Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽINIA PDF Spausdinti El. paštas
Taip, buvo čia troba, tikrai stovėjo; kas buvo jos savininkas, nežinau, tačiau gyveno čia Šiaudelis.

Ne, ne jo pavardė buvo ta, kaip ir ne jo trobelė; jis tik buvo pramintas už juokingus dalykus, net nežinau, kaip jis iš tikrųjų vadinosi, bet kaip nors turėjo būti vadinamas, nors ir buvo mergos vaikas.

Tai motinos vardu vadino? O ji turėjo turėti pavardę, visada mergautinę — nežinau, ji mirė tada, kai jis buvo kelerių metų, ir jį užaugino kažkas, visada kas nors užaugina tokiais atvejais.

Ir jau naudos turėjo iš to vadinamo gero darbo, ir labai anksti: kai visai mažas, varė ubagauti, kai paaugo — išvedė į piemenis, tačiau neilgam, nes iš kiekvienos vietos išvarydavo ir dar be algos — perilgus nagus iškišdavo, ir pagaliau niekas nebenorėjo jo samdyti, nors buvo guvus ir sveikas.

Kur jis galėjo sugrįžti po tokių išvarymų? Ten, kur augino. Kartais jis gaudavo pripuolamo darbo: žydams vandens atnešti, malkas pakapoti, tačiau ir tenai neiškęsdavo nenušvilpęs šabasinio pyrago, o kitur tokią česnakuotą dešrą, kad net išsiginti nemėgino —buvo aprėktas ir išmestas ir iš tokio darbo. Net iš tokio.

Ir paskui staiga prapuolė — niekam nebuvo gaila nei rūpėjo, tačiau visiškai dingęs jis nebuvo — jeigu taip galima vadinti nežuvusiu, nes jis buvo sutapęs su vagišėliais, su visa jų kirmėlyne. Prasidėjo linksmas ir pavojingas gyvenimas — jie davėsi po atlaidus, po jomarkus; žmonių kišenės, bagamazininkų palapinės, krautuvėlės — jie tarsi grybavo. Bet vieną kartą jis įlindo į valdžios rankas ir išsėdėjo apie metus, neįvėlė ilgiau ir išėjo iš ten geriau pamokytas.

Ir jau pakliuvo į aukštesnį luomą: su arkliavagiais. Išaugo jis, tyčia ant juoko ir pykčio padoriems vyrams, labai dailus, aukštas ir tamsaus gymio; tiek matęs visokio svieto, mokėjo ir pajuokavimo ir keiksmo, ir merginoms pamerkti, ir su senesniais rimtą žodį sumesti — atrodė tarsi koks gaspadoraitis nežinantiems.

Šeimynos samdymo metu jis vis pasimaišydavo karčiamoje, kur vyksta tokie paieškojimai, Ir visada buvo sulygstamas vienas iš pirmiauMI. ir dar už geriausią algą. Pabūna ten, ūkini kas negali atsidžiaugti — toks vaikis, toks darbininkas, ir nagai tinka sutaisyti padargą ir urbi jo jokio darbo — jeigu būtų sustojęs kur iIdant, jeigu būtų to norėjęs, gal ir šeimininko dukrą būtų gavęs. Tačiau ne mergos, ne būsimos pačios žiūrėjo, kur persisamdomas: su gauja buvo sutartis, kas ir kaip, be to, kad ir galėdamas, jis nematė jokio reikalo sunkiai dirbti — kam lieti prakaitą, jei gali be to apsieiti?

Tai pagal gaujos nuostatus ir įvykdavo: po vienos kurios nakties prapuola kelių ūkininkų geriausi arkliai ir vieno geriausias vaikis — ir kaip pagausi jį, jeigu jis mėtėsi iš vieno valsčiaus į kitą, kaip liga, vis toli nuo gimtavietės, kurios svetimi nežinojo, nepažino? Negalėjo gi žmonės mušti būbną per visą kraštą ar degti pavojaus ugnis — juk taip nedaro pas mus, ar ne? — O gražu buvo senovėje, kai liepsnos kalbėjo, galvoju — bet tęskime apie jį, be vardo. Niekas pasižiūrėjęs į jo veidą, tokį skaisčiai ružavą, švarų, ir pažvelgęs į akis, kurios niekuomet nenusisuko kalbant su žmogum, niekas net nemanytų nepatikėti, jog čia padorus jaunas vyras ieško savęs verto ūkio, kur už jo ištikimą darbą užmokės tinkamai ir gerai išlaikys.

Jis pats nesivertė arklių vedimu per sieną — į Prūsus. Kam jam tos rizikos, be to, gal ne labai ir būtų užleidę tie, kur vedė reikalus — niekas nežinojo, kiek jie į savo kišenes ideda ir kiek bekliūva talkininkams — jam užteko kiek gavo, ir protarpiais pagyventas be rūpesčių ir darbo laikas, jam atrodė, sulygino jį su ponais.

Bet kartą gaujos vadovai ėmė iš jo tyčiotis: kokia čia drąsa pavogti kur jo niekas negirdėjo, bet tegu pamėgina čia savo valsčiuje, tai bent pasijuoktų iš turtingųjų; girdi, pamėgink, jei turi drąsos, išvesti Barkelių Ronkaičio ar Gadliausko arklius. Verti pinigo abiejų, kaip saldainį griebtų prūsai, o iki sienos tiek arti, kad risčia per naktį nujosi iš pat vietos. Bet jam ir to nereiks — tegu tik atveda iki Aptvarų — jie jau perims. Tik jis neišdrįs!

Palauk, jis susidūmojo: Gadliauskas? ar ne pas jį buvo piemeniu ir šeimininkas pats išdirbo skūrą už graibstymą? Ir išvarė. Ir tenai jis buvo nugirdęs, jog ir jo motina buvo tarnavus, seniai, paskutiniais metais, prieš jam atsirandant ant svieto, taip kalbėjo žmonės, jie net šaipėsi — kažin, ar ne Barkeliai tavo tėviškė.

Tada jis nebuvo sukęs sau galvos dėl tokių kalbų, ar jam ne vis tiek, kas buvo jo tėvas, jeigu laiku neprisipažino prie savo vaiko, tačiau dabar, kada jis sulaukė dvidešimts šešerių, jį apėmė apmaudas, ir jis pasakė:
— Nieko nežadu dėl Ronkaičio, bet Gadliausko arkliais galėsit joti per rubežių dar šią pat nakti.

Ir jis išsirengė į tą kelionę. Ne į namus ėjo, žinoma, tačiau jam vis tiek atrodė, lyg tai ir namo eitų, — taip viskas pažįstama iš seniai, iš mažens. Niekur jis nebuvo rodęsis miestelyje, kad paskui nekiltų kalbų, taigi tiktai šiai nakčiai jis pasinešė į Barkelių pusę ir, perdavęs arklius, pats pėsčiomis pasuks į Kretingą, paskui į Klaipėdą.

Temstant jis buvo pradėjęs žygį, lapkričio mėnesį, pašalę buvo, bet be sniego; geras kelias su vogtais arkliais, ant tokio patraukto pašalu grunto beveik nė pėdsako neįsispaudžia, kaip lėkte leki. Ir į Barkelius jis atėjo uždaržiais; nė šunų nesutiko, bet ir nebijojo jų, jis mokėjo ir prisišnibždėti prie jų, ir mėsga'lių turėjo kišenėse — ne, nevengė jokio šuns, jam visada vyko apgauti gyvulius, kaip ir žmones (kaip jo vagysbendrai vadino) — dorumu.

Viduje pas Gadliauskus degė šviesa, ir virš stogo dar regėjosi dūmai — virė vakarienė, žmonės iau buvo viduje, atlikę visus vakaro žygius, ir jis galvojo: ką dabar daro vyrai? Ar jie veja virves, stovėdami asloje, prikabinę prie gembių kanapių pluoštus, su matarais delnuose, abiem rankomis sukdami atskirai tuo pačiu metu ir sujungdami į vieną. Kaip jam tada norėjosi, nedideliam, dirbti tokius darbus, ir negavo — ir dabar pajuto tą patį geismą, užsilikusį iš anų laikų! Jis save subarė ir pasijuokė — tai tiktai todėl, kad pamatė šviesą, tai dėl to prisiminė vargo dienos. Bet jis nenustojo galvojęs, jog ir po vakarienės vyrai tęs tą užsiėmimą, o moterys atsikels iš pasienių ratelius, ir prasidės snaudulį keliąs burzgėjimas, ir pradės jos giedoti Karunką ir kitokias giesmes — juk yra Adventas.

Kas man rūpi, ką jie darys, — užpyko jis pats ant savęs, kad nesiliauja mintimis maišytis troboje, — tiktai vienas dalykas tėra svarbus, kad be dvyliktos nebus galima prieiti prie arklių, kada įniks pats stipriausias įmygis, tada pasisuks. Jis stovėjo stoginės tarpduryje, vos tiek prasivėręs, kad išsitektų įlysti, ir vis žiūrėjo į trobą. Kas ten dabar piemenauja? — pamanė ir vėl svarstė: — ar gerokai pasenęs Gadliauskas?
Pasens rytoj, pražils ar nupliks, kai išvys tuštumą, kur jo arkliai buvojo. Ir užlauš taip rūsčiai antakius, kaip daro įdūkęs, kaip buvo įsiutęs, kerėpla toks, mušdamas jį piemenuką, nutvėręs kamaroj, bevagiant iš skrynios audeklo rietimą.

Bet kodėl ūkininkas pasidarė liūdnas, mušdamas, ir mušė su gailesčiu, kaip buvo regėjęs plakant ir nuosavus vaikus, taip, gailėdamasis, kad prisieina lupti Gal jis ir mušė savo sūnų; dar geriau, jeigu jis mano tėvas, rytoj bus man linksma, tiktai apmaudu, kad negali pasigirti: čia mano galvos sumanymas, mano rankų darbas.

Ką jie veikia troboje? Vėl galvoja jis nenusikratydamas, taip ir velka kas už kojų eiti, atsidaryti duris į vidų, į šilumą ir šviesą, prisėsti prie stalo, gal dar nebaigė valgyti, tai ir jam liko. Kaip užaugo Stasiukas ir Teresė — juk jie taip nedaug skiriasi amžiumi, — bet ji jau bus nuleista kur į marčias. Ir staiga jam taip nyku pasidarė, kad štai žmogus stovi ant savų padų ir negali pajudėti — tada uždarė stoginės duris, užlipo ant šiaudų, apsikasė jais, pamanė, jog reikėjo eiti į kitą stoginę, kur sukrautas šienas, tiktai ana yra daug toliau nuo tvartų.

Buvo šalta, o gal per daug buvo įsigalvojęs apie viralą ir krosnį, ar per plonai apsivilkęs, tyčia, kad būtų laisviau grobti ir bėgti prireikus — stoginė atrodė kiaura, kaip kretilas, jis žinojo, kad sienos suleistos glaudžiai, nebuvo plyšių, bet pūtė šį vakarą šiaurys, ir pūtė iš peties, jau lauke skubiai žingsniuojant reikėjo taikstytis, kad neprigertum nuo staigių gūsių, o čia buvo užlenktas vietoje, ir po truputį, bet nenustojant vėsa sunkėsi į kaulus.

Jis įsirausė dar giliau, išsitraukė duonos, kurią laikė arkliams gundyti ir pradėjo kramsnoti, tačiau ji buvo per sausa, lyg vėjo išgairinta, nes jis vėl galvojo ir galvojo apie vakarienės sriubą. Gal jie virė konkolynę? Ar kruopyne? O gal kartais tarkuotus kleckus? — Jis apsilaižė ir paskui mėgino nuspiauti tas mintis, bet ir to nevyko, nes jis visas buvo apsemtas šiaudais. Pamažu pradėjo siausti snaudulys, bet jis bijojo, kad nepramigtų laiko — dabar galėjo būti dešimta, spėjo, reikėjo saugotis, tačiau ir nepajuto, kad visiškai užmigo.
Iki buvo pažadintas.

—    Kelkis, — sako į pat ausį, net sukuteno, ir jis išsigando, atsiminęs, kur yra, kur užmigo, ir kad niekas neturėjo žadinti. Bet vėl girdi:
—    Kelkis, laikas.

Jis pagulėjo truputį nesijudindamas ir neramus: jeigu taip arti kas kalba, tai turės ir sujudėti ir pasirodyti, — bet niekas nesukrutėjo, niekas nenusvėrė savimi šiaudų šalia jo. Ir tada išsiblandė ir suprato, kad nieko ir nėra, tai tiktai jam pasirodė, kad kalba, tai vėjas buvo dar labiau sustiprėjęs ir dabar rovė iš vietų sienų rąstus, tai vėjas smigo kiaurai per šiaudus ir lyg vamzdžiu dūmė jam į ausį. Jis vos garsiai nesusijuokė, taip jam palengvėjo ėmus protingai galvoti — tačiau, tur būt, prie pat kitos ausies buvo kitas šiaudas, ir iš tenai kalbėjo:
—    Gulėk, vaikeli, nesikelk, — jis krūptelėjo, ne, ne todėl, kad vėl pasirodė, lyg kalba, bet balsas buvo visiškai kitoks, ir kad niekas, per visą jo amžių nebuvo taręs jam taip, kaip dabar girdėjo: — Vaikeli! Gulėk, tiktai įsirausk dar labiau, kad nesušaltum.



Koks čia velnias, — mano jis, — ar sapnuoju? Jis nutvėrė savo nosies galą ir skaudžiai suspaudė; žinojo, kad nemiega, bet vis tiek girdėjo: į vieną ausį šnypštė ir pūtė: — Kelk, kelk, laikas pradėti, — o į antrąją labai tyliai ir maloniai prašė: — Gulėk!

—    Žioplas, — šaukė vienas šiaudas, — išuuš, ateis paimti kraiko ir atras tave — manai, kad ant šakių į trobą tokius svečius neša? Aptvaruose laukia tavo bendrai, negaišk, paskui galėsi gulėti Klaipėdoje, minkštoje lovoje, ir įsigėręs.

—    Koks tavo apdaras, vaikeli, — šlama į kitą ausį, — ar negirdi, kaip plėšosi vėjas, jis per arklio skūrą perkirstų, ne tik per tavo, susirgsi, ir numirti gali. Kas iš to vogto pinigo tau, kad jis atneš galą, ir vėl aš tavęs nematysiu, nė po mirties.

Jis atsisėdo, jis norėjo išlįsti iš savo gulyklos, jam atrodė, kad dūsta, ir dabar šiaudai laikė jį taip stipriai apėmę ir visai susukę savo vamzdžius į jį, tarsi šautuvus, ir dabar jau ne iš vieno, iš daugelio šaukė:
—    Kelk, pora žingsnių iki arklių, pats tikrasis laikas, visi miega, o per tokį vėją net žvengimo neužgirs.

Ir vienas šiaudas šnibždėjo prie pat jo lūpų, ir tamsoje jis galėjo regėti, kad šiaudas buvo gyvas, tarytum žaliavo dirvoje:
—    Kiek aš temačiau tave, ir tai per ašaras. Tu nepyk, mano vaike, kad taip buvo — minkšta žmogaus širdis, o jaunos, o vargšės mergaitės — dar minkštesnė, o meilus žodis — toks stiprus. Niekuomet nekalbėk neteisiai meilių žodžių, geriau barnis, tikėk, geriau rūstūs atsikirtimai. Kokie jie kartūs paskui, tie meilieji, kokie sūrūs, vaikeli, — niekuomet nedaryk, kad kas taip verktų, kaip aš verkiau. Bet aš išbuvau gera, aš nepaliečiau tavęs kitaip, kaip tiktai mylėdama, aš nesigėdinau tavęs, bet už tave jutau gėdą prieš Dievą ir tave. O nenujautė širdelė mano, kad vėliau vis tiek prisieis gėdytis už tave, ir kapeliuose rausti už sūnų — tik aš negalėjau tavęs pagauti už rankos, negalėjau sulaikyti nuo nedorų darbų, kad ir raudojau ir šaukiau. Nekelk nors dabar, vaikeli, neimk tu savo tėvo arklių, neimk mano gėdos kraičio! Jeigu tu matytum, jei būtum regėjęs jo širdį, kokia ji buvo sunki per tuos metus, kokia aptemusi! Kiekvienam yra sava atgaila, o kiek tu turi jos prieš akis, kokie ilgi tavo nusikaltimų keliai — nebetęsk jų. Nepalik pasitaisymo senatvei, atvaikščiok dabar.

— Kelk, kelk, kelk! — visi šiaudai pradėjo iš karto, jie švilpė plonai ir staugė, kaip didelės triūbos, ir jie sumišo, kaip sujaukti, tarsi didelis spragilas iš naujo juos laužė, ir visi šaukė tą patį raginimą: — Kelk!

Ir jie užrėkė tą vieną mažą minkštą balsą, kuris norėjo prasigrumti pro juos visus, kad galėtų prieiti prie jo, tačiau nepajėgė, ir staiga vyras pradėjo juos rankomis pujoti į šonus, jis norėjo pagelbėti, jis norėjo, troško surasti tą vieną šiaudą, kuris pasakė jam: — Mano vaikeli, — ir nerado.

Jis griuvo atgal į visą šiaudų krūvą, krito kniūpsčias ir pradėjo raudoti. Jis atsiminė, jog niekuomet nebuvo verkęs — ar jį mušė, ar barė, ar varė iš trobos — jis pyko ir tylomis niršo, bet neverkė, o dabar verkė su ašaromis, ir tarytum jis buvo užpylęs lietaus ant ugnies, visi pikti balsai nutilo.

Tačiau nebebuvo nė gerojo — jis gulėjo vienas, jam buvo šalta, per sienas, per šiaudus, per jo kūną — kiaurai laidėsi vėjas, ir jis drebėjo. Kaip jis laukė aušros!

Kai pagaliau jis pamatė šviesą ir nuėjo į trobą, jis vos išgalėjo atspausti durų klebetą ir vos iškaleno pro dantis prašymą: jis tenori sušilti, tegu jo neišvaro.

Jis buvo pažintas, ir prieš krisdamas į ligos prarają, jis pamatė ties savim Gadliausko akis, ir pamatė, ko per amžių nebuvo regėjęs: išgąstį, rūpestį už jį, ir sielvartą — jis tarėsi pamatęs tėvo akis — ir laimingas nugrimzdo.

Kai jis pradėjo sveikti, buvo praėję daug savaičių, bet niekas nemetė jam priekaišto, jį slaugė ir draudė peranksti atsikelti, ir nors jis niekuomet neberegėjo Gadliausko akyse to, ką įžvelgė prieš susmukdamas, jam užteko, kad buvo matęs.

Ir jis neliko skolos neišlyginęs už jų gerumą — jis dirbo, ir taip, kad pavydėjo kiekvienas tokio darbininko, jis būtų galėjęs čia pasilikti kiek nori, būtų per ugnį jį ištraukęs sau bet kuris ūkininkas. Tačiau vieną vakarą jis pasiprašė Gadliauską pasikalbėti.

Jie kalbėjosi labai ilgai, jie apėjo kelis kartus visą sodybą, kol baigė, ir po to senis atrodė labai susimąstęs, tačiau lyg atjaunėjęs, lyg skaistesnis pasidaręs. O jaunasis iškeliavo.
Kur? Jis pasisakė Gadliauskui ir taip vykdė: jis perėjo dar kartą visus tuos per kelis valsčius, kur buvo bernavęs, jis atverdavo savo nusikaltimus ūkininkui ir tardavo, jog atėjo atsilyginti. O kad jie buvo neblogi žmonės — jie priėmė tą skriaudos išpirkimą jo darbu.

Po penkerių metų jis grįžo atsimokėjęs, kaip jis tarė, grįžo savo parapijon — dabar taip ir vadino: mano. Jis net nesilankė pas Gadliauskus, kad neatrodytų, lyg malonės laukimas ar priminimas seniui paslėptos pareigos. Ir kai ūkininkas pasimirė, padalijęs vaikams, kas priklauso, — jam nebuvo skirta jokios dalios.

Jis dabar dirbo savo parapijoje, jį ėmė į geriausius ūkius, vienur bebūdamas susirado mergą ir susivedė. Ir tada jie atsikėlė į miestelį, kad ir nuomota trobelė, bet, atrodo, esi tikras rimtas žmogus, jei gyveni tarsi namuose. Jis persisamdydavo miško darbams ir pas ūkininkus padieniui, ir taip jie stūmėsi, kaip daugybė.

Tačiau vienas buvo dalykas: jam baisiai nesisekė. Iš pradžių viskas lyg ir gerai prasideda ir dar gerėja, o staiga ir nelaimė — vis tiek, ar vaikas gimė, tai pagyveno kiek ir mirė, ar įsigijo karvę ar paršelį, auga pasišokėdami, ir ūmai — nugaišta. Ir ta pati žmona — toks angelas atrodė, o paskui krimto ir krimto, priekaištauia vargingą gyvenimą ir pajuokia. Tai jinai ir išnešiojo po svietą, ką jis iš širdies buvo pasipasakojęs apie savo didįjį įvykį — ji pirmoji, o paskui ją ir kiti praminė jį Šiaudeliu. Tikras Jobas nelaimingasis — skelbė kažkoks knygas skaitantis juokdarys — tačiau šiam žmogui niekas nebuvo sugrąžinta, kaip Jobui.

O gal buvo, tiktai niekas nematė, nes jis niekuomet nesiskundė, jis atlaikydavo ir juokus ir vargus, ir ne dėl to, kad nebūtų jutęs, — ne, jis buvo jautresnis už kitus, tačiau tarytum jį kantriai vedė kažkoks pažadas, jis brido per gyvenimą ir nesėkmes, kaip per tuos šaukiančius šiaudus, kad atrastų vieną — gyvą, žalią, gydančiai ir atgaivinančiai prabilusį į jį.

Ir aš dabar žinau, kodėl mums taip gera būti čia, kodėl ilsimės ant to kieto akmens, lyg sėdėtume pakviesti į svečius: tai čia buvo trobelė, kurioj gyveno jis, tai kažkada seniai, tuo keliu praeinant, pirmą kartą išgirdau pasakojimą apie žmogelį, pramintą Šiaudeliu, menką žmogelį, tačiau jau ir tada, nepatarta, nejučiomis supratau, jog nėra nieko mažo, nėra nieko nereikalingai mažo — nors mes  to nežinome!

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai