Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Lusila PDF Spausdinti El. paštas
Parašė JANIS KLIDZEJS   

E. STRAUTMANIS (g. 1933) Tirpstąs sniegas

— Gal būt, jau turite kokių nors gerų žinių? Mano tėvas jau jums parašė, ar ne? Sakykite, kad gavote laišką iš jo . . .

Pažįstu balsą. Atsisuku. Tai Lusila. Ten pat ji stovi po klevu, kur kiekvieną rytą stovėdavo apie dešimtą valandą, kai einu išgerti kavos puoduką ligoninės užkandinėje. Viena ranka ji sutvarko savo tamsius plaukus, antra glaudžiau pritraukia savo oranžinės suknelės apikaklę po kaklu. Ji devyniolikos metų, bet jos siauras veidelis pilnas vaikiško netikrumo ir liūdesio. Atrodo, lyg ji būtų sustojusi augti ir pasilikusi ankstyvoje vaikystėje. Jau praėjo treji metai, kai jos nebėra mano skyriuje, bet ji stovi po tuo pačiu klevu ir klausia, ar aš suradęs jos tėvą. Norėčiau, kad galėčiau jos tėvą surasti. Niekas nežino jo vardo. Ir Lusila pati nežino. Ji niekad nėra savo tėvo mačiusi ar pažinusi.

—    Nėra laiko, Lusila, — sakau. — Nėra. Gaila. Norėčiau, kad būtų. Nežinome, kur jo ieškoti. Nežinome, net kaip jis atrodo. Nieko nėra, nuo ko būtų galima pradėti ieškojimą. Nėra, Lusila . . .

Abi Lusilos rankos nukrito prie šonų. Ji žiūri į žemę ir bato galu rašo žolėje. Tada ji staiga pakelia akis, ir jos lūpos dreba lyg verkiant:
—    Vis dėlto taip nėra. Jūs tik nenorite ieškoti. Žinau, gerai žinau, kaip jis atrodo. Jis aukšto ūgio. Aukštesnis kaip jūs. Jo tamsūs plaur kai. Balti, gražūs dantys, kai juokiasi. Jis dažnai juokiasi ir šypsosi, nes jo gera širdis. Iš veido jis toks, kaip Viljamas Holdenas. Visos moterys sukasi apie jį kaip pamišusios. Jis į jas net nepažvelgia. Jis neturi laiko, nes jis ieško ir nori atrasti mane. Ir jis toks švelnus, šiltas, draugiškas ir mielas. Žinau, kad jis toks.

Akys jo tokios pat kaip Abraomo Linkolno: suprantančios, atjaučiančios ir pilnos gailestingumo. Tokios jo akys. Ir jo balsas toks kaip jūsų. Jei jūs, jo ieškodamas, išgirsite tokį kaip savo balsą — tai jis. Ar dabar suprantate, kad jį surasti nėra jau taip sunku?

Lusilai nieko nereiškia ir tai, kad net jos motina tikrai nežino ir neprisimena jos tėvo vardo. Prisimenu pora sakinių iš Lusilos motinos laiško: "Jūs iš manęs reikalaujate žmogiškai negalimo. Kap aš galiu prisiminti kažkokio vyro vardą, kuris yra vėjavaikis ir pasaulio klajūnas? Tik tiek žinau, kad man jis patiko tada —vieną vakarą. Tai atsitiko Los Angeles. Parke. Prieš dvidešimt metų. Ir jūs norite į tą atsitikimą gilintis, tarsi tai būtų kokia istorija ar žemės drebėjimas. Vakaras buvo gražus, ir tai visa. Ar jūs pats prisimenate visų moterų vardus, kurias esate kada nors sučiupęs vasaros metu ant kokio nors upės kranto? Galiu derėtis iš Havajų punčo bonkos, kad — ne. Todėl palikite mane ramybėje. Tai yra toks dalykas, kuris nėra joks dalykas. Man skauda širdį, kad mano duktė Lusila neturi tikro nugarkaulio. Vaikas negali pakelti gyvenimo, koks jis yra. Gyvenimas yra raguočių gyvulių kaimenė. Badosi ir baubia. Paėdę, palaižo vienas kitam kaklą ir pasimyli. Išaušta nauja diena, ir viskas prasideda iš pradžios. Aš kepu tūkstančius kotletų per dieną prie prakeiktai karšto elektrinio pečiuko ir bėgu suprakaitavusi su lėkštėmis visą dieną, kad tūkstančius valgančiųjų skilvių prikimščiau mėsa, sūriu, garstyčiomis ir pami-dorų koše. Ir ne visiems gali įtikti. Vienam mėsa per žalia, kitam perkepusi. Retai kuris yra tiek mandagus, kad palieka kelis atliekamus centus už patarnavimą. Aš tik prakaituoju ir bėgu. Bėgu, prakaituoju ir galvoju: čia aš džiūs-tu. Todėl palikite mane ramybėje ir nemėginkite aplink mane važinėti psichologiškais gumos ratais: ar aš galėčiau ką nors padaryti Lusilos gerovei? Esu darbo žmogus ir žinau gyvenimo psichologiją. Gyvenimas nėra rožių darželis tam, kuris neturi pinigų. Gyvenimas nėra Dievo namai tam, kuris klausia neatsakomų klausimų. Gyvenimas tai nežinioje judėjimas dieną iš dienos. Tai stumdymasis kamšatyje iš nuotykio į nuotykį. Gyvenimas yra tęsinys kažko, ko tu pats nesi pradėjęs. Ar mano vargšė Lusila norėjo būti šiame pasaulyje? Ar jos kas nors tai klausė? Sutikau tada tą besišypsantį vyriškį. Išgėrėm po stiklą vyno. Galvojau tada . . . Taip, ką aš galvojau tada? Kas gali tai prisiminti? Neprileidžiu, kad tada iš viso būčiau ką nors galvojusi. Gal būt, galvojau, kad ir aš norėčiau būti laiminga ar ką panašaus. Ir todėl dabar pasaulyje yra mano Lusila. Ji nebuvo man joks tikslas Ji man pasitaikė tik kaip pasekmė. Man atrodo, kad jūs dabar, skaitydamas mano laišką, suraukiate savo mokytą kaktą ir galvojate: kokia negailestinga gali būti ta motina. Bet aš nežinau, kaip savo padėtyje galėčiau būti gai-lestingesnė? Gerai, kad kartais pasimeldžiu už ją. Ne dėl to, kad aš tikrai į ką nors tikėčiau. Gal būt, daugiausia dėl to, kad visi kiti kartais taip daro ir mano, kad iš to gali išeiti kas nors gero. Matote, kokia esu. Visai nepatinku nė pati sau. Dažnai žinau, kad nieko nereiškia, jog aš pati sau nepatinku. Patinku ar ne, tai nieko nepakeičia. Negaliu nebūti, nes ir aš savo buvimo šiame pasaulyje nesu pasirinkusi. Ir tai, kad savo metu baigiau gimnaziją, neišėjo man į gera. Tiktai mintys pasidarė neramesnės. Negalėjau nurimti ir dirbti įstaigoje kartu su visomis tomis laimingosiomis. Geriau kepu kotletus, kur galiu šiek tiek mąstyti savo pačios mintis, nors jos yra karčios. Čia galėčiau tarti savo laiškui — Amen. Pasveikinkite Lusilą nuo manęs ir darykite visa, kas jos gerovei galima.

Čia tad Lusila stovi po klevu, ir ligoninė daro dėl jos visa, kas galima. Ir šis galimasis iš esmės yra pats negalimiausias . . . Lusila ieško ir laukia tos nepajustos ir neišgyventos meilės, kurios ji nėra patyrusi ir pajutusi nei vaikystės metais, nei tada, kai buvo paaugusi. Ji yra tarsi nematomame ledo gabale įšaldyta gėlė, kuri žvelgia į pasaulį per ledo sieną ir laukia savo tėvo, kuris turėtų ateiti Abraomo Linkolno suprantančiomis, užjaučiančiomis ir gailestingumo pilnomis akimis.
—    Lusila, gavau laišką iš jūsų motinos ... aš užsimenu. Apie šio laiško gavimą esu jau pasakojęs. Žinoma, be jo turinio smulkaus atpasakojimo, kas galėtų ją dar labiau sužeisti.

—Ne kartą esu jums sakiusi, kad man motinos nereikia. Nenoriu jos matyti. Jai nereikia manęs. Ji niekad neturi laiko. Laksto aplinkui su visokiais svetimais vyrais. Jei tėvas tai sur žinotų . . . Gal būt, jis tai ir sužinos. Tada jis tuoj atvyks ir pasiims mane j savo namus. Jūs jį surasite, ar ne?
Ligoninės telefonų sistemoje suskamba mano vardas. Ilgos distancijos skambinimas iš Montanos. Paimkite artimiausią telefoną.

Lusilos veidas nušvinta, ir ji susijaudinusi šaukia:
—    Eikite! Skubėkite! Tai mano tėvas jums skambina. Tai jis. Žinau, kad jis. Sakykite, kad aš čia stoviu ir jo laukiu.
Paglostau Lusilos petį ir einu.
Vertė A. Blt.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai