Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kova dėl Klaipėdos dr. M. Anyso atsiminimuose PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Juozas B. Laučka   
DR. JUR. MARTYNAS ANYSAS: Kova dėl Klaipėdos. Atsiminimai 1927 - 1939. Įvadą parašė dr. Juozas Jakštas. Kalbą lygino dr. Antanas Musteikis. Kultūrai Remti Draugija, Chicago 1978. 426 psl.

Chicagoje pernai išleista dr. Martyno Anyso knyga žymiai praturtino palyginti negausią žinomesnių lietuvių atsiminimų literatūrą. Kaip ir kiti autobiografinio pobūdžio autoriai, ir dr. M. Anysas nėra laisvas nuo labai asmeniškų teigimų, reikšdamas savo nuomones ir būdamas įsitikinęs jų teisingumu. Bet ši ypatybė nėra jokia šios knygos silpnybė. Nuoširdus atvirumas suteikia dr. M. Anyso atsiminimams įdomumą ir vertin-:umą. Nors knygos viršelio puslapyje pažymėta "Atsiminimai 1927-1939", autorius joje daug ką "prisimena" ir iš ankstesnių metų, pvz., apie Mažosios Lietuvos veikėjų pastangas 1918 metų pabaigoje "Prūsų Lietuvai prisijungti prie Didžiosios Lietuvos" (p. 55).

Šioje vietoje bus bandoma ne tiek vertinti dr. Anyso knygą, kiek atpasakoti kai kurias jos dalis, atkreipiant didesnį dėmesį į būdingesnius įvykius, kuriems autorius atrodo teikęs svarbesnės reikšmės.

Dr. M. Anysas, kilęs iš Mažosios Lietuvos ir ten užaugęs, visada jautėsi esąs ištikimas lietuvių tautos sūnus. Klaipėdos krašto lietuviai norėjo ir stengėsi prisijungti prie nepriklausomos Lietuvos. 1923 sausio 15-tos sukilimas nebūtų galėjęs pasisekti be Mažosios Lietuvos lietuvių tiesioginio jame dalyvavimo. Klaipėdos krašte buvo Lietuvai lojalių žmonių ne tik lietuviškoje visuomenėje, bet ir vokiečių bei su-vokietėjusių lietuvių gretose. Tačiau klaipėdiečiai buvo autonomistai. Gyventojai apsivylę Lietuvos vyriausybės laikysena, nesiskaitant su klaipėdiečių nuomonėmis ir interesais. Centro vyriausybė per griežtai ir vienašališkai mėginusi vadovauti Klaipėdos kraštui, kuris iš tikrųjų turėjęs būti tvarkomas autonomiškai, pagal Klaipėdos konvenciją, kurią Lietuva pasirašė. Beveik visi gubernatoriai, atsiųsti iš Didžiosios Lietuvos, nepajėgę suprasti klaipėdiečių. Tik paskutinis gubernatorius (Viktoras Gailius) buvo klaipėdietis, bet jis paskirtas tik 3 mėnesius prieš krašto perdavimą Vokietijai. Didžioji Lietuva padarė didelį įnašą Klaipėdos kraštui, tačiau tas įnašas būtų buvęs prasmingesnis ir patvaresnis, jei būtų buvę atsižvelgta į vietos gyventojų savitumą, į jų skirtingumą nuo Didžiosios Lietuvos žmonių. Drauge autorius pripažįsta, kad visa "lietuvinimo politika" ir abiejų šalies dalių susiliejimo pastangos būtų davusios kitokius vaisius, jei Vokietijos nacionalizmas nebūtų taip grubiai veržęsis į Klaipėdą, jei Hitleris nebūtų užsimoję-atplėšti Klaipėdos kraštą, ilgą laiką valdytą Prūsų karalystės.

Anyso knyga padalyta į keturias dalis, kurių kiekviena ryškiu atskirų Klaipėdos gubernatorių veiklos laikotarpius. Kiekvieną gubernatorių Anysas apibūdina kaip asmenį ir politiką-administratorių. Tokiu būdu vaizdžiau susipažįstame, žinoma, pro autoriaus prizmę, su Klaipėdos gubernatoriaus kėdėje sėdėjusiais Karoliu Zaikausku, Antanu Merkiu. Vytautu Gyliu, Jonu Navaku, Vladu Kurkausku, Jurgiu Kubiliumi ir Viktoru Gailiumi. Nemažai eilučių tenka ir direktorijoms bei jų pirininkams. Gaila, kad autoriui iš arčiau neteko stebėti pirmojo Lietuvos vyriausybės įgaliotinio Antano Smetonos ir pirmųjų dviejų gubernatorių. Jono Budrio ir Jono Žiliaus, veiklos ir įnašo Klaipėdoje. Nedaug pasakyta ir apie K. Zaikauską. Visuose atsiminimuose driekiasi viena gija — beveik visi gubernatoriai stengėsi vykdyti didžiosios Lietuvos politiką, remdamiesi centro nurodym ir savo pažiūromis, neatsižvelgdami į vietos, t.y. klaipėdiečius, lietuvius, kurie geriau suvokę gyvenimo tikrovę. Tačiau dr. M. Anyso paskyrimas gubernatoriaus Navako patarėju 1934 m. liudija, kad šalies vyriausybė bandė pasinaudoti ir vietos talentais. Bet autorius labai tiesmukai teigia, kad į jo nuomonę dažnai nekreipta dėmesio. Anot Anyso, Lietuvos vyriausybei nesisekė susilaukti daugumos klaipėdiečių pritarimo ir noro išvien eiti su visa šauni ypač todėl, kad nesugebėta pagelbėti krašto gyventojų daugumai — ūkininkams.

Savo teigimus autorius grindžia paprastais pavyzdžiais, nors ir "nepoetiškais". Esą "krašte esamas kiaulių skaičius buvo tikras politinis barometras: kuo daugiau neparduotų kiaulių ūkininkų tvartuose, tuo daugiau tempdavosi politinė padėtis, kuri drebindavo direktorijų bei guber-natūros vadovų kėdes" (p. 92). Ekonominę padėtį gerai supratęs gub. Gylys, bet jam nepasisekę "išgauti I Centro vyriausybės papildomų kontingentų" kiaulėms supirkti. Rašydamas apie ekonominę padėtį, .Anysas paliečia ir Nidos bei Juodkrantės žvejus. 1934 m. jiems buvę ypač sunku. Varginę juos virvių ir rinklų muitai. Lietuvai iš tų muitų įplaukdavę tik 50,000 litų, bet muitų atšaukimas būtų laimėjęs žvejų palankumą. Centro vyriausybė nedariusi "jokių pastangų šitą klausimą .'spręsti žvejų naudai" (p. 117). Autoriui tekę girdėti, kad per paskutinius Klaipėdos krašto seimelio rin-I .mus (1938 m.) "žvejų daugumas perėjo į Neumanno partijos pusę" p. 117).

Kaunui apsisprendus "pagriež-tinti politikos kryptį", nes krašte jau buvo "aiškiai pasireiškęs antivalstybinis nacionalsocialistinis judėjimas" (p. 96), gubernatorium paskirtas Jonas Navakas. Autorius teigia, kad Navakas buvo "labai impulsyvaus būdo ir nemėgo jokių švelninančių patarimų, ypač paskutiniais savo valdymo mėnesiais. Jis savo kova su nacionalsocializmu buvo tiek persiėmęs ir savo politiniu pasisekimu tiek įsitikinęs, jog į kiekvieną asmenį, kuris pasireikšdavo kitaip, žiūrėjo kaip į asmeninį priešą" (p. 96). Navakas norėjęs viską "tvarkyti diktatoriškai ir kuo mažiausia leisti pasireikšti opozicijai" (p. 97). Tačiau Navakas nepažino "Klaipėdos krašto visuomenės nepaprasto užsispyrimo išlaikyti autonomiją ir, iš kitos pusės, pakankamai neįvertino nacionalsocialistinės Vokietijos ūkinės ir politinės įtakos ir jos sukeliamo politinio triukšmo pasekmių" (p. 97). Autorius šiam veikliam, energingam gubernatoriui prikiša stoką "sėkmingiems politikams reikalingo nuosaikumo bei gilesnės politinės orientacijos" (p. 100).

Vokietijai pradėjus su Lietuva ekonominį karą, keršijant už tramdymą nacionalsocialistinio judėjimo Klaipėdoje, Anysas pataręs Kaunui primokėti ūkininkams už kiaules, kurių vokiečiai nebepirko, bet Navakas griežtai atkirtęs: "Ūkininkai, negalį išsilaikyti, turi palikti savo ūkius ir atiduoti juos tiems, kurie gali. Kitos išeities nėra" (p. 130).

1934 gruodžio 4 Anysas įėjo į Bruvelaičio sudarytą direktoriją. Buvę apsispręsta vykti į Kauną ir išdėstyti vyriausybės atsakingiems asmenims krašto politines ir ekonomines problemas. Toji direktorija nebuvo gavusi seimelio pasitikėjimo, todėl jai buvo svarbu sustiprinti savo padėtį tvirta centro parama. Buvę priimti ir prezidento Smetonos. Tiksli data nenurodyta, bet tai buvo "1934 metų gruodžio pabaigoj". Prezidentas "kiekvienam mašinaliai padavė ranką", net nepažvelgdamas, "visą laiką žiūrėjo į tuštumą, nei vieno iš mūsų nepaliesdamas savo žvilgsniu" (p. 173). Direktorijos nariai negavę progos prezidentui nė žodžio pasakyti. Pasimatymas trukęs apie 20 minučių. Anot Anyso, "prezidento laikysena visus direktorijos narius nustebino ir apvylė" (p. 173). Kitaip buvę pasimatyme su ministru pirmininku J. Tūbelių. Su juo pasikalbėjimas, su pertraukomis, vykęs dvi dienas, tačiau nieko nelaimėta. Beveik visus direktorijos siūlymus Tūbelis atmetęs. Anyso nuomone, "Tūbelis iš principo vengė daryti kokį nors skubotą sprendimą, visur delsė, retai aiškiai atsakydavo į klausimą . . . Specifinių (Klaipėdos) krašto gyventojų problemų jis nesuprato. Kažkada neva tai buvo išsireiškęs, kad visi klaipėdiečiai esą mažiau ar daugiau vokiečiai; šito posakio senieji mažlietuviški veikėjai ir kovotojai ilgai neužmiršo" (p. 176). Norėtųsi įterpti pastabą, kad vargu ar vertėjo Anysui savo atsiminimuose įrašyti šį tariamą Tūbelio "posakį", nors ir kvalifikuotą žodelio "neva", kuris vis dėlto nesumažina neigiamo įspūdžio apie Tūbelio taktą. Tačiau Anysas pripažįsta, kad Tūbelis klaipėdiečių buvo "respektuojamas už tai, kad savo aukštos pozicijos niekuomet nepanaudojo savo asmeninio pasipelnymo reikalams" (p. 176).

Minėtame pasikalbėjime su Tūbelių Bruvelaičio direktorija prašė pakeisti Žemės banko politiką, nes to banko aukšti paskolos nuošimčiai varę daugelį ūkininkų į bankrotą. Direktorija siūliusi steigti spirito varyklą, kuri būtų susidorojusi su krašto ūkininkų bulvių pertekliumi. Su šiuo siūlymu Tūbelis tik tada sutikęs, kai direktorija atsisakė tikėtos finansinės paramos (p. 179). Direktorija prašiusi paramos bedarbių problemai išspręsti — padėti finansais arba sustabdyti darbininkų įvažiavimą iš Didžiosios Lietuvos. Bet ir šiuo klausimu nesusitarta.

1935 sausio 28 direktorijos pirm. Bruvelaičiui ir jos nariui Anysui vėl teko keliauti į Kauną. Šį kartą dalyvauta ministrų kabineto posėdyje, kuriame svarstyta Klaipėdos krašto politinė ir ekonominė padėtis.
Gubernatorius Navakas prašė sau platesnių įgaliojimų, plėsti politinę propagandą, daugiau lėšų skirti spaudos ir ūkio reikalams.
Bruvėlaitis pasisakė prieš Navako stipresnės politikos siūlymus, nurodydamas "finansinis pakrikimas reikapolitinių konfliktų atslūgimo 241).
Užsienio reikalų ministras Lozoraitis ir ministras pirmininkas Tūbelis pasisakę už siekimą politinės vienybės.
Vidaus reikalų ministras Rusteika ir teisingumo ministras Šilingas buvę už griežtesnę politiką.
Tūbelis pareiškė, jog ir prezidentas Smetona "esąs nuomonės, kad Klaipėdos krašto politika turi būti pakeista" (p 248)
Teksią gubernatorių pakeisti — gub. Navakas esąs pavargęs, jam vertėtų pasiimti atostogas.
Tačiau Navakas nekreipęs dėmesio į Tūbelio raginimą išvykti atostogų. Pagaliau 1935 balandžio 4 Navakas pakeistas Vladu Kurkausku, turėjusi didelį ūkišką patyrimą ir daug veikusį ekonominėse organizacijose" (p 251). Tačiau ir jis rodęs klaipėdiečiams "iš didžlietuvių pusės jau pažįstamą lengvabūdiškumą bei paviršutiniškumą" (p. 252). Kurkausko metu Klaipėdos krašto politika "jautė didelį palengvėjimą". Bruvelaičio direktorija, kurios nariu buvo ir Anysas, prisidėjusi didžia dalimi "prie politinių aistrų nuraminimo". Sumažėję ir trečiojo Reicho puolimai spaudoje ir per radiją. Anyso nuomone, padėtis būtų dar labiau pagerėjusi, jeigu "Klaipėdos krašto autonomijos signatarai būtų Hiderį sutramdę ir Lietuvos vyriausybei būrų leidę pravesti kai kuriuos statuto pakeitimus, kurie būtų suvaržę nepaprastai plačią seimelio galią" (p. 253). Italija ir Japonija pataikavo Berlynui, o Prancūzija ir Didžioji Britanija nepatenkintai žiūrėjo į Lietuvos pastangas apriboti ar susiaurinti krašto autonomiją. Signatarų demaršai rodę klaipėdiečiams, kad Lietuvos vyriausybės reformos buvo nepriimtinos ir Tautų Sąjungai (p. 259).

1935 rugsėjo 29 įvyko naujo seimelio rinkimai, kuriems pravesti buvo išleistas naujas rinkimų įstatymas, siekęs "padėti lietuviškom partijom, kurios ėjo į rinkimus net keturiais sąrašais" (p. 255). Tačiau naujas įstatymas, nepaisant Bruvelaičio direktorijos argumentavimų, išleistas labai sudėtingas. Rinkimų kampanija buvo labai įtempta. Į ją buvo įtraukti ir tokie valstybininkai, kaip V. Sidzikauskas ir D. Zaunius. Tačiau jų misija nepasisekusi. Vokietininkai negalėjo užmiršti, kad Sidzikauskas apgynė Lietuvos bylą dėl Klaipėdos tarptautiniame Haagos teisme. Plikiuose įvykęs masinis susirinkimas buvo triukšmadarių išardytas, vos Sidzikauskui pradėjus kalbėti. Zauniui net netekę prabilti. Rinkimų dieną, dėl didelės spūsties prie balsavimo vietų, pasidarė įtempta padėtis. Direktorija siūlė gubernatoriui prailginti rinkimus, bet gubernatorius nesutiko. Pateikus griežtus reikalavimus, buvo kreiptasi į Kauną — ir ten gautas sutikimas pratęsti rinkimus kelioms valandoms. Lietuvių sąrašai pravedė 4 atstovus, o vokiškos partijos — 25. Daugiausia balsų atiteko vokiečių sąrašo kandidatui Augustui Baldžiui, kuris kalbėjo "gražiai lietuviškai laukininkų tarme, tačiau vėliau pakrypo į vokišką pusę ir 1935 m. rinkimuose pasidarė žymiausiu lietuvių kandidatų oponentu" (p. 269). Gubernatorius Kurkauskas neturėjo kitos išeities, kaip paskirti Baldžių nauju direktorijos pirmininku. Tai ir buvo padaryta 1935 lapkričio 30. Anysui tada teko grįžti gubernatūron finansiniu ir ekonominiu patarėju. Mėginęs jis pagelbėti klaipėdiečiams įvairiose srityse — ir ekonominiame gyvenime, ir švietime. Kartais jam tekę net savarankiškai atšaukti gub. Kurkausko įsakus. Jo "darbuotė buvo gana sunki, nes dažnai reikėjo švelninti arba net pakeisti gubernatoriaus parėdymus, kurie per daug prieštaravo krašto gyventojų interesams" (p. 294). Tai labai drąsus tvirtinimas, kuriam tvirčiau pagrįsti paryškinamas tik vienas kitas atvejis. Anysas labai teigiamai rašo apie gubernatorių Jurgį Kubilių, kuris pakeitė Kurkauską 1936 spalio 15. "Kubilius buvo nuosaikus ir taikingas asmuo, kuris sąmoningai bandė išvengti nereikalingų konfliktų ir atsižvelgti į krašto gyventojų interesus", — rašo Anysas (p. 295).

Kubiliui nebuvę lengva "suderinti Centro vyriausybės pageidavimus ir direktorijos bei seimelio iš Vokietijos diriguojamo reikalavimus" (p. 296). Reikėję švelninti gub. Kurkausko paliktą per daug staigų ir dėl to nepopuliarų Didžiosios Lietuvos ekonominių įstaigų veržimąsi į Klaipėdos kraštą. Netrūkę jam puolimų ir iš tautininkų, nors Kubilius buvo jų vadovybės narys.

Anysas savo atsiminimuose atvejų atvejais pažymi, kad jis buvęs už "nuosaikią ir ramią politiką", nors tas "kelias yra ilgas ir lėtas ir greitai neduoda didelių rezultatų". Jis visada pataręs Centro pareigūnams "susilaikyti nuo drastiškų pakeitimų ir nebandyti per kelis metus pakeisti per šimtmečius nusistovėjusią kultūrą" (p. 309). Tačiau jis pripažįsta, kad Klaipėdos krašte ir mieste Lietuvos valdymo metu kilo kultūrinis gyvenimas (veikė lietuvių gimnazijos, Prekybos institutas, Pedagoginis institutas, valstybinis teatras); gerėjo ir ekonominė padėtis, augo uostas, išaugo prekybos laivynas. Visa tai ypač buvę galima matyti 1938 metų pabaigoje. Tačiau tų metų rudenį apsiniaukė tarptautiniai debesys, Hitleriui apkarpius Čekoslovakiją su Prancūzijos ir Anglijos pritarimu. Tuo tarpu Kaune vyravusi kitokia nuotaika — vis dar optimistiškai žvelgta į ateitį (p. 326). Anysas meta labai drąsų priekaištą: "Visuose Klaipėdos reikaluose, kurie jau seniai buvo pasidarę Lietuvos gyvybiniu klausimu, viešpatavo stebėtinas trumparegiškumas" (p. 326).

Vokiška propaganda, visą laiką varyta per radiją, mokyklas, filmus, sustiprėjo ypač nuo 1938 metų rudens. Goebbelso išpuoliai nepaliko ramybėje ir liuteronų bažnyčios. Autorius pažymi, kad Klaipėdos bažnyčia "liko užsienio įtakoje ir buvo priklausoma nuo Prūsijos bažnytinių įstaigų" (p. 340). Už bažnyčios nepriklausomumą kovojęs kunigas Gaigalaitis negavo Prūsijos konsistorijos leidimo eiti kunigo pareigas. Kaune paruošti kunigai nebuvo priimami į Krašto bažnytinę tarnybą (p. 341). Lietuvius evangelikus aptarnaudavę vokiečiai ar vokietininkai kunigai.

Anysas teigia, kad "evangelikų kunigų ruošimo klausimas pirmame Lietuvos dešimtmetyje beveik visai nebuvo svarstomas" ir tik vėliau "Kaune buvo įsteigta evangelikų teologijos katedra" (p. 341). Iš tikrųjų buvo kiek kitaip — Lietuvos universitete veikė ne evangeliku katedra, bet Evangelikų teologijos fakultetas, įsteigtas 1925 m., taig. praėjus vos dvejiems metams nuo Klaipėdos prisijungimo prie Lietuvos.

Nacių propagandos taikiniai buvo visi krašto gyventojų sluoksniai — ir darbininkai, ir ūkininkai, ir tarnautojai. Ypač ginta autonomijos neliečiamybė. Šiai priešiškai propagandai nemažai patarnavęs 1937 m. išleistas "Žemės nusavinimo įstatymas", kuris leido nusavinti didesn5 žemės plotą uosto plėtimo reikalams Pagaliau jis nebuvo įvykdytas, anot Anyso, Vokietijos įsikišimo dėka Dėl to labai nukentėjęs vyriausyb4s autoritetas. 1938 lapkričio 1 panaikinus "valstybės gynimo metą" (karo stovį) visoje Lietuvoje, Klaipėdcs krašte tuojau įsigalėjusi neribota laisvė. Tada buvo paleisti iš kalėjimo g.askutiniai neumannininkai su savo vadu Neumannu (p. 352).


Magdalena Galdikienė
pedagogė, visuomenininke, lietuvių katalikių moterų organizatorė bei vadovė, eidama 88 metas, gegužės 22 mirė Put-name. Apie ją daugiau yra 1976 Aidu 9nr.














Lietuvai priešiškai nusistačiusio seimelio nuotaikos aštrėjo. Paskutinis 1935 m. rinkto seimelio posėdis įvyko "keletą dienų prieš karo stovio panaikinimą Lietuvoje" (p. 355). Jis buvęs labai įtemptas. Prie rotušės triukšmavo "didelė minia žmonių, daugiausia vietinis jaunimas" (p. 356)'. Girdėjai nacinius šūkavimus,naet "heil Hitler". Tada Anysui "pasidarė aišku, kad senoji krašto politika jau tikrai greitais žingsniais eina prie galo. Krašto gyventojų daugumas, ypač jaunimas, buvo užhipnotizuoti nacionalsocializmo drausmės ir jėgos ir žiūrėjo į prijungimą prie reicho kaip į tikrą išganymą" (p. 358). 1938 spalio 31 gubernatorius Kubilius paleido seimelį, paskirdamas naujus rinkimus gruodžio 11.
Skyriuje "Paskutiniai Klaipėdos krašto seimelio rinkimai" Anysas pasakoja apie Klaipėdos vokiečių nacionalsocialistinės spaudos įnirtimą niekinti viską, kas lietuviška. Neatsiliko ir "mažlietuvišku žargonu parašyta 'Lietuvviszka Zeitunga' ". Klaipėdiečiai lietuviai buvo apšaukti renegatais ir vokiečių tautos išdavikais" (p. 360). Rinkimai praėję palyginti ramiai, nors agitacijos metu netrūkę teroristinių veiksmų prieš žinomus lietuvius, ypač kaimuose.
Vokiečių kandidatai ėjo vienu sąrašu su dr. Neumannu priešakyje. Priešpaskutinio seimelio rinkimuose baugiausia balsų gavęs Baldžius jau nebesiūlytas kandidatu. Balsų skaičiavimą Klaipėdoje stebėjo ir dr. Anysas. Balsų maišus atvežę apygardų rinkimų komisijų nariai smarkiai šnekučiavosi. Buvę "sunku patikėti, kaip viskas pasikeitė per paskutinius tris mėnesius! Asmenys, kurie visuomet save laikė lietuviais, staiga ėmė sveikintis iškelta dešine ranka ir vedė grynai nacionalsocialistinio turinio diskusijas. Jų tarpe buvo eilė mano pažįstamų" (p. 364). Vokiečių sąrašas surinko apie 80 nuošimčių visų paduotų balsų ir pravedė 25 atstovus, o lietuviški keturi sąrašai — 4 atstovus (Viktorą Gailių, dr. K. Trukaną, Joną Kybrancą ir dr. Juozą Pajaujį). Rinkimai įsigaliojo
1939 kovo 16. Tačiau šiam seimeliui nebeteko susirinkti net pirmojo posėdžio, kuris turėjo įvykti kovo 25.

Dar prieš seimelio rinkimus buvo pranešimų, kad gubernatorius Kubilius bus pakeistas. Kaune neradus "žymesnio politiko, kurs norėtų eiti Klaipėdon", ieškota kandidatų tarp klaipėdiečių. Buvęs pakalbintas ir Anysas, bet jis nesutikęs, nes jam buvę aišku, kad "Klaipėdos krašto likimas dabar jau buvo sprendžiamas kitur" (p. 366). Jis nenorėjęs, kad jo vardas būtų susietas su Klaipėdos krašto likvidavimu. 1938 gruodžio 12 nauju gubernatoriumi paskirtas Viktoras Gailius, anksčiau buvęs direktorijos pirmininkas. Vokiečių radijas Klaipėdos pasienyje tuojau, dar tą pačią dieną, skelbė, kad reikalai jau esą per toli nužengę, kad naujo gubernatoriaus rolė "galinti būti tik Gubernator-Liąuidator' " (p. 370). Anyso nuomone, jeigu Gailius būtų buvęs paskirtas gubernatorium žymiai anksčiau, gal "Klaipėdos krašto politika būtų nuėjusi šiek tiek kitokiu keliu" (p. 372). Gailius buvęs optimistas, tačiau "akmuo jau buvo pasileidęs nuo kalno, ir niekas nebegalėjo sustabdyti" (p. 373). Jis turėjęs daugiau teisių, negu jo pirmtakai, nes, paskirtas ministro teisėmis, galėjo dalyvauti ministrų kabineto posėdžiuose. Be to, Gailius patvarkė, kad gubernatūros patarėjai galėjo patys savo srities reikalus ginti gubernatoriaus vardu.

Paskutinės direktorijos pirmininku gub. Gailius paskyrė naujojo seimelio daugumai priimtiną Willy Bertu-leit-Bertulaitį, lietuviškos kilmės klaipėdietį, lietuviškai kalbėjusį, bet jau "pagautą nacionalsocialistinės srovės". Pirmame susitikime su gubernatoriumi Gailiumi Bartuleit ir jo direktorijos trys nariai kalbėję tik vokiškai, o gub. Gailius — tik lietuviškai, nors visi vienas kitą gerai supratę (p. 377).

Dr. M. Anysas kiek plačiau paliečia ir Klaipėdos atplėšimo aplinkybes. Hitleriui susidorojus su Čekoslovakija, Klaipėdoje tuojau pasklido gandai, kad Klaipėda dabar esanti nacių didėjančio apetito taikinys. Tačiau Kaune nerodyta baimės. Lietuvos pasiuntinybė Berlyne taip pat optimistiškai informavusi. Tačiau įvykiai riedėję kita kryptimi. 1939 m. pradžioje prasidėjo "masinis žydų išsikraustymas iš Klaipėdos krašto į Lietuvą. Tai buvo blogas ženklas" (p. 381). Kovo 20 Anysas buvo Kaune. Matėsi ten su aukštais pareigūnais, bet niekur nepastebėjęs "nei mažiausio susijaudinimo". Tačiau tą pačią dieną Berlyne užsienio reikalų ministrui Urbšiui, grįžtančiam iš Romos, buvo įteiktas ultimatumas Klaipėdos atplėšimo reikalu. Kovo 21 užsienio radijas kartojo pranešimus apie Hitierio reikalavimus Lietuvai, nors Kauno radijas ir vyriausybė visiškai tylėjo.  Gub. Gailius skambinęs Kaunan pakartotinai, bet negavęs jokio atsakymo, nutrūko net tiesioginis laidas. Tuo tarpu užsienio radijas skelbė, kad ministrų kabinetas Kaune posėdžiavo kelis kartus. Klaipėdos pasieny Heilsbergo radijas kovo 22 d. 8 vai. rytą pranešė apie Kauno ir Berlyno "susitarimą" dėl Klaipėdos krašto perdavimo Vokietijai. Po pusvalandžio apie tai pranešė ir Kauno radijas (p. 385). Tarp lietuvių kilusi panika. Vieni bėgo į bankus atsiimti savo indėlių, kiti skubėjo į geležinkelio stotį iškeliauti Lietuvon. Gatvėse pasirodę rudai uniformuoti vietiniai S A vyrai. Aukštieji pareigūnai dar tą patį vakarą išvykę į Lietuvą. Tačiau daug klaipėdiečių veikėjų pasiliko Klaipėdoje — nemažai jų dėl to atsidūrė nacių koncentracijos stovyklose. Žinodamas, kad ' nacionalsocializmas nepažino jokios tolerancijos", Anysas išvyko taip pat kovo 22 d. vakarą (p. 389). Už kelių valandų jo butan įsibrovę penki gestapininkai ir darę išsamią kratą. Jokių dokumentų nerado, nes Anysas jų ten ir nepaliko. Nors buvę užtikrinta, kad "joks Klaipėdos pilietis nenukentės dėl savo politinės laikysenos", tikrovėje buvo kitaip. Gestapininkai veikė labai greitai. Turėjo slapta išsikelti ir Martynas Jankus iš savo mylimo Rambyno kalno papėdės.

Jau beveik knygos pabaigoje dr. M. Anysas atpasakoja savo pasikalbėjimą su užsienio reikalų ministru Urbšiu, su kuriuo susitikęs netrukus po Klaipėdos atplėšimo. Urbšys pripažinęs, kad Hitlerio ultimatumas užklupo vyriausybę visai netikėtai. Lietuvos pasiuntinybė Berlyne ir Vokietijos pasiuntinybė Kaune teikdavusios raminančių žinių. Vyriausybė todėl niekuomet "tinkamai neįvertinusi gubernatūros aliarmų" (p. 398). Susitikęs su Ribbentropu Berlyne, Urbšys visai kitokią giesmę išgirdęs. Urbšys sakęs, kad Lietuvos atstovas Berlyne Škirpa taip pat "tokio reikalų išsivystymo nesitikėjo", kad Kaune "mano parvežtas ultimatumas trenkė kaip žaibas". Po kelių ministrų kabineto posėdžių, pirmininkaujant valstybės prezidentui, 1939 kovo 22 d. "pirmomis nakties valandomis buvo pasirašyta Klaipėdos krašto atidavimo Vokietijai sutartis. Lietuva šitoje nelygioje kovoje liko viena", — sakęs Urbšys (p. 403). Kiek vėliau Urbšys siūlęs Anysui būti Lietuvos generaliniu konsulu Klaipėdoje, bet jis nesutikęs. Jis aiškinęs, kad jo ir "kitų vietinių patarėjų pažiūros bei pageidavimai retai pajėgdavo paveikti Centro vyriausybės politiką Klaipėdos krašto atžvilgiu", o naujomis aplinkybėmis "Klaipėdos reikalų pažinimas jau buvo bevertis" (p. 404).

Anyso atsiminimų knyga baigiama statistika — Lietuvos piliečių paliktas turtas Klaipėdos krašte siekė 40 milijonų litų, neskaitant valstybinio ir pusiau valstybinio turto. Visi Lietuvos finansiniai reikalavimai siekę apie 120 mil. litų. Vokietija iki 1940 merų pabaigos atsilygino tik 5 mil. litų. Tai pateikta knygos 408-tame puslapyje, o po to seka atsiminimų redaktorės dr. M.G. Any-saitės-Slavėnienės paruošta jų santrauka (10 puslapių) anglų kalba.

Užvertęs paskutinį knygos puslapį pasigendi pabaigos. Atsiminimai prašyte prašosi paties autoriaus suglausto žodžio. Aišku, jo nebus, jei ir knygos antroji laida pasirodytų.

Perskaičiau dr. M. Anyso atsiminimus su dideliu susidomėjimu. Knyga lengvai skaitoma. Kalba lanksti. Netrūksta kalbinių nesklandumų (pvz. sąryšyje vietoj ryšium, išrišti — išspręsti, matomai — matyti, politiniai — politiškai ir t.t), bet jie neatbaido nuo knygos skaitymo. Korektūros klaidų visai nedaug. Autorius spalvingai apibūdina daugelį asmenų, su kuriais jam teko arčiau dirbti ar tik trumpai susitikti. Ši medžiaga galės būti naudinga norintiems išsamiau pažinti ir suprasti A. Smetoną, J. Tūbelį, E. Galvanauską, kun. VI. Mironą, buvusius Klaipėdos gubernatorius, V. Sidzikauską, D. Zaunių, St. Lozoraitį, J. Urbšį, M. Lipčių, Z. Starkų, J. Šeinių, V. Mašalaitį, P. Mašiotą, J. Purickį, J. Norkaitį, S. Šilingą, St.
Rusteiką, K. Škirpą, — visi jie ėjo atsakingas pareigas valstybės ir visuomenės gyvenime. Tik keli jų liko gyvųjų pasaulyje.

Dr. Martyno Anyso atsiminimai padės susidaryti aiškesnį vaizdą apie Klaipėdos lietuvių gyvenimo problemas, susiklosčiusias kelių šimtmečių laikotarpyje. Parašęs šiuos žodžius, perskaičiau knygos pradžioje įdėtą dr. Juozo Jakšto įvadą, kurį sąmoningai buvau praleidęs, nenorėdamas "patekti" šio įžymaus istoriko įtaigos orbiton. Iš tikrųjų dr. Jakšto žodis tiko atspausdinti knygos pabaigoje. Tai būtų vertingas epilogas, išryškinąs dr. M. Anyso paliktų atsiminimų vertę. Šią savo apžvalginę apybraižą norėčiau baigti dr. Juozo Jakšto išvada:
"Anyso atsiminimai . . . yra tiesioginių, betarpiškų šaltinių rinkinys Tai Klaipėdos krašto, kai jis buvo N nepriklausomos Lietuvos, dokumentacija. Rinkinys iki šiol vienintelis, ir vargiai kas kitas panašų pateiks Dėl to jis išliekamos vertės" (p. 45 ~ Juozas B. Laučka

.ATSIŲSTA PAMINĖTI
Anicetas Bučys: EILĖRAŠČIAI. Išleido Nida Londone 1979. 100 psl.
— Brazilijos Lietuvių Bendruomene išleido portugalų kalba "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką (1 nr.) kaip "Mošų Lietuvos" laikraščio priedą. Medžiaga paimta iš "Kronikų" 32 nr. Paaiškinamus paruošė kun. P. Gavėnas. Tai 1 psl. spausdintas biuletenis su viršeli kurių pirmame puslapyje įdėti kankini. vysk. V. Borisevičiaus ir arkivysk. M Reinio atvaizdai; paskutiniame puslapv — Pabaltijo kraštų žemėlapis.

PADĖKA
Pasaulio Lietuvių Dienų rengimo komitetas Toronte, vadovaujant pirmininkei Jonui R. Simanavičitii, iš likusių pajamų 150 dol. paskyrė Aidams. Už šią auką — nuoširdžiausia padėka.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai