Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
INTELIGENTŲ STALAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANTANAS TULYS   
Autorius, miręs 1977 sausio 15, šią novelę buvo skyręs Aidams. Jo novelių pomirtinę knygą suredagavo Vladas Kulbokas.

Čikagos pietvakarių pakraštyje, Brižporte, kartą buvo lietuviškas miestelis, grynas kaip krištolas, lietuviškas miestelis, nė žydas į jį neįlindo. Savas kriaučius, savas šiaučius, savas kirpėjas, pardavėjas, savas apgavėjas. Eini bent kuria gatve, girdi tik lietuvių kalbą. Ir vaikai kalba lietuviškai, šūkauja lietuviškai. Tik žaisdami griebiasi anglų kalbos. Eina pro šalį vaikams nepažįstama moteris. Ji sušunka:
— Vaikai, kalbėkit lietuviškai!
— Ponia, tas žaidimas neturi lietuviškų vardų, — keli balsai ima teisintis nepažįstamai.
— Tai žaiskite tokį, kuris turi lietuviškus vardus.
— Bandysime, — vėl atsiliepia keli nepažįstami.
Pilkas, šiukšlinas miestelis, su paniurusiu žemu dangumi. Saulė visada ašarota, visada tokia. Naktį nepamatysi žvaigždės. Pietuose gyvulių skerdyklos. Kai vėjas iš pietų, sunki, aitri smarvė ateina. Fabrikai arti. Iš aukštų kaminų virsta tiršti, juodi dūmai, uždengia dangų, suodys krenta ant namų, ant padžiautų drabužių. Gryčių užpakaliuose pritempta virvių skersai ir išilgai, ant jų pridžiauta kelnių, marškinių, sijonų, apatinių, paklodžių, skurlių, ryzų. Halstedo gatve trankosi, žviegia, skambina tramvajai, kitose gatvėse pjaunasi šunys, nakčia gaidžiai gieda, katės bliauna, arkliai žvengia. Tramvajai per naktį siunta.

O vis tik buvo smagu čia gyventi. Žmonės jauni, sveiki, juokiasi, linksmai kalba, ir kalba iš širdies, nieko aplink. Padeda vienas kitam, bijo Dievo, pasistatė bažnyčią; nori šviestis, išleidė Lalio Žodyną. Jau ir dienraštį turi. Ir lietuviškų, aptvertų darželių pamatysi. Kai kurios moterys sėja, sodina, laisto rūtas, mėtas, žirnelius, našlaitę, gvaizdikus, jurginus, pinavijas. Kurios turi atsivežtos Lietuvos žemės, tai žiupsnelį paberia prie rūtos kelmo, kaip druskos ant kiaušinio, ir vėl užriša ryšulėlį ir paslepia, kur slepiami pinigai. Pilna ryžto. Vieni augina vaikus, yra nusipirkę namelius, tai stengiasi nepaleisti darbo, laikytis
čia, kiti lanko vakarines mokyklas, nori juo greičiau išbėgti iš čia. Bet visi šešias dienas sunkiai dirba, o šeštadienių ir sekmadienių vakarais šoka.

Tai čia kartą buvo garsus Nikodimo Juciaus restoranas, ir jame buvo dar garsesnis Inteligentų stalas. Ilgas stalas, penkiolika kėdžių vienoje pusėje, penkiolika kitoje, ir po kėdę prie galų. Kažin kokia proga poetas Kleofas Jurgelionis jį pagerbė.
— Tai mūsų Kamelotas, — poetas šypsodamasis pasakė.

Juciaus restoranas buvo plačiai žinomas ir giriamas, bet pati jo patalpa netraukė akies. Medinės grindys numindžiotos, sienų popierius parudavęs, marmuriniai stalai ir barai parudavę, kai kurie įtrūkę. Tačiau klientūra buvo švari, rami ir gausi. Restoranas turėjo penkiasdešimt stalų su keturiomis kėdėmis, du barus ir Inteligentų stalą prie didelio lango. Šis stalas buvo Juciaus saugomas ir laikomas šventu, tik inteligentams. Prie jo neat-sisės ne inteligentas. Ir tada, kai visi stalai užimti, barai apsėsti, eilė laukia, o prie Inteligentų stalo nėra nė musės. Kartą kažin koksai nachalas atsisėdo. Jucius pribėgo ir garsiai pareiškė:
— Tamsta, šis stalas yra Inteligentų stalas, tik inteligentams. Prašau atsisėsti kitur.
— O aš prašau tave pasakyti man, kokiu rėčiu tu išsijosi inteligentą, — prabilo šis nematytas vyras. Ir jo akys, kaip ylos, lindo į Juciaus akis.
— Roma causata, cosa finita. Eik sau! — suriko Jucius.
— Tu pasikarsi ant šešių plaukų, ant plikų laukų, — tas atsikirto ir išėjo.
Jucius nuėjo atgal į savo kėdę už baro, arti Inteligentų stalo, ir galvojo, ką tas bernas jam pasakė. Ogi nieko nepasakė. Jis nusišypsojo ir užmiršo.

Dantistui Kaziui Kaspučiui Titiana nupirko naują forduką, kurį jis atbirbino prie restorano durų ir pastatė, nors jo kabinetas buvo tik už kelių žingsnių nuo valgyklos. Išsivedė inteligentus parodyti savo tviskančios mašinos. Apžiūrėję automobilį, jie sugrįžo prie stalo. Ir Kasputis. Jucius vienas išėjo pažiūrėti forduko. Vaistininkas Justinas Kūlis, buvęs drąsus knygnešys, ėjo į valgyklą. Ir jis sustojo pažiūrėti.
— Na, ar užkeltum ant šaligatvio? — paklausė Jucių.
— Užkelčiau, — tas atsiliepė.
— Tai užkelk, turėsime juoko.
Jucius pastatė užpakalį mašinos ant šaligatvio, atsikvėpė ir užkėlė priešakį. Fordukas ant šaligatvio.
— Tu, vyreli, sakytum esi dramblys. Dabar tu eik ten už baro, aš įeisiu po minutėlės.
Kūlis, eidamas į savo kėdę, laikydamas rimtą veidą, prabilo:
— Kažin koksai ožka pastatė naują automobilį ant šaligatvio, žmonės negali prieiti.

Kasputis pašoko, tarytum būtų ant žarijų atsisėdęs, ir išbėgo. Jo kolegos ėmė smagiai juoktis. Vieni nusuko veidus į langą, kiti į Jucių, dar keli į Kulį. Jiem nebuvo didelis siurprizas, jie žinojo didelę Juciaus sveikatą ir Kulio pokštus.

Taip, Kaspučio mašina ant šaligatvio. Kaip ją nuvažiuoti? Šaligatvis visa pėda aukštesnis už gatvę, gali padangos sprogti ar ašys nulūžti.

Kasputis sugrįžo. Sako viena, sako kita, juokiasi. Jo balsas skamba per visą valgyklą. Inteligentai kvatoja, nuo stalų ir barų veidai atsukti į Inteligentų stalą. Kasputis nesibara, jis jau galvoja, kokį žertą ištraukti Juciui ir Kuliui. Jis jau kalba į Jucių:
— Juciau, aš tau iškepsiu skunke, o kitą paleisiu į tavo lovą!
Valandėlę tilstelėjęs, prabyla į Kulį:
— O tau, Justinai, tu mojukų kupčiau, išvirsiu devyndrekio arbatos!

Jis žino, ir kiti žino, kad Jucius nebūtų užkėlęs mašinos ant šaligatvio, jei Kūlis nebūtų jo pagundęs. Jucius laikosi orumo, nesileidžia į pokštus, bet yra silpnas pagundom.

Kazys Kasputis yra linksmas žmogus ir staigus. Jis nesivaržo — drožia viską, kas tik pasipina. Jis gyvena smagiai: daugiau už kitus juokiasi, garsiau kalba, gražius ir grubius žodžius laisvai švaisto, betgi nėra apšauktas vulgariu. Ir prie moterų nekalbama kalba jam buvo galima. Ji praskrisdavo pro moterų ausis, kaip žmogų erzinanti kregždė. Bet kažin kodėl jis labai dažnai įmaišydavo į savo kalbą: Jaunas aš numirsiu, jokios pakopos ateinančiam nepalikęs. Mane joja naktį mergos, dieną sapnai. O mano pirštai miega.

Pasibaigė juokai apie forduką ant šaligatvio. Prasidėjo anekdotai, sąmojai, draugiškas gnaibymas vienas kito, neatsiranda plyšio rimtai kalbai. Ir dr. Kazys Drangelis, Lietuvos dienraščio administratorius, kuris nesijuokia, šiandien neprabyla, nepasiūlo naujo sumanymo. Bet dr. Andrius Grai-čiūnas, kurio taip pat nepamatysi nusijuokiant, pajėgė įkišti savo norą. Jis garsiai prabilo:

— Vyrai, anekdotus, juokus vėjai nusineša. Eikime prie rimties. Susirūpinkime mūsų šunų likimu. Aš čia iškeliu mintį, jog reikia parašyti peticiją miesto merui, kad šungaudžiai šunų negaudytų Brižporte. Mūsų šunys yra geri šunys, myli laisvę, nekenčia varžto ant kaklo, todėl visi bėgioja gatvėse be kalnierių. Bet jie nėra pa-mestukai, jie turi savo namus. Tikra tiesa, kad mes turime labai daug šunų, bet nėra nuskurusio, perkarusio šunies. Visi mūsų šunys yra gražūs, gerai penimi ir išprausti. . .

— Ans kalba už šunies, — užrėkė dr. Antanas Zimontas ir nukirto Graičiūno kalbą, kuri matėsi, kad bus ilga.
— Kaip Taras Ševčenko už mužikus! — sušuko dr. Kasputis.

Valanda baigiasi, cigarečių dūmai išsiblaškė, išvalgyti indai tarška, padavėjos baltam rūbe bėgioja, klientai eilėje stovi prie registerio. Ir inteligentai pakyla išeiti, išsrėbę raugintą pieną, kopūstų sriubą, sukramtę virtas bulbes. Jucius išėjo, nukėlė mašiną į gatvę. Kasputis nuvažiavo.

Savo kabinete jis skubėdamas numetė švarką, kaklaraištį į krėslą, atsisegė kalnierių ir puolo prie savo kūrybos. Jis stato burinį laivą — miniatiūrinę repliką Kolumbo laivo. Kaip iššlovintas meistras, žiūri, kad jo darbas būtų tikras menas. Stato, ardo, stato, ardo, varto knygas, aplink apsivertęs metalo, žalvario, medžio dalytėmis.

Dienos metu pacientų nėra, labai retai kas užklysta. Ir vakare jų nedaug. Reikia į ką nors įsikabinti, kad ant laiko nepasikartum. Ilgai gyvenęs prie Baltijos jūros, jis ilgisi vandenyno, žuvėdrų, sugrįžtančių iš jūros žvejų ir dažnai svajoja apie vieną latvaitę, su kuria gyveno Rygoje.

Įėjo į kabinetą Danielius Žalgiris. Atėjo, kaip susitarta, dar penkiolika minučių anksčiau. Prieš ketverius metus trys lenkai jį labai primušė, išmušė tris viršutinius dantis. Šiemet jį pametė mergina, kurią jis manė vesti. Ir tik dėl to, kad jis be trijų dantų. Danielius pasiryžo įsidėti auksinius ir atėjo pas dr. Kasputį, pas pažįstamą. Dantistas ilgai pasakojo apie savo kūrybą, rodė. kaip meistriškai bus įstatyti stulpai žalvario burėms pririšti ir galvojo: "Kai nėra geresnio, tai ir stulpui nori pasigirti". Negreitai dantistas prabilo aoie Danieliaus dantis.

— Grąžinau laboratorijai, nepadirbo, kaip reikia. Trūksta gilesnių šešėlių ir kito meniško išbaigimo, — pasakė Kasputis ir iš nieko paklausė Danielių: — Ar skaitai Laisvę ir Vilnį?
— Neskaitau. Aš skaitau tik maldaknygę ir Sapnininką. Maldaknygę bažnyčioje, Sapnininką po sapno, — atsakė Danielius.

— Gerai darai. Esi išmintingas vyras. Dėdė Šernas labai daug skaitė, daug knygų parašė, bet numirė su ubago lazda. Sveikiau yra praleisti pusnaktį laukuose, kur prie miško, negu prie knygos. Tada žinosi, kad yra mėlyno dangaus, yra žvaigždžių, yra saldaus oro. Čia mes užmiršome, kad dangus yra mėlynas. Man ateina Vilnis ir Laisvė, bet neskaitau. Trys raudonskuriai yra mano pacientai, tai turiu užsirašyti. Katrą dieną vėl būsi laisvas, nedirbsi?
— Šitą, kitą, gal dar ir kitą savaitę nedirbsiu. Kontraktorius pradėjo namą statyti ne ant savo sklypo ir pakliuvo į bėdą. Aš dirbu pas John Pakel, atnešu plytas mūrininkam.

— Gerai, kad nedirbsi. Man tavęs labai reikia. Aš tau, Danieliau, įbesiu tris deimanto akutes į tuos tris auksinius dantis gratis, už dyka, jei tu padarysi man vieną paslaugą. Taip arti dantų galų. Kai tu pakelsi savo lūpą, tai tos akutės mirgės, kaip Puškino trys žvaigždės. Titiana nupirko man naują forduką, pabučiavo mane ir paliko. Pastačiau forduką prie Juciaus restorano, Jucius užkėlė jį ant šaligatvio. Aptiekorius Justinas Kūlis jį pasiundė užkelti. Dabar jie juokiasi iš gražios mano mašinos ir erzina mane. Mašina, tiesa, yra lengva, bet gera mašina, lekia keturiasdešimt mylių, kai paspaudžiu iki dugno. Ir ją man nupirko Titiana, operos solistė! Še, ko aš noriu. Tu užeini į Juciaus valgyklą, ar ne?
— Kai kada.
— Ar esi matęs tą ilgą stalą prie lango, kur žmonės juokiasi ir juokiasi?
— Mačiau.
— Gerai. Ar turi raudoną kravatą?
— Neturiu.
— Aš turiu, paskolinsiu. Tavo šiaudinė skrybėlė yra gera, tik reikia raudono kaspino, juodas negerai.
— Tai galima. Mano gaspadinė siuvosi raudo ną suknelę. Ji užsius raudoną kaspiną ant skrybėlės.
— Gerai. Aš duosiu tau raudoną kravatą, raudoną skepetaitę įsikišti į viršutinę švarko kišenę. Duosiu Vilnį, Laisvę įsikišti į švarko kišenes. Vieną į vieną, kitą į kitą, taip, kad laikraščių vardai aiškiai matytųsi. Batus gerai nusišveisk. Tas tavo mėlynas garnitorius yra geras, tik žiūrėk, kad ant švarko nebūtų nukritę plaukų ar glindų. Ar rūkai?
— Nerūkau.
— Aš duosiu tau ilgą, storą cigarą, tą įsikiši į dantis neuždegtą. Žiūrėk, kad marškinių kalnierius nebūtų parudavęs. Taip apsirėdęs, rytoj tu nueik į Juciaus restoraną ir atsisėsk į kėdę gale Inteligentų stalo, ten prie sienos, kur Dėdė Šernas sėdėdavo, o dabar sėdi aptiekorius Justinas Kūlis. Nueik penkiolika minučių prieš dvyliktą, kai prie to stalo dar nė vieno nebus, ir atsisėsk į Justino Kulio kėdę. Ar tau aišku?
— Aišku.
— Gerai. Kai prieis prie tavęs Jucius ir ką sakys, tu tylėk, išsitrauk Vilnį iš kišenės ir žiūrėk į laikraščio užpakalį, priešakį atsukęs į Jucių. Cigarą kramtyk ir tylėk.
— Kas tada bus?
— Tą dar pamatysime.

Danielius Žalgiris gyveno Emeraldo aveniuje, už 35-tos gatvės, arčiau gyvulių skerdyklų, kur vaikšto aštresnis dvokas. Jis buvo didelis vyras, šešpėdis, platus, dviejų šimtų svarų milžinas. Buvo plytų nešiotojas mūrininkams. Prieš kelerius metus jį labai primušė trys lenkai. Išmušė tris dantis, sulaužė nosį, aplamdė krūtinę ir pramušė pakaušį. Po to jis pasiryžo gerai išmokti bokso. Mokėsi ketverius metus: šokinėjo per virvutę, bėgiojo tris mylias kas rytą, dar prieš aušrą, abiem kumščiais trankė pakabintą futbolą, smėlio pripiltą maišą, boksavosi su kitais to paties sporto mėgėjais. Ir tapo sakytum ringo profesionalas, viena ir kita ranka galėjo nukirsti didelį vyrą vienu moju. Jis buvo Balto dobilo atletų klubo žymiausias narys. Jis išgarsėjo, kai išvaikė iš Šv. Jurgio bažnyčios salės tris šimtus šokėjų. Paskum kiekviena proga jis pasididžiuodavo:

— Dabar žmonės žino, kad aš gyvenu, o kiti žinos, kad aš gyvenau. Dabar tie, rytoj anie.

Ne jis muštynes pradėjo. Jis šoko ir pamatė aštuonis vyrus, prie baro daužančius po šokėjų kojom išgertus alaus butelius. Jis pasuke prie šių tvarkos ardytojų ir švelniai įspėjo:
— Vyrai, nedaužykite butelių po šokėjų kojom Dar kas koją persipjaus ar batą nurėš. Ir klebonuj negražu, kad jūs taip darote. Matote, kaip neramiai jis į jus žiūri.

Visi aštuoni vyrai buvo stambūs ir, matyt peštukai. Vienas jų tuojau, be žodžio, paleido kumštį į Danieliaus veidą, bet Danielius pasuke galvą, ir kumštis nulėkė pro šalį. Danielius nukirto. Kiti septyni jį puolo. Ir tuos jis paguldė Kažin kas iš užpakalio uždavė jam per kairią. Danielius pasiuto. Ėmė mušti visus. Kaltą ai nekaltą guldė. Bematant vyrai ir moterys išbėgiojo. Kai kurie sulindo į tualetus. Klebonas u zakristijonas įsmuko į moterų tualetą. Jis. vienas palikęs salėje, apsidairė ir išėjo.

Danielius suraukė kaktą, įbedė akis į Kaspučio veidą ir pasakė:
— Aš galiu tuos inteligentus išvaikyti, jų stalą sulaužyti, Juciaus barą sudaužyti, bet kas tada bus? Tie žmonės yra bedieviai, dirba su velniu, neiną į bažnyčią, nebijo Dievo. Jie yra gudresni už kunigą, gali mane įkišti. Kas tada bus?
— Bedieviai jie yra, taip, bet nedirba su velniu. Ir velnią jie turi pakorę už uodegos. Kai tik velnias išsižioja rėkti, tai kuris rakalis įkiša į jo burną degančią cigaretę arba pusiau žaruojantį cigarą. Ten, matai, yra keli sadistai. Bet nereikia jų išvaikyti, nereikia jų stalo sulaužyti, baro sudaužyti. Tu sėdėk Kulio kėdėje, tylėk ir žiūrėk į laikraščio užpakalį, nukreipęs laikraščio veidą į Juciaus akis. Juk tu esi Danielius Žalgiris, kurio visi bijo.

Dėdė Šernas numirė. Inteligentai jo kėdę atidavė vaistininkui Justinui Kuliui. Garbės kėdę. Ne todėl, kad jis kartą buvo didelis knygnešys, knygų platintojas, bet todėl, kad jis buvo stambiausias Dėdės Šerno rėmėjas, suorganizavęs Dėdei Šernui remti ratelį. Kūlis atsisėdo į Dėdės Šerno kėdę, į garbės kėdę, iš kurios Šernas-Adomaitis pasakojo riebius lenkų anekdotus, lietuvių ir lenkų kalbom.

Įėjo į restoraną Danielius Žalgiris. Mėlyna eilutė, kelnės trunpokos, matosi raudonos kojinės, batai tviska, raudonas kaklaraištis žiba, viršutinė-je kišenėje raudona skepetaitė, pusiau nudribus ant Kvarko, raudonas kaspinas ant skrybėlės. Danielius garsiai nusičiaudėjo. Jucius, kuris sėdėjo už baro arti Inteligentų stalo, pakėlė galvą, tvirtai pažiūrėjo į Danielių, o Danielius taip pat tvirtai pažiūrėjo į Jucių. Danielius atsisėdo į Justino Kulio kėdę. įsikišo į dantis neuždegtą cigarą, ištraukė iš kišenių laikraščius. Vieną paguldė ant stalo, kitą laikė rankose.
Prie Inteligentų stalo dar nė vieno, ir prie kitų stalų dar tik keli.
Nikodimas Jucius pakilo, pribėgo prie Danieliaus.
— Tamsta, šis stalas yra skirtas inteligentams. Prašau atsisėsti kur prie kito stalo.
Danielius neatsiliepė. Išsitraukė iš dantų cigarą ir nusispjovė po stalu.
Pribėgo prie Juciaus padavėja Juzė, jauna skaisti geltonkasė. Ji patempė Jucių už marškinių rankovės.
— Tamsta, didelis nesusipratimas virtuvėje! Skubėk! — sušuko Juzė.
Jucius ir Juzė nubėgo į virtuvę. Čia Juzė išsigandusi pasakė Nikodimui:
— Tamsta, tas vyras yra Danielius Žalgiris. Jis išvaikė visus šokėjus iš Švento Jurgio bažnyčios salės. Kleboną ir zakristijoną įvijo į moterų tualetą. Aš mačiau. Aš pati ten pasislėpiau.
— Tu išgąsdinai mane, — tarė Jucius ir nuskubėjo atgal prie Danieliaus.
— Tamsta, prašau nusiimti skrybėlę ir nueiti prie kurio kito stalo. Prašau! — tvirtai tarė Jucius.
Danielius ištraukė cigarą iš dantų, vėl nusispjovė po stalu.
— Aš noriu išgirsti, ką ir kaip kalba inteligentai, — prabilo Danielius Žalgiris.
— Maloniai prašau tamstą tuojau nueiti prie kito stalo. Mes prisilaikome tvarkos. Atsisėsk prie kito stalo arba išeik.
Danielius tylėjo. Vilnį padėjo ant stalo, paėmė Laisvę nuo stalo, laikraščio veidą atsuko į Jucių, užpakalį į save.

Kartu atėjo keturi inteligentai: dr. Stasys Nai-kelis, dr. Antanas Zimontas, Pijus Norkus, Lietuvos dienraščio redaktorius, ir vaistininkas Justinas Kūlis. Visi jauni ir stambūs vyrai. Trys atsisėdo, Justinas Kūlis stovi, laukia savo kėdės, kurioje pūpso Danielius.
— Ans yra farmerio Augustinavičiaus gaidys, kuris užkapojo trisdešimt penkių svarų kalakutą, — išėjo Juciui padėti dr. Zimontas.
— Ale tu, broliuk, raudonas, kaip gaidžio skiauteris. Kas tau išmušė dantis? Kas apsiuve tą raudoną kaspiną ant tavo skrybėlės? Kreivai aprangytas, — erzina Danielių Justinas Kūlis.

Danielius ištraukė iš dantų neuždegtą cigarą, vėl nusispjovė po stalu, įkišė cigarą į kitą lūpų kraštą, ir vėl žiūri į laikraščio užpakalį ir tyli.

Restoranas prisigrūdo, prie Inteligentų stalo tik dvi laisvos kėdės liko.
— Jam reikia baslio, — tvirtai prabilo dr. Antanas Juozaitis. — Sako, kai katinui nukerta uodegą, tai jis daugiau nebeužšoka į pastogę lašinių graužti.

Danielius atsistojo, metė žvilgsnį išilgai Inteligentų stalo ir, nieko nepasakęs, nuėjo prie stalo su keturiomis kėdėmis, kuris buvo arčiausias prie šio stalo.
Juciaus veidas nušvito. Jis nusišypsojo ir tyliai tarė inteligentams:
— Nusileidžiu, kad išvengčiau barnės, bet ta chamuilą man reikėjo griebti ir išmesti. Nenusiima skrybėlės, spjaudo po stalu, nekalba, neatsiliepia. Bjaurus bolševikėlis, sabotažnikas. Pirmas toksai šėtonas.
— Dar jaunas esi, dar piktesnis velnias užsės tave pajodinėti, — smagiai pasakė dr. Kasputis.

Danielius atsisėdo. Nusiėmė skrybėlę, padėjo vidury stalo, neuždegtą cigarą numetė ant viršaus skrybėlės, laikraščius paguldė šalia skrybėlės, atsukė galvą į Jucių ir suriko:
— Tegu ateina padavėja, čia man ne vieta žiopsoti!

Restoranas jau ūžė, cigarečių dūmai raitėsi nuo stalų. Visi stalai ir barai buvo apsėsti. Tik Danielius turėjo užėmęs visą stalą, ir dvi laisvos kėdės liko prie Inteligentų stalo.

Šiandien prie Inteligentų stalo sėdi keli svečiai, atvykę iš kitų lietuvių kolonijų. Domininkas Pivarūnas, duonkepis, kuris kepa juodą duoną lietuviškai, bankierius Jonas Brenza, kuris mažai moka lietuviškai, Stasys Kodis, kuris Lietuvos istoriją žino geriau už Daukantą. Vieni jau srebia raugintą pieną, kopūstų sriubą, kiti dar pasakoja anekdotus, juokiasi, gnaibo vienas kitą. Dr. Stasys Naikelis, baigęs aiškinti skirtumą tarp senovės graikų filosofijos ir sofistikos, pradeda kalbą apie organizuojamą lietuvių jaunuolių pulką ar diviziją nusiųsti į Lietuvą padėti lietuviams atsiimti Vilnių ir Klaipėdą. Pivarūnas klausia dr. Drangelį, Lietuvos dienraščio administratorių, kas daroma su kapitalu, gautu iš parduotų šėrų leisti dienraščiui. Tas atsako:
— Nieko nežinau. Aš palaikau dienraštį iš ateinamų pajamų: prenumeratų, skelbimų. Bet labai sunku, neįmanoma laikytis. Mašinos sulūžusios, reikia daugiau spaudos darbininkų, bet nieko nedaroma.
— Kiek man žinoma, yra parduota daug šėrų, suplaukęs didelis kapitalas dienraščio vardu. Žadėta pirkti naują presą, naujus linotipus ir daug kitų reikmenų. Naujas raides, daugiau švino. Reikia žiūrėti, kad mūsų dienraštis Lietuva nenumirtų tik užgimęs, kad šėrininkai nebūtų apgauti, — kalba Pivarūnas.
Stasys Kodis, kaip visada, ima pasakoti apie Lietuvos praeitį, plačią Lietuvą.

Pasako, kad ir dabar Gudijoje yra lietuviškų kaimų, kur tebekalbama tik lietuviškai. Jis įvardina tuos sodžius. Pasakoja iškalbiai, įtikinamai, kad nori manyti, jog ir gaidžiai ten gieda tik lietuviškai. Bankierius Jonas Brenza išeina jam padėti. Jis pasako:
— Taip, broliai lietuviai, kartą Lietuva buvo labai ilga — ėjo nuo Baltijos ruros iki Juodos ruros.
Inteligentai pasiuto kvatoti, riestis juoku. Juozas Hertmanavičius pavertė savo indelį rauginto pieno.
Danielius Žalgiris šaukia ir moja Jucių. Jucius
atėjo. j
— Ko nori? — piktu balsu paklausė.
— Ten pas tuos žmones yra dvi kėdės neužimtos. Leisk man į vieną atsisėsti. Aš negirdžiu, ką tie žmonės kalba, iš ko juokiasi.
— Tau nereikia girdėti.
— Aš nežinau, iš ko tie žmonės juokiasi.
— Tau nereikia žinoti.
Jucius nuėjo į savo vietą, Danielius vėl jį šaukia.
— Kodėl neatneša man valgyti? —jis klausia.
— Tau neatneš, nelauk. Tu išeik! — piktai pasakė Jucius, atsistojęs už baro.
Danielius nusivilko švarką, numetė į vidurį stalo, šalia skrybėlės, nusmaukė kaklaraištį, tą numetė ant švarko, atsegė marškinių kalnierių, pakilnojo pečius, sugniaužė kumščius, pažiūrėjo į Jucių už baro ir nusispjovė po stalu.

Jonas Bagdžiūnas ir dr. Drangelis užvedė kalbą apie sumanytą Laisvės varpą siųsti į Lietuvą, kad tas skambintų Lietuvai laisvę per amžių amžius.
Danielius dabar laikė ausis ištempęs ir išgirdo, ką inteligentai kalba. Jis atsistojo ir sušuko:
— Vyrai, ką darote?! Ar jum negana bažnyčių varpų? Kas bus, kai atsiras didesnis varpas už šventus varpus? Tegu jus Dievas pamato!
Jucius pribėgo, pagriebė Danielių už plaukų ir klyno, iškėlė ir nešė laukan.

Daktaras Andrius Graičiūnas, kuris sėdėjo gale Inteligentų stalo prie durų, pašoko, atidarė duris, pagriebė savo lazdą, be kurios jis niekur neišeina, ir smagiai uždrožė Danieliui per pilvą.
— Še tau, raudonas bolševike! — suriko dr. Graičiūnas.
— Esprit de corps! — sušuko dr. Kasputis. Jucius pasodino Danielių šaligatvyje ir skubino į vidų. Viena padavėjų, kuri buvo arti, sumetė Danieliaus daiktus į jo švarką ir išmetė į Šaligatvį, prie Danieliaus kojų. Danielius atsistojo, užsivilko švarką, surinko savo daiktus, pažiūrėjo į restorano duris ir nuėjo prie dr. Kaspučio kabineto užrakintų durų. Pamatęs Kasputį pareinant, ėmė šaukti:
— Jis pagriebė mane iš užpakalio! Tamsta matei, kad jis pačiupo mane iš užpakalio?
— Mačiau.
— Sakai, kad matei, kad jis mane pagriebė iš užpakalio?
— Taip, mačiau.
— O ar matei, kas man užkirto lazda?
— Nemačiau.
— Labai skaudžiai uždrožė.
Danielius pasmaukė kelnes žemyn, pakėlė marškinius ir parodė.
— Va, pažiūrėk! Iššoko mėlyna virvė skersai pilvo.
— Einame į kabinetą, aš turiu tau ką pasakyti. Tas, kuris tau uždrožė per pilvą, matyt, turi smagią ranką. Ar labai skauda?
— Labai degina. Aš nesu bolševikas, aš esu katalikas. Einu į bažnyčią, meldžiuosi, bijau Dievo. Guldamas atsiklaupiu, atsikėlęs atsiklaupiu, sukalbu poterį. Aš esu geras žmogus. Aš ne bolševikas.
— Aš žinau, kad nesi bolševikas, kad esi geras žmogus, bet jie nežino. Kabinete pasakysiu tau daugiau. Kūlis, tas mojukų kupčius, pamerkė Jucių tave griebti. Kūlis nekenčia raudonos spalvos, anie visi nekenčia raudonos spalvos pikčiau už ispanų juodą bulių. Einame.
— Jis pagriebė mane iš užpakalio, man nematant, — dar kartą pakartojo Danielius.
Kabinete Kazys Kasputis tuojau numetė savo tvaiką, kaklaraištį, atlapojo marškinių kalnierių, pažvelgė į savo kūrybą, tą repliką, kuri užbaigta bus aukšto lygio menas. Dar pagalvojo, kad, tą užbaigęs, jis griebs versti Kūprino noveles. Kleo-fas Jurgelionis verčia Kajamo-Fitzgeraldo Rubajatą, dr. Antanas Karalius — Ovidą, jis vers Kūpriną. Tas džiaugsmas žybtelėjo ir nuėjo. Jis atsisuko į Danielių.
— Atsisėsk, Danieliau, paklausyk, ką aš turiu tau pasakyti. Tave ten negražiai išmetė, davė mėlyną virvę skersai pilvo. Ten koksai bernas, matyt, turi smagią ranką. Ten viską veda Justinas Kūlis. Jis sėdi garbės kėdėje, gale stalo, ir diriguoja. Aš tau, Danieliau, už dyka įbesiu po dvi deimanto akutes į tuos tris tavo auksinius dantis. Tada jos žibės, kaip anos šešios žvaigždės, kurios miške paklydusį mūsų didvyrį Šarūną vedė per šias naktis ir išvedė iš gilaus miško. Čia netoli gyvena toksai nusmuktkelnis, seilius. Jis nueina į Kulio aptieką, nusiperka už du centus pašto ženklelį ir pakiša Kuliui užlipinti ženklelį ant voko, pasako provizoriui: Užlipink! Kūlis už-lipdo, bet paskui siunta, užpakaly vaistinės spjaudosi. Šį vakarą tu, kaip esi, nueik į Kulio aptieką, nusipirk pašto ženklelį, pakišk Kuliui ženklelį ir laišką ir tvirtai pasakyk: Užlipink! Tegu jis siunta. Jis krimsis per kelias dienas. Jis liepė Juciui užkelti ant šaligatvio gražią mano mašiną, kurią man nupirko Titiana, operos primadona.
— Tą aš galiu padaryti, bet ar nebus per daug žvaigždžių į dantis? — paklausė Danielius.
— Niekada nėra per daug to, kas gražu, — tvirtai atsakė Kasputis.
Dar po pietų Kūlis išgirdo, kas ir ko ateis šį vakarą. Dr. Naikelis jam pasakė. Po to, lyg tyčia, atsirado netikėtų pareikalavimų: lipciko, meilės lašų, šuns džiovintos baltos baronkos, gyvatės nagų, nematomų lašų. O daktaras Karalius atsiuntė receptą — padaryti dvylika kapsuliu, kurios prikimštos imtų šokinėti, kaip žiogai aukštoje žolėje. Tai nervino vaistininką.
Vakare, jau po devintos, įėjo į Kulio vaistinę Danielius. Toks pat raudonas, kaip buvo Juciaus restorane. Nieko nesimato. Palaukęs minutę, kumščiu trinktelėjo į viršų stiklinės spintos. Palaukęs pusę minutės, jis du sykius trenkė į stiklą. Vaistininkas tuo metu lošė pokerį su keturiais daktarais, buvo gavęs gerą ranką, nenorėjo tuojau pasitraukti. Jis tik žvilgterėjo pro langelį pamatyti, kas tranko jo spintą, kas tas grubijonas. Pamatęs Danielių, jis tuojau paguldė kortas ant stalo, pasakė kolegom "Čia bus" ir nuėjo prie kliento. Bet pirma jis pavilgė dešinės rankos pirštus, įkišo į alijošiaus miltus ir dar pasakė: "Žiūrėkit pro langelį".
— Ko tamstai reikia? — švelniu balsu paklausė vaistininkas.
— Ar tu matei, kas uždrožė man per pilvą? — paklausė Danielius.
— Nemačiau.
— Bet tu matei, kad Jucius pagriebė mane iš užpakalio, man nematant?
— Taip lengviausia išmest gyvą pro duris.
— Duok man už du centus pašto ženklelį.
— Prašau.
— Užlipink!

— Iškišk liežuvį pašlapinti. Danielius iškišo liežuvį.
— Iškišk daugiau.
Danielius išsižiojo kiek galėjo ir iškišo liežuvį kiek galėjo. Justinas Kūlis įkišo pirštus į jo burną kiek galėjo.
Danielius šoktelėjo atgalios, ėmė spjaudyti, kranksėti.
— Ką tu man padarei? — suriko.
— Dieve mano, ką aš padariau! Vyreli mano. po dešimt minučių tave suries į kamuolį, atims kvapą, ir plaukai nukris tau nuo galvos. Aš dirbu kaldūnėlius lapėm nuodyti, užmiršau rankų nusiplauti. Bet tu nebijok, aš turiu antidotą nuo tų nuodų. Palauk minutėlę, atnešiu.
Kūlis bėgte nubėgo į užpakalį vaistinės, įpylė į šaukštelį saldžios kaskaros ir įvarvino tris lašus krotono alyvos. Atskubino prie Danieliaus.
— Še, išgerk gyduoles, nugerk vandeniu. Reikia du didelius stiklus išgerti.
Danielius nurijo gyduoles, išgėrė du didelius stiklus vandenio.
— O dabar tu, Danieliau, bėgte bėk namole: ir šok į vonią. Šok iš vonios, kai vėl bus.
Danielius bėgo.






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai