimas ir lietuvių spaudos draudimo idėjos vyriausias kaltininkas — aprusėjęs vokietis Aleksandras Hil-ferdingas, kuris už įvairius patarnavimus Rusijos valdžiai 1861 m. iš caro Aleksandro II buvo gavęs Elz-bietiškio dvarą. Apie jį pasakyta kiek plačiau (210-216 p.). 1905 metų skyriuje ryšium su Lietuvos kolonizacija. A. Hilferdingas 1963 m. straipsnyje "Litva i žmudz" (Lietuva ir Žemaitija) kėlė lietuvių klausimą. Jo idėja buvo atitraukti lietuvius nuo lenkų, kad Lietuvoje plistų švietimas, maskoliška kalba ir maskoliška dvasia. Lietuviuose sukelti tokį tautinį susipratimą, kad jie žinotų esą maža tauta, įsprausta tarp trijų didelių tautų, ir negalvotų apie atsiskyrimą nuo Rusijos. Privalo būti įvestos lietuvių kalbos katedros universitetuose ir privalomas lietuvių kalbos dėstymas Kauno, Vilniaus ir Suvalkų gubernijų mokyklose. Rusai valdininkai ir mokytojai Lietuvoj turi išmokti lietuvių k., kad su gyventojais galėtų arčiau bendrauti. Bet prie visų šitų gerų sumanymų Hilferdingas siūlė labiau kultūriškai suartinti lietuvius su rusais, lietuvių raštui pritaikyti rusišką raidyną. Hilferdingo straipsnio ištrauka paimta iš dr. J. Šliūpo (J. Sapaliaus) straipsnio, spausdinto 1892 m. "Apšvietoje". Dr. V. Grinius pritaria dr. J. Šliūpo minčiai, esą, lietuviai turėtų būti dėkingi Hil-ferdingui, kad Sūduvos gimnazijose buvo įvesta lietuvių kalba ir Maskvos universitete buvo paskirtos aštuonios stipendijos tiems abiturientams, kurie Sūduvos gimnazijose mokėsi lietuvių k. Tai sudarė galimybę lietuviams studijuoti Rusijos universitetuose.

Vistik didelis klausimas, ar Sūduvos gimnazijose lietuvių kalbos įvedimas ir 8 stipendijos turėjo daugiau naudos, ar spaudos draudimas padarė daugiau žalos. Hilferdingo visi pasiūlymai turėjo vieną pagrindinę idėją, kad Lietuvoje plistų "švietimas maskoliška kalba ir maskoliška dvasia". Spaudos draudimas sulaikė keturiasdešimčiai metų lietuvių tautos laisvą kultūrinį vystymąsi, spaudos tobulėjimą. Per keturiasdešimt metų, nors ir rusų cenzūros priežiūroje, lietuvių perijodinė spauda būtų padariusi žymiai didesnę pažangą, atsiradusios lietuviškos knygų leidyklos, spaustuvės. Juk 1904 m. atgavus spaudą, reikėjo viską iš naujo organizuoti, dar ilgai knygos buvo spausdinamos Tilžėje. O kiek žmonių nukentėjo, kiek Sibiro taigose paguldė savo kaulus? Kas suskaitys jų kančias? Sūduvos ūkininkai buvo pasiturį, tad būtų ir be tų stipendijų pajėgę išleisti į mokslus. Į kunigus leisti niekas nedavė stipendijų, o vistik jų iš Sūduvos išėjo daug. Hilferdingo idėja daugiau pakenkė lietuvių tautos kultūriniam kilimui, negu padėjo. Jei laikytis dr. K. Griniaus dėsnio, tai ir 1863 metų sukilimo malšintojui Muravjovui reiktų statyti paminklą, kaip kartą Vacl. Biržiška, ironizuodamas P. Šležą, yra išsireiškęs. Muravjovas savo antilenkiška ir antidvarininkiška. politika daug prisidėjo prie Lietuvos valstiečių ekonominės gerovės pakėlimo, jie gavo žymiai daugiau žemės, negu Rusijos valstiečiai. O Sūduvos valstiečiai, gavę žemę be išperkamųjų mokesčių, greitai ekonomiškai sustiprėjo ir pradėjo vaikus leisti į mokslą.

Dr. K. Griniaus aprašyti kai kurie augštieji caro valdžios pareigūnai Lietuvoje buvę gana žmoniški. Kauno gubernatorius Veriovkinas, gero būdo žmogus, dr. K. Griniaus žmoną ir dviejų studentų delegaciją mandagiai priėmęs ir be jokio pasipriešinimo leidęs nubaustam Griniui laisvai keliauti į Poltavą   (172 p.).

Suvalkų generalgubernatorius Gul-kovskis ir gubernatorius Stremeucho-vas buvo abu gero būdo, nepikti žmonės. Dėl to Suvalkų gubernija revoliucijos metais išsisuko palyginti be didesnių administracinių ekscesų" (183 p.). Be to, Gulkovskis pataręs dr. K. Griniui kuriam laikui pasišalinti iš Marijampolės dėl galimų greitu laiku represijų (ten pat.). Kalvarijos apskrities viršininkas Gorie-lovas "buvęs labai žmoniškas, prie žmonių nesikabinėjęs", pasikalbėjime su ponia Griniuviene "prižadėjęs nekeršyti revoliucienieriams, jei šie nedarysią daugiau išsišokimų" (193 p.). Ponios Griniuvienės protekcija "Go-rielovas be kazokų pagalbos visoje apskrityje pravedė valsčių viršaičių rinkimus" (194 p.). Arba Varšuvos generalgubernatoriui Skalonui paskelbus įsakymą, kad gydytojai privalą pranešti policijai apie kiekvieną sužinotą šautinį žmogaus sužeidimą, dr. K. Grinius buvo tardytojo klausinėjamas apie vieną tokį jo pacientą. Daktarui, remiantis gydytojo duota priesaika, atsisakius suteikti bet kokių žinių, tardytojas nesiėmė kokių griežtesnių priemonių, bet baigė apklausinėjimą kompromisu: dr. K. Grinius turėjo pareikšti, kad tokie atsitikimai jo gydymo praktikoje nežinomi (236-237 p.).

Dr. K. Griniaus pasakojimu, 1905 metais Sūduvoje žmonės pradėję aktyviai priešintis caro valdžiai po liepos 1 d. Ąžuolų Būdoje nušovus Veiverių policijos puskarininkį Valicką. "Tuojau visose lietuviškose apskrityse, rašo autorius, jaunimas arba nuginklavo policininkus, arba privertė juos pabėgti iš kaimų j apskrities miestus . .. Degtinės monopolio krautuvės provincijoje buvo arba išdaužytos, arba užsidarė. Pradžios mokyklos buvo apvalytos nuo carų portretų ir uždarytos. Nekenčiamus miškų tarnautojus šaudė". Socialdemokratų partija (L.S.D.P.) "eksproprio-davo valstybinių ir pusiauvalstybinių įstaigų . . . kasas ir tuo papildydavo savo iždą" (129-120 p.). Rusijos vidaus reikalų ministerio Makarovo pranešimas Dūmos atstovams rodo, kad Šakių apskrityje revoliucinis sąjūdis 1905 m. rudenį buvo pasiekęs rekordą visoje Rusijoje (130 p.).

1905 m. revoliucijos sūkuryje dalyvavęs ir pats atsiminimų autorius, bet veikęs atsargiai, šaltai, kad pats bereikalingai nenukentėtų ir kitų neįklampintų. Gegužės 28 d. Marijampolėje dr. K. Griniaus ir jo žmonos iniciatyva buvo surengtas pirmas lietuviškas vaidinimas "Amerika pirtyje", sutraukęs arti 900 žiūrovų. Tą vaidinimą norėjęs naudoti revoliucinei agitacijai Vincas Kapsukas, kuris "su jo paties suorganizuotų "ci-cilikų" gaveda taip pat atvyko ir pasistengė išmėtyti priešcarinių atsišaukimų" (111 p.). Be to, jis buvo sumanęs savo šalininkų apsaugoje užeiti ant scenos ir išdrožti kalbą prieš caro valdžią. Bet spektaklio rengėjai, sužinoję apie V. Kapsuko planą, suorganizavo apsaugą prieš jį, kad jis savo kalba nepakenktų vakaro rengėjams. Taip pat būdingas dr. K. Griniaus ir antras neigiamas pasisakymas prieš V. Kapsuko mėginimą patraukti revoliucijos pusėn Marijampolėje stovėjusį rusų kariuomenės Dono pulką, nes sukilėliai nebūtų turėję tvirtesnės atramos ir būtų pralaimėję, o "mums, lietuviam labai blogai būtų pasibaigęs. . . Prisidėję prie tos avantiūros, pasauliečiai revoliucionieriai būtų buvę išgaudyti ir pakarti arba būtų turėję sprukti užsienin" (176 p.).

Spalio 30 d. caro išleisto manifesto proga Marijampolėje surengęs mitingą, dr. K. Grinius mitingui paskolinęs iš socialdemokratų vėliavą, bet vėliavos užrašą "šalin caro valdžia" liepęs užsiūti (149 p.).

Taip pat būdingas papasakojimas apie Podovinio valsčių Kalvarijos apskrityje, kur ilgiausiai išislai-kiusi demokratinė revoliucinė santvarka. Kalvarijos apskr. viršininkas Gorielovas nedrįsęs lankytis tame valsčiuje be kariuomenės, bet, kaip atsiminimų autoriui atrodo, vengę kruvinų aukų. Tik per Marijampolės socialdemokratų partijos komit. narės Joanos Griniuvienės "tarpininkavimą Gorielovas be jokių priepuolių bene 1908 m. vasario mėnesį aplankė Padovinio kaime vai čiaus raštinę. Tuo būdu buvo likviduota Kalvarijos apskrities revoliucija" (149 p.). Tai gal vienintelis 1905 m. revoliucijos Lietuvoje įvykis.

P. Višinskio pasikalbėjimą su "Novoje Vremia" korespondentu Lietuvos autonomijos klausimu Pr. Klimaitis kiek kitaip aprašo. Jis sako, kad P.
Višinskis ne tik kad neinformavo korsepondento "apie lietuvių norą gauti autonomiją" (156 p.), bet priešingai, kai jis buvo paklaustas paaiškinti apie valdžios paskelbtą spaudoje dr. J. Basanavičiaus ir kitų pasiųstą į Petrapilį memorandumą Lietuvos autonomijos reikalu, pareiškęs, kad autonomijos "reikalavimų lietuviai nestato, o kalbamasis memorandumas esąs kažkokių niekam Lietuvoje nežinomų tamsių gaivalų provokacija" (Židinys, 1931 m., 2 nr. 160 p.).

Trumpai užsimenama apie ekspro-priatorius ir giltiniečius. Socialdemokratų partijos "reikalams nepri-tekdavo pinigų. Dėl to iškraustyda-vo valstybinių degtinės parduotuvių, tuomet monopoliu vadinamo, kasas, pačius monopolius išdaužydavo, degtinę upeliais paleisdavo... Partijos reikalams eksproprijuodavo ir girininkų kasas. . . taip pat sustabdydavo pašto vežimus ir atimdavo pinigus" (94 p.). Už tokius darbus autorius nesmerkia socialdemokratų: "Už tai LSDP negali perdaug kaltinti. Bet bloga, kad atsirado eks-proprijatorių grynų savanaudžių . . . kurie, dengdamiesi tariamais revoliucijos reikalais, pavartodavo savo naudai iš žmonių ar įstaigų išveržtus pinigus ar kitokias gėrybes" (194-195 p.).

Be to, Sūduvoje atsirado "gilti-niečiai", pasivadinę "Lietuvių Komunistų Giltinės Kuopa" ir plėšę nekaltus žmones. Jie "apiplėšė Garliavos dekaną kun. Budzeiką, Skriaudžių kleboną kun. Bliūdzinską.. . Gudelių (Ivoniškių) dvarininką žydą Blankšteiną, užmušdami iš Varšuvos atvažiavusį svečią; Garliavos vaistininką provizorių Kazį Aglinską ir dar vieną kitą" (92 p.). Autorius sumini jam žinomus šešis giltiniečius. "Tai buvo nedora plėšikų kuopa, autorius rašo, revoliucijos padugnės, revoliucionieriai išsiveržėliai" (91 p.). Bet autorius nieko nepasako, kuriai politinei grupei tie giltiniečiai priklausė. 1908 m. 6 nr. "Liet. Ūkininkas", atsikirsdamas "žarijai" straipsniu "Dar apie "Giltinę"" rašė, kad "Giltinės" tėvas, kurio vardas Odiosum, pirmiau per patį didžiausi judėjimo laiką darbavosi prie L.S.D.P., buvo vienas veikliausių partijos sąnarių ir savo darbais atnešę; nemažą naudą partijai, tūloje aplinkoje visam revoliucijos judėjimui. Kadangi jis buvęs nedrausmingas, nepripažinęs jokių suvaržymų, atsisakęs partijos komiteto klausyti. Būdamas neramaus būdo, negalėjęs ilgai tverti be veikimo, tad sutvėręs tokią "mūšio kuopą", kuri ėmė bausti "kunigus ir ponus". Prie jo prisidėjo vienas buvęs velesdiečių sąnarys, kuriam jau tos pareigos nebebuvo pavedamos. Jiedu pirmu žygiu užpuolė Ivoniškio dvarą ir savo žygį atliko LSDP vardu, nes iš tikrųjų tam dvarui LSDP Centro komiteto buvo uždėta pabauda ir ją įvykdyti buvo pavesta tam elesdiečiui, kai prie partijos priklausė. Po Ivoniškio dvaro užpuolimo iki "Giltinės" išnykimo prie giltiniečių priklausė keli žmonės, kurių trys buvo buvę elesdiečiai, o du velesdiečiai ir dar vienas vaikinas tamsaus vardo. "Draugija" (1908 m. 14 nr.) trumpai atpasakojusi minėtą straipsnį nuo savęs prideda: "Giltinės" istorija šlykšti ir bjauri. Bet ant nelaimės tokių "giltiniečių" per visą judėjimą buvo daug ir daugumas jų, kaip žinome, prigulėjo prie LSDO, kuri mėgino nuo jų atsikratyti tik visuomenei prispyrus". Ir socialdem. organas "Naujoji Gadynė" 1906 m. skundžiasi, kad seniau buvusios veiklios LSDP kuopos Šiauliuose, Kupiškyje ir Sūduvoje nusilpo, jų nariai neteko drausmės, "stačiai plėšikais pavirto" (Nr. 9, 1906 m., 173 p.). Apie Sūduvos plėšikus aiškiai yra pasisakęs socialdemokratų laikraštis "Darbininkas" (9 nr.): "Baisus ištvirkimas visoj Suvalkų organizacijoj — kiekvienas dirba pagal savo nuomonę: čia išplakė mokindama doros merginą (davė 32 nagaiki); čia paskundus, gal ir iš piktumo, nugalabijo šnipą; čia išplėšė monopolį, o degtinę pardavinėjo ir pinigus sau pasiėmė (Liudvinave) ; išplėšė valsčiaus kasą — galinės kontribucijos (bausmės) ir pinigai daugiausia sau!. . . Man gėda pasirodyti žmonėms, kad aš su tokiais "cicilikais" susidėdavau ir pa-duodavau jiem ranką".

Seinų vyskupijos administratoriui prel. J. Antanavičiui paskirta, palyginti, nemažai vietos. Apie jį rašo dviejuose straipsniuose (24-30 ir 212 -122 p.). Papasakota sunkiai įtikinančių istorijų. Rusų laikais iš kaimų ir miestelių pradžios mokyklų mokiniai suvežti baigiamiesiems egzaminams būdavo tiek įsibauginę ir tylūs, kad laikydavosi kaip pelės po šluota. Tad sunku tikėti, kad J. Antanavičius, atvažiavęs su savo mokytoju baigiamų egzaminų, būtų prie nosies pridėjęs agurką ir mėgdžiojęs inspektorių. O mokytojo ir būta žiauraus, kad plaštaka drožęs per sprandą ir vaiką pertrenkęs žemėn ir sukruvinęs (26 p.). O antra istorija apie prel. J. Antanavičiaus skundimą, dr. Staugaičio ir dr. K. Griniaus Suvalkų gubernatoriui viešai prie svečių stalo (27 p.). Jei ir buvo žmoniškiausias gubernatorius, bet dėl savo  karjeros  nebūtų  rizikavęs ir, gavęs viešai tokį pareiškimą iš prel. J. Antanavičiaus, nebūtų nieko nedaręs su apskųstais asmenimis, nors tai ir buvo jų asmeninis pažįstamas. Geriausiu atveju jis būtų radęs progą apskųstuosius įspėti. Bet jei jis nedarė joki ųžygių, tai greičiausiai neturėjo jokio pranešimo. Ir prel. J. Antanavičius nebuvo toks išsižiojęs, jei viešai gubernatoriui būtų kalbėjęs apie revoliucionierius, apie kuriuos pats nebuvo tikras.

Smerkiamas prel. J. Antanavičiaus aplinkraštis, bet niekur jo ištisai nieks neišspausdino. Pora ištraukėlių dar nesudaro tikro vaizdo. Būtų buvę gera, kad į knygos priedus būtų įdėjęs ištisą Seinų vyskupijos administratoriaus aplinkraštį, o ne tenkinęsis pora bendrų išsireiškimų, net ir ištraukų nepaduota. Galima ginčytis dėl aplinkraščio tono, gal vietomis jis netinkamas, bet esmėje nereiktų gal jo smerkti. Jei Lietuvoje revoliucijos sąjūdis neišsiliejo į viso krašto naikinimą kaip Kurše, tai gal buvo ir to taip smerkiamo aplinkraščio įtaka. Nevykęs ir prel. J. Antanavičiaus aplinkraščio sugretinimas su vysk. M. Valančiaus aplinkraščiu, kuris išleistas Muravjovo įsakymu.
Šalia prel. J. Antanavičiaus išvardijamos ir 1918 m. V. Kapsuko išleistoje brošiūroj suregistruotos kun. J. Tumo, kun. A. Dambrausko ir kun. J. Laukaičio "mirtinos nuodėmės" (122-123 p.), kairiųjų spaudoje mėgiamos kartoti, kaip argumentai įrodyti, kad Lietuvos kunigai pataikavo caro valdžiai. Kun. J. Tumo "nuodėmę" 1954 m. "Aiduose" yra plačiai išaiškinęs V. Biržiška. Apie prel. A. Dambrausko "pataikavimą" caro valdžiai šių eilučių autorius yra rašęs jo šimto metų gimimo sukakties proga "Darbininke" ir "Drauge". Tad kartoti tų pačių minčių netenka. Trumpai norėtųsi paminėti kun. J. Laukaičio "nusikaltimą" Lietuvos laisvės kovai.

Kun. J. Laukaitis, Sūduvos išrinktas atstovu į Rusijos Dūmą, 1913. VI.18 Dūmoje pasakė kalbą, reikalaudamas Lietuvai lietuviškų mokyklų. Ir išreiškė nusistebėjimą caro valdžios dideliu nepasitikėjimu Lietuvos kunigais, kurie 1905-1906 m. "padėję numalšinti kramolą". Atstovas kalbą baigė žodžiais: "Vyrai, rusų valstybės reikalas ir rusų tautos garbė reikalauja, kad žmonių švietimo ministerija amžinai atsižadėtų gainiotis nesugaunamo vaidalo surusinti Lietuvą"... Kramolo numalšinimu pasipiktino "Lietuvos Ūkininkas" ir kiti kairiųjų laikraščiai. 1913 m. 61 nr. "Viltyje" buvo kun. J. Laukaičio laiškas, kad jis žodį "kramo-las" pavartojęs, turėdamas mintyje ne laisvės kovotojus, bet plėšikus ir žmogžudžius, a la Barabą, Rusų Mokslo Akademijos išleisto žodyno prasme. Ir tų pačių metų seiniškis "Šaltinis" (26 nr.) aiškino, jog kun. J. Laukaitis sakydamas, kad Lietuvos kunigai 1905-1906 m. padėjo numalšinti riaušes, rusiškai jas pavadindamas "kramolu", Lietuvos kunigams jokios gėdos nepadarė, žodžiu "kramola" suprasta ne kova už laisvę, bet žudymai nekaltų žmonių, pinigų atiminėjimai, turtų deginimas, žodžiu, visi tie "žygiai", kuriais pragarsėjo "giltiniečiai" ir į juos panašūs "cicilikai". Toliau tas pats laikraštis rašo: "Kunigai prisipažino ir prisipažįsta, kad kovojo su giltinie-čiais ir į juos panašiais chuliganais". Iš tikrųjų 1906-1907 m. Sūduvoje tiek siautėjo revoliucijos padugnės, kad visuomenė buvo rimtai susirūpinusi, kokiu priemonių imtis prieš jas. Tačiau nei kun. J. Laukaičio nei "šaltinio" paaiškinimai neįtikino Lietuvos kairiųjų pažiūrų žmonių. Kun. J. Laukaitis tapo vienu iš didžiųjų "įrodymų", kad Lietuvos kunigai pataikavo caro valdžiai, o jo pavartotą žodį "kramola" buvę tikri Lietuvos revoliucionieriai pasisavino kaip garbingą sinonimą. Bet ar tai su pagrindu daroma, tai jau kitas klausimas.

Tvirtinimas, kad "kai kurie dvasininkai ir jų talkininkai ėmė .. . bendradarbiauti su policija, įdavinėti revoliucionierius" (179 p.) neparemtas jokiais įrodomais įvykiais, laikytinas šmeižtu, nesiderinančiu su rimtos knygos turiniu.

Į kartojamą iš pirmo tomo tvirtinimą, kad Lietuvos kunigai pavėlavo pereiti į "lietuvių pusę" (123 p.) vysk. P. Bučys yra atsakęs gana ilgoku straipsniu "Kunigų lietuviškumas ir bedievybė Lietuvoje" (Tėvynės Sargas, 1949 m. 1 nr.). Ir istorikas A. Janulaitis, kuris nebuvo didelis kunigų draugas, pripažįsta, kad: "Kunigai pirmieji plačiu mastu pradėjo organizuoti liaudį, kaip tik atsirado tam galimybė" (Mūsų Žinynas, 1921 m. 1 nr. 15 p.).

K. Bielinio knygoje "Penktieji metai" teigiamai įvertinta 1899 metais paskelbta demokratų kovos programa už lietuvišką spaudą (361-362) yra ne kas kitas, kaip prieš trisdešimt metų vysk. M. Valančiaus paskelbta kovos su rusifikacija programa, apie kurią šią vasarą "Draugo" kultūriniame priede buvo plačiai rašyta. Ir pats atsiminimų autorius prieštarauja savo tvirtinimui: vienoje vietoje rašo, kad Lietuvos kunigai pavėlavę pereiti į "lietuvių pusę", o kitoje vietoje pripažįsta, kad pirmieji Sūduvos rašytojai — švietėjai buvo kunigai A. Tatarė, Kačer-gius, Stelmokas ir rekordą pasiekęs su savo elementorių laidomis A. Brundza (232-233 p.).

Pradėjęs aiškinti, kad XX šimtmečio pradžioje demokratai dėl savo liberalinių ir net ateistinių pažiūrų negalėję bendradarbiauti su katalikais, autorius pereina į grynai agitacinį seimų stilių ir koneveikia katalikus ir kunigus juodinamais posakiais: katalikai "netolerantūs, fanatikai, atsiskyrę nuo kitos tautos dalies", stengiasi "net jėga priversti gyventojus laikytis katalikiškųjų praktikų", katalikų valdymas yra valdymas, varžąs valdžios darbų kritiką, spaudos, žodžio ir kitas asmens laisves", girdi, vargas su katalikų "siaura pasaulėžiūra" (136 -140 p.) ir 1.1. Negana to, būdamas medikas, ima kritikuoti teologiją, kuri yra Dieviškojo apreiškimo ir dviejų tūkstančių metų pirmaeilių mokslininkų teologų sukurtas mokias. Pareikštos mintys ir išvedžiojimai yra gerokai pasenę, — jie galėjo būti pateisinami anų laikų ideologinių kovų įkarštyje, kai kunigai kovojo su lietuviais intelektualais ateistais, ar nepriklausomos Lietuvos seimų laikais, kai agitatoriai suniekinti priešingą partiją savo kalbose nesiskaitė nei su žodžiais nei su argumentais, bet šiais tėvynės pavergimo laikais politinėms srovėms pasiekus bendradarbiavimą, pilti purvą į tyrą vandenį visai nederėjo.

Apie svarbiausią 1905 m. įvykį — D. Vilniaus seimą — nedaug rašoma. Pats atsiminimų autorius seime nedalyvavęs, buvo vos grįžęs iš kalėjimo, pasirėmęs kitų suteiktomis žiniomis pasakoja apie Vilniaus suvažiavimą ir vietomis netiksliai apibūdina ano meto padėtį, šiandien kiekvienas susipratęs lietuvis, nežiūrint, kurios jis politinės grupės ar pasaulėžiūros, didžiuojasi D. Vilniaus seimo nutarimais. Bet visai kitaip buvo galvojama ir daroma anuo metu, kai "Vilniaus žinių" redaktorius J. Kriaučiūnas, susitaręs su dr. J. Basanavičium, buvo sumanęs sušaukti lietuvių suvažiavimą Vilniuje. Socialdemokratai griežtai nepritarė sumanymui ir veikė, kad jis neįvyktų. Vyresnieji demokratai taip pat nepritarė, bet tiek nusileido, kad nedraudė atskiriems nariams dalyvauti suvažiavimui rengti komitete, šiandien kai kam labai nemaloni praeities tiesa, tad stengiasi atsiminimuose teisintis, ne tiek teisintis, kiek pačius rengėjus, ypač dr. J. Basanavičių apkaltinti, kad jis nebuvęs politikas, nesiorientavęs momento įvykiuose ir norėjęs sumanytą suvažiavimą paversti Lietuvių Mokslo Draugijos steigiamuoju suvažiavimu. Ir dr. K. Grinius laikosi panašios nuomonės: girdi, tik dėl to "kairioji pusė (Liet. socialdemokratai ir lietuvių demokratai) su J. Kriaučiūno — J. Basanavičiaus numatoma programa nesutiko" (172 p.). Bet kaip matyti iš "Vilniaus žiniose" 1905.XI. 11 paskelbto lietuvių visuomenei pranešimo — atsišaukimo, po kuriuo pasirašęs ne vien J. Kriaučiūnas, kaip dr. K. Grinius teigia, bet ir dr. J. Basanavičius, visai neatrodo, kad iniciatoriai norėję kviesti tik L. Mokslo Draugijos suvažiavimą. Paskelbta suvažiavimo darbų tvarka tokia: 1. paminėtasis caro manifestas, 2. rinkimai į seimą, 3. valsčių, parapijų, mokyklų reikalai, 4. įvairūs mokesčiai, 5. žemės ir miškų klausimai, 6. žemiečių įstaigos, 7. Lietuvos luomų ir tautų klausimai, 8. iš-eivystė ir kiti klausimai, kuriuos pagal dienos eilę kiekvienas iš atvykusių Vilniun gali pakeisti.

Atsišaukime rengėjai pageidavo, kad į kviečiamą suvažiavimą atvyktų daugiau inteligentinių, "tveriančių jėgų" ir atsivežtų parengtus referatus, kur būtų sistemingai išdėstytos mintys apie svarstytinus Lietuvos reikalus suvažiavime. Iš šito įdėto pageidavimo buvę D. Vilniaus seimo Šaukimo priešininkai sukūrė istoriją, kad dr. J. Basanavičius manęs sušaukti L. Mokslo Draugijos suvažiavimą. Pr. Klimaitis ir J. Gabrys, kurie artimai bendradarbiavo su dr. J. Basanavičiumi kviečiamo seimo reikalu ir buvo šio seimo sekretoriai, savo atsiminimuose nė žodeliu neįtarė tautos patriarcho kažkokiu užkulisiniu sumanymu. Pr. Klimaitis kaip tik tvirtina, kad Vilniaus seimo posėdžių eiga parodžiusi rengiamojo komiteto prašytų išsamių referatų svarstomais klausimais reikalingumą, nes kai kilo žemės klausimas, tai per septynias valandas sausakimšai susispaudžiusią dviejų tuksiančių minią vargino 30 kalbėtojų ir visos jų kalbos tuščiai praskambėjo. Tai buvo įrodymas, ką reiškia nepasirengimas, o pasitikėjimas vien agitatorių kalbomis" (židinys, 1931 m. 4 nr. 366 p.).

D. Vilniaus seimo rezoliucijas parašė ne E. Galvanauskas (88 p.), bet seimo sekretorius Pr. Klimaitis pietų pertraukos metu, valgykloje drauge U dr. J. Basanavičium, laukdami davinio.   Prie  jo  parašytų   rezoliucijų Už. St. Kairys yra įterpęs mažą pastabėlę. E. Galvanauskas seime skaitė čipėnų valčiaus nutarimus ir, rodos  seimo  metu  susiorganizavusios Valstiečių S-gos nutarimus, kurie savo turiniu artimi seimo rezoliucijoms. Būtų buvę gera, kad atsiminimų autorius priedų skyriuje būtų įdėjęs D. Vilniaus seimo rezoliucijas, čipėnų valsčiaus ir Valstiečių S-gos nutarimus. Tai tikrai būtų buvę vertingi knygos priedai prie 1905 m. į-vykių pasakojimo.
Kada įvyko D. Vilniaus Seimas, iš dr. K. Griniaus aprašymo ir neaišku: vienoje vietoje rašo, kad "pačioje 1905 m. pradžioje seimas susirinko" (173 p.), kitoje — "1905 m. gruodžio 2 ir 3 d.d. Vilniuje buvo sukviesta lietuvių atstovų didelė konferencija" (191 p.), o iš pasakymo "Visa Lietuva, Didžiojo Vilniaus Seimo atsišaukimų sujudinta, 1905 m. lapkričio mėn. buvo kaimuose sukilusi".. . (177 p.) išeitų, kad Vilniaus seimas įvykęs lapkričio mėn. ar anksčiau. Jei autorius dėl senatvės negalėjo prisiminti, tai leidėjų pareiga buvo pataisyti, juk tai ne testamentiniai nekeičiami žodžiai.

Knygos prakalboje redakcinė atsiminimų komisija sako, kad autorius nespėjęs teksto išlyginti. Iš tikrųjų tekstas nėra kaip reikiant parengtas spaudai. Yra gerokai stambių korektūros klaidų, ypač įvykių datų, pasikartojančių pasakojimų, pačios medžiagos paskirstymo netikslumų. Redakcinė komisija, nors ir saugojo autoriaus rankraščio autentiškumą, turėjo tuos trūkumus pašalinti. Apie tuos trūkumus buvo rašyta "Tėviškės žiburiuose", tad jų čia netenka kartoti.

Dr. K. Griniaus atsiminimų II tomas, nežiūrint jame pastebėtų netikslumų, kai kurių klaidingų aiškinimų ir netobulumų yra įnašas į Lietuvos praeities tyrimo medžiagą. Knyga atspausdinta švariai, įrišta skoningai, patraukli skaitytojo akiai.
Dr. Kazys Grinius. ATSIMINIMAI IR MINTYS II. Išleido Dr. Kazio Griniaus Komitetas, 1139 So. Hal-stead St., Chicago 8, 111. Spaudos darbą atliko Naujienos. 1962, 336 p. Kaina nepažymėta.
Pr. Pauliukonis
Ashland, 1963. XI. 20



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai