Laikas, tarytum vandens srovė, slenka ir dažnai praslenka nesuvoktas, neužčiuoptas, nusinešdamas su savimi brangius ir minėtinus atsitikimus.

Vienas iš tokių brangių ir minėtinų mūsų tautai įvykių — prel. M. Krupavičiaus auksinė kunigystė- sukaktis, kuri buvo bepraslenkanti "nepastebėta". Gerai, kad ciceriečiai (kur dabar prisiglaudęs garbusis sukaktuvininkas) susiprato ir į tą datą vis dėlto žvilgterėjo. M. Krupavičius kunigu buvo įšventintas vyskupo Ciepliako 1914 m. balandžio 13 d. Petrapilio dvasinėj akademijoj.

Prel. M. Krupavičius — viena didžiųjų mūsų asmenybių. Jis visą savo amžių veikė ir tebeveikia visais frontais prieš tuos, kas prieš Lietuvą ar prieš paskirą lietuvį. Jis — tikras sukilėlis. Visą savo ilgą amželį jis pašventė Lietuvai — Tėvynei.
Kaip mūsų dabartiniam tautiniam, taip ir buvusiam valstybiniam gyvenime krikščioniškosios demokratijos šulas Mykolas Krupavičius, pasakytume, buvo ir tebėra kaip V. Vokietijai Adenaueris, Prancūzijai — R. Schumannas, Italijai — de Gaspe-ri ir t.t.

Iš kitos pusės žvelgiant, Mykolas Krupavičius — dar šakotesnė figūra, negu anie suminėtieji. Anie — tų kraštų krikščionių demokratų partijų lyderiai ir valstybininkai (jų partijoms laimėjus rinkimus). O mūsiškis, Krupavičius, pirmiausia skirtingas nuo anųjų tuo, kad jis — kartu politikas ir įvairių kitų sričių veikėjas, kartu — ir kunigas.

Negana to, M. Krupavičius — žmogus, kaip tas daugiašakis ąžuolas. Tuo pačiu pažymėtina, kad tos šakos — visos tvirtos, jokių vėtrų ne-sulaužiamos. štai, toji plačiašakė asmenybė, tas daugiašakis ąžuolas: pirmiausia — jis žmogus, jis kunigas, Jis visuomenininkas, valstybininkas, laisvos Lietuvos ministeris, oratorius, žemės reformos iniciatorius ir vykdytojas, knygų autorius, laikraštininkas, socialinių ir kitokių problemų sprendėjas ir t.t. Pažymėtinas ypač tremty dirbtas dešimties metų jo darbas — tai pirmininkavimas Vlikui.

Iš tų gausybės darbų, kurie visi labai artimai rišasi su Lietuva, matome, jog Tėvynės reikalai jam pasidarė, kaip amžinos atminties Vaižgantui, tarytum nebegalimas užmiršti čiulptukas.

Kondensuoti M. Krupavičiaus biografiniai duomenys

Jis gimė 1885 m. spalio 1 d. Balbieriškyje. Tėvas Pranas, dvaro amatininkas, motina — Rozalija Malinauskaitė. Pradžios mokyklą baigęs Igliškėliuose 1901 m. tuojau įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, kurią baigė 1905 m.
1905-07 m. mokytojavo Panchrat-koje ir Rutky, Lomžos apskr., 1907-1908 m. mokytojas Papilėje. 1908 -1913 m. kunigų seminarijoj Seinuose, 1913-17 m. Petrapilio dvasinėj akademijoj. Kunigu įšventintas 1914 m. Baigęs akademiją, paskirtas kapelionu Martyno Yčo vyrų gimnazijoj Voroneže. Tenai pasireiškė kaip aktyvus visuomenininkas, nepamainomas kalbėtojas, sociologas ir politikas. Veikė lietuvių profesinėse sąjungose, organizavo lietuvių krikščionių demokratų sąjūdį ir buvo vienas iš ateitininkų organizatorių bei vadų. 1917.V.27-VI.3 (pagal senąjį kalendorių) — lietuvių atstovas Petrapilio seime. 1918 m. sausio mėn. jo bute buvo padaryta krata ir pagrobti ne tik draugijų dokumentai, rankraščiai, atsišaukimai, bet ir visa kukli asmeninė manta. Jo paties namuose nebuvo.

Rytojaus dieną sužinojo, kad areštuota visa eilė lietuvių veikėjų, o jis pats — revoliucinio tribunolo nuteistas sušaudyti. Iš Voronežo todėl išskubėjo į Kozlovą, o iš ten — pro Vitebską ir slaptai per vokiečių-ru-sų frontą, ligi Pastovių — atėjo pėsčias. Tenai vokiečių suimtas ir atsiųstas į sulaikytųjų stovyklą, kuri buvo Vilniaus universiteto rūmuose. Iš tenai perkeltas į Utenos karantiną, bet išsirūpino leidimą gyventi klebonijoje.

Pirmieji darbai Tėvų žemėj

1918 m. pavasarį atvyko į Seinus, bet netrukus (gegužės mėn.) išsikėlė į Vilnių, kur dirbo Valstybės Tarybos ir nepriklausomybės propagandos ir aukų rinkimo tarnyboj. Pradėjo keliauti po Lietuvą ir rengti nepriklausomybės reikalui mitingus. O Krupavičius kalbėtojas, kaip žinome, tikras liaudiškasis tribūnas. Jo žodžiai, jo mintys, nežiūrint kokiuose rėmuose įterptos — pamoksluose ar prakalbose — visiem3 ir visada suprantamos, kaip liaudies pilkutėliams žmonėms, taip inteligentams. Jo retorika, balso tembras — už širdies griebiantys, nežiūrint apie ką kalbėtų: apie Dievą ar apie Tėvynę. Tas dvi didžiules vertybes — Dievą ir Tėvynę — jis dažnai mėgsta jungti į vieną darnų junginį.

Tuomet M. Krupavičiaus apkeliauta didelė krašto dalis, pradedant nuo Lygumų Lietuvos rytuose, baigiant Švėkšna žemaičių krašte. Ir, deja, toji kelionė nebuvo savanoriškai baigta — ją nutraukė vokiečiai, Krupavičių areštuodami (1918 m. gruodyje) ir grąžindami į Vilnių.

Nežiūrint to, sunku buvo ir šiuo keliu jam uždrausti užsibrėžtų tikslų siekti, nes tai tvirtos valios, kietų principų ir nepalaužiamo charakterio asmenybė.

1919 m. sausio 2 d. persikėlė į Kauną. Tenai — "Tiesos Kardo" redakcijos narys, vidaus reikalų ministerijos socialinio skyriaus ypatingiems reikalams valdininkas ir žemės ūkio ministerijos žemes reformos komisijos sekretorius.
Ruošiantis Steigiamojo Seimo rinkimams, pasitraukė iš užimtųjų tarnybinių postų ir pasišventė politiniam darbui. Organizavo krikščionių demokratų skyrius ir ruošė mitingus.

Vėlyvesnieji jo darbai

Visų Nepriklausomos Lietuvos demokratinių seimų narys ir juose — krikščionių demokratų bloko lyderis ir partijos pirmininkas.

1923-26 žBmės ūkio ministeris. Jo pastangomis priimtas žemės reformos įstatymas ir, didžiąja dalimi, M. Krupavičiui būnant žemės ūkio ministeriu, jis įvykdytas.

Iš viso dvarų žemių Lietuvoj buvo numatyta išskirstyti 720,000 ha., kaimų vienkiemiais išskirstyti 1,632.000 ha.
M. Krupavičiui ministeriaujant, per nepilnus trejus metus, išdalinta dvarų žemių 333,627 hektarai ir tame laikotarpy išskirstyta kaimų į vienkiemius 116,906 hektarai. Buvo padaryta tiek, kiek tuo metu turimomis matininkų ir kito techniško personalo jėgomis buvo galima padaryti. Tuo dar nebuvo pasitenkinta. Tokiu pat ryžtingumu buvo kurta visa tai, kas reikalinga žemės ūkio kultūrai pakelti: ūkinis švietimas, spauda, žemės ūkio kreditas, javų kultūrų gerinimas, gyvulininkystės lygio kėlimas, žemės ūkio produktų perdirbimas, nusausinimo darbai ir pan.

Seimuose — žemės reformos, darbo ir socialinės apsaugos komisijos narys. 1928-30 m. socialines studijas gilino Prancūzijoje, karalikų universitetuose Lilyje ir Tulūzoj.

Nuo Garliavos iki Cicero, III.

1930-31 m. vikaras Garliavoj, 1931-33 m. kunigų seminarijos profesorius Vilkaviškyje, 1933-35 m. klebonas Veiveriuose, 1935-42 m. klebonas ir kurj laiką dekanas Kalvarijoj. 1942 m. įteikė vokiečių okupacinei valdžiai du memorandumus — savo vardu ir vieną bendrą su J. Aleksa (jau mirusiu Sibire) ir dr. K. Griniumi (mirusiu JAV) dėl Lietuvos kolonizavimo, žydų persekiojimų ir bolševikų įvykdytos turtų nacionalizacijos nepanaikinimo. Už tai 1942 m. gruodžio 5 d. Kalvarijoje suimtas ir per Eitkūnų ir Tilžės kalėjimus 1943 m. rugpjūtyje apgyvendintas karmelitų vienuolyne Regens-burge, Vokietijoje, kur išbuvo ligi 1945 m. balandžio mėn. Taip prasidėjo M. Krupavičiaus tremtis.

1945 m. išsikėlė į Wuerzburgą ir 1945 m. gegužės 15 d. išrinktas Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto pirmininku. Nuo šių pareigų atsisakė, truputį daugiau kaip po dešimties metų įtempto darbo, 1955 m. lapkričio mėn. 27 d. Po to — Tautos Fondo valdytojas.

Kaip Vliko pirmininkas, Lietuvos laisvinimo reikalais M. Krupavičius lankėsi: D. Britanijoj 1947, 1949, 1950; Prancūzijoj — 1947,49,51,52, 53, 54, 55; Italijoj — 1949, 50, 53; Šveicarijoj — 1946, 53, 55; JAV-ėse — 1949, 54, 55 ir Kanadoje — 1954 metais.
Tremtyje (Vokietijoje) Vatikano pakeltas į prelatus.

Pagaliau, ilgai gyvenęs Europoje, Lietuvėlės pašonėje ir dirbęs Tėvynės laisvinimo darbą, prelatas pasiekė JAV. Tada šių eilučių autoriui jis rašė: "Esu jau Amerikoj. Išvažiavau daugiau stumiamas kitų, negu savo noru. Vykimas toliau nuo savo žemelės man buvo gana skaudus".

Dabar prelatas M. Krupavičius gyvena Cicero, 111.
čia gyvendamas, daug dirba, rašo ir sielojasi lietuvių ir Lietuvos reikalais. 1959.111.23 laiške, su dideliu susirūpinimu, prelatas rašė: "Smun-kame visais frontais. Nutautimas visu baisumu stoja mums prieš akis. Savos spaudos ir knygos nepalaikymas — ryškiausias ir iškalbingiausias tautinio smukimo įrodymas.
"Savojoj 'L. Išeivijoj' spausdintam žodžiui paskyriau nemaža vietos.

"Nėra skaitytojų, nėra ir leidėjų. Tokių mecenatų, kurie knygai išleisti mestų tūkstančius, neturime. Kiekvienas leidėjas nori truputį uždirbti, o tokios vilties — beveik nėra. Tad, manau, labai daug gerų paruoštų rašinių guli stalčiuose ir vargiai kada jie dienos šviesą išvys, nes reikalai vis ne geryn, bet blogyn eis".

Tokios nuotaikos slegiamas, matyt, prel. M. Krupavičius paraše ir išleido augščiau minėtą knygą, pavadintą "Lietuviškoji išeivija". Tą knygą prisiųsdamas su dedikacija, autorius man tuomet rašė:
"Ne knyga tai yra, bet knyge-liūkštė. Ne mokslo raštas, bet didžio skausmo sugeltos širdies šauksmas. Ne Tėvynės meilės tema, bet išeivis, kuris pats sau neria kilpą ant kaklo. Tėvynės meilės — tik argumentas. Tėvynės meilės klausimas— įrašytas atskira pozicija mano darbų planuose. Ne pirmose eilėse. Planai — netrumpi. Juos Dievui pristačiau ir paprašiau laiko jiems realizuoti. Kokia rezoliucija ant mano prašymo uždėta, nežinau. Atsidėjęs krapštausi. Bet darbas — nespartus. Kažkur išbarsčiau savo ilgoj ir sunkioj kelionėj sveikatą ir, kartu, darbo spartą, kurias anais laikais turėjau. Dirbu likučius įsikinkęs. Ne visiems mano darbų eilė patinka. Bet aš jos laikysiuosi. Kunigą laikau labai svarbiu veiksniu mūsų gyvenime. Dėl to jam paskyriau po "Lietuviškosios  Išeivijos"   pirmą   vietą.

"Dabar tvarkau Socialines studijas. Dalis buvo parašyta įvairiais laikais. Privalau žymiai jas papildyti ir užbaigti rašymą. Jos pravers mūsų visuomenininkams. Tai nebus sistema, tik atskiri klausimai ir klausimėliai. Atsiminimų — dar nepradėjau. O rašyti reikia. Nors jie mane purto, nes reikia naujai praeit visas nueitas kryžiaus kelias. O žaizdų — nemėgstu pudruot. Parodau, kokios yra ar buvo. Tai dažnas sukelia reakcijas, dažniausiai negražias ir skaudžias. Tegu. Jei pagal dabartinę mediciną šokai naudingi fizinio žmogaus sveikatai, bus naudingi ir psichinei. Tik po atsiminimų sektų "Tėvynės meilė". Turiu dar kelis dalykėlius, grynai "kunigiškus", kurie nepriklausomybės laikais pradėti ir laukia užbaigimo".

Baigdamas laišką, autorius man primena anuomet, kad tai ne spaudai, nes, girdi: "Nemėgstu kudakinti, kiaušinio nepadėjęs... Tik kai jis bus padėtas — tegu kiti kudakina, pešioja..."
Ilgai ir tylėjau, niekur ir nieko nerašiau apie prelato darbus ir užsimojimus. Vienok dabar, praslinkus keletai metų, kada didi dalis prelato darbų jau pasidarė "vieša paslaptimi" (išėjo iš spaudos jo labai stambus veikalas "Kunigas Dievo ir žmonių tarnyboje"), atrodo, susidarė ir pateisinimas priminti darbštaus ir kūrybingo (nežiūrint 79-rių metų amžiaus) mūsų prelato darbus ir užsimojimus. Juk vienas stambus "kiaušinis" jau padėtas, o kitas — dedamas ir t.t.

Ankstyvesnieji prel. M. Krupavičiaus darbai

Laikraščiuose pradėjo bendradarbiauti, ką tik spaudą atgavus. Pirmasis jo rašinėlis pasirodė Smilgos leistame "Lietuvių Laikraštyje" Petrapilyje. Vėliau —pereita į "Vilniaus žinias", jose davė daug korespondencijų, pasirašinėdamas slapyvardžiu Kruopelė. Pirmas straipsniukas "Vilniaus žiniose" išspausdintas 1905 m.

Tarp 1905-07 m. rašinėta ir "Lietuvos Ūkininkui". Vėliau rašė "šaltiniui", daugiausia G. Taučiaus slapyvardžiu. Papilėj mokytojaudamas, vaidino Vaižganto scenos vaizdelyje "Nepadėjus nėr ko kasti" Gabriuko Taučiaus rolę. Iš to ir atsirado tas slapyvardis. Turėjo ir daugiau slapyvardžių, kaip: Joniką, Michelsonas, M. Kruopelė, Keršys, Kručius, M. M., K. M. ir kit.
Anuomet dar bendradarbiavo Staugaičio leistame "Vadove". "Tiesos Kelyje" buvo eilė jo studijų iš liturgijos ir pastoracijos sričių.

Vokietijoje gyvendamas, rašė visoj eilėj tremty leistų lietuviškų laikraščių. Rašo ir Amerikoj gyvendamas. Be to, dalyvavo laikraščių redakcijų kolektyvuose: Ateities Spindulių, Laisvės, Tiesos Kardo, Tėvynės Sargo Vilniuje ir Kaune ir kitur. Pats redagavo Krikščionį Demokratą, Visuomenininko Bibliotekos leidinius, Laisvąją Lietuvą, Tėvynės Sargą Vokietijoje ir kit.

Parašytos jo knygos ir brošiūros: Socialistai - Bolševikai, 1918 m., anoniminis leidinys; žemės klausimas Lietuvoje, 1920 m., Kunigas dvidešimtojo amžiaus visuomenėje, 1920 m., žemės klausimas Lietuvos (lietuvių ir žydų) politinių partijų programose, 1920 m., Kova už žemę ir ūkininką, 1920 m., Kova už žemę ir laisvę, išleista Lietuvos Gelbėjimo Komiteto, Mūsų Keliai (Leonas XIII ir mes), 1921 m., Dangaus Šviesa, Leonas   XIII,    Jonas   Basanavičius,
1927    m.,   Apie   visuomeninį  darbą, 1928    m., Liaudies Tarnyboje, 1928 m., Civilinė Santuoka, Krikščioniškieji valstybinio gyvenimo dėsniai (versta), 1948 m., Krikščioniškoji Demokratija, 1948 m., Lietuvių politinės partijos, Keršio slapyvardžiu, Kokia mums reikalinga mokykla, perspausdinta iš Draugijos, Šv. Kazimiero D-jos leidinys, išl. nepr. pradžioj. Lietuviškoji Išeivija,  1959 m.,  išleista

Rankraščiai: Darbas ir kapitalas, likęs Lietuvoje, Liturginis katekiz-Italijoj ir Kunigas Dievo ir žmonių Tarnyboj, 1961 m. — išl. Amerikoje, mas — taip pat Lietuvoje, Prie Kristaus kojų — apmąstymai kunigams, liturginis vadovas parapijoms (baigiamas ruošti) ir 372 mašinėle rašytų puslapių atsiminimų.
M. Krupavičius daug rašė spaudai dar Lietuvos laisvės priešaušryje, po to — Nepr. Lietuvoj, tremtyje (Vokietijoje), o taip pat ir šiandien teberašo į visą eilę laikraščių. Jo rašiniai pasiekia Europos Lietuvį, leidžiamą Londone ir šiapus Atlanto išeinančią lietuvišką spaudą: JAV — Draugą, Ateitį, Darbininką, Aidus; Kanadoj — Tėviškės Žiburius; Aus tralijoj — Tėviškės Aidus ir kit.

Kaipo apie ilgus metus spaudoje dirbusį ir tebedirbantį, apie jį buvo atspausdinta nemaža rašinių, ypač sulaukus 70 ir 75 m. amžiaus, nors prelatas, kaip jau minėta, nemėgsta amžiaus sukakčių švęsti. Tai jo paties žodžiai. Ir kas gi kitas mokės taip gražiai išsireikšti, kaip prelatas Mykolas Krupavičius. Jo paties žodžiai, žinoma, labai tiktų jam pačiam, štai mintys iš vieno jo laiško, rašyto šių eilučių autoriui:
"Nemėgstu jokių sukakčių minėti, kurios tik amžiaus nueitais metais tenkinrsi. Tai ne nuopelnas. Darbo sukaktis — kitas reikalas. Ir nauda, ir pasididžiavimas ir žmogaus vertės atžymėjimas. ..".

Nežiūrint to, jo 70 m. amžiaus ir 50 m. spaudos darbo sukakčių proga buvo išspausdinta gana daug straipsnių apie jį. Pažymėtini šie: Ig. Malinausko Mūsų Viltyje, 1946 m. nr. 5 ir 6, V. Vaitiekūno — Drauge, 1950 m. nr. 159, dr. D. Jasaičio — Mykolas Krupavičius visuomenininkas, politikas ir kovotojas, Tėvynės Sarge nr. 2 (12), 1955 m., Pr. Alšėno — 50 m. spaudos baruose, Drauge, Literatūriniam priede, 1955 m. rugs. 17, kun. K. Šaulio — Nepakeičiamas šeiminis kalbėtojas, Tėvynės Sarge, nr. 2, 1955 m., M. Vaitkaus — Geležinė rykštė, Tėviškės Žiburiuose, nr. 39, 1955 m., J. Matulionio — Mykolas Krupavičius visuomeninėj veikloj, Tėviškės žiburiuose, Nr. 39, 1955 m., Pr. Alšėno — Prelatas Krupavičius — trigubas sukaktuvininkas, Garse, 1955 m. lapkr. 3, dr. VI. Viliamo — Prelatas Mykolas Krupavičius, Drauge vedamuoju nr. 106, 1954 m., Vyt. Vaitiekūno — Krupavičius — dviejų epochų kūrėjas, Drauge nr. 159, 1951 m. ir kit.

Kelios mintys užsklandai

Prelato daug dirbta, daug padaryta ir dar daug dirbama, nors po ranka neturima nei reikiamos medžiagos, nei reikiamų šaltinių. Anot jo paties laiško žodžių: "Meškerioju, kiek galiu po savo gerokai išblukusius praeities plotus. Kai ką gal sumeškeriosiu, bet — neperdaugiau-sia".

Nežiūrint septyniasdešimt devynerių metų naštos ant pečių, jis dirba, kuria atsidėjęs. Prelatas, kaip tas Lietuvos lygiųjų laukų artojas, į saulę ir laiką nežiūri. Taigi, jis nežiūri, kiek pragyventa, bet kiek padaryta.
čia ir vėl tiktų jo paties žodžiai, rašyti ne sau, bet kitam:
"Nenusimindamas, nepalūždamas ir nepailsdamas, nukreipęs žvilgsnį į ateities tolius — jis žengia paskui savo kuinelį, žagružę rankose tvirtai laikydamas vis pirmyn ir pirmyn. Jo darbo vaisių — pilni aruodai (nors tie aruodai — labai plačiai išbarstyti). Visa tai — mielai Tėviškėlei ...

"Kietos šlynos arimo ir purenimo darbas — varomas pirmyn. O ta šlyną — kaskart vis daugiau įdžiūsta. žagružei ir artojui — dar daugiau darbo ir mažiau vilčių. Tačiau — jis aria ir žada ištesėti iki galo. Darbas kaskart sunkesnis, bet daug vertingesnis ir reikalingesnis".

Prelato M. Krupavičiaus darbas — didis mūsų tautai paminklas, kurio nei laikas, nei gyvenimo audros nesunaikins. Jo darbai — ypač svetur — padaryti ir dirbami — tai gyvybės sultys mūsų Tėvynei ir kenčiantiems lietuviams; tai paskatas — kentėti, kenčiant — stiprėti, kovoti ir laimėti ...
Pr. Alšėnas