Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LEOPOLD SEDAR SENGHOR PDF Spausdinti El. paštas
1963 m. laimėjęs didžiąją tarptautinę poezijos premiją, Leopoldas Sedaras Senghoras (gim. 1906 m.), vienas iš dvidešimt keturių turtingo Senegalijos negro dvarininko vaikų, — buvo išauklėtas prancūzų vienuolių ir ruošėsi būti kunigu, bet dėl pašaukimo stokos buvo atleistas iš seminarijos ir Paryžiuje baigė aukštąjį mokslą. Senghoras buvo pirmas afrikietis, tapęs prancūzų profesorium ir dėstęs įvairiose aukštosiose mokyklose. Prasidėjus antram pasauliniam karui, buvo mobilizuotas, tačiau pairus prancūzų frontui, jis pateko į vokiečių nelaisvę ir buvo kilnojamas po įvairias koncentracijos stovyklas, kurias jo sveikata atlaikė. 1943 m. Senghoras sugrįžo j profesūrą. Tais pačiais metais jis buvo išrinktas į Prancūzijos steigiamąjį parlamentą Senegalijos atstovu.

Nuo tada Senghoro gyvenimas susipina nenutrūkstamoje politinėje ir literatūrinėje veikloje. 1945 m. pasirodo jo pirmas poemų rinkinys — "Chants d'Ombre" (šešėlio dainos), kuriose pilna naujų ir gražių įvaizdžių. Jose girdime dainuojant ir šokant visą juodąją Afriką. Jose matome Europą karo skausmuose. 1951 m. išeina jo "Chants pour Naett" (Dainos Naettei), o 1956 — "Ethio-piques" (Etiopinės poemos), kuriose rungiasi P. Claudelio ir Saint John - Perse įtaka su Senegalijos žynių ir trubadūrų ritmais. Kritikai jame atseka ir mūsų O. Milašiaus žymių. 1955 m. Senghoras skiriamas valstybės viceministru ministrų taryboje ir dalyvauja visose tarptautinėse konferencijose, kur sprendžiami juodosios Afrikos reikalai. Kartu jis važinėja po visą Europą su paskaitomis ir labai veikliai dalyvauja Afrikos nepriklausomybės judėjime. 1961 m. pasirodo "Nocturnes" (Nokturnai), už kuriuos jam skiriama 1963 m. didžioji poezijos premija.

Senegalijai tapus nepriklausoma valstybe, Senghoras, vienintelis poetas tokiose pareigose, 1960 m. išrenkamas respublikos prezidentu septynerių metų terminui.

Senghoras yra įsisavinęs dvi kultūras: baltąją ir juodąją, arba prancūzišką ir afrikietišką. Abi jos viena kitą papildo, ir jis jas myli taip, kad negali atsisakyti nė vienos. Senghoras savo poezijoje sujungia sudėtingiausius filologinius atradimus su girios būgnų garsais. Nuostabus juodojo kraujo tekėjimas: jo liepimu jis gali paversti ritmu tai, kas beveik visiems yra tyla. Tą ypatybę Senghoras vadina negriškumu (négritude), nes aštrus jautrumas ir intensyvus emocingumas esąs svarbiausias afrikiečio žmogaus bruožas. Tos dvi ypatybes esančios išsivysčiusios nuo ilgo gyvenimo drėgname atogrąžų klimate ir dėl glaudaus ryšio su gamta bei metų laikų ritmais. "Emocingumas, sako Senghoras, yra negriškumo širdis. Emocingumas reiškia negrą".

Senghoras   vadina   daiktus   savo vardais, tačiau vakariečiui skaitytojui jo poezija atrodo tartum keisto rojaus ilgesys. Beskaitant Senghoro poeziją, darosi numanu, ką yra žmogus skolingas savo kraujui. Sen-ghoras tvirtai tiki, kad poezija turi būti šokama ir dainuojama. Jis priešinasi jos deklamavimui. Senghoro poezija puikiai sutampa su balso ir kūno judesiais. Ištikimybe savo rases prigimčiai jam leido atgauti, nepaisant europinio jo auklėjimo, savo krašto dainų bei šokių pagrindinį ritmą. Senghoras rašo prancūziškai, bet jis jaučia ir išsako savo juodųjų brolių kalbą.

Tačiau Senghoras, kaip ir kiti negrų poetai, išgyvena dramą, turėdamas naudotis prancūzų kalba, negalėdamas rašyti savo gimtąja kalba, menku, be atspalvių įrankiu. Tas atsisakymas gal yra svarbiausia priežastis jo gilaus liūdesio, kuris jaučiamas jo ir kitų negrų poetų kūryboje


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai