Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
VAKARŲ "MAISTININKAS" — NOBELIO LAUREATAS PDF Spausdinti El. paštas

1964 m. Nobelio literatūros premija paskirta prancūzų autoriui Jean-Paul Sartre'ui, kuris jos atsisakė (vienų akimis — galantiškai, kitų arogantiškai). Ne kartą naujas Nobelio literatūros laureatas plačiajai visuomenei būdavo naujas vardas, šį kartą netenka šokti domėtis, kas yra naujai apvainikuotasis literatūrinio nemirtingumo ženklu. Sartre'o vardas nuo seniau jau tiek plačiai žinomas, kad tikrai buvo galima sau leisti ir atsisakymą.Sartre lygiai žinomas kaip filosofas ir kaip rašytojas. Tarp Nobelio laureatų jis yra pirmasis, kuris lygiu titulu atstovauja ir literatūrai, ir filosofijai. Tiesa, pas mus tur būt nedaug kam tėra žinoma, kad kitur ir filosofai yra atžymimi literatūros premijomis. Nors netenka filosofijos laikyti "literatūra", bet ir filosofijoje žodis turi esmingą reikšmę ir dėl to pakyla ligi meninio lygio pačiu savo kūrybiškumu. Ir tarp Nobelio literatūros laureatų sutinkame tris "grynus" filosofus, kurie nėra ėmęsi prozinės literatūros kūrimo. Tai vokietis R. Euckenas (Nobelio literatūros pre-iiją gavo 1908 m.), prancūzas H. Bergsonas (1927) ir anglas B. Russellis (1950). Artimai su filosofija susiję ir tokie Nobelio literatūros laureatai, kaip indų rašytojas R. Ta-gore (1913) ir prancūzų rašytojas bei esejistas A. Camus (1957). Tačiau tik Sartre tarp Nobelio literatūros laureatų turi lygiai reikšmingą poziciją tiek filosofijoje, tiek literatūroje.


Filosofijoje Sartre tiek pat nuosekliai, kiek radikaliai išplėtojo ateistinį egzistencializmą. Literatūroje jis reikšmingas kaip vienas iš pagrindinių pokario laikotarpyje iš'tilunios "angažuotosios" literatūros grindėjų. Žinoma,   pripažindami   Sartre'ui   lygiai reikšmingą poziciją tiek filosofijoje, tiek literatūroje, paliekame atvirą klausimą, ar jis reikšmingesnis kaip filosofas ar kaip rašytojas. Tai skirtingas klausimas, kuris gali būti įvairiai atsakomas. Vėl visiškai kitas klausimas, kiek Sartre buvo vertas pasiekti tos reikšmes, kurią paliudijo Nobelio literatūros premijos paskyrimas. Vieni entuziastiškai Sartre'ą sveikina kaip laisvės apaštalą, antri jį laiko tik dekadentišku visuomenės nuodytoju. François Mauriac dar prieš penkiolika metų Sartre'o skelbiamą egzistencializmą kvalifikavo ekskremencializmu (išmatų filosofija). O pernai Jacques Houbart išleido aštrų prieš Sartre'ą kaip "iškrypėlį tėvą" (Un père dénaturé, 1964). Pagal šį autorių Sartre tik gudriai žaidžia dvigubu vaidmeniu: kuria filosofiją, kad būtų vertinama jo grožinė literatūra, ir kuria grožinę literatūrą, kad būtų populiarinama jo filosofija. "Filosofai yra į-baidyti menininkų, o šie pastarieji — filosofų, ir pats sekliausias filosofinis mąstymas tarnauja ramentais nepaskaitomiausiai literatūrai" (Arts, nr. C62, 1964).

Šiaip ar taip, Sartre yra ir filosofijoje, ir literatūroje. Gali būti (ir pakankamai yra) pagrindo su Sar-tre'u polemizuoti, kritiškai nesutikti. Tačiau būtų tuščia aplamai jį neigti, nes to, kas yra, negalima paneigti.

Sartre'o biografija tiek pat paprasta, kiek staigus jo iškilimas ir į-sitv irtinimas ne tik prancūzuose, bet ir plačiajame pasaulyje. Gimęs 1905 m. Paryžiuje, dvejų metų vaikas neteko tėvo (jūrininko) ir augo pas senelius — motinos tėvus. 1928 m. baigė Paryžiaus Ecole normale supérieure, įsigijo mokytojo teises ir mokytojavo kaip   filosofijos dėstytojas provincijoj, o vėliau Paryžiaus liciejuose. Karui prasidėjus, buvo mobilizuotas, apie metus išbuvo vokiečių nelaisvėje ir grįžo mokytojauti į Paryžių, daugiau teoriškai negu faktiškai dalyvaudamas pogrindžio antina-cinėje rezistencijoje. Karui pasibaigus, metė mokytojavimą ir atsidėjo laisvo autoriaus karjerai, kuriai pagrindus buvo padėjęs dar karo metu paskelbtais veikalais. Pokarinę tuštumą prancūzuose Sartre taip intensyviai užpilde, kad iš karto tapo dienos vardu ne tik savajame krašte, bet ir pasaulyje. Viešojo literatūrinio ir visuomeninio reiškimosi organu 1945 m. Sartre įkūrė mėnesinį žurnalą "Les temps modernes", kurio vyriausiu redaktoriumi jis tebėra ligi šiol.

Rašytojas Sartre pradėjo savo karjerą romanu "La nausée" (1938), vaizduojančiu visko atsitiktinybės bei beprasmybes pergyvenimą vėmuliu. Tuoj pat sekė panašios nuotaikos apsakymų rinkinys "Le mur" (1939). Po karo Sartre užsimojo tetralogijoje "Les chemins de la liberté" (1945-49) pavaizduoti laisves sąmonės kelią ką tik praūžusios Prancūzijos katastrofos fone, bet ligi galo nebeištesėjo — pasirodė trys romanai vietoj keturių užsimotų. Vėliau Sartre ir nebegrįžo prie epinio žanro, labiau tinkama rasdamas dramą išreikšti savajai žmogaus sampratai. Aštriai liesdamas aktualiosios dabarties problemas (rezistencijos, komunizmo, rasizmo ir kt.), Sartre pasiekė tiek skaitytojus, tiek teatro sceną. Tai šios dramos: "Les mouches" (1943), "Huisclos" (1944), "Morts sans sépulture" (1946), "La putain respecteuse" (1946), "Les mains sales" (1948), "Le diable et le bon Dieu" (1951), "Nekrassov" (1955), "Les séquestrés d'Altona" (1960). Drauge Sartre labai intensyviai reiškėsi kaip įžvalgus kritikas bei aštrus esejistas. šios rūšies raštų rinktinės pasirodė penki tomai antrašte Situations (I, II ir III — 1947-49, IV ir V — 1964). Be to, įdomi Bau-delaire'o analizė (Baudelaire, 1947) ir labai plati Jean Genet'o monografija (Saint-Genet, comédien et martyre, 1953), iškėlusi šį rašytoją įvairiarūšį nusikaltėlį ir lytinį iškrypėlį.

Drauge tuo pačiu metu Sartre visą laiką reiškėsi ir filosofinėmis studijomis. Pirmosios jo studijos buvo skirtos vaizduotes ir emocijų klausimams (L'imagination, 1936; Esquisse d'une théorie des émotions, 1939; L'imaginaire, 1940). 1943 pasirodė jo pagrindinis filosofinis veikalas "L'être et le néant", pateikęs Sartre'o "fenomenologinę ontologiją", išaugusią iš dialogo visų pirma su Hegeliu, Husserliu ir Heideggeriu. Lybiai plačios apimties yra ir antras jo pagrindinis filosofinis veikalas "Critique de la raison dialectique" (1960). Atskirai minėtina brošiūra "L'existentialisme est un m'"-nanisme'' (1946), kurioj Sartre vaizdžiausiai ir atviriausiai išklojo savo ateistini egzistencializmą.

Versminė Sartre'o egzistencializmo idėja yra žmogiškosios laisves ne-lygstamybė (absoliutybė), išreikšta garsiąja teze, kad žmoguje "egzistencija eina pirma esmės" ft.y. pats žmogus susikuria savo esmę pagal tai, kuo jis paverčia savo laisvę). Laisvės vardan Sartre atmeta tiek materializmą, kuriuo paprastai rėmėsi senasis ateizmas, tiek bet kokį teizmą. Sartre'o žodžiais, joks materializmas niekada negali išaiškinti laisves, nes yra absurdiška "dėti laisvę Į daiktus, o ne į žmogų". Tik žmogus yra laisvas pačia radikaliąja prasme ("žmogus yra laisve"). Ir būtent, žmogus yra nelygstamai laisvas dėl to, kad jis nestovi prieš jokį Dievą ir kad todėl nėra jokių iš anksto galiojančių vertybių ("labai nepatogu, kad Dievo nėra, nes su juo dingsta ir bet kokia galimybe rasti vertybes intelektualiniame danguje: nebegali būti gėrio a priori"). Vienintelis visų vertybių pagrindas Sartre'ui yra pati laisve: "visa galima rinktis, jei tik renkamasi laisvai angažuojantis". Nuosekliai Satre'o laisve yra be kaltes, "be graužimosi ir be apgailestavimų". Už visa, ką darome, esame atsakingi, bet beprasmiška   lyg   už svetima gailėtis: "visa, kas man ateina, yra nana". Bet drauge šią laisvę be kaltės gaubia beprasmybės gūduma. Nors tik laisve žmogus save istoriškai įprasmina, bet galutinai paskutinis žodis yra beprasmybė: "absurdiška, kad esame gimę, kaip absurdiška, kad mirsime".

Savo ateistinį egzistencializmą Sartre vadina "veiklos ir angažavimosi morale". Iš vienos pusės, Sartre'o egzistencializmas yra radikalus individualizmas, išreikštas išgarsėjusiu sakiniu: "pragaras — tai kiti". Tačiau iš antros pusės, nors sartrine laisvė be kaltės lieka laisvė be meilės, Sartre angažuojasi visuomeninei akcijai: "mūsų intencija yra prisidėti prie tam tikrų pakeitimų mus supančioje aplinkoje pasiekimo". Paradoksiškai šis laisvės filosofas "tam tikrų pakeitimų" vardan visą laiką, nors ir vinguriuodamas, orientuojasi į komunizmą. Saugodamas asmeninę laisvę, Sartre neįsirašė komunistų partijon, bet aplamai visur seka jos diktuojamą liniją (tik Vengrijos sukilimo atveju išsiskyrė). Būdingai savo laikyseną Sartre paliudijo ir savo pareiškime spaudai dėl Nobelio literatūros premijos atsisakymo. Kadangi rašytojas neturįs leisti save paversti institucija, tai Sartre lygiai taip pat būt j pasielgęs ir "pavyzdžiui, Lenino premijos" atveju. Tačiau drauge tame pačiame pareiškime Sartre išpažino savo simpatijas "Venecuelos partizanams",   "socializmo pusei"  ir "Rytų blokui". Paties Sartre'o žodžiais, nenoriu būti oficialiai priskirtas nei Rytų, nei Vakarų blokui", bet "mano simpatijos neišvengiamai krypsta socializmo—vadinamo Rytų bloko link", "visos mano simpatijos socializmo pusėje" (kaip komunistai, taip ir Sartre socializmo vardą piktnaudžiauja bolševizmo sinonimu), šituo būdu Sartre savo filosofinį egzistencializmą ir paverčia politiniu koegzistencialismu: "šiuo metu kultūriniame fronte vienintelė galima kovos forma yra kova už taikų dviejų kultūrų—Rytų ir Vakarų—sambūvį", žinoma, pats Sartre supranta, kad ir "taikus sambūvis" nepanaikina "Rytų ir Vakarų" vidinės priešybės ir dėl to "neišvengiamai turi įgauti konflikto formą". Tik šis konfliktas turįs vykti "tarp žmonių ir kultūrų, nesikišant institucijoms". Ir kad neliktų jokios abejonės, kur pats Sartre stovi šiame "taikiame sambūvyje", jis įsakmiai pabrėžia savo tikėjimą, kad laimės "kas geriau", tai yra "socializmas". Todėl nenuostabu, kad visas šis Sartre'o pareiškimas buvo plačiai išgarsintas ir sovietinėje spaudoje (lietuvišką vertimą davė "Literatūra ir menas", 1964 nr. 47, kuriuo aplamai ir čia pasinaudota).

Išaugęs "Vakaruose", bet savo simpatijomis "neišvengiamai" krypstąs į "Rytus", Sartre jaučiasi ir pats esąs šios priešybės "produktas" ir dėl to galįs bendradarbiauti su visais siekiančiais tų dviejų kultūrų suartėjimo. Faktiškai, nepaisant "taikaus sambūvio" apologijos, toli gražu Sartre'ui nėra sekęsi bendradarbiauti nė su tais, kurie aplamai nebuvo idėjiškai svetimi. A. Camus taip pat buvo ateistinio egzistencializmo atstovas, tik drauge jis buvo ir tikrai skaidraus humanizmo mąstytojas. Bet kai tik A. Camus veikale "L'homme révolté" (1951) nuosaikiau formulavo kai kurias savo pozicijas ir įspėjo prieš asmens nepaisantį doktrininį revoliucionizmą ("politika nėra religija, arba tada ji yra inkvizicija"), tuoj pat Sartre'o žurnalas "Les temps modernes" pra-niją. Drauge su Sartre'u "Les temps niją. Drauge su Sartre' u"Les temps modernes" žurnalą kūrė ir filosofas M. Merleau-Ponty, vienas iš pačių pajėgiausių prancūzų filosofijos atstovų, po L. Lavelle'io mirties užėmęs filosofijos katedrą aukščiausioj Prancūzijos mokslo institucijoj Col-lėge de France. M. Merleau-Ponty ne tik faktiškai, kaip Sartre, bet ir teoretiškai ėmėsi egzistencializmo suderinimo su marksizmu — su K. Markso, o ne bolševikų marksizmu. Bet kaip tik dėl to jis turėjo išeiti prieš Sartre'o bravūrinį "ultrabolševizmą" (žr. veikalo Les aventures de la dialectique skirsnį Sartre et l'ultra-bolchevisme) ir pasitraukti iš bendrojo žurnalo.

O kokia tiesiog isteriška aistra virsta Sartre'o "taikus sambūvis", susidūrus pavyzdžiui su amerikiečiais, reikia pasiklausyti, kaip Sartre reagavo, kai sovietų šnipai Rosen-bergai buvo nuteisti mirties bausme. Kreipdamasis į amerikiečius straipsniu "Pasiutę gyvuliai" (les animaux malades de la rage, Libération, 1953. VI 22). Sartre šaukė: "Tai legalus lincas, kuris apteškia krauju visą tautą ir kartą visam laikui akivaizdžiai įrodo Atlanto pakto bankrotą ir jūsų nesugebėjimą perimti Vakarų vadovybę . . . Niekas Europoje nesileido suklaidinamas, kad skirdami Ro-senbergams gyventi ar mirti, ruošė-tės taikai ar pasauliniam karui . . . Visi kolektyviai esate atsakingi už Rosenbergų mirtį, vieni — išprovokavę šia žmogžudybę, antri — leidę ją įvykdyti. Jūs toleravote, kad Jungtinės Valstybes taptų naujo fašizmo lopšiu . . . Nužudydami Rosenbergus, jūs tik bandėte sustabdyti mokslo pažangą žmogaus paaukojimu. Magija, raganų medžiokle, autodafė, žmonių aukos — štai kur esame . . . Dėmesio: Amerika pasiuto! Nutraukime visus ryšius su ja, antraip ir mes būsime sukandžioti ir aprieti".

Netenka šio isterinio šaukimo prieš "pasiutimą" komentuoti, nors ir tenka juo stebėtis rimčiai įsipareigojusio filosofo lūpose. Tačiau tenka klausti, kodėl ne tik be tokio į-karščio, bet ir nė mažiausiu žodeliu niekada Sartre neprisiminė bolševizmo aukų ir aplamai sovietines imperijos vergų likimo, nors net pačiame Nobelio literatūros premijos atsisakyme primine (nuopelningo didžiavimosi prasme) kovą už Alžeri-jos laisvę ? Keliame šį klausimą, remdamiesi paties Sartre'o pabrėžiama rašytojo atsakomybe savo laiko situacijoje: "Kiekvienas žodis turi savo atgarsį, bet taip pat ir tyla, ir todėl laikau Flaubert'ą ir Goncourt'ą atsakingais už represijas po (Paryžiaus — mūsų intarpas) Komunos užgniaužimo, nes jie neparašė nė vienos eilutes šioms represijoms sukliudyti". Sartre kaltina Flaubert'ą ir Goncourt'ą dėl jų asocialinio estetiz-mo, nesiangažavimo literatūroje visuomeniniams rūpesčiams. Bet ar ne didesne tylos kaltė yra paties Sartre'o. kuris save laiko visuomeniškai angažuotu rašytoju? Kad vienur jis metasi isterijon iš pasipiktini IO, neišteisina kitur likimo lyg aklu nebyliu.

Ironiška, kad laisves filosofas "neišvengiamai" jaučiasi turįs garbinti vergijos sistemą. Tos pačios lūpos, kurios teoriškai laisvę skelbia pačia Amogaus  būtimi,  drauge  praktiškai tarnauja politinei sistemai, kuri paneigia žmogaus laisvę. Lyg atsakydamas Sartre yra pabrėžęs, kad laisvę jis supranta ne abstrakčiai kaip laisvę apskritai (tariama Vakarų laisvės prasmė), o konkrečiai — kaip "teisę turėti daugiau negu vieną porą batų ir valgyti atsižvelgiant į savo apetitą". Kad laisvei priklauso ir ūkinės sąlygos, beveik niekam nebetenka įrodinėti nė "kapitalistiniuose" Vakaruose. Bet Sartre savo replikoj lyg pamiršta, kad konkrečiai laisvei priklauso ir laisvė tikėti, išpažinti savus įsitikinimus, dėl jų kovoti etc. Neabejojame Sartre'o nuoširdumu nei filosofijoje, nei politikoje. Bet tai ir paverčia jį mums klausimu: kaip galimas toks vidinis suskilimas žmoguje, kuris nori blaiviai, be iliuzijų, tikrovę matyti ir kuris daugely savo minčių yra parodęs didelę į-žvalgos jėgą? Nuo Sartre'o tas pats klausimas savo ruožtu kreipiasi ir į tuos visus jo garbintojus Vakaruose, kurie šioje "laisvės filosofijoje" regi pačią mūsų amžiaus išmintį. Ar, užuot buvęs tik individualus atvejis, Sartre (panašiai, kaip ir B. Russellis) nėra aplamai Vakarų vidinio suskilimo būdinga apraiška?

Atsisakydamas Nobelio literatūros premijos, Sartre pastebėjo, kad ši premija virtusi apdovanojimu, skiriamu Vakarų rašytojams arba Rytų "maištininkams". Iš šių pastarųjų Nobelio literatūros premija buvo paskirta tik B. Pasternakui. Bet šis labai miglotai nedrąsus "Rytų maištitinkas" buvo režimo priverstas gautosios premijos atsisakyti. O visiškai atviras ir aštrus "Vakarų maištininkas" Sartre buvo laisvas pasielgti, kaip pats norėjo — priimti ar atmesti, dar kartą "pamaištaujant" atsisakymu. Cia konkrečiai ir pasirodė, kur yra laisve ir kur jos nėra. Regis, galėtų tai matytis ir iš Paryžiaus dešimtojo aukšto (kur dabar Sartre įsirengęs) ar iš Flore kavinės. Bet, deja, dažnai reikia betarpiškai patirti tikrovę, kad atsivertų akys.

Post scriptum: Sartre'ui psichologiškai suprasti daug meta šviesos jo 1934 m. pasirodžiusi autobiografine slogios ir uždaros vaikystes knyga "Les mots". Taip pat nemaža medžiagos teikia ir jo nesutuoktinės žmonos (nuo 1929 m.) filosofes ir rašytojos S. de Beauvoir autobiografiniai veikalai: "Mémoires d'une fille rangé" (1958) ir "La force de l'âge" (1960). Iš jų matyti ir tai, kokiais pagrindais remiasi šios mūsų amžiaus garsiosios poros "nesantuokine santuoka": a. meilė be šeimos institucijos ("laisve buvo vienintele mūsų taisykle", "mes buvome priešingi institucijoms, nes jose laisve susvetimėja"), b. meilė be vaikų ("celibatas mums savaime plauke", nes "vaikas nebūtų suglaudinęs ryšių, kurie siejo Sartre'ą ir mane"; "gimdyti — tai tuščiai dauginti skaičių būtybių, kurios ant žemės egzistuoja be pateisinimo").
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai