Poeto Mykolo Vaitkaus 80 metų sukaktis
(Tęsinys)
Nuošaliu taku
Myk. Vaitkaus keturi poezijos rinkiniai, išleisti Amerikoj — Vienatvėje, Nuošaliu taku, Aukso ruduo, Alfa ir Omega — turinio ir temų požiūriu turi beveik tą patį sukirpimą. Knygos prasideda religine lyrika, vėliau eina gamtiniai ir egotistiniai motyvai, o pabaigoj duodama viena kita baladė ar šiaip poema-tinio pobūdžio ilgėlesni kūriniai.
Nuošaliu taku — Myk. Vaitkaus godos, vaizdai, svajos — sukurtos 1934 - 1944 m. laikotarpy. Rinkinį Išleido Terra, metrikoj nepažymėdama išleidimo metų. Kiek turiu žinių, tai atsitiko 1956 m. Vadinasi, keturiems metams prabėgus nuo tų dienų, kai pasirodė Vienatvėje. Būdamas toks tvarkingas ir skrupulus, čia ir autorius datas supainiojo. Iš tikro, Nuošaliu taku turėjo pasirodyti pirma, nes tame rinkiny sudėti 1934-44 m. kūriniai, o Vienatvėje vėliau, nes ten jau 1944-45 m. Deja, kai esam "anapus ribos", nenuostabu, kad tokie dalykai mūsų gyvenime atsitinka.
Myk. Vaitkus, kaip tarta, ir šį savo rinkinį pradeda religinio pobūdžio lyrika. Aiman, kalba su Viešpačiu juk yra jo kasdieninė dalia, jo pašaukimas, susimąstymai ir atodūsiai, jo nuolatinis atsigrįžimas į artimą ir į save. Kūnas yra žemė, plieskianti ne tik baltom lelijom, bet ir pirmaprade nuodėme apsunkusi, o siela — dangaus nemirtingasis atspindys, besiveržiąs į gėrį ir grožį:
Naktis žvaigždėta veizdi pro langą.
Nušvitęs klūpai akim į dangų ...
šviesioj paguodoj tau siela tirpsta ...
Mėnulis leidžias už liekno skirpsto ...
(Akim į dangų, III, 12 psl.)
Regim, siela žvelgia į dangų, o žemė tokia apčiuopiama — mėnulis leidžias už liekno skirpsto... Tačiau asmenybė yra nedaloma — siela ir kūnas sudaro vieną atskirą būtybę, todėl ir poetas visu savim skęsta žvaigždėtam nakties vaizde.
Gegužio giesmė šiame cikle pasižymi plastiškais vaizdais, gamtos atbudimo nuotaikom, o širdis, kaip gėlių žiedai, kyla į augštį, kyla į visatos Kūrėją.
Antrame šių knygų skyriuje — Siaubo metuose — Myk. Vaitkus išgyvena ir apdainuoja 1940-1941 m. įvykius Lietuvoj. Tai jo patriotinė poezija. Yra joje patoso, yra olimpinio orumo, yra ir tikėjimo, kuris anuo metu gaivino lietuvių tautą. Betgi ir patriotiniai M. Vaitkaus posmai yra savaimingi, tik jam būdingais ritmais giedami, tik jam būdingu optimizmu nuskaidrinami. Ypačiai dėl tų savybių tie eilėraščiai ir nūdien nėra savo amžiaus atgyvenę.
Žmogus žmogui — M. Vaitkaus asmeninė lyrika. Kaip retokai kur kitur, šioje Nuošalaus tako dalyje atsiveria jo širdis, prabyla atvirumas, liejasi jausmai, čia sutelkta itin daug poetinio grožio. Atskirai minėtini eilėraščiai, skambą turinio ir formos darna, yra: Kas jinai, Neskink gėlės, Lietuviška juosta, Narcisai, Svaja ir tikrovė, Du draugai ir Lemtingas žodis.
Du draugai ir jų poetika, kaip kadaise Baliui Sruogai Jurgio Baltrušaičio Ramunėlė, galėtų būti atskiro studijinio pasisakymo įdomi medžiaga. Cituoju to eilėraščio paskutinį posmą:
Rymau nutilęs... Blėsta žarijos.
Grįžta krūtinėn giedra...
Mirga svajonių dausinės gijos.
Rožės liepsnoja. Skamba lelijos.
Varva žemčiūgais aušra ...
(46 psl.)
Tikiu, kad Myk. Vaitkaus Du draugai yra vienas pačių gražiausių eilėraščių, pasirodžiusių mūsų poezijoj XX a. šeštam dešimtmety. Tačiau ne tik Dviejuose drauguose, bet ir ne vienam kitam šio skyriaus eilėrašty dingsta M. Vaitkaus olimpinė ramuma, juose suplazda poeto širdis, jausmai liejasi dainuotinėm strofom, o Humoreskoj suskamba skaudi ir šmaikšti satyra, šiuo atveju taikoma senstelėjusiam vyrui, dar besiveržiančiam į jauną moters širdį. Iš viso, tasai būrelis eilėraščių liudija Myk. Vaitkaus poetinio talento spalvingumą ir jėgą. Taip, jis nėra krakmoluose paskendusi būtybė. Jis yra gyvas žmogus, tik gal tokis, kuris iš paklydimo ar paiko susižavėjimo gali greičiau už kitą atsikelti.
Ties amžinybės vartais — poeto susimąstymas prie užgesusio pavasario, prie paskutinio žiburio, prie karsto medžio ir prie to baisaus momento, "ką tuokart išvysiu"? Mirtis nėra laukiama viešnia, bet ji sugrįžo ir šion M. Vaitkaus poezijos knygon. Taip, meilė ir mirtis bene ir yra tie du žmogaus gyvenimo stebuklai, vienas į save viliojantis savo nemirtingumu (dažnai taip tikime!), o kitas nuolat primenantis, kad miršta ir nemirtingoji meilė...
Daug niūriųjų naktų glūdumoj iškalėjusi,
kai krūtinėje ilgesio ašaros liejosi,
vėl veržiesi tu, siela sparnuotoji, nerimu
į kažką spindulėta, nežinoma, kerima ...
(Į kažką spindulėta, 63 psl.)
Nerimas ir vienuma, tie du optimizmo priešginu-mai, dažnai skamba Myk. Vaitkaus lyrikoj. Ar tai yra poeto maniera, ar tai jo dalia, ar tai jo būdo atospindžiai?
Vienumą jis pats pasirinko, o nerimas, manding, yra labai artimas vienumos giminaitis. Jis nėra svetimas ir poeto būdui. Jeigu jisai savo sieloj jo neturėtų, argi jis nerimą dainuotų, savo širdies liūdesiu jį aprengtų?
M. Vaitkus, nors iš oro labai giedras ir stilingas, savo viduje dažnai nerimsta, blaškosi ir kenčia. Jis ilgisi žmogaus, ilgisi draugo, meilės kupina širdim jis norėtų apkabinti "saulių saules, šventą žemės gamtą nuo žiedelio lig pasaulių kranto". Tačiau brangenybės todėl tik yra brangios, kad jos retos ir sunkiai surandamos. Vienuma ir nerimas, todėl, kad žmonių, draugų ir meilės taip maža, šiaip jau optimizmu švytintį poetą, dažnai gramzdina į nusiminimą, verčia jį pasijausti prašalaičiu ir našlaičiu, nerandančiu gyvenime atramos ir šilimos.
Vienumos ir nerimo cikle yra visa eilė dailiai išbaigtų eilėraščių, savo nuotaikom primenančių vakaro alieją, kurioj darosi nejauku ir neramu. Tariu tų kūrinėlių pavadinimus: Į kažką spindulėta, Topolio pa-vėry, Kregždutė, Likimo draugai, Ar tu žinai, Silpną valandą.
Gal dėl to, kad dažnu atveju poeto širdis nerado atgarsio žmogaus širdy — jis kalbasi su volunge, su kregždute, su šermuonim, su rudens pakąstu žiedu, atsigrįžta į motinos kapą, kuri tik viena suprato savo sūnų. Ak, apie vienumą ir nerimą netektų kalbėti, jeigu jų nebūtų M. Vaitkaus poezijoj.
Toli, toli prasideda baladinio pobūdžio Ežero mergaite. Tai Kastyčio ir Jūratės motyvas, tik M. Vaitkaus naujai ir savaimingai sukurtas. Grįžta iš karo pilin karalaitis ir prie ežero pamato nuostabaus ir užburiančio grožio mergaitę, gelmių karaliaus Alkio dukterį. Karalaitis ją įsimyli, gauna iš jos ežero gėlę nenufarą, bet ji pati dingsta ežere. Ilgesio slegiamas, vėliau ežere paskęsta ir jaunikaitis. Dramos pabaiga tuo baisesnė, nes čia ne Kastyčio lemtis, ne gintaro rūmai, kurie jo laukė (nors vėliau perkūno sudaužyti), bet:
... jį paskendusį sietuvoj rado
šaltą, išblyškusį, gražų, be žado.
Legenda savo visuma, ypačiai įdomiu dialogu, yra vertingas M. Vaitkaus kūrinys.
Balade galima vadinti antrą to skyriaus kūrinį Faraoną, kurio širdy nuostabus merginos grožis sutramdo žvėrį ir prikelia žmogų. M. Vaitkaus Faraonas yra dailiai sueiliuotas, įdomus savo turiniu ir forma.
Savo mintim, savo idėja, žmogaus menkumo pajautimu visatos buvimo akivaizdoj yra vertingas ir paskutinysis šių knygų eilėraštis Mėnulyje. M. Vaitkus tiki, kad ne vienoj tik žemėj yra gyvas žmogus. Šiuo ^atveju jis regi prieš milijonus metų mirusį dainių mėnulyje ir jo likimą sieja su žemės poeto likimu. Jau anksčiau jis tarė, kad žemė atšals ir jos gyvybė mirs. čia jis mato tartum save, kaip tą mėnulio dainių, kai "niekas niekada į geismą jo svajingą širdim neatsilieps, neprisimins kūrėjo"... Myk. Vaitkus mūsų literatūroj, atrodo, yra žvaigždžių ir jų gyventojų žinovas.
Nuošaliu taku poezija, lyginant ją su kitais Myk. Vaitkaus eilėraščių rinkiniais, regimu šuoliu kyla į meninį augštį. Barokinio stiliaus pradmenys buvo regimi ir ankstybesnėj jo lyrikoj, o šiame rinkiny tas stilius yra išryškėjęs, išdailintas, vietomis tikrai puošnus.
Beje, pradedant E. Radzikausku, mūsų literatūros kritikai iki šiol tokį stilių vadina "daugkalbys-te", žodžių netaupymu ir panašiom rūstumo apybraižom.
Taip, žodis yra didžiai brangi ir vertinga medžiaga poeto sąmonėj, bet kaip sumesta didelė krūva žodžių tikrai yra prasta literatūra, bet iš to negalima daryti įstatymo, kad vieno ar kito rašytojo žodingumas yra jo silpnybė. Pirma reikia pažvelgti, kaip jis tą kalbos turtą į savo eilutes sudėlioja, kokį poetinį vaizdą ar poetinę mintį tie žodžiai atskleidžia, ir tik tuo atveju, jei balandžių tarpe rastum žvirblį, gali pirštu parodyti, jog tai yra žvirblis. Mėtytis nepagrįstom frazėm, kaip jau nuo seno mūsuose mėtoma-si dėl žodžių netaupumo, yra nuoga paikystė. W. Sha-kespeare'as savo raštuose paliko daugiau kaip trisdešimtį tūkstančių žodžių, italas G. D'Annunzio pralenkė Shakespeare'ą — jo raštuose randama virš keturiasdešimt tūkstančių žodžių. Taip, tas labai apsunkina skaitytoją, teįsidėjusį savo galvon menką tos medžiagos kiekį, bet man nei brituose, nei italuose neteko aptikti mandrų posakių, barančių už žodžio ne-taupymą, nei to, nei kito rašytojo, nes jie mokėjo žodžiu naudotis.
Lietuvių kalba, kiek turim žinių, savo žodyne suteikė daugiau 80,000 žodžių. Argi tik žodyne ir tėra jų buveinė? Grožinė literatūra, be kitų uždavinių ir piekių, turi ir tą, kad joje gyventų atskiros tautos kalbiniai turtai. Vadinasi, žodingumas jokiu atveju nėra rašytojo silpnybė. Jo silpnybė gali būti tik nemokėjimas, kaip reikia plytą ant plytos dėti ir kaip Iš tos medžiagos sukurti vientisą meninį kūrinį.
Dėkodamas poetui Myk. Vaitkui už tai, kad jo kūryba man davė progą tuo opiu klausimu pasisakyti, grįžtu prie baigiamųjų sakinių apie neseniai už-ferstą jo knygą.
Jeigu ankstybuosiuose M. Vaitkaus poezijos laidiniuose rasi nemaža j ieškojimų, nemaža škicą vimo, rasi sunkių ir nesklandžių sakinių, tai Nuošaliu taku poezija yra skaidri savo kalba, gili savo mintim, emo-'inga ir meistriška savo forma.
Myk. Vaitkaus poezijos bruožai
Poetas Myk. Vaitkus turi savo kūrybinį pasaulį <kalbu apie mano perskaitytą visą jo lyriką), jame tr su juo jisai gyvena. Reikia tą pasaulį pažinti, kad galėtum jį pamilti. Man rodosi, M. Vaitkus, nors daugelio žinomas ir minimas, bet per maža nagrinėtas, per maža atskleistas kaip kūrėjas. O jo kūryboj apstu poetinio grožio apraiškų, tokių giedrių, trapių, vait-kiškų, kurias jau seniai kam nors reikėjo panagrinėti ir pagarsinti. Deja, kritikų ir apžvalgininkų badas kartais visai nepagrįstai ne vieną mūsų rašytoją paskandina abejonių, nepasitikėjimo ir nepažinimo pelkėj. To likimo nėra išvengęs ir poetas Myk. Vaitkus. Ir gal net rūstesnio likimo, nes gi jam reikėjo save surasti milžinų paunksmėj...
Myk. Vaitkaus poetinė kalba yra turtinga, vaizdinga ir spalvinga. Jis iki šiol tebenaudoja nemažai žemaičių tarmės žodžių, bet bendrinės kalbos kirčio mosklo požiūriu jis yra lietuvis poetas. M. Vaitkaus poetinę kalbą turtina nemaža jo pamėgtų naujadarų. Norėdamas į juos atkreipti dėmesį, parinkau jų visą būrį iš jo poezijos: perlarasė, žaibaspalvis, auksabalsis, šimtabokštė, švelniaaidis, auksagaisis, auk-saskruostis, svajažiedė, trumpamintė, baltasparnė, be-krantė, aušraaidis, ugniabangė, drambliakaulis, svaja-skaris, rožiabaltė, auksakasė, auksaraktė ir kt.
Daugumas tų naujų žodžių — M. Vaitkaus kūryba. Tiesa, lietuvių kalba neturi polinkio į tokią žodžių darybą, šventadienis (sudarytas iš šventa diena, šventės diena), piliakalnis (sudarytas iš pilies, pylimo kalnas) yra gana reti svečiai mūsų kalboje. Kai kurie M. Vaitkaus dariniai yra tikrai pasisekę, jie turtina ir spalvina mūsų poetinę kalbą, jie gali būti ir kitų rašytojų pasisavinti, tačiau atsiras ir tokių, kurie bus laikomi tik jo raštų turtu.
Gal klystu, bet Myk. Vaitkaus lyrikos stilių vadinčiau barokiniu stilium. Jis yra išdailintas, puošnus ir turi nemaža tų bruožų, kuriuos aptinkame lietuvių pamėgtoj baroko architektūroj, čia yra staiga lūžtančių linijų, bet yra ir nemaža apvalumo, nudailintų ir išlankstytų kolonos ar fasado išbaigimo formų, lyg sustingusio, o tačiau gyvo judesio. Savo stilium, tik jam vienam būdingu stilium, Myk. Vaitkus naudojasi, kaip tikras poetinio meno meistras.
Myk. Vaitkaus poezijos tematika aprėpia plačius žmogaus gyvenimo akiračius. Poetas ne sykį išgyvena kūno ir sielos konfliktus — vieno veržimąsi iš vienumos į pilnutinį žmogaus būties džiaugsmą, o kitos susitramdymą ir atsigręžimą į dangų, bėgimą nuo žemiškų pagundų. Tas bruožas gal ypačiai būdingas M. Vaitkaus poezijai. Tačiau, kaip regėjom, jo lyrikoj gyvastingumu alsuoja gamtiniai, patriotiniai, erotinės meilės ir asmeniniai motyvai. Santykis su Dievu, su visata, santykis su artimu ir pačiu savim, santykis su žeme ir žmogaus lemtimi, santykis gal su tolima, bet neišvengiama mirties valanda — yra gana dažni atgarsiai Myk. Vaitkaus poezijoj. Pagautai minčiai ar idėjai poetas stengiasi rasti vaizdų išraiškos būdą. Atsieit, jeigu kai kurie tematikos motyvai kartojasi (to neišvengia nei vienas rašytojas), tai jis tą patį motyvą jau kitaip išgyvena, nes gi ir žvilgsnis į lai-kan nubėgusią perspektyvą gana dažnu atveju keičiasi. Darydamas išvadą, turiu tarti, kad tematikos požiūriu Myk. Vaitkus yra tikrai turtingas mūsų dainius.
Kiek žinom iš jo viešų pasisakymų, poetinė forma Myk. Vaitkui visad buvo reikšminga ir rūpima problema. Kaip lietuvių poezijos novatorius, tos poetinio pasisakymo formos jisai su širdgėla jieškojo, nekartą klupo, ne kartą susižeidė, ne kartą apsivylė j ieškomo neradęs, bet ir šiuo atveju su žemaitišku atkaklumu jis stengėsi pagauti savąjį Aš. Atsimenam jo iškeltą rimų atnaujinimo klausimą. Kas jo balsą išgirdo, o kas neišgirdo, bet jis pats nuo j ieškojimo kelio nesitraukė. Ir šiandien, kai kalbam apie Myk. Vaitkaus paskelbtos poezijos visumą, turim pripažinti, kad jis rado savo poetinio pasisakymo būdą — poetinės kalbos formą, vėlesniuose rinkiniuose iš j ieškota ir tikrai dailią.
Myk. Vaitkaus poezijos forma nėra monotoni. Jis meistriškai naudoja daugelį metrų ir ritmų, nesustingsta klasikiniame ketureily, jo posmų struktūra labai įvairi — dvi, trys, keturios, penkios šešios, devynios (kartais mažiau, kartais daugiau) eilutės vienoj strofoj. Ilgesnėse strofose kartais būna atskirų sakinių ir eilučių pakartojimai, o tai rodo, kad M. Vaitkui yra gerai pažįstami ir labai seni eiliavimo būdai.
Rimų, anot jo paties, jo lyrikoj yra senobinių, bet šiai technikai jis yra suradęs nemaža naujų, įdomių ir vertingų sąskambių.
Ypačiai daug dėmesio skirdamas eilėraščio formai, Myk. Vaitkus tartum atšąla, darosi klasikas ir gal mažiau veikia skaitytojo jausmą, bet jo poezijoj yra apstas tokių eilių, kurių turinys ir forma, kaip du tyro vandens lašai, susilieja į vientisą ir žavų kūrinį. Taigi ir šiom savo dvasios pastangom į mūsų poezijos meną jis yra įdėjęs gryno aukso plytą.
Ne mano valia tarti, kokio ūgio poetas yra Mykolas Vaitkus. Man rodosi, tokiam sprendimui daryti reikia daug tolimesnės perspektyvos ir ypačiai daug gilesnių jo kūrybos studijų. Aš tik nuoširdžiai esu tikras, kad jo vieta lietuvių literatūros istorijoj bus žymiai didesnė už tą, kurią mes, jo bendraamžiai, jam paskyrėm. Tą pergalę Myk. Vaitkui užtikrina jo literatūrinė ir niekad elegancijos nepraradusi dvasinė kultūra.
Epiniai kūriniai
Poetas Myk. Vaitkus yra sukūręs keletą epinių kūrinių — poemų, štai jų pavadinimai: Laimė, Genijus ir meilė, Upytė, Brėkšta. Amerikoj man nepavyko jų visų rasti. Vargais negalais gavau tik Laimę ir Brėkšta, atseit, pirmą ir paskutinę išsp. M. Vaitkaus poemas.
Tuojau bus teisinga pastebėti, kad ir šiuose darbuose, nors savo idėjomis jie yra skirtingi, poetas M. Vaitkus nepraranda savaimingumo ir, kaip savo lyrikoj, atsiremia į estetizmą. Romantikai mėtė degančius fakelus, o jo kūrybinė auka teskiriama tik grožiui. Kai pažvelgi į nubėgusių metų pulką, M. Vaitkaus pastangos įgauna tiesių ir negriūvančių kolonų pavidalus.
M. Vaitkaus poema Laimė išleista Kataliko 1911 m. Chicagoj, 111. (166 p.). Taigi jau prabėgo 53 metai, kai ją išvydo lietuvio akys.
Pirmojoj poemos daly poetas vaizduoja antrą kartą vedusio vyro dalią. Jis turi sūnų Joną, dorą ir gerą vaikiną. Pamotė turi Antaniuką, piktą ir pavydų vaikį. Abu jie nemyli Jono, nes jam viskas sekasi ir žmonės jį myli. Tėvas išmintingas — mato žmonos ir antro sūnaus pinkles, bet joms nepasiduoda ir Jono neskriaudžia.
Pati, pardavusi sielą velniui, jam parduoda ir savo sūnų Antaną. Antanas, velnio padedamas, susitinka Burtininką. Vėliau, Burtininko padedami, motina ir jis ryžtasi Joną nužudyti. Surengia medžioklę, kurios metu Jonas nusiveja pašautą lapę ir dingsta žiemos miške. Tėvas sūnaus su Antanu j ieško, bet nepajėgia rasti net jo pėdsakų.
R. INGELEVIČIENĖ GĖLĖS (ALIEJUS)
Antrojoj poemos daly paaiškėja, kad Jono vejama lapė buvo velnias. Jis girioj paklaidino Joną ir paliko jį žiemos speige. Burtininkas jį randa beveik sušalusį ir uždaro savo paslaptinguose rūmuose. Gera ten Jonui gyventi, bet tai kalėjimas, ir jis negali iš jo ištrūkti. Burtininkas jo gailisi, nors velniui ir Antanui buvo žadėjęs jį nužudyti. Paleidžia mešką, kad ji beginklį Joną sudraskytų, bet kartu numeta kirvį, kuriuo Jonas piktą gyvulį nukerta. Po to rūmų viešpačiui Jonas dar labiau patinka, jis atveria jam širdį — papasakoja apie brolio Antano kerštą, pasisako ir apie tai, kad jis myli tolimos šalies karalaitę, kuri jo nemyli. Joną jis išleistų, bet burtai sako, kad jis bus jo priešas, todėl neišleidžia. Jonas, netekęs kantrybės, puola valdovą, bet nesuprantama galia partrenkia jį žemėn. Tada belaisvis pats pradeda j ieškoti kelio, kaip iš paslaptingų rūmų kiemo pabėgti. Kai Burtininkas išvyksta, Jonas aptinka žmogaus balsu kalbantį žirgą. Tas irgi nori iš Burtininko nelaisvės ištrūkti. Sėdęs ant to nuostabaus žirgo, Jonas išjoja į laisvę.
(Bus daugiau)
|