Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JADVYGA OŠKINAITĖ Mirties metinės PDF Spausdinti El. paštas

But thou wouldst not think how ill all's here
About my heart; but it is no matter.
W. Shakespeare

Ilgai sirgusi, dažna ligoninių paciente, 1964 m. vasario devintą dieną Kaune su gyvenimu atsiskyrė nusipelniusi Lietuvos aktorė Jadvyga Oškinaitė Sutkuvienė.

Kilusi iš Sūduvos lygumų, mūsiš-kėn jaunon profesinėn scenon buvo atsinešusi patvarią ir tikrą pašaukimui meilę, svetimų civilizacijų veik nepaliestus kūrybinius impulsus. Ir podraug su tobula tartim, lietuviškos tikrovės pažinimą ir jautrų į žmogaus vidų įžvalgumą. Be to, nedažnai užtinkamą taurų kuklumą, afišavimuisi nelinkusį talentą.

 

 

J. Oškinaitė gimė 1895.VIII.10 Kudirkos Naumiestyje, Šakių apskrity. Dvylikos metų mergaitė būdama, jau pasirodydavo vaikų vaidinimėliuose ir netrukus įsijungė į vietos "Gabijos" draugijos lietuviškus spektaklius — "lošimus". Pirmojo pasaulinio karo laikmečiu Voronežo mieste lankė iš Kauno evakuotus "Saulės" draugijos mokytojų kursus ir dalyvavo moksleivių vaidintojų kuopelėje.

Sugrįžusi 1919 metais į Kauną, patenka į Antano Sutkaus įsteigto ir vadovauto Tautos teatro aktorių eiles ir vaidina svarbius personažus Kaune bei į provinciją išvykose. Nuo 1920 m. lankė Tautos teatro vaidybos studiją, kurią baigė 1923 metais. Su studijos lankymu rišasi ir jos Vilkolakyje bei atgaivintame Tautos teatre sceniniai pasirodymai, kilimas j ryškesnę padėtį.

(Tautos teatras — pirmas valdžios subsidijuojamas Lietuvoje — mūsiškėje sceninėje istoriografijoje dar nėra pakankamai apibūdintas. Jo pirmą sykį buvo pastatytas Vinco Krėvės "Šarūnas", Vydūno veikalai ir jo scenoje buvo vaidinami tik lietuvių autorių draminiai kūriniai. Tautos teatro vaidybos studija nuo 1926 m. įliejo į Valstybės Dramos teatrą kelis stiprius aktorius, neskaitant anksčiau iš tos Antano Sutkaus studijos atėjusių Nelės Vosyliūtės ir Alės žalinkevičaitės).

Jadvyga Oškinaitė buvo, palyginus, nedidelio ūgio, nors ir nežema. šviesi šatenė, savaip būdingu veido "lietuviškumu". Joje slypėjo lyg ir ne scenos profesijos atstovės moteriškumas, paprastumas, kiek rezervuota vidinė  šiluma.  Vaidybiniu  atžvilgiu buvo linkusi* į lyrizmą, paveikdavo akvarelinėmis vaizdo spalvomis, subtiliais niuansais, ribos neperžengiančiu emocianalumu. Balsas nebuvo stiprus ar skardus, matinio atspalvio. Vaidinimo procese jieškojo naujų spalvų, bet jos improvizacijoje jautėsi skonis, nepasitaikydavo perdėjimo, dažniausiai tik spontanus į gimusią situaciją atveikimas ar į partnerio kūrybinę naujovę džiugus atgarsis.

Duomenimis negalėjusi, pvz., konkuruoti nei su Ona Rymaite ar su Ale žalinkevičaite, neretai jaunų moterų vaidmenyse nuo romantinio ar vadinamojo "saloninio" repertuaro turėdavo atsisakyti. Jos pamatinis amplua pasidarė butinės ar charakterių rolės, su laimingomis heroi-niuose vaidmenyse išimtimis (Krėvės "Šarūne" — Voverė ir kt.).

Jei esti aktorių, kuriuos ar kurias, net ir ilgesniam laikui praslinkus, dar tebematai, yra ir tokių, kuriuos tebegirdi (man toks tebėra Kostan-tas Glinskis), tai Jadvygą Oškinaitę iki šiolei paskirose rolėse dar ir matau ir girdžiu! Nors jinai ir nesišvaistė technikos įmantrybėmis, gal ir nesivadovavo pagarsėjusiomis metodikomis, vien tik atskleisdavo meninę teisybę, t. y. tai, ką padiktavo talento galia. Josios Marytė (Krėvės "žentas"), eskime Naruča (Tudūzo "Vilkai"), Tatjana (Gorkio "Miesčio-nys") ir daug kitų vaidmenų, rodos, čia pat akyse tebestovi: gyvi, subtilūs, neužmirštami, gabios aktorės sukurti, tipai.

Per gyvenimą, sakoma, Jadvyga Oškinaitė yra suvaidinusi apie 130 rolių: skirtingų epochų bei tautybių jaunų ir senų moterų, įvairiausios prigimties diametraliai kontrastinių charakterių.

Ir Tautos teatre bei Vilkolakyje, taip pat ir Valst. Kauno Dramos teatre, ryškėjo kaip didelio potencia-lumo menininkė. Mąstanti, taktinga, pagalbi, visas roles įveikianti.

Valdiškame "grupės draugų" Lietuvos spaudoje paskelbtame Jadvygos Oškinaitės Sutkuvienės gyvenimo bei kūrybos apraše labai nešališkai pratariama: "Dirbdama teatre, Jadvyga Oškinaitė pasižymėjo didele scenine kultūra, giliu įžvalgumu ir nepaprastai ryškiu improvizaciniu talentu" (kas pilnai sutampa su manomis išvadomis). Minimame nekrologe dar iškeliama, jog "savo nuoširdžiu darbu J. Oškinaitė buvo pavyzdys jaunimui, kuris visada gaudavo dalykiškų patarimų, pagalbos, o jos vaidmenys buvo mokykla ištisai menininkų kartai". Toji eulogija nėra vien graudenanti panegirika, mirusiam bendradarbiui pagarbos žodžiai, joje yra teisinga ir tikra charakteristika.

Norisi dar pakartoti, kad buvo kantri, godi amatui nugalėti, tyli, į jokias sankiršas ar užkulisinius vylius nesijungianti. Spektaklio metu jautri partneriams, beregint pasinerianti į veikalo bei vaidmens atmosferą. Po vaidinimo — iš teatrinės aplinkos lyg ir išsijungianti, vėl tampanti paprasta kasdieninio gyvenimo moteris.

Rampos ar prožektorių šviesose kelias į pripažinimą būna ilgas ir kietas, erškėčiuotas, širdies plakimus žalojąs. Fiziologiškai Jadvyga Oškinaitė širdies negalavimais kentėjo jau nuo seniau. Teko dargi pakelti didelius nelauktus sukrėtimus, atsitiktinės ar verčiamos teatrinės bedarbės depresiją, vėliau ir užgulusius invalidės vargavimus. Betgi, širdies skaudėjimą slėpdama, nedejavo, nesiskundė, dėl karčios laimės neaimanavo. Iki paskutinio atodūsio gerbė pasirinktą profesiją, džiaugėsi, kad atliko lietuvių teatrui šviesaus likimo skirtą pareigą. Ištikimai, kukliai ir nesavanaudiškai.Gyvenimą stebinčios akys jau yra amžinai užsimerkusios, šiltas balsas yra nutilęs, pažeista širdis nebeplaka.

O personažai, tiek daug, daug kartų gyvenę Lietuvos scenose, amžininkus jaudinę ir džiuginę, virto neiškalbingais prisiminimų šešėliais, rūkanomis apgaubtu padavimu.

Mums beliko tik prisimintinos, kuklios ir labai talentingos Lietuvos aktorės pavyzdys.


 


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai