Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
SŪDUVIŲ PROBLEMA PDF Spausdinti El. paštas

Sūduviai — ryčiausia ir skaičiumi gausiausia baltų kiltis, daugumo kalbininkų ir istorikų priskiriama prūsų giminei. Jie buvo beveik visai išnaikinti XIII a. gale Volinijos-Haličo kunigaikščių, mozūrų ir Vokiečių ordino. Istorija maža tėra palikusi apie juos žinių, todėl daugybė klausimų tebelaukia objektyvaus mokslininkų žodžio. Kadangi sūduviai istoriniuose rusų, lenkų, vokiečių ordino ir kituose šaltiniuose vadinami įvairiais vardais, vėlyvesnioje istoriografijoje atsirado apie juos įvairiai nuspalvintų sampratų, prielaidų bei spėliojimų, labai dažnai supainiotų ir klaidinančių. Tik XIX a. pasirodė darbų, kur moksliškai imta nagrinėti įvairias sūduvių praeities problemas.
Kokiais gi tat vardais sutinkami sūduviai rašto šaltiniuose?

 

Sūduva — sūduviai
Pirmą kartą sūduvius (sūdvnus) pamini I-II a. po Kr. graikų geografas, astronomas ir matematikas Klaudijus Ptolemėjas (Claudius Pto-lemaios). Jis savo didžiuliame veikale "Geografija" (111,5) rašo: "O Sarmatiją užima labai daugelis tautų . . . Mažesnės tautos gyvena Sar-matijoje palei Vyslos upę (Ouistoúlos potamos); po venetų (ounėdoi) gotai (Gythones), toliau suomiai (Finnoi); toliau sulonai (Sulo-nes) . . ., po venetų vėl galindai ir sūduviai (Galindai kai Soudinoi) ir stavanai (Stouanoi) iki alaunų". Čia Sarmatiją Ptolemėjas vadina dideles Europos sritis į rytus nuo Vyslos. Venetai yra buvę kuri nors slavų kiltis, bet ji žemėla-pyie klaidingai lokalizuojama išilgai Baltijos pajūrį nuo Vyslos žiočių į rytus palei jo vadinamą Venetų įlanką. Į pietus nuo gotų klaidingai lokalizuojami ir suomiai. Galindai su sūduviais žemėlapyje parodomi gana tiksliai. Kiti šiaurinėje dalyje suminėti tautovardžiai ir vietovardžiai sunkiai beišaiškinami. Iš upių tik Vysla nekelia jokių abejonių, bet kitos toliau į rytus nuo Vyslos paminėtos upės, įtekančios į Baltiją (Crhó-nos, Roúdon, Toūrountes, Chėrsunos), sunkiau tepatikrinamos. Ar Ptolemėjo čia turėta galvoje Prieglius, Nemunas (ar Rusnė), Venta ir Dauguva — palieka mįslė (plg. žemėlapio ištrauką: von Eckert, Wanderungen und Siedlungen der germanischen Staemme. Berlín 1901, Taf. VI; S. Gutenbrunner, Namenkundliche Zeugnisse   zur germanischen Urgeschichte. Festschrift Hirt II, 1936, psl. 461). Po to sūduvių vardas išnyksta istoriniuose šaltiniuose ir tik XIII a. pradžioje vėl jis iškyla, pvz. Danijos karalių Valdemaro II ir Kristupo I įsakymu mokesčių reikalui sudarytuose kaimų ir žemės valdytojų sąrašuose, vad. Liber Census Daniae, 1231 m. data minima Sūduva (Zudua): "Galindo, Syllonis in Zudua, Littonia" (Scriptores rerum Prussicarum I, psl. 737).  Ypačiai  Vokiečių  ordino   kronikininkas Petras Dusburgietis savo Prūsų žemės kronikoje (Chronicon terrae Prussiae), rašytoje Karaliaučiuje 1326 m., platėliau sustoja ties Sūduvos nukariavimu 1277-1283 m. Tą paskutinį Ordino nukariautą kraštą, kuris išsiskyręs iš kitų Prūsų sričių didžiule karine jėga, Petras Dusburgietis vadina Sudowia, Sudowen, Sudawin, o jos gyventojus — Sudomite (Scriptores rerum Prussicarum I, psl. 51, 137-146 ir kt.). Jis, kalbėdamas apie prūsų, sūduvių ir lietuvių kariuomenės įsiveržimą į Sembą, sūduvius iškelia kaip lygius žygio dalyvius (1. c, psl. 112). Vytautas Didysis 1420 m. kovo 11 d. laiške imperatoriui Zigmantui sūduvius vadina trumpiniu šūdų vardu ir nurodo juos gyvenus tarp Lietuvos ir Prūsų: "terra Sudorum seu Gettarum, que mediat inter terram Lythwaniam et Prussiam" (Codex epistolaris Vitoldi, ed A. Prochaska. Krakow 1882, psl. 468). 1421 m. imperatoriaus Zigmanto laiške didžiajam Ordino magistrui Sūduva sutapatinama su Jotva: "terra Sudorum et Iacuitarum, quod idem est." 1283 m. Vokiečių ordinas galutinai užėmė vakarinę Sūduvos dalį. Daugumas jų vadų žuvo kovose, dalinis sūduvių kunigaikštis Skurdą su savo žmonėmis pabėgo į Lietuvą, o kunigaikštis Gedėtas, sritinis kunigaikštis Skomantas, Kantigirdas pasidavė Ordinui. Sūduvių likučiai buvo perkelti į Sembą ir apgyvendinti į vakarus nuo Karaliaučiaus vadinamajame Sūduvių Kampe (vok. Sudauer Winkel), kur jie tebegyveno iki XVI a. (G. Gerullis, Baltische Voelker.  Ebert Reallexikon der Vorgeschichte, I, 1924, psl. 338; A. Salys, Sūduvių Kampas. Liet. Enciklopedija, XXIX, 1963, psl. 125 - 126).

 Jotva — jotvingiai
Rusų ir lenkų šaltiniuose sūduviai paprastai vadinami jotvingiais, o jų kraštas — Jotva. Jotvingių vardas seniausiame senosios Rusijos metraštyje "Povesf vremennych let", surašytame XII a. pradžioje Kijeve vienuolio Nestoro, Lau-rentijaus metraštyje ("Lavrentjevskij spisok"), sukompiliuotame 1377 m. Suzdalyje vienuolio Laurentijaus ir Ipatijaus metraštyje ("Ipatjev-skij spisok"), sudarytame XIV-XV a. sąvartoje Ipatijaus vienuolyne prie Kostromos Volinijoje, rašomas labai įvairiai, pvz.: Jatviagi, Jatviagy, Jatviezie, Jatveze, Jatviazie, Jatviazi, Jatviaz', Iatviazie, Iatviazi, Iatviažin (jotvingis), zemlia Iatviaskaja, na zemliu Iatviaz'skouju, na Iat-viaziech ir 1.1. Rusų šaltiniai visai nepažįsta sūduvių vardo, bet savo kaimynus visada vadina jotvingiais (plg. Polnoje sobranije russkich la-topisej, t. I-II, antras leidimas, 1908-1926). Lenkų šaltiniuose (Mozūrų ir Kujavijos kunigaikščio Konrado dokumentuose, Didžiosios Lenkijos kronikoje "Kronika Wielkopolska", Krokuvos kapitulos, Sędzivvojaus, Mažosios Lenkijos, Trzaskio metraščiuose, vėliau J. Dlugošo Lenkijos istorijoje ir kitur) taip pat susiduriama su jotvingių vardu. Ten rašoma lenkiškomis ir su-lotynintomis, dažnai labai iškreiptomis, lytimis: Jaczwyagi, Yaczivagy, Jaczvoiagy, Jaczvoyangovoe, Yaczwaigowe, Jadvoiagotoie, Yaczwyagowye, Jaczvangos, Jaczmanszytas, Jazvuditas, Jazvin-dite, Iacuizitas, Iaczuizitas, lazvoizite, Jaczwingi (labiausiai Dlugošo vartota lytis) ir pan. 1260 m. Mozūrų kunigaikščio Zemovito sutartyje su Vokiečių ordinu jotvingių žemė vadinama "terrae Getuinzitarum", o 1264 m. Jotvos pasidalijimo sutartyje tarp Zemovito, Vokiečių ordino ir Haličo kunigaikščio Danieliaus — "terra Jatioezeno-rum". Ir to meto popiežiaus kurija bei Čekijos.

Ištrauka iš Ptolomėjo žemėlapio

Pšemislidų (ypač Otokaro II) raštinė dažniausiai vartoja jotvingių vardą: terra Jativesonie, Jentuesones, Jentuosi, Gzetuesia, Gotwesia, Ge-tuesia, Gettoezia ,Getwesia, Jachivesia ir t.t. (plg. A. Kaminski, Jačwiež. Terytorium, lud-nošč, stosunki gospodarcze i spoleczne. Lodž 1953, psl. 13-18; A. Salys, Jotvingiai. Lietuvių Enciklopedija IX, 1956, psl. 501-502; Z. Ivinskis, Sūduviai, t. p. XXLX, 1963, psl. 115).
Jotvingiai, arba sūduviai, būdami rusų ir lenkų kaimynai, jau gana anksti su jais susidūrė. Tie santykiai daugiausia yra buvę karinio pobūdžio.
Pačios ankstyviausios žinios apie jotvingius siekia X a. pabaigą. Nestoro metraštyje 983 m. data minimas Kijevo kunigaikščio Vladimiro žygis į Jotvą. Ten rašoma, kad Vladimiras žygiavęs į Jotvą ir nukariavęs jų žemę: "Ide Volodimir na Jatviagy i vzia zemliu ich" (Polnoje sobranije russkich letopisej, II, 1908, psl. 69). Nuo to laiko iki pat XIII a. vidurio vyko atkaklios jotvingių kovos su rusais: 1038 m. jie kovojo su Kijevo didžiuoju kunigaikščiu Jaroslavu Išmintinguoju dešinėje Narevo pusėje, 1102 m. jie kariauja su kunigaikščiu Borisu ir 1112 m. su Volinijos kunigaikščiu Jaroslavu. XII a. pabaigoje su jotvingiais kovėsi Volinijos ir Haličo kunigaikštis Romanas, kuris daug jotvingių išsivedė karo belaisviais. Neliko Romanui skolingi ir jotvingiai, puldinėdami jo žemes. Kijevo valstybei susiskaldžius ir gerokai nusilpus, nuo XII a. galo jotvingiai tiek ėmė puldinėti rusų žemes, jog jie tapo tikra kaimyninių rusų sričių rykšte. Tik apie XIII a. vidurį Romano sūnui Danieliui sukonsolidavus Haličo-Volinijos valstybę, imtasi energingai gintis nuo jotvingių. Ipatijaus metraštis užrašė, kad 1256 m. Danielius prie sutvirtinto Priviščios kaimo sumušęs jungtines jotvingių pajėgas, čia aptikęs nemaža maisto: tik iš dviejų sodybų prisisotinusi Danieliaus kariuomenė ir jos arkliai, o maisto likučiai buvę sudeginti (Polnoje sobranija russkich letopisej, II, psl. 832 t.t.). A. Salys čia minimą Priviščios kaimą tapatina su dab. lenkų Praw-dziska (lietuviškai būtų Prieviškiai), Luko aps., apie 15 km į vakarus nuo Augustavo (plg. A. Salys, Sūduviai. Lietuvių Enciklopedija, t. XXIX, 1963, psl. 121). Tie jotvingių santykiai su rusais, kaip minėta, yra buvę beveik išimtinai karinio pobūdžio. Kartais jotvingiai prisidėdavo ir prie rusų, jiems kovojant su lenkais. Tik vienu atveju turime žinių, kad būta ir prekybinių santykių su rusais. 1279 m., kai Jotvoje, Lietuvoje ir Lenkijoje siautė badas, jotvingiai kreipėsi į rusus, prašydami atsiųsti javų, už kuriuos žadėjo mokėti jiems vašku, voverių, bebrų ar juodųjų kiaunių kailiais bei sidabru (Polnoje sobrani-je russkich letopisej, II, psl. 835)



Taip pat anksti jotvingiai susidūrė ir su lenkais, ypač mozūrais. Jau XI a. mozūrai buvo pradėję savo ekspansiją į jotvingių žemes, kartais pasiekdami net Gardino ir Valkavisko sritis (R. Jakimowicz, Wschodnie granicy osad-nictwa mazowieckiego w X i XI w. z Jaéwieza į Rusią i zasiąg kolonizacji mazowieckiej na wschodzie. Pamiętnik VI Powszechnego Zjazdu historyków polskich w Wilnie 1935. I. Referaty. Lwow 1935). Ir jotvingiai neduodavo ramybės savo kaimynams mozūrams. Jie dažnai puldinėdavo Mozūrų sritis už Bugo. Apie tas kovas net ir paskutiniuoju laiku mozūrų liaudyje yra išlikusių padavimų, o piliakalniai dažnai vadinami "okopy jadzwiñskie" (J. Mikulskį, Grodziska w powiecie siedleckim. Przegląd Archeologiczny, VI: 1, 1937, psl. 99-105).

Palenkė
Patys seniausi lenkų šaltiniai savo šiaurės rytinius kaimynus vadino skirtingu vardu: Pol-lexiani, o kraštą — Polexa (Palenkė). XII a. lenkų kronikininkas Vincentas Kadlubekas tą "baisingą ir žiaurią gentį" ("gens atrocissima, omnium ferarum immanitate trucelentior") vadina "Pollexiani" ir juos sieja giminystės ryšiais su prūsais: "sunt autem Pollexiani, Getharum seu Prussorum genus" (Monumentą Poloniae Histórica, II, psl. 421). Taip pat ir Ku j avi jos XIII a. dokumentuose bei popiežiaus bulėse, susijusiose su Kujavijos reikalais, jotvingių kraštas vadinamas Polexia. Pvz. 1253 m. popiežius Inocentas IV savo bule paveda "terra, qua Polexia vulgariter apellatur" Kujavijos kunigaikščio globai. Ir 1255 m. Kujavijos kunigaikščio Kazimiero sutartyje su Vokiečių ordinu kalbama apie "terra Polexia" (Preussisches Urkunden-buch, I, 1882, nr. 267, 303 ir 331). Vėliau "Poleė—ia" pavadinimas pateko ir istoriografijon (pvz. Dlugošas, Miechowita, Kromeris ir kt.). Tačiau lenkų šaltiniuose vyrauja iš rusų paimtas jotvingių vardas.

Nemaža smulkmenų sužinome apie jotvingius iš Vincento Kadlubeko. Štai keletas būdingesnių žinių apie jotvingių - lenkų santykius. 1191 ir 1192 m. Kazimieras Teisingasis atlikęs žygį į jotvingių kraštą, išdeginęs jų šventyklas, pilaites, kaimus, trobesius, klėtis su javais; miestų jie neturį. Nusiskundžiama, kad jotvingiai nepaisydavę susitarimų, todėl lenkai vėl turėdavę su jais kovoti. Tas pats Kadlubekas rašo, kad sekančiais metais (1192) jotvingiai vėl buvę užpulti ir priversti prašytis taikos, duoti įkaitų ir pasižadėti mokėti duoklę. Tačiau Kazimierui pasitraukus, jotvingiai nesilaikę susitarimo, samprotaudami, jog esą geriau netekti sūnų gyvybės, negu tėvų laisvės; esą, mūsų sūnų tauri mirtis atgimsianti dar tauresniuose, nes, kaip toliau tęsia Kadlubekas, visuotiniu klaidingu prūsų papročiu, mirusiųjų vėlės vėl apsigyvenančios naujai gimstančiuose, o kitos sužvėrėjančios, prisi-imdamos žvėrių kūnus (Monumentą Poloniae Histórica, II, psl. 421-423).

Iki pat XIII a. vidurio, kaip minėta, jotvingiai nedavė ramybės savo kaimynams. Todėl lenkai kovai su jais kvietėsi talkon vokiečius. 1237 Mozūrų kunigaikštis Konradas iš Dobrinės perkėlė į Drohičiną vadinamą "Dobrinės brolių" ordiną jotvingių krikštytų. Pagaliau lenkai, rusai ir Vokiečių ordinas ėmė sutartinai kovoti prieš jotvingius-sūduvius. 1253 Kujavijos kunigaikštis jau buvo gavęs iš popiežiaus Inocento IV teisę globoti kaimynines jotvingių sritis, o 1254 m. Volinijos kunigaikštis Danielius, Mozūrų kunigaikštis Zemovitas ir Vokiečių ordino vicemagistras Burchardas von Hornhausenas susitarė pasidalyti Jotvą (terre Jatwezenorum): du trečdaliai Jotvos buvo paskirta Vokiečių ordinui (vienas trečdalis lenkams ir rusams (Preussisches Urkundenbuch, I, nr. 298). Po dešimties metų (1264) jotvingiai iš lenkų pusės patyrė labai skaudų smūgį. Kaip rašo lenkų metraščiai, tais metais karalius Boleslovas Drovusis beveik visiškai išnaikinęs jotvingius. Kovoje su lenkais žuvęs ir jotvingių vadas kunigaikštis Ko-motas (Monumentą Poloniae Histórica, II, psl. 839, 878). Netrukus Jotva-Sūduva imta kolonizuoti ir XIII a. gale ta didžiulė ir karinga vakarinių baltų kiltis buvo palaužta.

Dainava
Lietuvių šaltiniuose sūduviams ar jų daliai pavadinti vartotas Dainavos (Deynowe, Daino-we, Denowe) vardas. Pirmą kartą Dainavos žemė "térra Deynowe medietatem" paminėta 1253 m., kada Mindaugas pusę to krašto buvo padovanojęs Livonijos ordinui. Antrą kartą Dainava (Denowe) minima 1259 m. Mindaugo dokumente, kuris vienų istorikų laikomas Ordino padirbtu, kitų — autentišku (K. Maleczyñski, W sprawie autentecznoáci dokumentów Mendoga z lat 1253 - 1261. Ateneum Wileñskie, XI, 1936). Ten rašoma apie atidavimą Ordinui visos Dainavos, išskyrus kai kuriuos valičius (terrulae) Denowe totam, quam etiam quídam Jetwesen vocant, ex-ceptis quibusdam terrulis, scilicet Sentane (— prie Šelmento ežero Rytprūsiuose), Dernen (netoli Margrabavo) et Cresmen   — Skomantų ežero apylinkė, į rytus nuo Luko) et villa Gu-bitinen (13 km į pietų rytus nuo šiaurinio Skomanto ežero kranto) dicitur, cum tribus villis in Welzowe quas nostro domino reservamus" (F. G. von Bunge, Liv-, Esth- und Curlaendisches Urkundenbuch, I, Reval 1853, nr. 342; A. Salys, Dainava. Lietuvių Enciklopedija, IV, 1954, psl. 234-235). Dainavos vardas žinomas ir "Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos ir Žemaičių Metraščiui". Ten rašoma: "Romanas pagimdė penkis sūnus: vyriausiąjį Norimantą, antrąjį Daumantą, tretįjį Golšą, ketvirtąjį Giedrių ir penktąjį Traidenį. Mirus Romanui, ėmė valdyti jo vyresnysis sūnus Norimantas, jis įsteigė Kernavės miestą ir savo sostinę iš Naugarduko perkėlė į Kernavę . . . Traidenis gyveno pas savo brolį didįjį kunigaikštį Norimantą. Ir sužinojo didysis kunigaikštis Norimantas, kad Dainavos Jotvos girioje (na pušči Dajnova Jatvež) gyvena žmonės (mužiki), kurie neturi ant savęs pono. Ir nuvyko pas juos. Ir jie nesipriešindami pasidavė ir nusilenkė. Ir jis paliko jų valdovu, ir atidavė juos valdyti savo broliui Traideniui. Ir didysis kunigaikštis Traidenis surado prie Bebro upės gražų ir gerą kalną, ten pastato miestą ir pavadina jį Raigardu (Rajgorod) ir pasiskelbia didžiuoju Jotvos ir Dainavos (Jat'vezskim i Doj-novskim) kunigaikščiu. Ir jam valdant tą sritį buvo didelių kovų su lenkais (Liachi), rusais ir mozūrais, ir visada laimėdavo". (Polnoje sobra-nije russkich letopisej, t. XVIII. S. Peterburg 1907, psl. 237-238, 253-254, 302, 368, 433). Manc-ma, kad lietuviai vietoj Jotvos vartoję Dainavos vardą. Apie tai remiamasi tuo faktu, kad vienas Zietelos apylinkių (Slanymo aps.) kaimas, minimas ir XVI a., gudų vadinamas Jatviež, o vietos lietuvių — Dainava (K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, I, 1924, psl. LXXV).


Rudaminos piliakalnis

Painiavų narpliojimas
Iš šios apžvalgos matome, kad istorinės žinios apie sūduvius yra labai nuotrupinio pobūdžio, daugiausia jos ribojasi karo žygių paminėjimu, vardai labai supainioti, neturime tikslesnių duomenų nei apie jų kalbą, gyvenamąsias ribas, nei apie jų kultūrą, socialinę bei politinę santvarką ir apie kitus mums rūpimus klausimus. XIII a. gale išnykus sūduviams, istoriografijoje atsirado visokiausių, net labai prieštaraujančių aiškinimų (pig. St. Zajaczkowski, Jotvingių problema istoriografijoje. Lietuvos Praeitis, 1:2, 1941, psl. 387-468). Tik XIX a. atsirado specialių darbų, nagrinėjančių įvairias sūduvių praeities problemas. Iš tokių darbų ypač išskirtinos dvi disertacijos. E. Henningo ir A. Sjoegre-no (E. Henning, De rebus Jazygum sive Jazuin-gorum. Regiomonti 1812 ir A. Sjoegren, Ueber die Wohnsitze und Verhaeltnisse der Jatwaeger. Petersburg 1859). Vėliau istorikai ir kalbininkai, tyrinėję Lietuvos, Prūsų, Mozūrų ir Vakarų Rusijos praeitį, savo darbuose taip pat daugiau ar mažiau paliesdavo atskirus sūduvių senovės klausimus. Ilgainiui atsirado eilė rimtų moksliškų studijų apie sūduvius, pvz. J. Sem-brzyckio apie šiaurines ir vakarines jotvingių ribas (J. Sembrzycki, Die Nord- und Westgebiete der Jadwinger und deren Grenzen. Altpreussi-sche Monatschrift, XXVIII, 1891, psl. 76-89), St. Zajaczkowskio (St. Zajaczkowski, Kaip jotvingiai buvo vadinami viduriniais amžiais. Lietuvos Praeitis, 1:1, 1940, psl. 57-76; Jotvingių problema istoriografijoje, t. p., I: 2, 1941, psl. 387-469), o paskutiniuoju laiku išsami studija A. Kaminskio, Jacwiez. Terytorium, ludnošc, sto-sunki gospodarcze i spoleczne. Lodž 1953). Kad ir yra palikę nemaža neišaiškintų klausimų, tačiau paskutiniuoju metu istorikai ir kalbininkai yra išnarplioję gana daug neaiškumų. Daugumas mokslininkų sutinka, kad įvairiais vardais vadinti sūduviai, jotvingiai, dainaviečiai yra ta pati giminė - sūduviai. Galimas dalykas, kad pačioje pradžioje tais skirtingais vardais galėjo būti vadinami tos pačios kilties atskirų sričių gyventojai, pvz. šiaurėje ir vakaruose labiau buvo prigijęs sūduvių vardas, o pietuose — jotvingių ar dainaviečių.
Kalbininkai, remdamiesi išlikusiais vietovardžiais bei asmenvardžiais yra nustatę, kad sūduviai buvo prūsams labiausiai gimininga kiltis ir kad jų kalba buvusi prūsų kalbai labai artima tarmė (G. Gerullis, Zur Spra-che der Sudauer-Jotwinger. Festschrift Bezzen-berger, 1921, psl. 44; K. Būga, Kalba ir senovė, I, 1922, 78 t.t.; G. Gerullis, Baltische Voelker. Ebert Reallexikon der Vorgeschichte. I, 1924, psl. 338; A. Salys, Sūduviai. Lietuvių Enciklopedija, XXIX, 1963, psl. 119-125).

Ribos
Gerokai mokslininkų pasistūmėta ir nustatant sūduvių gyventą teritoriją XIII a. Šaltiniai sūduvių riboms susekti nėra gausūs. Šį tą sužinome iš karo žygių aprašymų, kronikose ir dokumentuose aptinkamų vietovardžių bei valsčių (territorium, terrae, terrulae) pavadinimų, kurių daugumą įmanoma bent apytikriai lokalizuoti. Istoriografijoje jau nuo pas XV a. (Dlugošas) bandyta nusakyti sūduvių gyvenamąsias sritis, bet dėl skirtingo šaltinių interpretavimo daugiau pripainiota, negu išaiškinta. Pirmasis moksliškai bandęs pagrįsti sūduvių ribas yra buvęs prūsų žemės istorikas Max Toeppenas. Jis, nustatydamas vakarinę Sūduvos sieną, iš dalies rėmėsi 1422 m. Melno taikos sutartyje pravesta siena tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino, nes dviejose vietose ji sutapo su Sūduvos siena. Tą vakarinę sieną jis vedė Luko upe ir Luko ežerais, toliau mažu lanku tiesiai į šiaurę iki Galdapės. Šiaurine ir rytine siena Toeppenas laikė Nemuną, o pietuose ją atrėmė į Narevą (M. Toeppen, Historisch-comparative Geographie von Preus-sen. Gotha 1858, psl. 22-37). Vėliau specialiai Sūduvos sienų klausimą nagrinėjo Mažosios Lietuvos tyrinėtojas J. Sembrzyckis. Jis jau daug nuodugniau išvedė vakarines Sūduvos ribas. J. Sembrzyckis taip pat rėmėsi 1422 m. Melno taikos sutartimi nustatyta siena tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino, bet patikslino jas daugiau natūralinėmis ribomis (pelkėmis, miškais), skiru-siomis atskiras kiltis. Galindų - sūduvių sieną jis vedė Luko (Lyck) upe aukštyn, toliau per ežerų grandinę į pietų vakarus nuo Luko miesto, nuo čia lanku šiaurės link pro miškus iki Hasnų (vok. Haschner See, lenk. Lažno) ežero, pro kaimyninius Hasnų miškus iki Raudondvario miškų (vok. Rothebuder Forst), nuo čia iki Romintos šilo, nusitęsiančio į šiaurės rytus iki pat Galdapės miesto, toliau Nadruvos-Sūduvos siena pro Vištyčio ežerą šiaurės rytų kryptimi iki Salyno salos Nemune (J. Sembrzyski, Die Nord- und Westgebiete der Jadwinger und deren Grenzen. Altpreussische Monatschrift, XX VIII, 1891, psl. 76-89; maždaug tas pat lenkiškai: Ziemie polnocne i zachodnie kraju zudwinskiego i ich granice. Wisla, V, 1891, psl. 851-864). J. Sembrzyckio išvesta Galindos - Sūduvos siena susilaukė daugelio tyrinėtojų pritarimo, tik pro-istorikas C. Engelis, remdamasis archeologiniais duomenimis, tą sieną nukėlė gerokai į vakarus: nuo Grajewo tiesiai iki šiaurinio Sniardvų ežero kranto, toliau lanku iki vakarinių Mauro ežero pakraščių ir nuo Unguros miesto iki Galdapės (C. Engel und W. La Baume, Kulturen und Voelker der Fruehzeit im Preussenlande. Koenigs-berg 1937, psl. 142, 178, 180, 185, 197).

Kalbininkai taip pat panašiai smaigstė Sūduvos sienų gaires. Pvz. Jurgis Gerulis sūduvių sienas šiaip nusakė: šiaurėje ir rytuose riba siekusi Nemuną, pietuose — Bieloviežo girią, pietų vakaruose Bugą ir už jo, vakaruose — nuo aiškiai nežinomos vietos Mozūruose riba ėjusi išilgai iki tos vietos, kur Luko upė susikryžiuoja su Rytprūsių siena, nuo čia tęsėsi per Mozūrus iki Vištyčio ežero, toliau Lietuvos - Rytprūsių siena iki Nemuno (G. Gerullis, Baltische Voelker. Ebert, Reallexikon der Vorgeschichte, I, 1924, psl. 337). Kazimieras Būga tik labai bendrais bruožais apibūdino Sūduvos sienas: Rytprūsiuose jie gyvenę pietų rytinėje dalyje, maždaug tarp Lėciaus (Loetzen), Alėckos (Treu-burg) ir Luko; vakaruose siena ėjusi su Galinda Luko upe; rytuose sūduviai siekę Nemuną ir toliau buvo užėmę Gardino ir Suvalkų sritį (K. Būga, Lietuvių kalbos žodynas, I, 1924, psl. LXXXVII).

Pastaruoju laiku iš lenkų istorikų Sūduvos ribas yra nagrinėję H. Lowmiahskis ir ypačiai A. Kamihskis. Pirmasis daugiausia rėmėsi M. Toeppeno nustatytomis sienomis, tik vietomis yra padaręs kai kurių pataisų, pvz. jis pietinę Sūduvos sieną nuo Narevo nukėlė į žemutinį ir vidurinį Luką bei Bebrą, o ribą nuo Galindos pusės truputį pastūmėjo į rytus (H. Lowmianski, Studja nad początkami spoleczenstwa i pans twa litewskiego, t. I, Wilna 1931, psl. 52, 68-69 ir t. II, 1932. psl. 23 ir žemėlapis nr. 2). Naujausią žod' sūduvių, kartu ir Sūduvos ribų klausimu tarė Kamihskis (A. Kaminski, Jacwiez. Terytorium, ludnošč, stosunki gospodarcze i spoleczne. Lodž 1953). Jis paneigia Dlugošo, Kromerio ir vėliau
 
kitų tvirtinimą, kad Drohičinas buvęs jotvingių sostinė. Jo nuomone, Palenkė nelaikytina pirminėmis jotvingių sodybomis, bet jų ieškotina į šiaurę nuo čia, srityse į vakarus nuo Didžiųjų Mozūrų ežerų Nemuno vidurupio kryptimi, ypač Suvalkų ir gretiminėse srityse. Antrosios XIII a. pusės Sūduvos sienas A. Kamihskis šiaip išveda: šiaurėje — Nemunas, pradedant maždaug prieš II pasaulinį karą buvusia Lietuvos ir Vokietijos siena iki pat Kauno; kairiame Nemuno krante vietomis yra buvę žemaičių ir lietuvių sodybų, o nuo Kauno iki Vangų, Nemuno kilpoje, yra buvęs lietuviškas Šlienavos valsčius. Rytuose Sūduvos ribą sudarė Nemunas (Kaunas, Alytus, Merkinė, Gardinas), nuo Gardino ta riba ėjo tiesia linija į pietus iki Svisločiaus aukštupio. Pietuose riba vedama Narevu beveik iki jo santakos su Bebru, toliau Luku iki Grajevvo (ar sritis tarp Bebro, Narevo ir Svisločiaus buvo gyvenama sūduvių, A. Kamihskis paileka spręsti proistorikams). Nuo čia vakarinė siena neaiški, bet ji vedama nedideliu lanku iki Galdapės miesto, pro Vištyčio ežerą Širvinta ir Šešupe tiesiai į šiaurę iki pat Nemuno A. Kaminski, Materialy do bibliografu archeologicznej Jačwiežy of I do XIII w. Materialy Starožytne, I, Warszawa 1956, psl. 194-195 ir žemėlapis). Tai labiausiai atsargiai išvestos sūduvių gyvenamosios ribos, paremtos daugiausia XIII a. istorinių šaltinių duomenimis. Tai ribos to meto, kada sūduviai ėmė dingti iš istorijos šviesos. Labai galimas dalykas, kad ankstyvesniais, jau priešistoriniais laikais sūduvių gyventa plačiau, bet tą tegalės išaiškinti sistemingi gretiminių sričių archeologiniai tyrinėjimai.



Teritorinė sandara
Į kokias teritorines padalas buvo susiskirsčiusi Sūduva, nedaug teturime žinių. Istoriniuose šaltiniuose yra išlikę eilė teritorinių pavadinimų, kurie lotyniškuose raštuose vadinami ter-rula, terra, territorium. Istorikai yra linkę tuos vienetus vadinti valsčiais, kurie, be abejo, buvo įvairaus dydžio. Tokius valsčius sudarė ištisa eilė kaimų, miškų, pievų, ganyklų, ežerų, taip pat atskirų sodybų, kuriose gyveno žvejai, kailinių ir kitokių žvėrių medžiotojai, bitininkai ir kt. H. Lowmiahskis, remdamasis Petro Dusburgie-čio ir kitomis žiniomis, išvedžiojo, kad vidutiniškai viename valsčiuje gyvenę per 1000 žmonių (H. Lotomianski, Studija nad początkami spoleczehstwa i pahstwa litewskiego, II, Wilno 1932, psl. 130 t.t.). Galimas daiktas, kiekviename valsčiuje buvo mažiausiai po vieną pilį ar svarbesnį sustiprintą kaimą — administracinį ir gynybinį valsčiaus centrą. Tokie savarankiški politiniai vienetai pavojų metu jungdavosi draugėn. Šaltiniuose yra išlikę vardai 13-14 valsčių, 3 pilių ir 9-10 kaimų. Daug kas juos yra bandęs lokalizuoti, bet, atrodo, kruopščiausiai tą darbą yra atlikęs A. Kamihskis jau minėtame darbe (Jacwiez 1953, psl. 95-112). Pats piečiausias tuo tarpu žinomas valsčius, Zlina, minimas Volinijos metraštyje 1251, 1256 ir 1273 m., lokalizuojamas tarp Jotvingių Pelkių, Bebro ir Luko upių. Į šiaurę yra buvusi Raigardo pilis (Raj, Raj-gröd), o už jos prasidėjo Kresmena (Cresmen, Crasima), netoli Skomanto ežero. Manoma, kad ir anksčiau minėtas sustiprintas Prieviškių (Pri-višča) kaimas buvęs Kresmenos valsčiuje. Toliau už šiaurinio Skomanto ežero kranto yra buvęs valsčius Derna (Dernen), o dar šiauriau — Meruniska (vok. Merunen, Gr. Marauen, lenk. Mieruniszki). Netoli Vištyčio yra buvęs Weyze ar Weyse valsčius; jo vardas siejamas su Vižainio pavadinimu. Vakaruose, Galindos pasienyje, minimi du valsčiai: Kyminava (Kymenow, Ky-menovia) ir Sentanė. Palei Nemuną lokalizuojamas Panemunės (Pamemene) valsčius. Toliau palei Prienus lokalizuojami V angai (Wangen), prie Kirsnos — Kirsnuva (Kirsnowia) ir į vakarus nuo Merkinės — Dainava (Dainowe).

Ūkiniai ir visuomeniniai santykiai
Kaip matyti iš atskirų užuominų istoriniuose šaltiniuose, XII-XIII a. žemės ūkis buvo gana gerai išsivystęs. Iš priešų karo žygių aprašymų sužinome apie Sūduvoje aptiktus nemažus maisto išteklius, klėtis su javais, pašarą. Auginta arkliai ir galvijai, medžiota kailiniai žvėreliai, verstasi bitininkyste ir kt. Išsiskyrė kilmingųjų ir valstiečių luomai, būta ir belaisvių. Žinomi keli kilmingųjų, sūduvių vadų vardai: Skomantas, Skurdą, Ankodas, Kantigirdas, Komotas, Ste-kintas ir kt. Kariuomenė buvo sudaryta iš raitininkų ir pėstininkų. Politiškai Sūduva nebuvo apsijungusi, atskiras sritis valdė sritiniai ar daliniai kunigaikščiai. Tik Skomantui buvo beveik pavykę apjungti Sūduvą.

Tai ir yra beveik visi patys svarbieji duomenys apie sūduvius. Vargu ar jau bebus kada aptikta naujų istorinių šaltinių. Todėl visų viltys nukrypusios į archeologinių paminklų tyrinėjimus. Tik ištyrus visą Sūduvą ir gretimas sritis, ateities proistorikai galės išaiškinti sūduvių kilmę, susekti jų kultūros raidą, laidojimo papročius, socialinę sąrangą, ūkio formą, giminystės ryšį su kitomis baltų tautomis ar kiltimis, santykius su kaimynais ir pagaliau nustatyti kiek galint tikslesnes sūduvų gyvenamąsias ribas pradedant proistoriniais laikais ir baigiant istoriniais.


 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai