Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MIRĖ BUVĘS VDU REKTORUS PROF. J. GRAVROGKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. G.   
Clevelande vasario 11 mirė prof. Julius Gravrogkas, buvęs Vytauto D. universiteto Kaune rektorius 1941-44 ir jo profesorius nuo pat įsisteiglmo.

Buvo gimęs Telšiuose 1885 vasario 5. Šiaulių gimnaziją baigė 1903. Aukštąjį mokslą išėjo Rusijoj, kur 1915 baigė Petrapilio technologijos institutą, gaudamas inžinieriaus diplomą. Pradėjęs dėstyti Bologos technikos mokykloje, buvo iš jos pašalintas už neištikimybę carui ir vėliau dirbo inžinieriaus darbą Omske. 1917 grįžo į Bologą, kur buvo išrinktas technikos mokyklos direktoriumi.

Į Lietuvą J. Gravrogkas grįžo 1920. Pradėjęs pedagoginį darbą Rusijoj, ir Lietuvoj jo ėmėsi. Tuoj suorganizavo technikos mokyklą Vilniuje. Tačiau netrukus Vilnių okupavo lenkai. Pasitraukęs iš Vilniaus, tais pačiais 1920 metais jis suorganizavo Kaune Aukštesniąją technikos mokyklą ir jai vadovavo ligi pat sovietinės okupacijos 1940. Sutelkęs į šią mokyklą pajėgų personalą (nemaža jo dalis Iš universiteto mokomojo personalo), išugdė ją į rimtą technikumą. Buvo pasiektas toks lygis, kad mokyklą baigusiems po atitinkamos dviejų metų praktikos buvo pradėtas teikti inžinieriaus titulas.

Drauge jis dirbo Aukštuosiuose Kursuose ir iš jų išaugusiame Kauno universitete, į kurį 1920.11.20 buvo pakviestas matematikos katedros docentu. Eilę metų dėstė analitinės geometrijos ir braižomosios geometrijos kursus. Vėliau iš matematikos - gamtos fakulteto perėjo į statybos fakultetą ir jame skaitė teorinius mechanikos kursus. 1941 išrinktas Vytauto D. universiteto rektoriumi, tas pareigas ėjo iki 1944 vasaros. Nors nacių okupacijos metai buvo sunkūs, J. Gravrogkas savo rektoriaus pareigas ėjo garbingai, gindamas universiteto reikalus.

Pasitraukus į Vokietiją, metus mokytojavo Detmoldo lietuvių gimnazijoj, o vėliau (1946-49) profesoriavo Pabaltijo universitete. Atvykęs į JAV, apsigyveno Clevelande.

Užimtas daug laiko reikalavusiomis Aukštesniosios technikos mokyklos direktoriaus pareigomis, jis negalėjo pasireikšti stambiais mokslo veikalais. VDU technikos fakulteto leidinyje "Technika" išspausdino šiuos straipsnius: Jėgų lygiagretainis ir dviejų lygiagrečių jėgų atstojamosios tiesiosios padėtis (Nr. 5, 1929), Nuo nejudomojo eterio iki reliatyvistinės mechanikos (Nr. 6, 1930, p. 273-317), Keletas pastabų materialinio taško judėjimo klausimu (Nr. 7, 1933), Laivų stabilizacijos klausimas (1944). Tyrinėjo žiroskopo pritaikymą laivų siūbavimui sumažinti ir jau JAV užpatentavo metodą ir aparatą laboratoriniam laivų siūbavimui tirti.

Nebūdamas siauroj specialybėj užsidaręs žmogus, prof. J. Gravrogkas gyvai domėjosi ir pasaulėžiūriniais klausimais. Studentaudamas priklausė kairiesiems studentams, o Lietuvoj buvo socialdemokratų partijoj. Bet, atrodo, jo kairumas daugiau buvo visuomeninio negu pasaulėžiūrinio pobūdžio. Jaunystėj norėjęs išeiti į kunigus (ir tik tėvų sukliudytas), jis greičiau tik "suliberalėjo" ("nepraktikuojančiu kataliku" tapo), o ne nusistačiusiu ateistu pasidarė. Nuo 1925 vėl tapęs "praktikuojančiu kataliku", 1927 jis pasitraukė iš socialdemokratų partijos. Detaliau jo dvasinį gyvenimo kelią yra nupiešęs kun. St. Yla knygoj "Dievas sutemose" (235-247).

Pasitraukęs iš socialdemokratų, niekur kitur Lietuvoj nesidėjo ir ribojosi pedagoginiu - akademiniu darbu. Tik jau išeivinės tremties metais įsijungė į ateitininkus ir gana gyvai pasireiškė pasaulėžiūrinio pobūdžio straipsniais katalikų spaudoje. Būdingiausiai, gal būt. jo pasaulėžiūrinį nusistatymą išreiškė du straipsniai: Pasaulėžiūrinės pastabos (Aidai, 1954 Nr. 7, 289-292) ir Animalinių ir dvasinių jėgų konfliktas (J. Prunskio reda-guotoj knygoj "Mano pasaulėžiūra", 1957, 87-92).

Nors ir šie (ar kiti) straipsniai nėra išsamūs, vis dėlto jie įdomiai atskleidžia autoriuje mokslininke naujas dimensijas — filosofo ir mistiko. Giliau keldamas pasaulėžiūrinius klausimus, kiekvienas žmogus darosi filosofu. Filosofinis domesys aiškiai iškyla ir prof. J. Grav-rogko pasaulėžiūriniuose samprotavimuose. Iš vienos pusės, jis atmeta pozityvizmą kaip "perdėtą mokslinio intelektualizmo vertinimą", kaip tikėjimą, kad mokslas pajėgs "išaiškinti visą tikrovę" ir kad "tai, ko jisai negalės išaiškinti, yra tik fikcija ir iliuzija". Iš antros pusės, jis kritiškai vertina ir H. Bergsono antiintelektualizmą, pozityvizmo kritiką pavertusį intelekto nuvertinimu. "Tikrovei išaiškinti žmogus savo prigimtyje nieko patikimesnio neturi, kaip intelektą, kurį jis visuomet tam reikalui ir naudoja. Todėl beviltiška yra nuteikti kritišką žmogų taip, jog jisai imtų manyti, kad jo intelektas tikrovei pažinti netinka". Pirmąją Priežastį prof. J. Gravrogekui atskleidžia ne kokia išskirtinė intuicija, o intelektas, kurio pagrindiniai principai visiems duoti. Ir taip tikrai pažįstame Dievą, kaip neabejojamai tikri yra mūsų mąstymo loginiai principai: "logikos dėsniais, kuriais protaujame, randame Dievo buvimo tiesą, kuri yra objektyvi ir visuotinė lygiai taip, kaip visuotiniai ir privalomi žmogui yra tie logikos dėsniai, kuriais žmogus protauja". Dievas lieka mūsų pasauliui transcendentinis, bet "kartu ir labai artimas, nes Jisai, kaip Grynas Intelektas, savo mintimis, kurios reiškiasi tam tikrais gamtos dėsniais, palaiko mūsų gyvenamą pasaulį".

Tai, sakysime, tomistiškai mūsų dienų mokslininko įrodytas Dievas. Tačiau nepakanka Dievą tik Įrodyti: "laimėjęs savo proto galia tikėjimą Dievui, žmogus karštoje maldoje sieks santykiavimo su Dievu, prašys, kad Dievas leistų jam intuityviai save pažinti, nors kiek dalyvauti Jo egzistencijoje". Taigi, nors pasisakydamas prieš bergsoni-nį intuicijos aukštinimą intelekto sąskaiton, J. Gravrogkas žino mistinės intuicijos išskirtinę vertę. Ja apdovanoti ne "mes, eiliniai žmonės", o "didieji šventieji", nes ją sudaro išgyvenimai, kuriuose "žmogus arčiausiai ir netarpiškai susiliečia su Tiesa". Toks žvilgis į intuiciją savotišku mistiniu ilgesiu prisunkia ir paties prof. J. Grav-rogko religinius nusiteikimus. Gal būt, neatsitiktinai jis vėliau buvo itin pagautas N. Losskio intuicinės filosofijos, nors anksčiau ir buvo kritiškai vertinęs H. Bergsono antiintelektualinį intuicioniz-mą.

Turtinga asmenybė buvo prof. Julius Gravrogkas, mokslinį šaltumą sulydindamas su mistiniu entuziazmu. O lygiai į visus kreipiasi jo kvietimas gilesnio pagrindo ieškoti ir mūsų tautiškumui, "gaivinti jį moraline idėja, duoti jam pasaulėžiūrinį nugarkaulį. Tie mūsų lietuviai, kurie, netikėdami Dievu, tiki žmogumi, jo kilnumu, į-žiūrės žmogaus prigimties nepalyginamame kilnume moralinį principą, kuris reiškiasi tautos gyvenime savarankiomis formomis ir į-prasmina mūsų tautiškumą. Mes, lietuviai krikščionys, taip pat siedami savo tautiškumą su moraliniu principu, išgyvename jį kaip į mūsų tautinį rūbą įvilktą Kristaus tiesą, Jo paliktąją mums didžiąją Dievo ir artimo meilės idėją. Mes išgyvename šią vertybę taip, kaip išgyvena ją lietuviškas kaimas, kuriam ji yra neatskiriamai susieta su jo religingumu ir reiškia pilną ir vispusišką mūsų tautos polėkį gėrio ir grožio link". Tuo būdu, prof. J. Gravrogko žodžiais, "mums išeivijoje ... lietuvybė švies kaip dinamiškoji pasaulėžiūrinė vertybė, kurioje glūdi tam tikras buities problemos sprendimas ir kurioje teks ieškoti gairių būsimos laisvos Lietuvos santvarkai nustatyti".
J. G.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai