Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kristaus sugavimas (Novelė, o gal baladė?) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS JASMANTAS   
Maniau šia tema parašysiąs baladę. Juk tai fantastiška istorija! Jeigu jau gudrūs Izraelio fariziejai Kristaus nesugavo, tai kas galėtų Jį sugauti? Tačiau mano plane Kristus vis dėlto sugaunamas. Argi šis tad įvykis nėra vertas baladės? Sėdau taigi ir parašiau pirmą jos posmą:
Nuo pinijom pasvirusių kalvelių,
Nuo kukurūzais kuždančių laukų
Atbėgo Romon gandas, kad taku
Prie Tiberio, kur valtininkai kelia
Kaimiečius turgun už datulių saują,
Mesijas atkeliauja.

Bet staiga atsiminiau, kad gi nesu anas ramus pasakotojas, kuris, pypkutę traukdamas ir šypseną suklostęs, tik renčia, tik pina vaizdų bei įvykių pynę. Ne, toks ašen nesu! Tad nusviedžiau aną posmą į krepšį ir tariau: Pamėginsiu novelę. Novelės juk esančios trumputės, turinčios aštrią viršūnę, kurią užkopus atsiveria temos prasmė. Visa kita — tik pasiruošimas žvilgiui nuo viršūnės. Taip tad baladė ir virto novele. O gal ji ir liko balade, vadinasi, neįtikimas ir neįmanomas pasakojimas? Neįmanomas? Paklausykite!


1.
Amžinojo Miesto apylinkėse pasirodė Mesijas. Niekas nežinojo, kas Jis nė iš kur Jis. Žmonės pasakojo, esą matę, kai vieną pavakarę Jis ėjęs via Appia, vedinas akmenskaldžiu, kuris pakeliui šaukęs: "Radome Mesiją!", o paskui pasikvietęs savo brolį mėsininką ir pažįstamus virvininkus nuo ponte Vecchio. Jais pasekusios minios, išgirdusios, kad Mesijas darąs didžių stebuklų. Annarella, semdamasi vandens iš Fonte della Exedra, tvirtino ją apstojusiom moterim, pati mačiusi, kaip Janiculus papėdėje Giovanni-na, ta pasileidėlė iš Cassa della gioia, sukniubusi prie Jo kojų, kaip Jis glostęs jai plaukus, pagydęs ją iš biaurios ligos ir taręs: "Eik ir daugiau nebenusidėk!" Giovannina dabar dienų dienomis sekiojanti paskui Jį tarsi iš vandens ištrauktas kačiukas. Praeidamas pro šalį, Fusco sakė buvęs  su  darbininkais  prie   Santa  Priscilla katakombų, kai Jis, praeidamas, pažvelgęs į juos ir palaiminęs jų makaronus: jie niekad nebuvę tiek sotūs, kiek tą vidudienį. Čia pat atsiradęs kunigas tvirtino girdėjęs, kad anas Žmogus kalbėjęs prie Quo Vadis taip gražiai, kaip nė vienas domininkonas. Jeigu Jis ir nesąs Mesijas, tai mažų mažiausia il vero santo. Tačiau Annarella nenusileido. II reverendo turįs žinoti, kad tik Mesijas galėjęs Giovanninai tarti "eik ir nebenusidėk". Jis esąs Mesijas, niekas kitas — tik Mesijas. Jos pusę palaikė Rosina, Margheretta, Antonia, Giuseppa ir keli vyrai, semdamiesi vandens į butelius. Visi sutarė, kad jau laikas Mesijui ateiti. Pasaulis pasenęs ir pagedęs. Jį turįs ištikti galas. Į kunigo pastabą, esą Mesijas ateisiąs dangaus debesyse dideliai baisus, Annarella atšovė, kad tai būtų tik nereikalingas triukšmas. Mesijas galįs ateiti tylutėlis, ant pirštų galų ir paskui staiga sutraiškyti pasaulį tarsi musę savo delnu. Ji nė kiek ne-abejojanti, kad Jis taip ir pasielgsiąs. Visos giminės būsiančios netrukus surinktos į Tiberio slėnį, ir turtingieji būsią sustatyti kairėje su ožiais. II reverendo galėtų tai paskelbti ateinantį sekmadienį iš sakyklos. Gal senatoriai dar suspėtų išdalinti savo lobius ir išgelbėti savo sielas. Laiko esą labai mažai, ir kirvis jau pridėtas prie medžio šaknų.

2.
Iš sykio Rašto žinovai nekreipė dėmesio į šias kalbas. Nevieną kartą jau buvę pasirodę netikrų Kristų: Teodas, subūręs aplinkui save keturis šimtus pasekėjų ir paskui jų pačių užmuštas; Judas Galilėjietis, suvedžiojęs dideles minias, bet irgi žuvęs; auksakalys Demetrijus, dirbęs Dianos statulėles Efeze; paskui Manus, paskui Arijus, paskui Valdės, paskui Liuteris, paskui... — jų eilė eina ligi don Ambrosio, kurį pats popiežius iškeikęs. Taip atsitiksią ir su dabartiniu. Reikią tik kantrybės.
Bet laikas bėgo, o Mesijo garsas augo. Jis prasiskverbė ligi Piazza di Spagna ir mėgino žengti jau net via della Conciliazione. Tada Rašto žinovai sujudo. Susirinkę Konvertitų Rūmuose, jie ilgai svarstė, ką čia su šiuo Žmogumi padarius. Visų nuomonė buvo, kad reikią Jį išmėginti. Bet kaip?

—    Šiomis dienomis, — kalbėjo don Giacin-to — teka užsienio reikalų ministerio duktė už grafo de Macchi. Reikia pakviesti Jį į vestuves ir pasakyti, kad vyno nebėra. Tegu Jis padaro stebuklą!
—    Jūs pamirštate, reverendissime, — pastebėjo don Antonio, — kad grafai vargu ar sutiktų įsileisti nežinomą skurdeivą į savo namus. Be to, kažin ar įtikintume Jį, kad grafų rūmuose vyno pristigo . . .
—    Tada tegu Jis padaro kitą stebuklą! — nenusileido don Giacinto. — Monsignore Rossi serga plaučių uždegimu. Tegu pagydo jį!
—    Atleiskite! — vėl įsiterpė mandagus don Antonio, — bet daktaras Guido jau trečia diena leidžia jam penicilino.
—    Tai tegul Jis parkviečia lietų ant Cam-pagna! Visi ūkininkai išmirs šiemet badu!
—    Šitai būtų galima Jam pasiūlyti, — sutiko don Antonio. — Tik bėda, kad mūsų me-tereologai pradėjo bandymus šoviniais, užtaisytais ledo gabaliukais. Jie sako tuoj subursią lietaus debesų.

Gal dar ilgai jie būtų ginčijęsi, kokį stebuklą Mesijui pasiūlyti, jei nebūtų atsiliepęs don Tomasino. Jis buvo mažutis, rudais plaukais ir ėjo sąskaitininko pareigas Opere religiose. Pasitarimo metu jis tūnojo salės kamputyje netoli durų, atrodė, visiškai nesidomįs savo bičiulių kivirčais. Galop staiga, tarsi įkvėptas, jis pakėlė galvą ir sušuko:
—    Mes turime sugauti Jį kalboje!
Rašto žinovai sužiuro į prabilusįjį. Akimirką pasidarė tylu. Visų lūpose buvo klausimas: "Bet kaip? Kaip?" Don Tomasino, lyg nujausdamas, ko jo bičiuliai nori, ryžtingai tarė:
—    Einam! Aš Jį sugausiu!
Nespėjus kitiems dar nė susivokti, don Tomasino jau žengė pro duris. Kokį klausimą jis Mesijui pastatys, niekas nežinojo. Gal paklaus Jį apie vestuvinių kvieslių išžudymą? Gal apie didžiausią įsakymą Įstatyme? Gal apie Dovydo pakojį? O gal — kam priklausys moteriškė, turėjusi septynetą vyrų?

3
Tramvajumi jie pasiekė paskutinę stotį ir pasiteiravo konduktorių, ar nežinąs, kur šiandien moko Mesijas. "Cybo", atsakė šis trumpai ir mosterėjo ranka. Rašto žinovai išlipo ir šnekučiuodamies traukė prie Cybo. Diena buvo giedri, bet nebekaršta. Vynuogės, jau išsirpusios, sunkiai sviro žemėn. Javai buvo suvalyti, tik kukurūzai dar paslaptingai šnibždėjos, kai tarp jų maišėsi vėjelis nuo Ostijos. Pasikėlę drabužius, kad nesudulkėtų, Rašto žinovai žingsniavo pabarėmis ir netrukus išvydo minios apgultą kalnelį. Kol pasiekė pirmuosius klausytojus, Mesijas jau baigė kalbėti.

Miniai kiek sujudus, Rašto žinovai pamažu spraudėsi pro žmones priekin. Mesijas stovėjo kalnelio viršūnėje ir šnekučiavos. Rašto žinovams prisiartinus, Jis pakėlė akis ir nustebęs sužiuro. Don Tomasino prasispraudė tuo tarpu visiškai prie Jo ir tarė:
—    Rabbi! Mes žinome, kad Tu tiesiakalbis. Štai, laukai jau nuvalyti, javai iškulti ir parduoti. Pasakyk mums, kaip Tau rodosi: dera mokėti mokesčius valdžiai, ar ne?
Rašto žinovai apstulbo. Šitokio klausimo jie iš don Tomasino buvo tikrai nesitikėję. Kiekvienas juk mokyklos vaikas sugebės į jį atsakyti. Ir kai kurie jau pradėjo dairytis kelio atgal, kol Mesijas dar nebuvo burnos pravėręs ir kol minia dar nebuvo pradėjusi iš jų tyčiotis. Bet Mesijas tuo tarpu tarė:
—    Parodykite man mokesčio pinigą!
Don Tomasino griebėsi ieškoti kišenės tarp savo drabužio raukšlių ir išsitraukė juodą piniginę. Don Giacinto kumštelėjo jam į pašonę, kad pinigo neduotų. Bet don Tomasino neklausė. Vikriai atidarė piniginę, ištraukė žibančią aukso monetą ir padėjo Mesijui ant ištiesto delno. Mesijas pažvelgė į viršutinę monetos pusę ir paklausė:
—    Keno šis įrašas ir . . . čia Jis apvertė monetą —
—ir ... ir . . .— ir nutilo. Jo akys išsiplėtė tarsi žmogaus, kuris niekaip negalėtų tikėti tam, ką išvydo. Rašto žinovai sujudo. Jie suprato, kad čia atsitiko kažkas nepaprasta. Kodėl Mesijas neatsakė į aną visiems taip žinomą klausimą? Kokį burtą padarė don Tomasino, privertęs nutilti šį Stebukladarį sakinio viduryje?

Staiga Mesijo ranka sudrebėjo. Jis truktelėjo ją atgal, tarsi aukso moneta degintų delną. Pinigas nukrito į smėlį, o Mesijas, nesakydamas nė žodžio, pradėjo skirtis kelią per minią. Visi suakmenėjo. Greitu žingsniu Jis paliko kalnelį ir žengė vienišas į kukurūzų laukus. Tada Rašto žinovai atsigodojo ir puolė prie pinigo. Don Tomasino pirmas jį pakėlė, paėmęs dviem pirštais už kraštelio, ir, plačiai šypsodamasis, parodė subėgusiems. Saulės spinduliuose moneta žėrėjo lyg mažutė monstrancija. Rašto žinovai vienoje jos pusėje matė aiškų įrašą: 200 lire. Paskui don Tomasino atsuko antrą pusę. Ant jos spindėjo — Kristaus Karaliaus paveikslas.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai