Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Delyčiaus banginis PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Jurgis Janavičius   
Ateinu vėl
ir atsivedu banginį;
jis uola: — seniai jau akmuo.
Bet, kai įsiklausau, girdžiu akmens
krūtinėj širdį plakant, o pro blakstienas
akmenines — miegok dabar, miegok,
mano žuvie — sunkiasi ašaros.

A. D.

—    Very, very quiet. A nice fellow, though. Never caused trouble. Dell, we used to call him . . . Dell and his queer ways.
Policininkas ištiesė ranką link įlankos žemiau miestelio — puslankiu išlenktą juostą smėlio ir iš smėlio kyšančių uolų.
—    Aną paskutinę mes vadinam banginiu.

—    Uolą?
—    Taip. Iš arti ji panaši į didelę žuvį. Prie jos Dell praleisdavo daug laiko.
—    Veikdamas ką nors?
—    Ne. tik stovėdamas. Iš nuovados verandos esu stebėjęs jį per žiūronus. Dell stovėdavo atsirėmęs į akmenį, veidu į uolą. Ten mes ir radom jį sukritusį.
Visi popieriai jau buvo sutvarkyti. (Ne valdžiai. Mūsų tarpe, ačiū Dievui, A. Delyčius nebe pirmas užrašantis palikimą bendruomenei). Policininkui buvo vis tiek, kada aš juos pasiimsiu: tuoj pat ar už valandos. Aš nuėjau prie žuvies.

Ilgai ieškoti nereikėjo. Tarp akmeninių banginio blakstienų, man rodės, lyg salelė mėlio matėsi. Nudilintas ir slidus toj vietoj buvo akmuo. Šviesi gija granite? Atsirėmęs į žuvį, pažvelgiau "akin" iš arčiau.

Čia pat, kitoj akies pusėj, tarytumei žiūrėčiau pro mažytį kabinos langelį, neramiai judėjo vanduo — ilgos, plačiai viena nuo kitos nutolusios bangos su vos, vos rauplėtom, tingiai tek-šinčiom karūnėlėm: — ne jūros bangos, greičiau plačių, bekraščių okeanų . . . žvelgiau stačiai į dangų, į baltais žiedais dangumi nusvirusias obelų šakas. Tos ilgos bangos palengva kėlė, leido ir supo mane, o žydinčios obelų šakos brėžė mėlynėj ratus, kaip balandžiai pavakarį virš mūs priemiesčio . . . Aš patikrinau laiką.
. . . Dangaus spalva žuvyj pasikeitė į balzganai šešėliuotą pilkšvą. Ir bangos pasikeitė. Jos ėmė lūžti ir mėtyti. Štai spindinti blizguriuo-jančių plaukų gausybė užstojo šviesą, paskui didžiulis veidas. Nosis, šnervės, antakiai — tamsi "cumulus" debesų papilvė, o virš jų sidabro plyniomis išsiliejusios kaktos platybės virto nuogais pečiais, artėjančiais krūtų kalvynais, užgulančiais mano akis ir lašinančiais veidan ir są-monėn ir šilumą ir pasitenkinimą ir laimę . . .

Aš vėl žvilgterėjau į laikrodį. Valanda buvo praėjusi. Valanda gyvenimo ir valanda vizijos. Tiek, tur būt, mama užtruktų pabūdama dar kiek sode, parstumdama į namus vežimėlį, už-nešdama mane antran aukštan, pasiruošdama žindyti.

Sugrįžęs nuovadon, parašu paliudijau inventorių ir, ta pačia proga, atidžiai peržiūrėjau A. Delyčiaus gimimo, mirties ir atsikėlimo į tą miestelį datas. Banginio paslaptį jis, aišku, žinojo atsikeldamas. Kitaip jis negi paliktų miestą, draugus, pažįstamus, klubą. Kitaip jis nekeistų nė darbo. Bet man dabar knietėjo dar kartą pažvelgti žuvin.

Banginio viduj šį kartą buvo tamsu. Bangų nesimatė, tačiau aš aiškiai jaučiau jūrų pulso stuksenimą ir giliai po vandens paviršiumi vaikščiojančias potvynių ir atoslūgių sroves. Po kiek laiko išvydau palengvėle ryškėjantį ry-želį pragiedrėjimo tamsumoj. Aš būdau. Vos jaučiamu kvapu vakarėjančios dienos auksas smelkėsi į mano dar miege prasiveriančias akis . . .

Saulė leidosi ir realybėje. Ant kalno aitriais atospindžiais spindėjo nuovados verandos stiklai. Žiūronai, gal? Aš skaičiavau metus ir mėnesius tarp policijoj įsidėmėtų datų. Žuvies akyj, pagal jas, Alfa galėjo atsekti savo gyvenimą iki 1945-tų liepos. Dienas svetur jo širdis atsisakė dar kartą plakti.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai