Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŠKOSIOS PRAEITIES AKTUALUMAS PDF Spausdinti El. paštas


1. Praeities aktualumas gyvenime
Praeities vertė mūsų dienomis labai žema. Dabarties šūkis: būti aktualiu, pasinerti į dabartį, gyventi pagal savo laiko dvasią. Visiems šiems tikslams siekti praeitis atrodo bereikalingas balastas, kuris tik trukdo mums skristi į ateitį, daro šį skridimą lėtesnį, neleidžia pakilti taip aukštai, kaip būtų galima, jei praeities nebūtų. Į ateitį norima skirsti greitai todėl, kad numatoma ten rasti kažką visai nauja, iki šiol dar nepatirtų malonumų bei gyvenimo galimybių, prileidžiant, kad ten viskas bus visai kitaip. Nėra abejonės, kad praeitis, ypač kai kuriais savo pavidalais, iš tiesų gali stipriai trukdyti šį skridimą, būtent, kai praeities našta kartu eina žinojimo^ bei kultūros pavidalu. Žmogui, turinčiam tokią praeities naštą, greit paaiškėja, kad visas šis skridimas į ateitį, paneigiant praeitį, yra labai neišmintingas dalykas jau vien dėl to, kad žmogus negali išsinerti iš savo kailio. Jis turi pripažinti, kad žmonija jau nuo faraonų laikų nėra išradusi nė vieno naujo malonumo, taip kad ir turtingiausiam žmogui moderniausiame krašte netenka šioje srityje patirti nieko naujo, ko nebūtų žmonija žinojusi nuo pat seniausių laikų: tik įpakavimas yra kitoks, o turinys lieka vis tas pats.


Bet giliau mąstančių žmonių yra nedaug, ir todėl dauguma iš tikro, kiek tik pajėgia, stengiasi atsikratyti praeities naštos, kad būtų laisvi  negirdėtiems, nematytiems  naujumams priimti. Visi moderniojo žmogaus padėties ir dvasios tyrinėtojai sutinka, kad šiame žmoguje yra didelė tuštuma ir didelis dvasios kultūros sunykimas. Iš tikro, jei klausiame, kas mes žmonės esame, tai galima atsakyti: esame tai, kas mes buvome, ką esame jautę, mąstę, sužinoję, padarę, išgyvenę. Praeitis ir kultūra yra beveik tas pats; jei nėra praeities, nėra nė kultūros. Kultūra prasideda tada, kai praeitis yra užlaikoma ir saugojama sąmonėje, kur ji telkiasi, kad darytų įtakos tolimesniam darbui, kad jį darytų priklausomą nuo šio telkimosi. Jei prileistume, kad žmogaus uždavinys pasaulyje tik darbuotis, būti veikliam, ir tada, ir kaip tik tada, labiausiai jam reikalinga praeitis, kad jos šviesoje suvoktų kelią, kuriuo turi eiti. Juo kieno praeitis turtingesnė, juo daugiau jis turi žinių ir patirties, juo geriau jis matys kelią į ateitį. Net mašinos vairuotojas negali atsisakyti praeities, jis turi ją prisiminti bent jau važiavimo taisyklių pavidalu, kitaip katastrofa neišvengiama. Daugiau praeitis reikalinga tokiam sudėtingam uždaviniui atlikti, kaip gyvenimo keliui nueiti arba, moderniai tariant, nuskristi. Mūsų veržimasis į ateitį eis geriau ir sėkmingiau, kai bus sunkesnė praeities našta, kuri varys dabarties smaigalį į ateitį. Todėl nepatariama praeities atsisakyti tam, kuris skuba į ateitį.

Galima būtų čia daug dar tuo klausimu pasakyti, bet šį kartą mūsų tikslas siauresnis. Norime sustoti tik prie mūsų lietuviškosios praeities. Jei jau didelės tautos, būdamos savo žemėje, stengiasi atsisakyti savo praeities, šis klausimas ypatingu aštrumu iškyla mums, ypač mūsų jaunimui. Ar jis turi šia praeitimi domėtis, ją vertinti ir pasisavinti? Šiam klausimui išspręsti turime priimti tam tikrus reikalavimus. Pirmiausia čia kalbėsime apie lietuvius tokius, kurie yra augę lietuviškoje šeimoje ir moka lietuvių kalbą.
Spręsdami šį klausimą, turėsime galvoje ne tik žmogaus praktiškuosius tikslus, bet ir jo kultūrinius uždavinius ir savo asmenybės ugdymą.

2.    Aktualumo praktiškoji pusė
Kalbant šiuo klausimu, dažnai tenka girdėti, kad domėjimasis lietuviškumu neturi jokio ryšio su mūsų dabartiniu gyvenimu, nėra mums aktualus, ir dėl to nėra jokio reikalo juo domėtis. Todėl panagrinėkime, kas yra aktualu ir kas nėra aktualu.

Aktualu šia prasme mums yra visa tai, kas padeda dabartiniu metu išspręsti kokius nors praktiškus gyvenimo reikalus. Ir šie reikalai suprantami visai konkrečiai: aktualu šiuo žvilgiu yra visa, kas teikia mums žinių, paruošia ar kitaip padeda surasti gerai apmokamą darbą, turėti daugiau pajamų, įgyti padėtį visuomenėje, turtingą žmoną ar vyrą, gerą mašiną ar namą. Šiuo atžvilgiu domėjimasis Lietuva būtų mums aktualus tada, jei padėtų sutvarkyti bent vieną čia iškeltų reikalų — ir tai dabar, nes aktualumas čia liečia dabartį. Jei šitaip klausimą statome, tai, aišku, domėjimasis Lietuva mums šiuo atžvilgiu nėra aktualus, nebent kai kurie lietuviai mums čia galėtų ką nors padėti. Todėl daugeliui svarbiau ieškoti įtakingesnių ir turtingesnių draugų vietinėje visuomenėje. Todėl daugelis paklausti, ar rūoinasi Lietuva, atsako: kas man iš tos Lietuvos? Deja, niekas negali dabar jam duoti tokį atsakymą, kurio jis laukia.

Vis dėlto gali atsitikti, kad domėjimasis Lietuva staiffa gali pasidaryti aktualus ir šiuo praktišku požiūriu. Taip atsitiko su daugeliu pabėgėlių i Rusiją, kurie prieš bolševikų revoliuciją nustojo domėtis Lietuva, nes Rusijoje rado geresnes įsikūrimo sąlygas. Visa staiga pasikeitė, kai po bolševikų revoliucijos šios viltys išblėso. Tada pradėjo domėtis Lietuva ir į ją grįžo. Ir dabar padėties pasikeitimas į blogąją pusę galimas. Jei Amerika panaikintų imigracijos įstatymus spalvotiems žmonėms, milijonai iš Kinijos ir Japonijos galėtų užtvenkti šį žemyną, baltajai rasei čia gyvenimas pasunkėtų ir staiga galėtų pasidaryti aktualu grįžti į Lietuvą.

3.    Prasmingo veikimo galimybės
Bet čia apžvelgtoji Lietuvos aktualumo reikšmė yra viena iš grubiausių, tarp daugelio kitų, kuriomis mums Lietuva yra aktuali. Aktualu gali būti visa tai, kas leidžia prasmingai darbuotis siekiant kokių nors tikslų, kurie neturi jokio ryšio su medžiaginių ar konkrečių gėrybių įsigijimu sau asmeniškai. Iškyla klausimas: ar Lietuva, lietuviai ir lietuviškumas apskritai gali čia, šiame krašte ir dabartiniu metu būti tokie mums aktualūs tikslai? Nėra abejonės, kad tai gali būti. Mums išeivijoje yra visa eilė visai konkrečių veikimo galimybių nurodvta kryptimi, ir jos jau daugelį kartų yra suminėtos. Visuose svetimuose kraštuose, kur dabar gyvena lietuviai, tarp jų yra dalis tokių, kuriems reikalinga medžiaginė pagalba, ir daugiau tokių, beveik visi, kuriems reikalinga moralinė pagalba. Draugiški santykiai, dažnai net ir nuoširdūs žodžiai gali išgelbėti žmogų, nes tai, kas daugelį labiausiai slegia, yra dvasinis vienišumas ir artimesnių ryšių nebuvimas su kitais žmonėmis. Tai daugelio gyvenimą padaro dykuma, gyvenimui pakelti pritrūksta jėgų, gyvenime nerandama prasmės. Ar nebūtų aktualu, apsaugoti žmones nuo kritimo į nevilties bedugnę? Jau paprastas dalyvavimas savo visuomenėje, draugiškų būrelių sudarymas ir santykių palaikymas turi didelės reikšmės.

Bet yra daug konkrečiai apibrėžtų uždavinių, ir čia pirmoje vietoje reikia paminėti mūsų vaikai, kuriems reikia padėti lietuviais išlikti. Ar tai nėra užtenkamai patrauklus ir aktualus uždavinys — mokyti lietuvių kalbos ir lietuviškojo gyvenimo pažinimo mūsų vaikus? Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji reikalingi sustiprinimo lietuviškume — ir čia atsiveria plati ir vaisinga dirva visokiems lietuviškiems parengimams organizuoti. Kultūros kongresai, dainų šventės gali sudaryti neužmirštamą lietuviškai sielai džiaugsmo valandą, daugelį atgaivinti ir išlaikyti juose ilgą laiką gyvą lietuviškąją dvasią. Tą patį padaro ir lietuviškasis teatras, ypač su lietuvių rašytojų vaidinimais, lietuviška opera, lietuviškieji koncertai su lietuviškom dainom, lietuviškos pamaldos, švenčių parengimai, įvairios paskaitos, nuolatiniai susitikimai lietuviškose suaugusių. yDač studentu ir iaunimo. organizacijose. Net lietuviškų žaidimų ir šokių vakarai šiuo atžvilgiu labai vertingi, nes blogiausias dalykas čia yra išsiskyrimas, išėjimas iš tos lietuviškos aplinkos, kur galima lietuviškai kalbėti ar bent kitus girdėti kalbant. Toks lietuviškų subuvimų rengimas galėtų būti vienas svarbiausių reiškimosi būdų lietuviškoje dirvoje tiems, kurie nori savo lietuviškumą darbais parodyti.

Toliau, kaip jau dažnai kalbėta, yra galimas darbas dar platesniu mastu informuoti apie Lietuvą: kiekvienas lietuvis gali skleisti tikras žinias apie mūsų kultūrą, laimėjimus įvairiose srityse ir ypač apie kietąjį okupacinį režimą. Bet pirmoje vietoje yra lietuvių išlaikymas: už Lietuvos ribų padėti lietuviams, ypač vaikams, išlikti lietuviais, o Lietuvoje esantiems daryti viską, kad jie fiziškai neišnyktų, bent jau siuntinių siuntimu tiems, kurie to reikalingi. Rodos, kad visa, kas čia suminėta, duoda užtenkamai progų paversti savo lietuvišką nuotaiką ir įsitikinimus plačia veikla ir padaryti juos aktualius.

4. Lietuviškosios praeities protinis įdomumas
Tie, kurie nurodytomis kryptimis dirba Lietuvai, turi aiškią lietuvišką sąmonę. Bet kas daryti tiems, kuriems per daugelį metų Lietuva pasidarė svetima, ypač jaunimui, kuris jos iš viso nepažįsta? Kaip jie gali domėtis ja, rūpintis jos kultūros išlaikymu ir kūrimu?

Tačiau tokia pažiūra klaidinga. Pagal ją domėtis galima tik tuo, kas stovi prieš akis, ką gerai pažįstame? Aišku, kad toks manymas neišlaiko kritikos. Jei kai kurie jaunuoliai taip ir manytų, galima drąsiai tvirtinti, kad jie taip sako gerai neapgalvodami, ką jie iš tikro sako, ir kad tai, ką jie sako, daugeliu atvejų neatitinka jų nusistatymo, nes jų interesai iš viso nėra tokie siauri, kad apsireikštų tik tuo, ką mato. Galima drąsiai tvirtinti, kad jie domisi ir daug kuo kitu, ko nėra jų patyrimų srityje. Todėl tai nebūtų pasiteisinimas, jei kas sakytų, kad jis neskaito lietuviškų knygų dėl to, kad nepažįsta lietuviškojo gyvenimo, kad daug sąvokų ir žodžių iš tos srities jam net nežinomi. Jo būtų galima paklausti, ar jis iš tikro skaito knygas ir romanus, kurie liečia tik jam žinomą aplinką, pvz., apie miestus, kuriuose jis gyvenęs ar užaugęs? Aišku, kad jis skaito ir apie anglų karalius, apie eskimus, apie kinus ar negrus, kurių gyvenimo jis nepažįsta ir kurių papročiai jam visai svetimi. Taigi krašto ar aplinkybių nepažinimas negali būti priežastimi kokiam nors literatūriniam kūriniui neskaityti, greičiau priešingai. Jie turi mokytis svetimų kraštų istorijos apie praeitį, nuo kurios yra praėję ne dešimts ar dvidešimts, bet tūkstančiai metų, ir jie tai daro su dideliu įdomumu. Tą patį galima pasakyti apie geografiją ir visus kitus mokslus bei menus. Jie klauso Mozarto, Beethoveno ir dar senesnių autorių kūrinių, kilusių iš egzotiškų kraštų ir, nežiūrint to, brangina juos ir žavisi jais. Tai, kas aktualu, kas mus domina, ne būtinai turi būti mums šią valandą ir šioje vietoje sukurta.

Jei taip, tai, rodos, Lietuvos istorija, geografija, o ypač literatūra, kur vaizdžiai aprašoma Lietuvos gamta, jos gyvenimas ir žmonės, turėtų pirmiausia bent pažinimo atžvilgiu dominti kiekvieną mūsų jaunuolį, ypač, jei jis žino, kad jo gyslose teka lietuviškas kraujas, kad jo tėvas, motina ir tolimiausieji ainiai yra gyvenę Lietuvoje, kad jame pačiame neišvengiamai yra užsilikę labai daug šios lietuviškosios sielos. Domėjimasis Lietuva, jos kultūra ir gyvenimu didele dalimi yra jam domėjimasis savimi, o kiekvienas pats sau visada yra aktualus. Todėl domėjimasis Lietuva visada galėtų būti labai aktualus dalykas, bent jau pažinimo atžvilgiu.

Nenorintieji skaityti lietuvių literatūros sako, kad ši literatūra nesanti užtenkamai gili, nesą joje didžių idėjų, gilių, sudėtingų charakterių ir jų analizių. Didžių visuotinos reikšmės idėjų mūsų literatūroje mažiau, nes mes dar nesame savęs išanalizavę, mus daugiau domina mūsų pačių problemos, mūsų žmonės ir jų dvasios vingiai. Šiuo atžvilgiu mūsų literatūra yra davusi labai gerų savo žmonių analizių, praveriančių lietuviškos sielos gelmes. Ypča lyrikoje mūsų poetų kūriniai gali lygintis su pasaulinių rašytojų poezija. Kas mėgsta pasaulinius rašytojus, mėgs ir mūsų literatūrą. Nors ir neras joje to, ką duoda pasaulio rašytojai, bet ras joje tai, ko pasaulinė literatūra jokiu būdu negali duoti: joje ras intymų lietuviškosios sielos atskleidimą, kuris mus gali daugiau dominti, negu Dostojevskio tamsių jėgų pavergti slaviškos sielos vaizdavimai. Jei jų sieloje randa atgarsio Šekspyro, Goethės, Elioto ar Hessės veikalai, tai sunku įsivaizduoti, kad tokio atgarsio nerastų lietuvių rašytojų veikalai, ir jie negalėtų pergyventi juos kaip aktualius, nes iš tikro aktualu yra visa, kas šį akimirksnį liečia ir keičia mus.

5. Organiškas ryšys su tauta
Jei pirmąjį žvilgį, kuriuo mėginame išaiškinti aktualumo reikšmę, galima vadinti praktiškai materialiu, antrąjį — protinio įdomumo žvilgiu, tai dabar sustosime prie žvilgio, kuris aktualumo klausimą liečia giliau — tai moralinio aktualumo žvilgis. Iš tikrųjų, atskiro asmens ryšys su tauta neišsisemia vien praktiško materialumo ar protinio įdomumo žvilgiais, jie visada buvo tik antraeiliai.
Pirmąją giminę sulydė į vienybę kraujo ryšiai, religinės pažiūros ir be galo svarbūs savęs išlaikymo reikalavimai, nes šalia giminės atskiras individas visai negali išsilaikyti. Šie veiksniai sulydo pirmykštę giminę į organišką vienybę: kiekvienos pirmykštės giminės narys pergyvena kiekvieną bendrą visos giminės laimėjimą ar pralaimėjimą, kaip savo; iš antros pusės, visa giminė taip pat pergyvena kiekvieno savo nario likimą. Kiekvienos giminės narys visai instinktyviai ir be jokio gudravimo daro visa, kad giminė išvengtų kokio nors blogio ir, jei tai atsitiko, kad jį atitaisytų. Religija šį ryšį dar sustiprina antgamtinių jėgų sankcijomis. Be abejo, moderniose tautose čia viskas yra pasikeitę, bet vis dėlto, kiek kokia nors žmonių grupė iš tikro yra tauta, kai kas iš šio organiško ryšio išlieka ir turi išlikti. Jei šį ryšį, žiūrint į jį kaip į "prietarą" ar kaip į "nemodernu", mėgina sunaikinti, kaip tai atsitinka amerikoniškoje arba komunistinėje visuomenėje, organišką ryšį pakeičiant praktiškai materialiniu, tai visa tai turi neigiamos reikšmės tiek tautai, tiek individui, tiek kultūrinei kūrybai. Bet šis organiškas ryšys, nežiūrint jo naikinimo, yra išlikęs visur, kai kur net savo pirmykščioje formoje, pvz., Korsikoje vadinamas vendetos įstatymas: pareiga atkeršyti nuoskaudą, padarytą kokiam nors giminės nariui. Nors ši pareiga savo pirmykšte forma yra įstatymais panaikinta, bet emocinis nusiteikimas, kuris yra šio papročio pagrinde, nėra palikęs tuščios vietos: iš jo yra išsivystęs sudėtingasis modernusis patriotizmas. Jis jau yra sudarytas iš to, kas geriausia žmogaus sieloje: iš motinos lopšinės dainos, pirmosios kalbos ir pamokymų, iš senų legendų ir pasakų, iš senolių kapų ir tėviškės vaizdų, iš jos gėlių ir žemės kvapo, iš jos kalnų mėlynumo ir pievų žalumo, šaltinėlio čiurlenimo ir upių bangavimo, iš tautos tikslų ir ilgesio, iš jos laimėjimų ir pralaimėjimų, iš bendrų kančių ir skausmų, iš liaudies dainų ir rašytojų kūrinių ir 1.1. Nors didelis yra skirtumas tarp pirmykščio kraujo keršto ir šio puikiojo naujųjų laikų dvasios žiedo — mūsų patriotizmo, jo emocionalusis pagrindas yra likęs tas pats senasis, būtent, kad individas ir tauta yra glaudžiai surišti, kad pirmojo nukentėjimas yra ir antrojo. Pas mus spontaniškai kilo birželio 14 minėjimai prisiminti tuos, kurie minėtą naktį tapo bolševikų aukomis. Emocinis ryšys tarp individo ir tautos yra nepaneigiamas faktas ir jis turi moralinę sankciją. Mes jaučiame moralinę pareigą užjausti tautos narius, kurie yra patekę i nelaimę. Nėra lietuvio, kuris būtų paskelbęs, kad jam visai nerūpi tai, ką komunistai daro mūsų tautai. Jei tai ir jaustų, nedrįstų pasakyti, nes moralinė sąmonė jam to neleidžia.

6. Laisvės troškimo išraiška
Čia dar grįžtame prie savo svarbiausiojo klausimo: ar domėtis Lietuva mums dar aktualu, ar negeriau palikti ją ir užsiimti mums artimesniais praktiškais darbais? Iškeltų klausimų šviesoje reikia pripažinti, kad daugelis mūsų palikimą rūpesčio dėl nelaimėje patekusios mūsų tautos išgyventų kaip gėdą. Mes jaučiame savyje gyvą reikalavimą padėti tiems, kurie tapo mūsų priešų aukomis. Jaučiame, kad mūsų prigimties giliausias moralinis reikalavimas — nekęsti neteisybės, daryti visa, kas galima, kad ji būtų kokiu nors būdu išlyginta, kad ji bent nepasiektų savo galutinio tikslo — lietuvių tautos sunaikinimo.

Kas nors galėtų pasakyti: ką mes galime padaryti, neturime jokios galimybės čia ką nors pradėti. Tačiau kai ką galima daryti, kad mūsų priešai nepasiektų savo tikslo — mūsų tautos sunaikinimo. Čia galimi kai kurie minėti praktiški žingsniai (moralinė ir medžiaginė pagalba tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje esantiems lietuviams). Ir čia yra vienas dalykas, ką kiekvienas iš mūsų gali daryti ir ką jis turi daryti: neleisti išblėsti Lietuvos laisvės atstatymo minčiai, neleisti išnykti žmonėms, kurie apie tai galvoja ir laiko tai savo gyvenimo tikslu. Kaip minėta, to nori mūsų priešai, nes kol mumyse nėra išblėsusi Lietuvos laisvės atstatymo idėja, tol mūsų reikalas nėra prarastas. Istorijos bėgy visada atsitinka ir gali dabar atsitikti tokie pasikeitimai, kuriuose būtų galimi ir konkretūs darbai šia kryptimi. Pirmoji moralinė pareiga savo tautai čia išeivijoje mums tad yra: išlaikyti savyje norą būti laisviems, išlaikyti troškimą dar atstatyti savo valstybę ir ja džiaugtis. Šio nusistatymo išblėsimas būtų nedovanotina klaida, tai būtų pirmasis žingsnis į moralinę kapituliaciją, kurią su didžiausiu džiaugsmu sveikintų mūsų priešai. Čia tikroji vieta parodyti lietuviškąjį ryžtą ir laisvės troškimą. Negalime prileisti, kad mūsų priešai galėtų šaipytis: "Toks jų patriotizmas ir Lietuvos laisvės meilė, kad jie domėjimąsi Lietuva laiko per dideliu domėjimusi praeitimi sakydami, kad visa tai neaktualu".


Sustosime dar truputį prie to, kas aktualu, supratimo. Aktualu iš tikro yra visa tai, kas mus domina, sukelia mūsų emocijas, ypač vertybių pajautimą, visa, ką mes pergyvename kaip koki nors gėrį, kurį norime siekti, arba kaip blogį, kurį turime atitaisyti. Šiuo atžvilgiu kokio nors šaldytuvo įsigijimas ar mašinos sudaužymas daugumai yra labai aktualūs dalykai. Bet ar Lietuvos likimas yra mums aktualus, tuo daugelis suabejotų. Tai todėl, kad šaldytuvas ar mašina turi sąryšio su mūsų emociniu gyvenimu, o Lietuvos likimas daugely neranda emocinio atgarsio, todėl jis "neaktualus". Nieko čia nepadės, jei kas sakytų, kad tragiškieji dalykai, kurie įvyko Lietuvoje, negali, kaip įvykę praeityje, sukelti mumyse tokių ryškių pergyvenimų, kaip tie įvykiai, kurie atsitinka dabar. Prieš tai reikia pasakyti, kad daugeliui praeities įvykiai yra ryški tikrovė, kuri apsprendžia visą jų gyvenimą. Belaisviui Bairono poemoje prarastoji laisvė yra visam jo gyvenimui aktuali tikrovė. Šekspyro Hamletui jo tėvo nužudymas kadaise praeity yra didžiausiai aktualus, aktualesnis už visa, kas vyksta kasdien prieš jo akis, ir jis nulemia jo gyvenimą ir mirtį. Daugeliui tėvų vaikų mirtis lieka visam amžiui aktualus įvykis. Taip pat ir daugeliui mūsų laiko žmonių, kuriems atimti namai ir tėvynė, su kuria jie buvo suaugę, šis įvykis yra neužmirštama, visame gyvenime gyva tikrovė. Savo krašto ir jo laisvės praradimas yra kaip žaizda širdy, kuri niekada neleidžia užmiršti savęs.

Bet čia gal kas pasakytų, kad mes dabar esame laisvi, esame demokratinėse valstybėse, tai kokios dar mums laisvės reikia? Tačiau aišku, kad kaip lietuviai mes nesame laisvi, negalime gyventi, kaip mes norime, negalime net visose vietose laisvai kalbėti ir rašyti, negalime patys tvarkyti savo gyvenimo, tik išimtiniais atvejais galime būti su savo žmonėmis, esame svetimuose namuose ir turime gyventi, kaip mūsų šeimininkams tai atrodo gerai, turime gyventi ne pagal savo gyvenimo būdą, bet pagal jų, ir nėra principinio, nors yra didelis faktiškas skirtumas tarp mūsų gyvenimo svetimuose kraštuose ir okupuotoje tėvynėje.

7. Dvasinės gerovės pažadas
Bet laikytis suaugusiam su savo žeme ir tauta nėra tik mūsų moralinio vertingumo, bet ir mūsų asmenybės pilnatvės ir mūsų dvasinės gerovės reikalavimas. Įsidėmėkime, kad gyvenimas iš tikro nėra tik nuolatinis mėtymasis nuo vieno įspūdžio prie kito ir leidimas slinkti pro akis juo daugiau pagaminamų daiktų. Visai nėra taip, kad vertingiausią gyvenimą gyvena tas, kuris daugiausia juda ir, kaip sako, draskosi putotomis lūpomis. Šiandien ne vienas veiklos žmogus, kada jam tenka netikėtai nuo savo veiklumo susilaikyti dėl ligos ar kitų priežasčių, yra priverstas baugiai prisipažinti, kad jis visą laiką yra gyvenęs šalia savęs, yra pasidaręs kaip neprižiūrėtas, piktžolėmis priaugęs daržas, kuriame būti neratinka nei iam pačiam, nei kitam. Yra stačiai nemalonu klausti, kas iš tikro yra gyvenęs tobulesnį, pilnesnio pasitenkinimo turtingesnį gyvenimą — koks nors nuolat judąs Niujorko makleris, neturįs nė minutės laiko, nuolatiniuose jusliniuose malonumuose gyvenąs donžuanas ar, iš antros pusės, apkurtęs ir nuo visuomenės atsiskyręs Beethove-nas, kuris dar tada sukuria devintąją simfoniją, ar Albertas Schweitzeris, kuris gyvena Afrikos džiunglėse ir naktimis pats sau groja pianinu? Apie pirmuosius jau šv. Augustinas yra pasakęs, kad jie gyvena ir'nežino, kad jie gyvena. Gyvenimas, kurį verta vadinti gyvenimu, yra gyvenimas giliose mintyse ir emocijose, ir jis reikalauja, kad būtų kokia nors galimybė pačiam atsilenkti į save, stebėti ir tai, kas vyksta savo paties dvasioje. Tad pirmasis reikalavimas čia yra mąstymo ir jautimo, t. y. dvasinio gyvenimo ir jo vertybių įžvelgimo galios išugdymas savyje.

Bet dvasinio gyvenimo ugdymas yra organiškas vyksmas, natūralus augimas, kurio negalima taip greit įgyti, ir jo nepajėgia pasiekti pilnai izoliuotas žmogus. Jo gyvenimas yra per trumpas, jo patyrimas per siauras, kad pajėgtų įžvelgti ir apimti visas pagrindines vertybes, ir pajėgtų atskirti, kurios jų yra tikros, kurios — tik iliuzijos. Tam būtina pagal išgales atsiremti į ilgesnį, gilesnį, turtingesnį patyrimą ir pasisavinti pagrindinius įžvelgimus pamažu, augant kaip augalui. Bet toks tūkstantmetinės patirties ir išminties aruodas yra tauta, kurioje žmogus gimsta ir įauga į ją, tarpininkaujant šeimai. Jei žmogų atskiria nuo tautos, tai kartu su tuo jis lieka atskirtas nuo tos pagrindinės žmonijos kultūros ir išminties, kuri yra išsivysčiusi ir susitelkusi tūkstančiais metų, kuri yra užsilikusi liaudies dainose ir tautos praktikuotose dorybėse. Mokykla negali šio trūkumo užpildyti, nes į ją vaikas patenka, kai jo asmenybės branduolys jau susiformavęs. Moderniose sąlygose, kur tėvas ir motina dirba, senoliai — senelių prieglaudose, o vaikai — darželiuose, ten jaunoji karta išauga, nepasisavindama natūraliu būdu šios ilgai ugdytosios senosios išminties, auga be tikrosios, tūkstančiais metų patyrimo patikrintosios kultūros ir tampa, nežiūrint į tariamąjį moderniškumą, vidiniai laukinė šio žodžio blogiausia prasme. Svarbiausia jiems trūks pagrindinių vertybių įžvelgimo, žinojimo, kas gera ir bloga, ką turi gerbti ir mylėti, ką pakęsti ir kame ištverti, ir tai vėliau ryškiai matyti iš nusikaltimų didėjimo priaugančioje kartoje. Kai kam gal atrodys, kad tokios kalbos yra visai nesutaikomos su mūsų laiko dvasia. Kur dabar sakoma, kad turime vertinti ankstyvesnių laikų ir ankstyvesnių žmonių patyrimus bei žinojimą? Apie tai nenorima net girdėti. Dabar dažnai tenka išgirsti: "Dabar nieko nebėra, kaip anksčiau", ir tuo pateisinami visi iškrypimai ir keistenybės. Apie praeities laikymąsi negalima nė kalbėti, tai juk reakcija! Kas tada atsitiktų su moderniųjų laikų pažanga, ėjimu pirmyn ir tokiais laimėjimais, apie kuriuos praeityje nė sapnuoti negalėjo: mašinos, važiuojančios 100 mylių per valandą, lėktuvai — 1000 mylių, dirbtiniai satelitai, komunizmas, atominės bombos — kiek dar visokių laimėjimų čia būtų galima suminėti!

Tie, kurie taip džiūgauja, pamiršta, kad visas šis grandiozinis žengimas pirmyn, nežiūrint visko, nepakeičia visiškai žmogiškosios prigimties: gyvenimo pagrindiniai reikalavimai lieka visada visai nemoderniški. Žmogus, kol jis lieka žmogumi, susideda, deja, kaip ir prieš šimtus tūkstančių metų, ne iš laboratorijoje pagamintos vulkanizuotos gumos ar nerūdijančio plieno, bet visai nemoderniškai, iš kūno, kaulų, kraujo. Kartu su tuo visa ši "milžiniškoji pažanga" visai mažai paliečia tai, kas yra svarbiausia: žmogus lieka palenktas nemoderniškiau-siems savo prigimties reikalavimams — turi valgyti, gerti, ieškoti partnerio meilėje, išnešioti ir tokiu nemaloniu būdu gimdyti vaikus; jis taip pat palenktas rūpesčiams, baimei, aistroms, proto ribotumui, ligoms, senatvei ir, svarbiausia, mirčiai, nuo kurios jis, lėkdamas 1000 mylių per valandą, jokiu būdu negali pabėgti, bet dar greičiau prisiveja ją. Be abejo, žmogaus gyvenime daug kas keičiasi kaip ir medyje: nukrenta lapai ir jų vietoje atsiranda nauji, bet medis lieka tas pats, tik, gal būt, senesnis. Taip pat ir žmogaus gyvenime kai kas nubyra, kas nors prisideda, bet savo visumoje žmogaus gyvenimas išlaiko savo būdingąsias žymes, kurias žmonės jau yra pastebėję prieš tūkstančius metų, dažnai labiau patogesnėse sąlygose negu dabar. Todėl jų nuomonė bei sprendimai daugeliu atvejų yra didžiai vertingi ir mums šiandien.

8. Žmogiškojo intymumo palaima
Todėl neniekinkime senesniųjų kartų vertybių įžvalgos: iš tikro tik ji apsaugoja, kad žmogus nepasidarytų "laukiniu". Bet tai tik vienas momentas. Tauta yra reikšminga atskiram žmogui ne tik kaip pagrindinių vertybių atradėja ir tam tikrų emocijų žadintoja, bet ir jo vėly-vesniame gyvenime, kada jis jau suaugęs, jos aplinka turi sunkiai kuo kitu pakeičiamą reikšmę. Žvelgiant į ką tik iškeltąsias pagrindines gyvenimo vertybes, kurios apskritai vienodos visų kokios nors tautos narių, šis vienodumas išlaikomas pagal vienodą ugdymą tolimesniame gyvenime — mokykloje, darbe, kasdieniškuose santykiuose su giminėmis ir draugais, pasisavinant tos pačios tautos kultūrą — jos poeziją, literatūrą, meną. Tuo būdu yra ugdomi žmonės daugiau ar mažiau vienodais dvasios nusiteikimais, kurie bent principiškai yra artimesni vieni kitiems, pajėgia giliai atskleisti save ir tuo būdu gyventi vertingesnį gyvenimą, nes šiose sąlygose gali sužydėti puošnesni dvasios žiedai, kurie kitose aplinkybėse tarp svetimumų jų gali būti nuslopinti ir likti tik daigais. Cia jiems yra sąlygų būti atviriems, gyventi ne vien tik apsimetant, t. y. netikrumoje ir nenuoširdume, kuris suėda žmogų ir sunaikina jo kūrybines jėgas. Čia gyvenimas gali vykti sponta-niškiau, be sąmoningo vadovavimosi,  bet leidžiant jam laisvai bėgti; čia susidaro savotiška nuotaika būti "savo namuose", o ne tarp svetimų, kur visada reikia budėti ir būti tarsi aliarmo padėty. Tai turi be galo didelės reikšmės pasąmonės gyvenimui skleistis, sveikatai išlaikyti ir savo asmenybės vertei pajusti. Tarp savųjų šios pasąmonės jėgos gali laisvai skleistis, neturi būti dirbtinai varžomos, kas nuveda prie visokių "kompleksų" ir sunkių vidinių sukrėtimų, kurie duoda pradžią psichinėms ligoms. Gyvenimas intymiškesnėje ir draugiškesnėje aplinkumoje neleidžia dvasiai išblaškyti savo energijos kovoje su aplinkos konfliktais, likti pilnais jėgų ir tuo būdu būti pajėgiais kultūros vertybėms kurti. Sunkūs sutrikimai yra viena svarbiausių priežasčių psichinių ligonių skaičiui didėti, kuris slegia moderniąją kultūrą ir daugiau liečia ateivius, negu vietinius gyventojus.

Ateiviai svetimame krašte niekada nesijaučia visai gerai "kaip namie", nes santykiuose su svetimais žmonėmis jie niekada negali jaustis visai laisvi. Dar prisideda didmiesčių pramoninė visuomenė, kuri atskiria žmogų nuo žmogaus. Dėl dirbtinių gyvenimo ir darbo nuostatų, dėl palinkimo natūralines vertybes pakeisti pramonės gaminiais, kurie visi nukreipia žmogų į išorę ir atitraukia nuo savęs paties, giliausias žmogaus vidinis gyvenimas lieka neišugdytas ir prieštaravimų pilnas. Kad tai tikra, aišku kiekvienam, kuris stebi žmones moderniuose didmiesčiuose. Žmonės čia tarsi nuolat trinasi vieni su kitais, bet tai tik išoriškai, o vidujiniai lieka visiškai svetimi, nieko nepasisavindami iš kitos dvasios, nes ji čia lieka neatsiskleidusi, ir todėl niekas nepažadina dvasios gilesnių sluoksnių. Todėl čia negalima paliesti nei savo, nei kito vidinio gyvenimo, negalima kalbėti nuoširdžiai, nes jausmų parodymas priklauso prie "ne-išauklėjimo".

Šiose sąlygose ryšys su savo tauta sunaikinamas. Jo pasėka — visiškas kultūros sumenkėjimas. Tiek Amerikoje, kur gyventojų daugumą sudaro imigrantų masė, tiek Rusijoje ir jos okupuotuose kraštuose, su mažomis išimtimis yra visiškai susilpnėjęs vertingų kultūros vertybių kūrimas, tiek literatūroje, tiek mene, tiek ir kitose šakose. Su savo tauta ryšio netekusiems žmonėms nėra kultūros vertybėms kurti būtino įkvėpimo ir tos gilios dalykų įžvalgos, kuri galima tik tada, jei yra ar bent yra buvęs gilesnis su platesne aplinka suaugimas, intymūs ir tikri ryšiai su kitais savo prigimtimi artimais žmonėmis.

Gyvenimas savo tautoje normaliai duoda galimybę plačiausiai ir giliausiai įsijungti į kultūros kūrybą ir gauti vis naujų paskatinimų. Todėl jis yra būtina sąlyga ne tik vertingam ir laimingam žmogaus gyvenimui, bet ir vaisingai kultūrinei kūrybai. Instinktyvus laikymasis savo tautos, kurį pastebime visuose kraštuose, todėl nėra atgyventų pažiūrų liekana, bet yra ir dabar pats aktualiausias dalykas.

9. Savojo likimo kalimas
Jei vertybių įžvelgimas, šią įžvalgą ugdant, gali būti praplėstas, ar turi kokios nors prasmės mėginti savy ir kituose ugdyti tautiško artumo vertybes? Iš daug galimų ankstesnių žvilgių, kuriais galima žvelgti į šį klausimą, mes čia pasirinksime kaip lengviausiai suprantamą laimės ir pasitenkinimo troškimo žvilgį. Jau mėginome parodyti, kad tautinio artumo vertybė žmogui iš tiesų labai reikšminga, nes gali padaryti žmogaus gyvenimą gilesnį ir tobulesnį. Atsisakymas nuo šios vertybės reiškia, kad žmogaus gyvenimas pasidaro skurdesnis. Savyje užsisklendęs žmogus, kuris galvoja tik apie save, niekad nėra buvęs laimingiausias žmogus. Tai ir yra viena iš tikriausių tiesų jau nuo seniausių laikų, pradedant Upanišadomis ir taoizmu, Zaratustra ir platonizmu, stoicizmu ir net epikūrizmu, visai jau nekalbant apie Kristaus mokslą. Žmogus, kuriam lieka svetimas santykio su sau artimais žmonėmis vertybės pajautimas, netenka daug galimų pergyvenimų, kurie galėtų jį sukilninti, padaryti jo gyvenimą turiningesnį ir prasmingesnį. Šios vertybės pajautimo ugdymas, žiūrint gyvenimo pilnatvės žvilgiu, galėtų būti kiekvienam lemiantis laimėjimas.

Suprantama, kad bendra artimų žmogiškų santykių vertė dar nereiškia to paties, ką tautiško artumo vertybė. Bet galima tvirtinti, kad tautiško artumo vertybės pripažinimas iš tikrųjų reiškia tik visuotinos žmoniško artumo vertybės ugdymą pagal geriausias sąlygas ir reikalavimus. Kad tautinio artumo santykių ugdymas prieštarauja visuotinai žmoniškų santykių vertybių ugdymui, yra tik skubus tų Vakarų žmonių pergyvenimų apibendrinimas, kurie yra nukentėję nuo imperialistinio nacionalizmo. Ir tokiai mažai tautai, kaip lietuvių, šis apibendrinimas visai netinka: yra aišku, kad lietuviai niekada nemėgins pavergti pasaulį. Bet prie visų čia galimų nesusipratimų nesustosime, nes tai jau padaryta kitoje vietoje. Čia tik prisiminsime, jog atsižvelgiant į tai, kad tautinis artumas yra tik visuotino žmonijos artumo būdas, jo atmetimas nuskurdina žmogų, susiaurina jo gyvenimą ir didele dalimi apriboja jo galimybę gyvenimo pilnatvę realizuoti. To niekas negali sąmoningai siekti, tai yra kokių nors išorinių ar išvidinių defektų pasekmė, ir būtų natūralu, kad tokiu atveju būtų stengiamasi ją pašalinti.

Bet galima klausti, kokia prasmė visam šiam kalbėjimui? Ar galima tikėtis tuo laimėti lietuvybei, kuris nuo jos traukiasi? Aišku, nėra tokių įrodymų, kuriais ką nors būtų galima įtikinti, kad jis turi išlikti lietuviu, nes tai nėra proto dalykas. Geriausiu atveju būtų galima tik pasiekti, kad kas nors savo protu, teoriškai, įžvelgtų, jog gal būt iš tikro geras dalykas likti ištikimu savo tautai. Jei pagal savo teorinį pažinimą, visai nejausdamas santykio su tauta vertybės, jis mėgintų būti kartu su lietuviais, dalyvauti susirinkimuose, skaityti lietuviškas knygas bei laikraščius, tai būtų viskas, ko būtų galima tikėtis. Tai būtų daug ir daugiau, gal būt, ir netektų laukti. Juk žinoma, kad jei mes darbuojamės kokio nors dalyko naudai, mes savaime pamilstame jį, ir juo daugiau darbuojamės ir įdedame savęs, juo daugiau pamilstame. Geriausia priemonė lietuvybei išlaikyti yra eiti šiuo keliu, dirbti jos gerovei. Tada gali atsitikti, kad tam tikru momentu dėl ypatingos padėties, žodžio ar jausmo, staiga ir širdis tarsi atsidaro, ir žmogus ne tik teoriškai įžvelgs, bet tiesiog išgyvens tautiško artumo vertybę. Tai būtų panašu į tai, kas atsitiko su šv. Povilu kelyje į Damaską.

Kiek tekių bus ir ar apskritai kas nors bus, kuris išeis į šį "Damasko kelią", to, žinoma, niekas negali pasakyti. Tai jau reikalauja vidinio perversmo, vulgariųjų vertybių lentelių sudaužymo ir naujų priėmimo. Ir po viso to visa tai yra taip "nemodernu", taip priešinga viskam, ką ra^o didieji laikraščiai ir žmonės kalba visose gatvėse. Prieš tai yra žmogaus prigimties silpnumas, jo palinkimas eiti lengvesniu keliu ir naudotis visais gyvenimo malonumais. Prieš tai yra, kaip sako prancūzų filosofas Gabrielius Marcelis, žmogui įgimtas palinkimas į išdavimą to, kurį myli ir kurį laiko brangiausiu ir vertingiausiu. Ir taip lengva čia surasti visokių "išmintingų" įrodymų: tai yra kažkas perdaug fantastiško, nerealaus, net idealistiško, ir ši paskutinė savybė "išmintingų" žmonių draugijoje visai nepriimtina.

Ir vis dėlto yra buvę tautų ir dabar yra, kurios šių "fantastiškų" pažiūrų laikosi ir išlieka. Taip principiškai ir lietuviams, "atlaužtai šakai"

Sakoma, kad iš tikro nėra jau taip sunku tapti turtingu, reikia tik nuolat dieną ir naktį apie tai galvoti ir atitinkamai darbuotis. Taip, iš tikro kiekvienas sulaukia tokio likimo, kokio jis užsitarnauja, tai yra tik jo dvasios turinio išraiška. Taip atsitinka ir su tautomis.

Viskas galų gale pareis nuo tos "gyvenimo filosofijos", kurios laikysimės ir kuri, nors ir nebūtų žodžiais suformuluota, atskleidžia mums, ką labiausiai mylime ir vertiname.

 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai