Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽEMĖS ŪKIO ŠVIETIMAS LIETUVOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Agr. Elena Gimbutienė   
Pereitų metų pavasarį, nors 1966 m. data, pasirodė dr. agr. Juozo Dauparo knyga "žemės ūkio švietimas". Išleido Čikagoj savo lėšomis pats autorius (1520 West 99 St., Chicago, 111., 60634), 287 psl., kaina 5 dol. Tiražas 1000 egz.
Studija sudaryta iš dviejų dalių: I. žemės ūkio švietimo problemos ūkininkų krašte, II. žemės ūkio švietimas Lietuvoje. Autoriaus žodyje sakoma, kad šis veikalas apima duomenis apie žemės ūkio švietimą Lietuvoje "nuo pat pradžios iki 1940 metų".

Pirmojoje dalyje (žemės ūkio švietimo problemos ūkininkų krašte) autorius sistemiškai ir kruopščiai nagrinėja teorinį žemės ūkio švietimo aspektą: aptariami pagrindiniai žemės ūkio ir kiti su juo susiję terminai, kalbama apie žemės ūkio švietimo reikalingumą, pateikiama   trumpa   žemės   ūkio švietimo istorija Europoje. Sužinome, kad žemės ūkio mokslai ir jų mokymas yra, palyginti, naujas dalykas, pradėtas prieš apie pusantro šimto metų. Tik XIX a. viduryje pažengus pirmyn gamtos mokslams, pradėjo steigtis žemės ūkio akademijos ir žemės ūkio katedros bei institutai. Autorius išvardija visą eilę vakarų Europos universitetų, prie kurių buvo į-steigti žemės ūkio institutai, bet nepaminėjo, kad Vilniaus universiteto agronomijos katedra, įsteigta 1803 metais, buvo pirmoji Europoje; fizikos - matematikos katedra 1805-06 mokslo metais turėjo žemės ūkio profesorių; 1819 ten agronomiją dėstė adjunktas Kajetonas Krasovskis, jo bendralaikis Mykolas Očapovskis darė pastangų Pilaitės d v. (prie Vilniaus) įsteigti žemės ūkio akademiją, tame dvare agronomjos mokslų mokė Mykolas Fričinskis. šį savo knygos trūkumą autorius papildė vėliau atskirai atspausdintu priedu "Žemės ūkio mokslai sename Vilniaus Universitete", kuris pasirodė ir mūsų periodikoj (pvz., Dirva, 1967. VII.21).

Autorius informuoja ir apie į-vairias žemesnes, vidurines, specialias ar bendras žemės ūkio mokyklas, kursus, paskaitas. Minimos 1859 įkurtoji Rietavo žemės ūkio mokykla, 1890 įkurta Siduriškių (Utenos aps.) žemesnioji žemės ūkio mokykla (veikė 15 metų), Pagojaus (Raseinių aps.) žemesnioji pienininkystės ir gyvulininkystės mokykla, nuo 1891 veikusi 19 metų, ir Panemunės (Latvijoje) žemės ir namų ūkio mokykla, veikusi nuo 1890.

Paskutiniuose teorinės dalies skyriuose nagrinėjamos žemės ūkio švietimo problemos ūkininkų krašte, iškeliamas reikalas ieškoti būdų pririšti ūkininkų vaikus prie kaimo, aptariamos priemonės "tinkamai paruošti gyvenimui dabartinę ir būsimąsias kaimo jaunimo kartas", plačiai svarstomas žemės ūkio švietimo darbuotojų paruošimo klausimas, dėstoma apie agro-nominės propagandos reikšmę ir jai vykdyči būdus.

Antroji knygos dalis skirta žemės švietimui Lie':uvoje. Ji savo ruožtu yra padalyta į dvi dalis, kurių pirmoji apima rusų carinės okupacijos   laikotarpi,   antroji — savarankiškos Lietuvos valstybės laikus.

Carų okupuotojoj Lietuvoj visas žemės ūkio švietimas buvo rusų žemės ūkio departamento žinioje; tik privati I. Karpio žemės ūkio mokykla Joniškėlyje priklausė švietimo ministerijai. Kadangi Rusijoje žemės ūkis ir žemės ūkio švietimas buvo, palyginant su Vakarų Europa, gerokai atsilikę, tai ir Lietuvoje anuo metu jo lygis nebuvo aukštas.

Dr. J. Dauparo patiektomis žiniomis, prieš I pasaulinį karą Lietuvoje   veikė   viena   aukštesnioji žemės  ūkio   mokykla   Dotnuvoje, penkios   žemesnės   berniukams  ir viena  žemesnioji  sodininkystės   -daržininkystės   mokykla   (Leoniš-kių dv. prie Vilniaus), mergaitėms — trys žemesniosios žemės ir kartu namų ūkio mokyklos (daugiausiai žinoma  Obelių), žemės ūkio švietimas  agronominės  propagandos  būdu prieškarinėje  Lietuvoje ėjo   dviem  keliais:   a.   agronomų Įstaigos ir, kad ir negausi, valdiška  agronominė  spauda   (kadangi ūkininkai nemokėjo rusiškai ir neskaitė rusiškos spaudos, šis kelias apčiuopiamų rezultatų neatnešdavo), b. lietuviškoji spauda ir lietuviškosios organizacijos. Lietuviški žemės ūkį liečia spausdiniai siekia gan senus laikus: 1801 Mažojoje  Lietuvoje  išleista  "Naudinga bicziu knygele", 1823 Vilniuje išleista    S.    Stanevičiaus    išversta Brandenburgo "Apey darima valgo ysz kiarpiu islandu", 1846 L. Ivinskio kalendorius, 1847 ir 1848 dvi  S.  Daukanto  knygelės  "Apie apynius ir taboką" ir "Apie bites". Pirmuoju lietuvių žemės ūkio laikraščiu laikomas "Ūkininkas" (1890-19C5).

Pirmoji žemės ūkio paroda įvykusi 1875 Rietave. Vėliau dažnai jas rengė žinomi lietuvių veikėjai, jomis keldami ir tautinį lietuvišką susipratimą.

Iš prieškarinių žemės ūkio organizacijų autorius konkrečiai tepamini Suvalkijoje veikusį kooperatyvą "žagrę". Aplamai pasakyta, kad "Lietuvoje veikė kelios ūkininkų ekonominės organizacijos ir įvairūs ūkininkų rateliai". Pasigendama Marijampolės ūkininkų draugovės, įsteigtos 19G7 ir turėjusios keliolika skyrių. Kauno gubernijoje  1908 veikė  185 lietuviškų žemės ūkio organizacijų skyriai su per 1300 narių. 1899 Raseinių apskrities dvarininkai turėjo įsisteigę pieninių sąjungą "Birutę". Taip pat nepaminėta, kad ypatingos įtakos ūkininkuose turėjo Užnemunėje nuo 1906 veikusi švietimo draugija Žiburys, kurios vienas daugelio tikslų buvo steigti žemės dirbimo ir daržininkystės mokyklas; ir žagrės kooperatyvas buvo tik vienas daugelio tos draugijos suorganizuotų kooperatyvų bei smulkių ūkininkų organizacijų. 1909 žiburys turėjo 54 skyrius, kurių beveik visi buvo aprūpinti gerais knygynėliais ir skaityklomis; bažnytkaimių ir mažesnių miestelių Žiburio skyriai, o tokių buvo bent 25, pirmon eilėn kėlė ūkininkų reikalus.

Skyriuje "žemės ūkio švietimas nepriklausomojoje Lietuvoje" aptariama Lietuvos žemės ūkio švietimo centrinės įstaigos: žemės ūkio ministerija bei Žemės Ūkio Rūmai ir kruopščiai aprašoma Lietuvoje veikusios žemės ūkio mokyklos ir kitokios žemės ūkio švietimo priemonės. Kartu pateikiama nemažai statistinės medžiagos, mokyklų įsteigimo bei uždarymo datų, programų bei kitokių žinių.

Pirmiausia nagrinėjama žemės ūkio mokytojų bei įvairių žemės ūkio šakų specialistų paruošimas. Tam tikslui buvo žemės Ūkio Akademija Dotnuvoje ir eilė aukštesniųjų mokyklų: Gruzdžių gyvulininkystės mokykla, Fredos sodininkystės ir daržininkystės mokykla (jos tęsinys nuo 1940 buvo Vilniaus aukštesnioji sodininkystės ir daržininkystės mokykla), Belvederio pienininkystės mokykla, Alytaus miškininkystės mokykla ir Kėdainių kultūrtechnikų mokykla.

Toliau kalbama apie skubos keliu mažesnių specialistų paruošimą, — žemės ūkio ir namų ruošos kursų pradžios mokyklų mokytojams, kad šie savo žinias galėtų perduoti pradžios mokyklų mokiniams. Minima apie 20 rūšių trumpalaikių kursų iš specifinių sričių (matininkų, statybininkų, bitininkų, etc). Nagrinėjamos žemesnės žemės ūkio mokyklos (mišrios, berniukams ir mergaitėms, valdiškos, žemės ūkio departamento išlaikomos, ir privačios mergaitėms), žiemos žemės ūkio mokyklos kursas buvo labiau teoretinio pobūdžio. Žemės ūkio klasės (1924-33) buvo steigiamos prie pradžios mokyklų papildyti baigusiųjų pradžios mokyklą jaunuolių žinias apie ūkininkavimą. Plati informacija apie Jaunųjų Ūkininkų Ratelių (JŪR) sąjungą, 1929 įsisteigusią tikrą kaimo jaunimo ūkiškai profesinę sąjungą, 1938 turėjusią jau per tūkstantį ratelių su 35. 800 narių.

Agronominę propagandą nepriklausomojoje Lietuvoje vykdė žemės Ūkio Rūmai per apskrities ir rajonų agronomus, įvairių šakų instruktorius ir kitus specialistus. Buvo ruošiamos paskaitos, įvairūs kursai, parodos. Ypatingos reikšmės turėjo lauko tyrimo ūkiai ir pavyzdingi žemės ūkio mokyklų ūkiai. Aprašant profesines ūkininkų organizacijas, nepaminėta Lietuvos ūkininkių draugija, veikusi Žemės Ūkio Rūmų globoje nuo 1937, turėjusi apie 300 skyrių ir per 10.000 narių. Taip pat nepaminėtas 1936 Vilniaus Lietuvių kultūros dr-jos įsteigtas judomas kaimo (liaudies) universitetas: su paskaitininkais iš kaimo į kaimą keliavo gydytojas, teisininkas ir būtinai agronomas. Svarbiausia ūkinės propagandos priemonė buvo žemės ūkio spauda: populiari, skirta ūkininkams, ir mokslinė. Be laikraščių, buvo spausdinama nemaža įvairių žemės ūkio vadovėlių, brošiūrų ir didesnės apimties knygų.

Knygos gale pateikiama žemės ūkio švietimui padarytų išlaidų santrauka: pasirodo, tos išlaidos sudarė nepilnus du nuošimčius viso Lietuvos valstybės biudžeto. Toliau apskaičiuojama, kiek ūkininkų pasinaudojo žemės ūkio švietimu ir kiek ir kurios rūšies mokyklų reikėtų turėti ateityje.

Cia aptartasis dr. J. Dauparo veikalas yra atremtas į jo disertaciją "Probleme des landwirtschaftlichen Bildungswesens in einem Bauernstaat und das landwirtschaftliche Bildungswesen in Litauen", 1939 įteiktą Vienos aukštojoj žemės ūkio mokykloj daktaro laipsniui gauti. Veikale yra nemaža pasikartojimų: teoriškai paliesti dalykai istorinėje apžvalgoje antrą kartą minimi skyriuje "žemės ūkio švietimo problemos ūkininkų krašte" ir trečią kartą antrojoje dalyje "žemės ūkio švietimas Lietuvoje". Tai būdinga disertacijos pobūdžio veikaluose vispusiškam duotos temos aptarimui. Teorinėje dalyje pateikiama daug citatų iš vokiškų šios srities veikalų vokiečių kalba, lyg neužtektų čia pat pridedamų lietuviškų vertimų. Duotosios bibliografinės medžiagos datos baigiasi 1938-39, kada autorius parengė savo disertaciją.

Knyga parašyta įdomiai ir išsamiai, gražia kalba; neatitaisytų korektūros klaidų pastebėta nedaug; gausios seniai matytų pastatų bei asmenų nuotraukos ir žemės ūkio paskirstymo žemėlapis daro knygą patrauklią ir tiems, kurie nėra pasiryžę jos nuodugniai perskaityti. Studija "žemės ūkio švietimas" atskleidžia skaitytojui mažiau jo žinomą Lietuvos gyvenimo sritį ir turėtų papildyti kiekvieno lietuvio biblioteką.
Agr. Elena Gimbutienė



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai