Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
REVOLIUCIJOS IŠSIGIMIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Pr. Pauliukonis   

Prof. Stepono Kairio atsiminimy II tomui pasirodžius

Prof. S. Kairio atsiminimų antrasis tomas smulkiau aptartas 1964 m. rugpiūčio 15 d. "Draugo" literatūriniame priede, todėl čia tų pačių minčių netenka antrinti. Atsiminimų autorius į Lietuvos praeities įvykius, ypač į 1905 metų revoliuciją ir rusų reakcijos laikus, žiūri marksisto revoliucionieriaus akimis ir tuo požiūriu vertina revoliucionierių bei kitų veiklą. Jei apie 1905 metų įvykius paduodama gausiai medžiagos, tai apie 1906 metų reakcijos laikotarpį ir išsigimusios revoliucijos veiklą — labai šykščiai. Ramesnė lietuvių visuomenė, ypač kunigai, kaltinami, kad atlyžę nuo revoliucinio sąjūdžio (148 p.), "bodėjosi revoliucija, norėjo ramiai gyventi" (164 psl.). Bet giliau nenagrinėjamas klausimas, kodėl jie "bodėjosi" revoliucija, tenkinamasi trafaretiniu, jau seniai kartojamu kaltinimu — caro valdžios rėmimu. Žmonių garbės jausmas dažnai yra linkęs daugiau pasigirti gerais darbais, negu blogais, ir kitus pakaltinti. Panašiai yra ir su daugeliu mūsų atsiminimų autorių, kurie save ir savo politinę grupę iškelia, o priešingąją stengiasi suniekinti.

Šio straipsnio noras yra bent trumpai atskleisti išsigimusios revoliucijos vaizdą, kaip tik ir atgrasiusį rimtesnę ir šaltai galvojančią lietuvių visuomenę, kuriai tikrai rūpėjo tautos gerovė. Su šiuo klausimu taip pat glaudžiai rišasi ir revoliucijos vairuotojų socialdemokratų atkakli kova su katalikais, nes pirmieji šią kovą laiko revoliucijos silpninimu, o antrieji — tautos pagrindų griovimu.
Išsigimusi revoliucija — neatsakingų 1905 metų veiksmų išdava

1905 metų revoliucijos metu ypatingai populiari tapo socialdemokratų partija, kurioje šalia socialistinio jaunimo buvo susitelkusi ir veiklesnioji demokratų šviesuomenė. Ji buvo pati veikliausia. Be rengiamų prakalbų, kuriose minios buvo agituojamos prieš caro valdžią, buvo plėšiami valdžios monopoliai, degtinės bon-kos sudaužomos, o kasoje rasti pinigai paimami revoliucijos reikalams, taip pat buvo grobiamos ir pašto į-staigos, naikinamos valsčių raštinėse knygos, baldai ir panašiai. Kai kur miestuose ir kaimuose buvo daromos rinkliavos revoliucijos reikalams. Visa tai buvo daroma socialdemokratų vardu. Tokius revoliucionieriškus darbus socialdemokratų vardu vykdė ir ne socialdemokratai: vieni iš tikro patriotizmo, o buvo ir tokių, kurie turėjo noro pasipelnyti. Iš paviršiaus žiūrint, atrodė, visi revoliucionieriai buvo socialdemokratai, o jų partija tuo didžiavosi. Ir 1905 metus žmonės praminė cicilikmečiu. Bet vėliau, kai neatsakingų revoliucininkų darbai išsigimė į paprastą banditizmą bei plėšikavimą, socialdemokr. partijai paaiškėjo, kad buvo gerokai suklysta, kai visokiam revoliuciniam gaivalui buvo duota savo firma.

Kaip pastebi vokiečių istorikas Hans von Eckhardas 1932 m. išleistoje Rusijos istorijoje, didžiausią klaidą revoliucionieriai padarę, leisdami revoliucijos reikalams piešti valdžios įstaigas: monopolius, paštus, bankus. Tuo pasinaudoję patamsių gaivalai ir revoliucijos sąskaita pradėję ne tik plėšti valdžios turtą, bet ir privačią nuosavybę. "Lietuvos Ūkininkas" (1907 m. 33 nr.) str. "Dėlei plėšimų" nurodo, kad pirmiausia buvo plėšiamos tik valdžios įstaigos ir turtai, paskui visokie plėšikai, vagys ir žmogžudžiai pradėję plėšti ne tik valdžios, bet ir privačių asmenų, prisidengdami visokiais kairiųjų partijų vardais. Ir dr. J. Šliūpas, gyvenęs Amerikoje, bet iš laiškų ir periodinės lietuviškos spaudos gerai pažinęs ano meto įvykius, piktinosi Lietuvos socialdemokratais, kad jie į savo partiją priima narius be jokios kontrolės:
"Ir kokie tie socjal-demokratai ? Jeib kas pasisakė esąs socijalistu, priėmė į partijos sąnarius; nerūpi pažiūrėti į žmogaus supratimą reikalo, ypačiai į jo doriškąjį gyvenimą, gana to, kad jis sakos esąs so-cijalistas ar socijal-demokratas. Ir štai toki "cicilikai", kuriuos sunku būtų darbuose atskirti nuo juodašimčių, eina į kaimą, reikalauja nuo žmonių baudpinigių "dėl partijos", net turi raštus su partijos pečetėmis. Jeigu žmogus neduoda ar pagrūmoja gintiesi, tai jeigu turi brauningą — rasi pirktą už mūsų suaukautų pinigų! — cicilikai šaudo, atima gyvastį žmogui nekaltam arba jį sužeidžia, o ne sykį net į pelenį paleidžia namą, klėtis, tvartus. Ar tai tokia kova prieš valdžią eina? Ar ne taip pat kovoja ir juodašimčiai prieš tą ūkininką, kuris nuo valdžios caro nori nusikratyti ? Teisybė . . . toki socijal-demokratai yra vieninteliai Lietuvoje revoliucionieriai! Vargu bau išmintingas žmogus, valnybės trokštantis, prie tokių revoliucijonierių prisidėti galės ir norės!" (Lietuviai, ar gerais keliais žengiame priekyn? Shenandoah, Pa. 1907 m. 30-31 p.).

Revoliucijos metu šalčiau galvoją ir toliau numatą įvykius abejojo, ar kova prieš caro valdžią reikalinga jungti su valdžios turto naikinimu bei plėšikavimu. Vilniaus Didžiojo Seimo metu kun. prof. Pr. Būčys nuo prezidiumo stalo aiškiai pasisakė, kad kunigai remia revoliuciją Lietuvoje, bet nekruviną revoliuciją. Jo mintis kartojo ir kiti dalyvavę seime ir kalbėję kunigai. Ir kai Steponas Kairys reikalavo Vilniaus seimą pritarti socialdemokratų vedamai revoliucijai, seimo dalyviai susilaikė ir tuo parode, kad ne visiems socialdemokratų darbams pritaria. Revoliucijos karštuoliai užsidegeliai buvo dar jauni studentai, be gyvenimo patyrimo, prisiskaitę socialdemokratų vadų teoretinių raštų, buvo visu šimtu procentų įsitikinę, kad kova prieš carą bus laimėta, todėl su caro valdžios turtu nereikia skaitytis. Tokie plėšikaujantieji ir turtą naikinantieji veiksmai kompromitavo pačią revoliuciją ir visus, blaiviau galvojančius, atšaldė, ypatingai, kai prasidėjo žiauri valdžios reakcija. Dr. J. Šliūpas priekaištavo socialdemokratams už jų neatsakingus ir neapgalvotus veiksmus: "Teisybė, jie kėlė revoliuciją ... Bet klausiu, ar tai prieš valdžią? Vargiai! Pjaustė telegrafų stulpus, ardė monopolius ir glemžė pinigus ... Tai gal valdžia ką nors pralošė? Oi, oi! Ūkininkai pralošė . . . nes turėjo po 10 syk daugiau atmokėti už socijal-demokratų padarytą blėdį. O kiek gavo kančių, kiek palydėjo gyvastį, kiek prisikankino sargybaudami po kaimus ir miestelius pas monopolius, raštines, cerkves ir t.t. kas galės šiądien apskaityti? Juk ne kas kitas, kaip socijal-demokratų "revoliucijos" darbai užtraukė dragūnus, kazokus, kariškus teismus ir tolygias begėdystes mūsų brangioje tėvynėje Lietuvoje" . .. (29 p.).

Lietuvių tautos laisvės kovų rikiuotėje 1905 metų revoliucija užima svarbią vietą, todėl kartais net neapgalvoti išsišokimai ar vandališki veiksmai gali būti pateisinti. Nežiūrint, kad jie užtraukė didelį tautai vargą, revoliucija nešė tautos išlaisvinimo viltį. Bet jokiu būdu negalima pateisinti 1906 metų revoliucinių veiksmų, kurie jokios išsilaisvinimo vilties nebedavė, bet priešingai, dar labiau apsunkino lietuvių tautą. Prof. St. Kairys savo atsiminimų antrame tome sako, kad po 1905 m. gruodžio mėn. Maskvos darbininkų sukilimo numalšinimo "įdėmiam stebėtojui darėsi aišku, kad revoliucija Rusijoje pasileido pakalnėn" (149 psl.). Didžiųjų miestų darbininkai buvo jau pavargę kelti streikus. Atsigriebusi caro valdžia žiauriai siautėjo, baudžiamieji būriai terorizavo gyventojus, kalėjimai perpildyti politiniais kaliniais, todėl beginkliams žmonėms kelti toliau revoliuciją buvo savižudybė.
Revoliucionierių darbai 1906 metais

1905 metų pabaigoje prasidėjus caro valdžios reakcijai ir kazokams su dragūnais siautėjant po Lietuvos kraštą, šaltai galvojančiam lietuviui atrodė, kad bent tuo tarpu išvengti didesnių aukų reikia liautis erzinus rusiškąją administraciją, nes Rusijos revoliucijos pralaimėjimas buvo jau išspręstas Maskvos gatvėse vykusių kruvinų kovų tarp kariuomenės ir darbininkų.

Buvo vienas kitas ir socialdemokratų tarpe, kuris šalčiau galvojo. Dr. K. Grinius pasakoja, kad jo žmona Joana, būdama Marijampolės socialdemokratų partijos komiteto narė, ir norėdama išvengti kruvinų aukų, tarpininkavo Marijampolės apskr. viršininkui Gorielovui atsilankyti į Pado-vinio valsčių ir likviduoti ilgiausiai išsilaikiusią demokratinę revoliucinę santvarką (Atsiminimai ir mintys, n t. 149 psl.). Tačiau jauniems karštuoliams atrodė, kad reikia toliau tęsti revoliuciją, nežiūrint, kad ta kova jau nieko gero nebežadėjo ir buvo savižudiška. Jie nesiskaitė, kad 1905 metų revoliucijos "darbai" buvo užtraukę tautai skaudžių rykščių, bet naujais savo "žygiais" tautos padėtį dar labiau sunkino.

Šia proga norima supažindinti su vienu kitu būdingesnių įvykiu, aprašytu 1906 metų socialdemokratų savaitraštyje "Naujojoje Gadynėje" (sutrumpintai N. G.) ir katalikų savaitraštyje "Šaltinyje" (sutr. š).

Pavyzdžiai iš 1906 m. spaudos

1906    m.apie sausio 9 d. naktį tarp Marijampolės ir Vilkaviškio plente per devynis kilometrus išversta 120 telefono - telegrafo stulpų, ūkininkai, kurių žemė priėjo prie plento, turėjo sumokėti po penkis rublius už kiekvieną išverstą stulpą (N. G. 12 psl.).

Kovo 8 d. į Mieškuičius (Šiaulių apskr.) atvykęs baudžiamųjų būrys daug išeikvojo ūkininkų pašaro, daug padarė kratų, už sudaužytą monopolį pareikalavo sumokėti 343 rublius, o penkis suimtus išgabeno į Šiaulius (N. G. 29 p.). Kai gyventojai buvo baudžiami už monopolių plėšimą, tai "N. G." džiaugėsi, kad Keturvalakiuose (Vilkaviškio apskr.) "apie šešis kartus buvo išdaužytas monopolis ir paimti pinigai. Valdžiai, girdi, labai skaudėjo širdį, o dar labiau blogai jautėsi valdžios jau ir be to aptuštėjusi kišenė dėlei monopolių daužymo" (94 psl.). Iš tikrųjų ne valdžios, bet ūkininkų kišenė turėjo nukentėti. Griškabūdžio valsčiaus gyventojai už revoliucionierių darbus turėjo sumokėti pabaudos 5,000 rublių ir už valsčiaus raštinės išdeginimą 1,500 rublių (š. 62 psl.). Vilkaviškio korespondentas skundėsi, kad už valsčiaus knygų sudeginimą uždėta pabaudos 3,000 rublių ir atvykę dragūnai reikalavę kuo greičiau sudėti nemokėtus mokesčius ir pabaudą, o socialistai terorizavę gyventojus nemokėti (š. 46 psl. Šunskuose iš po nakties iškabintas skelbimas, kad nieks nepirktų iš valstybinio monopolio degtinės ir jos negertų, o kas nesilaikys įsakymo, gaus į kailį. Tačiau gyventojai to skelbimo nepaisė, vienas kitas nueidavo į monopolį pro užpakalines duris ir nusipirkdavo degtinės. Vieną rytą užsidegė monopolis, subėgo šunskiečiai, išgelbėjo degtinę ir išgėrė. Už tai šunskiečiai valdžiai turėjo sumokėti pabaudos už gaisrą 200 rublių, o už išgerbą degtinę 300 rublių (N. G. 349 psl.).

1906 metų pavasarį Gižuose (Vilkaviškio apskr.) buvo įrengtas namas sargybiniams ir monopoliui, bet balandžio 23 d. naktį atėję vyrai viską išdaužę, kas buvo dūžtamo (N. G. 12 psl.). Gegužės 20 d. iš po nakties prie valsčiaus raštinės durų pastatytos kartuvės su užrašu "Mirtis šnipams ir policijai" (N. G. 59 p:). Už kartuves gyventojai turėjo sumokėti 500 rublių pabaudos (Š. 173 p.) ir birželio 10 d. susilaukė dragūnų, kurie, padarę kratas, suėmė 22 asmenis (N. G. 94 p.). Tokios grasinančios kartuvės buvo statomos ir kituose miesteliuose ir susilaukė panašių pasekmių.

Atsigavus caro valdžiai, gyventojų nuginkluoti ir išvyti policininkai grįžo į savo vietas ir dragūnų padedami pradėjo suiminėti kaltuosius. Jie pažinojo vietos gyventojus ir gerai atsiminė revoliucijos dalyvius. Jei kurio neprisiminė, tai stengėsi visokiais grasinimais išgauti iš vietos gyventojų. Atsirado ir kerštaujančių, kurie, norėdami atsilyginti už kokias nors skriaudas, tuo metu rado patogiausią laiką suvesti sąskaitas su savo kaimynu. Atsirado vadinamųjų "išdavikų". Jei revoliucionieriams buvo kas apskųstas "išdaviku", tas buvo iš pasalų revoliucionierių nušaunamas. Revoliucionieriai nevedė tardymo, ar apskųstasis yra tikrai kaltas ar ne, bet Jei gavo tris skundus, tas buvo baudžiamas mirtimi, "šaltinio" korespondento žodžiais tariant, "pas socialistus labai lengva užsipelnyti šnipo vardą: tik pažinok jų kelis, tik pasakyk, kad esi girdėjęs, ką jie šnekėjo ir šnekėk netaip, kaip jie, jau esi šnipas" (š. 1906 m. 274 p.).

Vilkaviškio ir Naumiesčio apskričių kai kurių ūkininkų tik pradėję žydėti žali rugiai buvo nupjauti ir sustatyti. "N. G." paaiškino, kad tiems ūkininkams taip padaryta, norint atkeršyti už "patarnavimą vaidžiai" (74 p.). O Griškabūdžio klebonui dar geriau padaryta. Nakčia nupjauti žali rugiai ir sustatyti. Už atliktą darbą iš klebono pareikalauta užmokesčio ir pabaigtuvių (Draugija, 12 nr. 412 p.)

1906 m. balandžio pradžioje Dievo-niškio (Kalvarijos apskr.) seniūną nušovė nežinomi vaikinai. Už tai generalgubernatorius visam valsčiui uždėjo pabaudos 1000 rublių. "N. G." šitą įvykį pavadino "šnipo gyvybės brangumu" (31 p.). Už Višaki oRū-doj birželio 17 d. nušautą girininką šiugždą Antanavo valsčius turėjo sumokėti 500 rublių. Socialistai tai pavadino "šnipo odos brangumu": "tai vyrai kieno brangi oda .. . Tai kokią medžioklę sutaisė valdžia ant žmonių pinigų" (N. G. 175 p.).
 
Rugpjūčio 11 d. septyni vyrai atvyko į minėto Dievoniškio km. pas Dielkutį, kurio tėvas jau pavasarį revoliucionierių buvęs nušautas. Dielkutis išsigandęs įlindo į kaminą, ginkluoti vyrai apstojo namą ir padegė. Tada Dielkutis išbėgęs iš namo ir buvęs atvykusių vyrų nušautas. Brolis buvo pašautas ir ligoninėje mirė, motina irgi buvo sužeista. Tai buvo socialistų egzekucija vadinamiems šnipams (š. 1906 348 p.). Liepos 14 d. iš Dusetų daktaro grįžtantį 65 m. amžiaus ligonį Juozą Kavolį su žmona pakeliui vienas vaikinas sutikęs, šautuvą seniui į šoną įrėmęs, ir dviem šūviais nušovęs. "N. G." paaiškinusi, kad tai nušautas šnipas (196p.). Gegužės 1 d. prie Marijampolės pietaujantį pas vieną girininką Butkos o-bieščiką Begliuką įėję į trobą du vaikinai norėję nušauti, bet sužeidę jį ir girininką Šopį (N. G. 12 p.). Revoliucionierių pasielgimas su Jono Kupsčio šeima praneša žiauriausių teroristų darbus. Gegužės 4 d. du ginkluoti vyrai atėję pas Tadeikių ūkininką Joną Kupstį, nušovė jį ir jo žmoną, šešerių metų dukterį sužeidė. Trobą su lavonais sudegino. "Kupsčiai susilaukę tokio galo, kad išdavinėje kareiviams revoliucionierius" (N. G. 74 p.).

Gana būdingas įvykis su Gavaltu-vos km. (Antanavo vlsč., Marijampolės apskr.) gyventoju Jonu šečku-mi. Jis buvęs suimtas už minėto girininko šiugždos nušovimą, bet liudininkais įrodęs, kad užpuolimo metu jis buvęs kitur ir buvo paleistas. Bet jo priešai jį apskundė, kad jis esąs tikrasis girininko žudikas, jis vėl buvęs suimtas ir iš socialdemokratų kuopelės "S. . .is" gavęs grasinantį laišką: už išdavystę per 10 dienų išvykti į Ameriką ar Angliją, o jei neišvyksiąs, tai jis būsiąs palydėtas "keliom nikelio bitėm" į amžinastį pas jo nušautus draugus Bliuvą, Bukšnį, Kubilių, Juozytį ir kt. J. šečkus, gavęs tokį laišką, kreipėsi į "N. G." redakciją išsiaiškinti. "N. G." įdėjo jo laišką ir pažadėjo ištirti, o "tuo tarpu tik tiek tegalinti pranešti, kad pagal redakcijai suteiktas žinias, "tokios L.S.D.P. kuopelės — "S. . .is" Suvalkų gybernijoje nėra" (208 p.). Kitame numeryje LS DP centro komitetas pranešė, kad J. šečkui nusiųstas grasinimas kelių asmenų be organizacijos žinios, o ar J. Šečkus yra išdavikas ar ne, tai socialdemokratų centro komitetas dar nespėjęs ištirti (N. G. 224 p.).

Pažaislio valsč. Viršuzyglių km. gyventojas Juozas Strašinskas nuskriaudęs savo brolį ir išvaręs iš namų savo motiną. Kaimynai Juozas Markevičius ir'Jokūbas Garmus užstojo nuskriaustuosius, tada J. Strašinskas apskundęs revoliucionieriams tuodu vyru esant valdžios šnipais. Jiedu kreipėsi laišku su liudininkų parodymais į "N. G." redakciją, kad jiedu nesą šnipai. Redakcija, įdėjusi laišką, pridėjo prierašą, pasižadėdama "tą dalyką ištirti". Esą, redakcijos žiniomis, juodu ne J. Strašinskas apskundęs (287 p.), žinoma, galėjo ir ne pats J. Strašinskas, bet kas nors iš jo sėbrų apskųsti.
Socialdemokratų teismo mirties sprendimai Lietuvoje, kaip teisingai rašė A. Jakštas, pralenkė ir caro karo teismus, kurie vistik viešai teisė, apklausinėdavo liudininkus ir patį kaltinamąjį, tuo tarpu socialdemokratų teismai teisė slapta, gavę vieną kitą skundą, o sprendimus vykdė iš pasalų.

Iš Pakuršės vienas žemaitis straipsnyje "Juodašimčiai ir socijalistai" skundžiasi, kad kai tik Rygoje, Mintaujoje ar Liepojoje socialistai sukelia streikus, tada po kaimus pradeda lankytis daugybė elgetų, keikdami socialistus už sukeltus streikus, nes sustojus fabrikams, neturį kuo maitinti savo šeimų, o kiti, grūmodami ginklais, dienos metu iš žmonių atima pinigus ir kitokį turtą. Jie išplėšę monopolių ir valsčių kasas, pasirašo, kad tai atlikę socialdemokratų vardu. Jie skelbia, kad atima tik valstybės pinigus, privačių asmenų neliečia, tačiau to nesilaiką. Į Liepoją einąs traukinys buvo socialistų sulaikytas ir partijos reikalams paimti ne tik pašto vagono pinigai, bet ir visų keleivių kišenės iškrėstos. (Š. 338-340 p.).

Iš Dusetų apylinkės korespondentas rašo, kad socialistai tapę didžiausiu žmonių siaubu, žmonės, vienas ant kito supykę, graso įduosią socialistams. Asmenys, kurie platina socialdemokratų atsišaukimus, skaito ir platina "N. G.", su žydais užsidarę girtauja, paskui žmones muša, po kaimus renka aukas ginklams, kas neduoda, tam ginklu grasina. Girdi, jau visiems atsibodusi ta netvarka, ir nevienas ūkininkas, kuris anksčiau buvęs didžiausias caro valdžios priešas, dabar jau tapo reakcionieriumi, "cicilikų" laisvė dar bjauresnė, negu buvusi caro valdžia. (Š. 411 p.).

Ir socialdemokratų organas "N. G." pripažino, kad daugelyje vietų socialdemokratų partijos drausmė pairo, atsirado netvarka, Šiauliuose ji pakrikusi (N. G. 172 p.), Kupiškyje daugelis buvusių partijos narių tapo plėšikais (N. G. 173 p.), 1906.VI.27 Suvalkų gubernijos LSDP atstovų suvažiavimas konstatavo, kad "kai kurių organizacijų susilpnėjimas davė progos visokiems ištvirkėliams ir chuliganams tverti bandas" (N. G. 137 psl.).

Iš pairusios socialdemokratų partijos atsirado plėšikų gaujos, kurios su ginklais rankose ėjo ir plėšė, ir tai daugelis dar plėšė socialdemokratų vardu, net ir partijos antspaudus vartojo. Tie plėšimai kaip tik daugiausia pasireiškė tose vietose, kur 1905 metais revoliucionieriai buvo aktyvesni: Šiaulių apskrityje, Kupiškio - Dusetų rajonuose ir ypatingai Sūduvoje.

Daugeliu atvejų buvo sunku net atskirti, ar tai tikros partijos darbai, ar tai gaujų plėšimas. A. Karvelis "Vilniaus žiniose" rašė, kad revoliucijos metu kaimiečių tarpe labai plačiai veikusi socialdemokratų partija, pradedant nuo prakalbų ir baigiant valdžios turto naikinimu, šnipų ir nepaklusniųjų bausmėmis. Ar tai darė tikrieji socialdemokratai, ar tik jų vardu prisidengę kiti asmens, sunku esą pasakyti (1907 m. 224 nr.). "Draugija", komentuodama minėtą straipsnį, pabrėžia, kad tie darbai buvę ir tikrų socialistų ir tik jų vardu prisidengusių (13 nr. 117 psl.). Ir prel. M. Krupavičius specialiai rašytame laiške 1905 metų revoliucijos klausimu pripažįsta, kad ne visada galima buvo aiškiai skirti, kur tikrų revoliucionierių laisvės kovotojų, o kur tik chuliganų plėšikų darbai. Tuo labiau buvo sunku plėšikų darbus skirti nuo tikrų revoliucionierių, kad plėšikų gaujos, kaip pastebi "Draugija", "veikė LSDP vardu, nes daugumas jų priklausė prie tos partijos, kuri stengėsi jais atsikratyti tik visuomenei prispyrus. Per gerai visi tuos plėšimus prisimena, kad tiesą apie juos galima būtų paslėpti arba iškreipti. Tiesa yra geresnis darbas, negu tas, iškreiptais faktais ginti LSDP ir savinties tik tai, kas gero, o versti ant kitų tai, kas blogo" (Draugija, 14 nr. 231 p.).

Net ir pats socialdemokratų centro komitetas nevisada susigaudyda-vo, ar tai socialdemokratų žygis ar jų vardu prisidengusių kokių chuliganų. Jau minėtas įvykis su J. Šečkurni rodo, kaip socialdemokratų partijos centro komitetas nesusigaudė, kieno tas grasinimas buvęs pasiųstas. Dar būdingesnis įvykis su Ta-mošbūdžio (Naumiesčio apskr.) "naujų teisdarių" gaudymu. Toje apylinkėje susidarė 10 "teisdarių", kurie, turėdami kokias asmenines sąskaitas su kuo nors, juos "teisdavo": gerokai primušdavo ir dar pinigų paimdavo, žmones, pritrūkę kantrybės, pasiskundė jų žiniomis tos apygardos socialdemokratų vyresniajam" p. S. Tas vyresnysis šventadienį Višakio Rūdoj viešai paskelbė "teisdarių" pavardes ir pranešė, kad socialistai liepia juos atiduoti rusų valdžiai. Atsirado savanoriai peštukai, kurie pavaišino karčiamoje p. S., kad jiems perleistų "teisdarių" gaudymą. Jie pradėjo gaudyti, dvigubai atėmę iš jų pinigų, negu jie buvo išplėšę, ir juos žiauriai sumuštus perdavė policijai, žmonės pasipiktino tokiuo socialistų "vyresniojo darbu". "N. G." redakcija korespondencijos prieraše pastebi, kad "iš šių p. S. pasielgimų labai abejojamas jo socialdemokra-tiškumas" (239 p.), bet griežtai vis tik nepaneigia, kad toks tipas negali būti socialdemokratas.

Apie iš tariamų revoliucionierių virtusių plėšikų gaujomis ir giltinie-čių darbus šiek tiek buvo užsiminta "Aiduose" 1964 m. 5 nr., aptariant dr. K. Griniaus atsiminimų antrą tomą, todėl nėra reikalo antrą kartą tų pačių minčių kartoti.
Skaitant "N. G." ir "š." korespondencijas, susidaro šiurpus ano meto vaizdas Lietuvoje. Po kaimus siautėjo dragūnai, žmones vargino baudomis, mokesčiais, areštais, užsilikę revoliucionieriai terorizavo gyventojus ir plėšikai plėšė žmonių turtą, žmonių tarpe buvo kilęs didelis susirūpinimas, kokių priemonių imtis sustabdyti plėšikaujančių gaujų dūkimus. Tik ką įsikūrusi "Žiburio" draugija savo susirinkimuose svarstė, kaip apsisaugoti nuo chuliganų ir banditų. Žinoma, niekas ne tik iš kunigų, bet ir iš rimtų pasauliečių bei ūkininkų nerėmė išsigimusios revoliucijos, kuri nebekovojo už tautos laisvę, bet tik už savo išsilikimą.
Pasisakymai prieš socialistus

"N. G." šermukšnė straipsnyje "Kunigai ir revoliucija" prikaišiojo Lietuvos kunigams, kad jie iškreipę Vilniaus seimo nutarimus. Vilniaus seime visi vienu balsu nutarę iš visų jėgų kovoti su caro valdžia ir galutinai nuversti "ją nuo sprando", o įvesti tikrą žmonių valdžią (Iš tikrųjų nebuvo nutarta visiškai nusikratyti caro valdžia, o reikalauta tik autonomijos. P. P.). Bet prasidėjus reakcijai, kunigai vėl pradėjo pulti socialistus ir platinti atsišaukimus (104 psl.).
Atsakydamas "N. G.", Dėdė Atanazas (kun. K. Pakalniškis) straipsniu "Kunigai ir revoliucija" rašė: "Kunigai kaltinami, kad su valdžia eina prieš žmones, kunigai platina tamsybes, laikosi su juodašimčiais. . . Kunigai ir katalikai "kuliganų revoliucijos" nenori ir nereikalauja, dėl to, kad tokia revoliucija tautai,pražūtinga ... Mes kelkime "revoliuciją" mūsų tautiečių protuose ir širdyse ... Tam tikslui miestuose ir sodžiuose renkime mokyklas, skaityklas, knygynus, visokias draugijas . . . Taigi ne kruvina revoliucija, bet ramus kultūros darbas mums reikalingas . . . savo nuomonių neišsižadėsime ir kiek galėdami dirbsime savo tėvynei" (š. 434 psl.).

Dumbre (kun. D. Bikinas) dar griežčiau pasisakė prieš socialistų keliamą revoliuciją: "Taigi aišku, kad socialistai savo teroru ir beprotiškais žudymais atrišo vyriausybei rankas ir suteikė jai progą dar labiau varginti jau ir be to nuvargintą šalį.. . dar labiau padidino valdovų sauvaliavimą . . . Kas suteikė jums, ponai socialistai, valdžią žudyti ir varginti mūsų tėvynę Lietuvą? Pirmasis Lietuvių seimas 1905 m. lapkr. 21-22 d. (senu stiliumi. P.) Vilniuje neišrinko juk socialistų viršiausiais mūsų krašto valdovais. Kokią tad teisę turi visokie "centraliniai socialistų komitetai" . . . gulti ant mūsų lietuvių krikščionių su visokiais įsakymais" (Š. 582-3 p.).

". . . Šokt ant kulkosvaidžių ir ar-motų su vienais brauningais — tikra beprotystė . . . Tatai nėr ko nei svajoti mums lietuviams apie ginkluotą revoliuciją, nes taip maža ir silpna tauta, kaip mūsoji neturi teisės savo spėkų aikvoti žygiams, stumte-stumiantiems prie prapulties... Lietuviai katalikai gerai numano, kad jiems reikia šviesties, tobulin-ties ir savąjį būvį gerinti. Dėl to lietuviai katalikai nesiliaus reikalavę prigimtų teisių: savo valdžios, tai yra autonomijos, pilnų konstitucijos laisvių — sąžinės, spaudos, susirinkimų ir susidraugavimų laisvės lygiai kaip asmens neliečiamybės. Be tų teisių negalima įsitaisyti reikalingų įstaigų mūsų krašto apšvietimui ir žmonių gerovės apdaugojimui (Š. 597 ir 612 psl.).
Lietuvos socialdemokratai ir kunigai

Vokiečių socialdemokratų vado A. Bebelio žodžiais tariant, "Krikščionybė su socializmu taip nesiderina, kaip ugnis su vandeniu" (Christentum und Socialismus, 16 p.). Socializmo tėvas K. Marksas buvo griežtas religijos priešas, jis religiją laikė opiumu.

Taigi ir Lietuvos socialdemokratai, laikydamiesi internacionalo, taip pat buvo griežtai nusistatę prieš Katalikų Bažnyčią, nė vienas iš socialdemokratų vadų nebuvo praktikuojąs katalikas. (Jie ir šiandien dar laikosi tos pačios ateistinės taktikos). Tik taktiniais sumetimais puldavo ne tiek patį tikėjimą, kiek tikėjimo skelbėjus kunigus. Tai gudri taktika, suniekinti žmonių akyse kunigus, sugriauti jų autoritetą, suniekinti, kad žmonės nebeklausytų savo ganytojų, o tuokart socializmo vadams jau būtų lengva sunaikinti žmonių širdyse ir patį tikėjimą.

Caro valdžia visu įnirtimu irgi griovė Lietuvoje katalikų tikėjimą, kuriuo rėmėsi pati lietuvybė. Tačiau socialistai to nepaisė. Iš tikrųjų, kas kovojo prieš tikėjimą, tas talkino caro valdžiai, nors kitu atveju ir grūmėsi su jąja. Socialistas liaudininkas Albinas Rimka apie anuos laikus yra teisingai pastebėjęs, kad "rusų valdžios akcija buvo nukreipta ne tiek prieš valstiečius ar specialiai prieš ūkininkus ir ne prieš lietuvius, o prieš katalikus" (Lietuvių tautinio atgimimo pagrindai ir Aušros - Varpo gadynės socialekonominiai raštai, Kaunas, 1932, 30 psl.). Ir lietuvių kultūros istorikas Juozas Ambrazevičius savo studijoje "Ideologiniai grupių santykiai Aušros ir Varpo gadynėje" tą patį tvirtina: "Kas griovė katalikybę anuo metu, griovė pagrindus, kuriais rėmėsi pati tautybė. Kas silpnino religinius pagrindus liaudyje, tasai, kad ir nesąmoningai, talkino rusų užmačiom Lietuvoje".

Minėtų autorių tvirtinimai paliudijami augštųjų rusų valdininkų pareiškimais ir veikimo taktika.
Generalgubernatorius Muravjovas, nurodydamas reikalingas priemones ramybėje išlaikyti kraštą, septintame punkte taip sako: "Katalikų dvasiškiai buvo vyriausi sukilimo žadintojai ir nuolatos skleidė lenkų revoliucijos propagandą pašalinti mūsų žmonėms iš šio krašto ir dėl to be valdžios leidimo sauvališkai statė parapijų bei filijų bažnyčias ir koplyčias net stačiatikų tarpe, tad labiausiai reikia juos saugoti, kad ateityje tai nepasikartotų" (P. Kubicki, Bo-jovvnicy Kaplani, II, 1, 405 psl.). Toliau savo ataskaitoje Muravjovas rašė: "Metų bėgyje krašto vaizdas visai pasikeitė. Iš pabaudų, surinktų iš žemvaldžių ir katalikų dvasiškių, visur pastatytos cerkvės. Tuo būdu naujai pastatyta ar atnaujinta 100 cerkvių. Kalbėdamas apie stačiatikių cerkves, negaliu neprisiminti ikišioli-nės mūsų tolerancijos katalikų tikėjimui ... Kad dabartyje katalikų dvasiškiai nedrįstų priešintis valdžiai ... reikia nuolatos uždėti jai pabaudas už  mažiausią nusikaltimą.  Tai yra vienintelė ir galutinė priemonė sulaikyti lenkiškai lotynišką propagandą... Viskas kitaip pasibaigs, jei dabar priklausančiame Rusijai krašte nesu-stiprės stačiatikybė ir rusiškasis elementas" (Op. ct. 402 p.). Generalgubernatorius Kaufmanas rašė Vitebsko gubernatoriui: "Jums tikrai žinoma, kad paskutiniame sukilime svarbiausią vaidmenį atliko lotynų dvasiškiai, uždegdami religinį fanatizmą sukilėlių sielose ir įkvėpdami jiems neapykantą prieš visa tai, kas rusiška .. . Katalikų dvasiškiai yra kaip politinė sekta, kuri atlieka politinių emisarų uždavinį po religine priedanga, skleidžia neapykantą Rusijai ir stengiasi atskirti nuo Rusijos valstybės. Dėl to valstybės valdžios yra bendras uždavinys, kaip ir mano pirmatakų, taip ir mano padėti krytių ant kenksmingo ir sauvališko lotynų dvasiškijos veikimo" (Op. cit.) 11 psl.). Tą patį yra pareiškęs ir Vilniaus apygardos mokslo globėjas Kor-nilovas savo slaptame rašte caro valdžiai: "lotynizmas vakarų kraštuose pavojingas ne dėl to, kad tuose lenkų kalba, bet kad jis pavojingas savaime" (S. Sužiedėlis, Kunigas Jonas nuo Kryžiaus, 65 psl.).

Tai buvo pasakyta vos tik uždraudus lietuviams spaudą, tuo smūgiu siekiant pašalinti lenkų įtaką Lietuvoje. Dėl to S. Sužiedėlis, turėdamas mintyje socialistų spaudos puolimą prieš katalikybę, klausia: "Ar grąžinta spaudos laisvė turėjo pasitarnauti rusam daugiau negu uždraustoji?" (Op. cit. 65 psl.).

Kaip rusai buvo suvaržę Katalikų Bažnyčią Lietuvoje ir kaip persekiojo katalikus, baudė kunigus už mažiausią nusižengimą valdžios nuostatams, yra gerai žinomi dalykai, ir jų čia nereikia kartoti.

Pirmas šlykštus pamfletas prieš katalikų tikėjimą pasirodė 1897 m. Tai buvo St. Matulaičio šventmikio slapyvardžiu parašyta knygelė "Far-mazonas arba baisumas Dievo Rūstybės". Apie ją vysk. Pr. Būčys išsireiškęs, "kad šventmikiams nepakenčiama katalikybė ir nebrangi tėvynė Lietuva" (Tėvynės Sargas, 1947, 1 nr. 4 psl.) 1904 m. pasirodė Kugio-Mugio (St. Kairio) knygelė "Seniems kanauninkams ir pralotams, klebonams ir jauniems kamendo-riams", kuria pats autorius didžiuojasi ir "N. G." ragino ją skaityti kaip naudingą knygelę, štai tos knygelės "perlai" lietuviams katalikams:
"Ta artimo meilė tankiausiai buvo kunigų vartojama kaip apinasris raguotų dūšių įžabojimui: žabodavo labiausiai nuskriaustųjų minias, idant išmokytų juos širdies, pakarnumo, nes be širdies pakarnumo juk negalėtų ant prasčiokėlių jodinėti aukšto stono žmonės, kaip va: padėkime maskolių valdžia, ponai ir vėl tie patįs kunigėliai" (N. G. 15 psl.).

1905 metų revoliucinionieriai, kovodami prieš caro valdžią, nepamiršo ir kunigų. Vasario 16 akto signataras prel. K. Šaulys savo atsiminimuose pastebi: "Katalikų Bažnyčios atžvilgiu anuometinis revoliucinis sukilimas pasireiškė neigiamai. Veikusios pas mus sukilimo metu socialistinės srovės, susidariusios Rusijoje ir atsiradusios tuomet Lietuvoje, daugiausia laikėsi marksistinio socializmo pažiūrų ir buvo nukreiptos prieš Bažnyčią, ypač prieš katalikų dvasiškiją. Viešuose susirinkimuose, mitinguose retai kada apsieidavo be skaudžių ir dažniausiai neteisingų prieštaravimų, prasimanytų piktų užgauliojimų" (Tėvynės Sargas, 1948 m. 4 nr. 258 p.).

Katalikų tikėjimo niekinimas ir kunigų juodinimas nesiliovė nė po 1905 metų revoliucijos. Galima sakyti, jis dar labiau sustiprėjo. 1906 m. gegužės 18 d. Vilniuje pradėjusi eiti "Naujoji Gadynė" svarbiausiu savo taikiniu pasirinko katalikų kunigus. Nuo 16 nr. įvestas net specialus platus skyrius "Ką veikia mūsų kunigai". Tam skyriui visu uolumu buvo renkama medžiaga, kuria kokiu nors būdu būtų galima pašiepti katalikų kunigus.

Kunigai negalėjo ramiai žiūrėti ir tylėti, kaip socialistai griauna katalikų tikėjimą. Ypač kunigai negalėjo nereaguoti į išsigimusių revoliucionierių kriminalinius darbus. Kunigai stojo į kovą su socializmu ne dėl to, kad būtų jie rėmę Lietuvos caro valdžią, prieš kurią nuo pat 1896 metais įkūrimo savo partijos kovojo socialdemokratai, o kunigai net nuo vysk. M. Valančiaus laikų, bet dėl to, kad matė gyvą reikalą ginti katalikų tikėjimą ir gelbėti smunkančią tautos moralę, susijusią su tikėjimo silpnėjimu. Pirmiausia kunigai per pamokslus aiškino socializmo klaidas ir niekino išsigimusių revoliucionierių bei visame krašte privi-susių plėšikų kriminalinius darbus, draudė skaityti "Naująją Gadynę", skatino prenumeruoti katalikų leidžiamus laikraščius "Nedėldienio Skaitymą" ir "šaltinį", steigė parapijos skaityklas bei bibliotekėles. Kai tik buvo valdžios leista, įkurtos švietimo draugijos Sūduvoje "žiburys", Kaunijoje "Saulė" su daugeliu skyrių. Apsaugoti ūkininkams nuo žydų pirklių, jie organizavo kooperatyvus, įsteigta Šv. Juozapo darbininkų draugija, išleista visa eilė knygelių, aiškinančių socialinius klausimus, socialistų ir krikščionių demokratų programas. Pašto tinklas tuo metu Lietuvoje buvo labai retas, todėl žmonių patogumui daugelis klebonų ar prie klebonijos ar prie kooperatyvo buvo įtaisę pašto dėžes, kur pravažiuojąs paštas paimdavo išsiunčiamus laiškus ir palikdavo visą prisiųstą paštą, arba net patys klebonai gabendavo paštą iš didesnių vietovių. Ir A. Rimka, remdamasis religiniais psichologiniais motyvais, pripažino kunigams teisę kovoti su tikėjimo priešais, juk "sunku norėti, kad tikintis katalikų ar kitos kurios bažnyčios kunigas visai ramiai žiūrėtų, kaip jo globoj esamų žmonių tarpe skleidžiamos mintys ir idėjos, su jo atstovaujamos tikybos mokymu nesuderinamos (Op. ct. 40 psl.). Bet bedievybės skleidėjai to nesuprato ar nenorėjo suprasti, jie kunigų kovą su bedievybe pavadino kova prieš Lietuvos laisvės kovotojus, "rėmimu caro valdžios".

Naujoji Gadynė apie kunigus

Visi minėti kunigų darbai "N. G." su savais "priedais" bei "epitetais" buvo užgauliai pašiepiami. Kiekviename numeryje buvo po tris keturis puslapius "Ką veikia mūsų kunigai". Kartais daugiau buvo rašoma apie kunigus negu apie caro valdžią ir revoliuciją. Ir kokių ten "titulų" kunigams pririnkta: "caro bernai", "valdžios rėmėjai", "cenzoriai", "policininkai", "atžagareiviai", "tamsybės skleidėjai", "juodašimčiai" ir net "žmogžudžiai". Katalikų spauda kitaip nebuvo vadinama, kaip "juodašimtiška", "šiukšlės" ir panašiai. Pagal "N. G." supratimą, tik socialistų spauda buvo pažangi ir skelbė tikrą tiesą, o katalikų spauda — atsilikusi, tamsybės skleidėja.

Be korespondencijų, buvo atskirų straipsnių apie kunigus, kur taip pat nesigailėta paplovų. Straipsnyje "Vėl prasideda" apie kylančią valdžios reakciją išvedžioja, kaip kunigai ir šventikai talkininkauja valdžiai: "Šventikai ir kunigai laimina visus išgamas į mūšį, šventikai ir kunigai, susibičiuliavę su žandarais, neriasi iš kailio: jie nori laikyti žmones vergijoje, tamsybėje, jie bijo revoliucijos, jie žino, kad po liaudies laimėjimo nebegalės kirpti avelių" (N. G. 42 psl.). Tame pačia straipsnyje paminėtas ir krikščionių demokratų išleistas atsišaukimas, kurio "kiekviena eilutė žadina mušti žydus ir susipratusius žmones, kiekviena eilutė atsiduoda kraujais ir mėsa, kiekviena eilutė liepsnoja gaisru" (ten pat). Toliau str. "Kunigai ir revoliucija" autorius šaukia: "Kunigai ir pralotai, prisidėję ranką ant krūtinės ir prisipažinkit, kad fariziejais palikot, kad mūsų skriaudėjams jūs tarnaujat, kad aiškiai suprasdami tai, turtingųjų pusę visuomet pa-turit ..." (N. G. 117 psl.). Atsikirsdama "šaltiniui" už socialistams padarytus priekaištus dėl žudymų, N. G. ilgu straipsniu "Neužmušk" savotiškais argumentais "įrodinėja", kad kunigai visą laiką žudę žmones, kad ir šiandien "žmogžudystė da kvepia jiems .. . Jiems dar ir dabar norėtųsi žmones Kristaus vardu žudyti; o negalėdami patys žudyti . . . kunigai pritaria svietiškos valdžios žmog-žudybėms, nes šioji paprastai žudo tokius, kurie ir kunigams nepatinka" (180 psl.). Skapiškio kunigai už platinimą knygelės "Ar bus geriaus, kai socialistai viršų gaus?" socialdemokratų buvo apkaltinti, kad remia vietos 10 asmenų plėšikų gaują, pasivadinusią "Partija" (N. G. 380 psl.).

Socialdemokratai ir jų leidžiama "N. G." nesivaržė ir su grasinimais. Skiemonių kleboną už pasakytą pamokslą Didįjį Šeštadienį pirmojo "N. G." numerio korespondentas įspėjo, kodėl jis nesmerkiąs žiauraus Anykščių pristavo Orlovo (vėliau jis buvo revoliucionierių nužudytas), gal jo bijąs, nes jis po savo valdžia turįs daug policijos. Tad kunigui geriau visai tylėti apie politiką. "Ką gali žmogus žinoti: šiandien bijai pristavo Orlovo, o ryt gal vėl priseis bijotis tų, kurie vakar buvo keikiami" (11 psl.). Pasirašęs slapyvardžiu JOT-varas ilgu straipsniu "Darbininko balsas" visu įtūžimu puolė kunigus: "Jie liepia, — rašo Jovaras, — mums būti paklusniais, nužemintais, /tamsiais ir eiti aklai kunigo skverno įsitvėrus .. . Jūs šimtus metų gražiais savo pamokslais apie / artimo meilę neva piaustėt piniguočiams nagus, kad mūsų nugaros neraižytų, o jiems vis didesni išauga nagai ... Gana paklusnumo! gana nusižeminimo! Mokėdami dantimi už /dantį, išmokysime mes visus vargšų vilkus artimo meilės .. . Proletarai ima vienytis darbininkų partijon ir drūtinti savo jėgas. Greit jie išaugs neįvei-kiamon galybėn ir tuomet visokie plėšikai susilauks savo galo .. .\Tuomet sumažės skaičius ištvirkusiu kunigų" . . . (53-54 psl.).

Už pamokslus apie socializmą kunigai gaudavo grasinančių laiškų liautis kritikavus socialistus. Tokių įsi*ė^ jimų yra gavę Panevėžio kunigai ."daugiau nekalbėti apie socializmą, jei brangina savo galvas" (Tėvynės Sargas, 1958 m. 259 ps.), Švėkšnos klebonas J. Maciejauskas ir jo kaimynai (N. G. 326-327 psl.), Pilviškių kunigai (Š. 1906 m. 474-5 psl.) ir kiti Sūduvos kunigai. Pasižymėjęs spaudos draudimo metu Žemaitijos knygnešių organizatorius ir religinės spaudos gamintojas kun. A. Vytar-tas, parašęs knygelę apie socializmą buvo gavęs ne vieną grasinantį laišką.

Atrodo, kad kai kuriems "N. G." skaitytojams jau buvo įkyrėjęs nuolatinis tų pačių paplovų pylimas ant kunigų galvos, ir jie priekaištavo redakcijai, ar neperdaug apie kunigus rašoma. "N. G." redaktorius V. Kapsukas, vėliau tapęs aršiu komunistu ir Lietuvos išdaviku, straipsniu "Mūsų kunigai ir jų darbai" atsakė, kad "nėkiek neperdaug". Toliau jis aiškino, kodėl reikia tiek daug apie kunigus rašyti. "Atsiminkim tik, kaip atkakliai jie visur varo tamsiųjų savo darbą, — ir bažnyčioj, ir kalėdodami, ir visokiomis knygelėmis ir lapeliais, ir taip, kur tik susitikdami žmones; nieks negali taip prieiti prie žmonių, kaip jie, ir nieks neturi tokios geros progos ir tokių įrankių jiems galvas apsukti, už tai mes ir priversti taip daug vietos jiems pašvęsti savo laikraštyje" ... (453 p.). Toliau išvedžioja, kad kunigų leidžiami laikraščiai "Nedėldienio Skaitymas" ir "šaltinis" yra išvirtę tikrais juodašimtiškais, o Sūduvoje įsteigta švietimo "žiburio" draugija taip pat juodašimtiška, nes esanti kunigų kontrolėje.

"N. G" buvo labai reklamuojamos ir-socialistų uoliai platinamos dvi prieš katalikų   tikėjimą   nukreiptos
 knygelės: "Ašis" ir "Kaip kunigas virto socialdemokratu". Pirmoje išniekinta išpažintis, antroje pašiepti ne tik kunigai, bet ir pats tikėjimas.

"N. G." buvo uoliai platinama ir stengiamasi ją visur ir visiems įbrukti, net kunigų vadovaujamų kooperatyvų tarnautojams (N. G. 334) ir klebonijų tarnams (N. G. 155 psl.). Kun. J. šnapštys teisingai rašė "N. G." redakcijai: "Ar tai ne ironija reikalauti, idant kunigai platintų laikraštį, kuris rūpinasi pažeminti kunigiją ir atitraukti žmones nuo bažnyčios?" (N. G. 191 psl.). Kai kur net per prievartą brukdavę platinti "N. G". Viekšniuose griežtai reikalavę J. Švažą pardavinėti "N. G.", kiti, negavę pas jį nuspirkti socialistinio laikraščio, grasinę primušti (š. 490 ps.). 1908 m. vasario pirmą d. Vilkaviškio parapijoje, Eidikių km., pas ūkininką Eidikį nakčia įsibrovė trys užsimaskavę vyrai ir atstatę ginklą šeimininkui pareikalavo leisti savo šeimynai skaityti socialistų laikraštį "Žariją". Atėmę iš Eidikio šautuvą, išėjo į kiemą ir šaudė. Visi išsigando, ypač serganti šeimininko sesuo, kuri priepuolio traukoma penktą dieną mirė. (Š. 1908 m. 7 nr.). Socialistai nelegaliomis priemonėmis kovojo ir prieš katalikų platinamą spaudą. Vilkavišky "žiburio" draugijos knygininkas Jonas Kaminskas buvo kruvinai sumuštas už tai, kad jis iš parapijos knygynėlio dalinąs žmonėms knygas skaityti. Mušdami socialistai reikalavo, kad jis daugiau knygų nedalintų ir "tamsybės" neplatintų (š. 1906 m. 508 psl.). Dusetose socialistai Kondratavičiui uždraudė pardavinėti knygelę "Ar bus geriaus, kad socialistai gaus viršų" (Š. 1906, 411 p.).

Toks socialistų prievartavimas su-keldavęs reakciją ir nemalonių incidentų. 1907 metais per šv. Kazimiero atlaidus Pašvitinyje "susipratusie-ji" iš spaudos platintojo atėmė visus "šaltinio" numerius bei krikščionių demokratų išleistas knygutes ir viską sudraskė. Kunigai, norėdami atsilyginti, pavaišino policiją ir užsiundė ant "Skardo" ir "Lietuvos Ūkininko" pardavinėtojų. Sargybiniai gerokai juos apdaužė ir atėmė jų minėtus laikraščius, knygutes ir surinktus pinigus (S. Sužiedėlis, op. ct. 66 psl.).

"Naujoji Gadynė" 1906 metų pabaigoje sustojo. 1907 metų pradžioje išėjo "Skardas", kurio paskutinis numeris pasirodė gegužės 23 d. Jis tęsė toliau kunigų juodinimą, turėjo ta pačia antrašte kunigams skirtą skiltį ir prisispyrusiai jieškojo žinių, kuriomis galėtų kuo nors kunigus papeikti. Tik po "Skardo" pasirodžiusi "žarija" pradėjo atsikvošėti ir metų pabaigoj subarė "Kunigų ėdikus":
"Prie opių vietų priklauso rašinėjimas apie kunigus. Visokių dalykų keliama prieš juos. Kito tikėjimo, ar be jokio, žmogus laiko už priedermę peštelėti kunigą; jo vieno amato užtenka, kad jau drįstų užsipulti. Pamačius kunigą, kraujas jiems verda, pirštai nieščia, taip ir norisi jiems pulti ir mušti. Kad prasčiokai taip daro, nieko nėra įstabaus. Netoli nušokus ir mūsų buržuaziškoji inteligentija. Ji neatskiria žmogaus paties, jo amato, nuo jo nuomonių. Kad kunigas — tai neabejotina jau turi būti atžagareivis. Nemoka protauti rimtai. Yra kunigų atgaleivių, yra at-galeivių nekunigų. Kokiame bažnytkaimyje klebonija pasidaro vieta, kur užganėdina daugybę savo reikalų, padarė iš jos banką, krasą (— paštą), mokyklą, visą gauna dykai, ir vėl dejuoja, kad negerai klebonas patarnauja" (S. Sužiedėlis, op. ct. 66-67 p.), "žarija" atsikvošėjo 1907 metais, bet kai kurie jos buvę skaitytojai dar ir po šešiasdešimt metų negali atsikvošėti, savo raštuose kalba "N. G." ir "Skardo" stiliumi ir net mintimis.

Socialdemokratų kova buvo iš tikrųjų ne tik su kunigais, bet ji buvo nukreipta prieš patį katalikų tikėjimą, kuriuo rėmėsi tautos moralė ir pati lietuvybė. Ta kova demoralizavo tautą ir silpnino lietuvių rezistenciją rusifikacijai Lietuvoje.
Pr. Pauliukonis


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai